A-442-57-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-57/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00511-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanalita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanalita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lanalita“ (toliau – ir UAB „Lanalita“, bendrovė, pareiškėjas, apeliantas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2013 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. S-3(7-221/2012); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2012 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 69-179; 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-229.

Skunde išdėstė, kad su mokesčių administratoriumi 2011 m. gegužės 27 d. sudarė susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. S-80, kuriuo sutarė sumažinti pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) atskaitą 271 961 Lt, pateikiant patikslintas PVM deklaracijas už 2009 m. gegužės–gruodžio mėnesius ir 2010 m. sausio, kovo bei balandžio mėnesius. Savo prievolę pateikti 2011 m. gegužės 27 d. susitarimu Nr. S-80 sutartas patikslintas deklaracijas pareiškėjas įvykdė. Dėl mokestinės prievolės vykdymo bendrovė ir mokesčių administratorius 2012 m. kovo 20 d. sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-1468. Mokesčių administratorius 2011 m. lapkričio 30 d. pateikė UAB „Lanalita“ raginimą Nr. (23.22-08)-325-612, iš kurio pareiškėjas sužinojo, kad Kauno AVMI už 2009 m. gegužės–gruodžio mėnesių ir 2010 m. sausio, kovo bei balandžio mėnesių mokestinius laikotarpius priskaičiavo delspinigių. Pareiškėjas 2012 m. liepos 31 d. pateikė prašymą dėl atleidimo nuo 69 767 Lt delspinigių. Mokesčių administratorius 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-229 nusprendė neatleisti UAB „Lanalita“ nuo PVM delspinigių. VMI 2012 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 69-179 buvo patvirtintas Kauno apskrities VMI 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-229. MGK 2013 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. S-3(7-221/2012) patvirtino 2012 m. spalio 25 d. VMI sprendimą Nr. 69-179. Pasak pareiškėjo, sprendimai prieštarauja mokesčių įstatymų nuostatoms, todėl yra neteisėti ir turi būti panaikinti.

Teigė, jog mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius susitarimu privalo sulygti dėl mokesčio ir su mokesčiu susijusių sumų dydžio. Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 71 straipsnio 1 dalis jokios alternatyvos dėl susitarimo dalyko (mokesčio dydžio arba su juo susijusių sumų dydžio) neleidžia. Pareiškėjo valia buvo susitarimu galutinai pabaigti ginčą dėl galimos mokestinės prievolės dydžio, įskaitant ir su mokestine prievole susijusias sumas. Pažymėjo, jog nesitikėjo, kad susitarimo sąlygų oferta turėjo ir kitą, paslėptą, mokesčių administratoriaus tikslą – sukurti delspinigių mokėjimo prievolę, kuri formaliai kyla pareiškėjui įvykdžius sutartinį įsipareigojimą – pateikus patikslintas PVM deklaracijas su jose sumažinta pirkimo PVM atskaita. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 97 straipsnio 1 dalies taikymas šiuo atveju akivaizdžiai prieštarauja MAĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatai ir MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintam mokesčių teisinių santykių dalyvių veiklos turinio viršenybės prieš veiklos formalią išraišką principui. Pareiškėjui ir mokesčių administratoriui susitarus dėl mokestinio teisinio santykio ir jo pasekmių sureguliavimo, mokesčių administratorius neturėjo teisės skaičiuoti ir reikalauti sumokėti delspinigius, o, juos priskaičiavęs, privalėjo nuo delspinigių atleisti. Šalių laisva valia sudarytas dvišalis sandoris lemia, kad šalys eliminavo neteisėtą veiksmą ir pareiškėjo kaltę, o be kaltės negali būti konstatuojama žala. Paaiškino, jog bendrovės 2012 m. liepos 31 d. prašyme atleisti nuo delspinigių mokėjimo buvo prašoma atleisti tik nuo delspinigių, kurie paskaičiuoti pagal patikslintas PVM deklaracijas, pateiktas sudarius 2011 m. gegužės 27 d. susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pareiškėjas sutiko mokėti delspinigius, kurie paskaičiuoti pagal PVM deklaracijas už 2010 m. gruodžio ir 2011 m. balandžio mėnesius.

Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Kauno AVMI 2011 m. gegužės 18 d. atliko UAB „Lanalita“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. balandžio 30 d. ir surašė pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. AU13-55. Kauno AVMI mokestinio tyrimo metu nustačiusi trūkumus ir prieštaravimus, įpareigojo pareiškėją per 10 dienų pateikti patikslintas PVM deklaracijas už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. sausio mėnesio, taip pat už 2010 m. kovo ir balandžio mėnesius. Pareiškėjas 2011 m. gegužės 17 d.

Kauno apskrities VMI pateikė prašymą Nr. M/2011-3 dėl susitarimo pagal mokestinio tyrimo rezultatus. Trečiasis suinteresuotas asmuo, atsižvelgęs į pareiškėjo prašymą, 2011 m. gegužės 27 d. su juo pasirašė susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. S-80. Nuspręsta vietoj reikalavimo patikslinti 382 052 Lt atskaitomą pirkimo PVM, susitarti patikslinti atskaitomą 271 961 Lt pirkimo PVM. Pareiškėjas 2012 m. liepos 31 d. pateikė prašymą Nr. M/2012-2 dėl atleidimo nuo delspinigių sumokėjimo. Kauno AVMI 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-K3-229 šio prašymo netenkino.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. balandžio 7 d. ir 2011 m. gegužės 27 d. pateikė patikslintas PVM deklaracijas. UAB „Lanalita“ pateikus patikslintas PVM deklaracijas ir laiku nesumokėjus PVM, Kauno apskrities VMI apskaičiavo 69 767 Lt PVM delspinigių. Bendrovei laiku neįvykdžius savo pagrindinės prievolės, atsirado nauja prievolė – sumokėti delspinigius už pradelstą laikotarpį. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie force majeure ar cas fortuit aplinkybių buvimą, t. y. neįrodė MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų atleidimo nuo baudų pagrindų.

Todėl atsakovas konstatavo, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka ir terminu nesumokėjęs PVM, savo kaltais veiksmais padarė žalą valstybės biudžetui, dėl ko negali būti atleistas nuo delspinigių mokėjimo pagal MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pareiškėjas neteisingai aiškino susitarimo dėl mokesčio ir susijusių sumų dydžio prigimtį ir jo sukeliamas teisines pasekmes ir mano, jog jam mokestinė prievolė atsirado laisva valia sudarytos sutarties su mokesčių administratoriumi, o ne įstatymo pagrindu. PVM delspinigiai (jų skaičiavimas ar neskaičiavimas, dydis ir pan.) nebuvo susitarimo objektas.

Pasak atsakovo, delspinigių apskaičiavimas nepažeidžia MAĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatos, draudžiančios mokesčių administratoriui apskaičiuoti didesnę sumą, nei nurodyta susitarime. Prašė ginčo dalyku laikyti tik su 2011 m. gegužės 27 d. susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų pagrindu patikslintų PVM deklaracijų delspinigius.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu (b. l. 75-81) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Kauno AVMI sprendimo, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo 69 767 Lt PVM delspinigių sumokėjimo, bei šį sprendimą patvirtinusių VMI ir MGK sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas nurodė, kad MAĮ 71 straipsnis nedraudžia sudaryti susitarimo vien tik dėl mokesčio ar dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų. MAĮ 71 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad susitariama tada, kai negalima tiksliai paskaičiuoti mokesčio, kas reiškia, jog pagrindiniu susitarimo dalyku yra mokesčio dydis. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad delspinigiai yra prievolė, atsirandanti dėl mokesčio nemokėjimo. Jų paskaičiavimas yra tik techninis klausimas, kuris su kokių nors papildomų apmokestinimo aplinkybių nustatymu nėra susijęs, todėl delspinigių dydžio nustatymas pagal MAĮ 71 straipsnį negali būti savarankišku mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus susitarimo objektu. Atleidimas nuo delspinigių yra vykdomas taikant MAĮ 100 straipsnį, o ne MAĮ 71 straipsnį.

Iš tarp mokesčių mokėtojo bei mokesčių administratoriaus sudaryto 2011 m. gegužės 27 d. susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžių Nr. S-30 (MGK byla, l. 18–20) nustatė, kad šiuo susitarimu buvo sutarta dėl PVM atskaitos sumažinimo, pateikiant PVM deklaracijas. Remiantis MAĮ 40 straipsnio 1 punkto, 96 straipsnio 1 punkto ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ, PVM įstatymas) 123 straipsnio 1 dalies nuostatomis, mokesčių mokėtojui, nevykdžiusiam ar netinkamai vykdžiusiam aptartą pareigą ir laiku nepervedant priklausančio mokesčio į valstybės biudžetą, atsirado nauja prievolė – sumokėti už uždelstą laikotarpį delspinigius. Tarp šalių sudarytas susitarimas dėl mokesčio dydžio nepakeičia mokestinės prievolės atsiradimo įstatyminio pagrindo, nes ši prievolė atsiranda įstatymo, o ne šalių susitarimo pagrindu. PVM delspinigių mokėjimas taip pat yra nustatytas įstatyme, todėl dėl jų nemokėjimo šalys negali susitarti. Todėl UAB „Lanalita“ sumažinus nepagrįstai atskaitytą pirkimo PVM, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo papildomai mokėtinus delspinigius.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo teiginys, kad sudarytas susitarimas dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio lemia, jog šalys pripažino mokesčių teisinius santykius nepažeistais, nepagrįstas. Susitarime aiškiai nurodyta, jog PVM nebuvo tinkamai mokamas į biudžetą, t. y., padarytas pažeidimas, tačiau nebuvo galima vienareikšmiškai teigti, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų atliktiems apskaičiavimams pagrįsti. Mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius susitarė tik dėl PVM 271 961 Lt atskaitos sumažinimo, o ne dėl to, kad pažeidimas nebuvo padarytas. Be to, ir pati bendrovė, pateikdama mokesčių administratoriui prašymą dėl susitarimo pagal mokestinio tyrimo rezultatus, pažeidimo padarymo fakto neginčijo, tačiau pateikė argumentus dėl patikslintos PVM atskaitos dydžio. Pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjo PVM, todėl jam kilo prievolė mokėti delspinigius. Teismo vertinimu, UAB „Lanalita“ neįrodė, kad egzistuoja teisinės sąlygos atleisti bendrovę nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nors siekiant pasinaudoti atleidimo nuo delspinigių teisine galimybe, įrodinėjimo našta tenka būtent mokesčių mokėtojui. Pirmosios instancijos teismo nuomone, žala valstybės biudžetui padaroma, kai mokesčių mokėtojas atitinkamų mokesčių nesumoka teisės aktų nustatytais terminais. Kadangi pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nesumokėjo PVM, jis savo kaltais veiksmais padarė žalą biudžetui. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad remiantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu pareiškėjas nuo delspinigių mokėjimo taip pat negali būti atleistas. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir nustatytą teisinį reglamentavimą dėl delspinigių atleidimo pagrindų, teismas sprendė, kad nėra pagrindo atleisti UAB „Lanalita“ nuo 69 767 litų PVM delspinigių vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 141 straipsnio 1 dalies 1 bei 3 punkto nuostatomis.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 84-86) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – MGK 2013 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. S-3(7-221/2012), VMI 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 69-179 ir Kauno AVMI 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-229 dalis dėl atsisakymo atleisti pareiškėją nuo 60 709,71 Lt delspinigių panaikinti ir atleisti pareiškėją nuo 60 709,71 Lt delspinigių.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja dalį skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytų argumentų ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė MAĮ 71 straipsnio 1 dalies aiškinimo teleologiniu metodu apimtis. Pasak pareiškėjo, aiškinant teisės normą šiuo metodu nepakanka remtis vien įstatymo iniciatyvos teisę realizuojančio (įgyvendinančio) subjekto, kuris pats nėra įstatymo leidėjas, aiškinamuoju raštu, skirtu įstatymo leidybos teisę realizuojančių Lietuvos Respublikos Seimo narių apsisprendimui formuoti.

Įstatymų leidėjo ketinimai suprantami ne tik iš formalių aiškinamojo rašto teiginių, bet yra vertinami bendrųjų ir specialiųjų teisės principų aspektu taikomos teisės doktrinos lygmenyje. Mano, kad teleologinis normos aiškinimo metodas teisės doktrinos lygmenyje, aiškinant MAĮ 71 straipsnio 1 dalį patvirtina, kad įstatymų leidėjas šia norma neabejotinai turėjo tikslą įtvirtinti mokestinių teisinių santykių reglamentavimo taisyklę, jog mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus susitarimu būtų galutinai išspręstas bet koks galimas ginčas dėl susiklosčiusio mokestinio teisinio santykio vertinimo ir šio santykio pasekmių taikymo, kas atitinka bendruosius ir specialiuosius mokestinės teisės principus.

Pareiškėjo teigimu, MAĮ 71 straipsnio 1 dalį aiškinant gramatiniu metodu, mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius susitarimu privalo sulygti dėl:

1) mokesčio dydžio; ir 2) su mokesčiu susijusių sumų dydžio. MAĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatos jokios alternatyvos dėl susitarimo dalyko (mokesčio dydžio ar su juo susijusių sumų dydžio) įstatymo leidėjas susitarimo šalims nenumato ir neleidžia. Nurodo, kad mokesčių administratoriui ir pareiškėjui susitarimu sulygus dėl mokestinio teisinio santykio ir jo pasekmių sureguliavimo, mokesčių administratorius neturėjo teisės skaičiuoti ir reikalauti sumokėti delspinigius, o juos neteisėtai priskaičiavęs, privalėjo nuo delspinigių atleisti. Šalių laisva valia sudarytas sandoris dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio lemia, kad šalys pripažino mokestinius teisinius santykius nepažeistais. Pažymi, kad atsakovo 2013 m. gegužės 8 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateikti papildomi įrodymai patvirtino, kad reikalaujamų delspinigių 9 057,29 Lt dalis nėra nulemta 2011 m. gegužės 27 d. susitarimo Nr. S-80 pagrindu pateiktų patikslintų deklaracijų, todėl šio reikalavimo dalies pareiškėjas atsisako.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas yra kilęs dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo delspinigių.

Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas (juridinis asmuo) gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas.

Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį - mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė prašymą atleisti nuo delspinigių, kuriame nurodė, kad delspinigiai susidarė dėl to, jog PVM deklaracijų tikslinimas vyko po 2 metų, o delspinigių suma yra neproporcingai didelė, todėl remiantis protingumo kriterijumi yra pagrindas atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo (MGK bylos l. 15).

Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuo delspinigių mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, atleidimo nuo delspinigių tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius.

Nagrinėjamu atveju sprendimo dėl pareiškėjo prašymo atleisti nuo delspinigių priėmimas priklausė mokesčių administratoriaus kompetencijai, todėl šis pareiškėjo prašymas pagrįstai buvo nagrinėjimas Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2006 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. VA-20 redakcija, galiojusi iki 2012 m. spalio 7 d.) patvirtintų Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nustatyta tvarka.

Pareiškėjas, pateikdamas minėtą prašymą dėl atleidimo nuo delspinigių, inicijavo specialią mokesčių administravimo procedūrą. Šios procedūros metu mokesčių administratorius, įvertinęs mokesčių mokėtojo prašyme nurodytą atleidimo nuo delspinigių pagrindą bei su atleidimo nuo delspinigių pagrindu susijusius faktinius duomenis ir įrodymus nustato, ar yra Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtinti pagrindai, kuriems esant mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo delspinigių, ir priima atitinkamą sprendimą. Tačiau, atsižvelgiant į mokesčių administravimo procedūros dėl atleidimo nuo delspinigių nagrinėjimo tvarkos teisinį reguliavimą, šios mokesčių administravimo procedūros metu mokesčių administratorius nevertina, ar delspinigiai apskaičiuoti teisėtai, pagrįstai ir teisingai (Taisyklių 22-37 punktai).

Pareiškėjas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo mokesčių administratoriaus apskaičiuotų 69 656,70 Lt PVM delspinigių, o šių delspinigių apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas Mokesčių administravimo įstatymo bei 2011 m. gegužės 27 d. susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio Nr. S-80 (MGK bylos l. 18-20) kontekste, nėra šio nagrinėjamo ginčo dalykas. Todėl teisėjų kolegija nevertina Mokestinių ginčų komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimuose nurodytų argumentų dėl to, ar mokesčių administratorius, atsižvelgiant į minėtą susitarimą dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio, turėjo teisę apskaičiuoti delspinigius, ar delspinigiai apskaičiuoti teisėtai ir pagrįstai. Nagrinėjamo ginčo dalykas yra tik Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-229, kuriuo nuspręsta neatleisti pareiškėjo nuo PVM delspinigių (b. l. 19-21), t. y. šios administracinės bylos ribos yra tik vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių, ir ikiteisminių mokestinį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimų, kuriais buvo atmestas pareiškėjo skundas, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas, atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo bei Taisyklių nuostatas, nustatančias atleidimo nuo delspinigių pagrindus bei prašymų atleisti nuo delspinigių nagrinėjimo tvarką.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, tinkamai įvertino joje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai išaiškino bylai reikšmingas aplinkybes ir priėjo teisingą išvadą, kad nebuvo pagrindo atleisti pareiškėją nuo delspinigių vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl skundžiamų Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-229, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 69-179 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2013 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. S-3(7-221/2012) panaikinimo. Teisėjų kolegija sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, susijusių Mokesčių administravimo įstatyme įtvirtintais atleidimo nuo delspinigių pagrindais, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, todėl teisėjų kolegija detaliai nevertina minėtų pirmosios instancijos teismų argumentų dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lanalita“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys