A-1357-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1357-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01281-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui K. T. Ž. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras (toliau – ir pareiškėjas, UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras) kreipėsi į teismą (b. l. 3–7), prašydamas priteisti iš atsakovo K. T. Ž. (toliau – ir atsakovas) 330,16 Lt (95,62 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. už turto objektą – butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas paaiškino, jog pagal Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintus Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Nuostatai) už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Teigė, kad kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti tą įmoką Nuostatuose nustatyta tvarka.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 31–35) pareiškėjo UAB Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras prašymą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 239,16 Lt (69 Eur) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už butą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas atmetė kaip nepagrįstą kitą pareiškėjo prašymo dalį.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010, Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (Nuostatų redakcijos 2008 m. gruodžio 23 d. Nr. T2-426; 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. T2-330 su pakeitimais), Nuostatų aktualios redakcijos 3 punktu, Nuostatų V skyriumi ir 1, 2 priedais.

Teismas pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis nustatė, kad atsakovui nuo 2003 m. gegužės 13 d. nuosavybės teise priklauso 18,04 kv. m bendro ploto butas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – atsakovas yra vietinės rinkliavos mokėtojas ir privalo ją mokėti. Tiek Nuostatų aktualios redakcijos 45 punktas, tiek Nuostatų ankstesnės redakcijos nustatė, kad vietinės rinkliavos lengvatas nustato Klaipėdos miesto savivaldybės taryba atskiru sprendimu, tačiau byloje nėra duomenų dėl lengvatų taikymo atsakovui.

Teismas, pasisakydamas dėl vietinės rinkliavos nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties taikymo, rėmėsi LVAT administracinėmis bylomis Nr. A438-2346/2012; Nr. A438-2405/2012, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1, 2, 3 dalimis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas prašymu į teismą kreipėsi 2014 m. spalio 23 d. ir ši data laikytina priverstinio skolos išieškojimo procedūros pradžia. Pagal nurodytas įstatymo nuostatas pareiškėjui vietinės rinkliavos skolos išieškojimui už ketvirčius, įeinančius į laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., yra pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas (už 2009 metų IV ketvirtį pasibaigė po 2014 m. spalio 15 d.), todėl prašymas priteisti vietinę rinkliavą už šį laikotarpį atmestinas kaip nepagrįstas. Už likusį laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. atsakovui rinkliava turėjo būti paskaičiuota taip: atsakovui priklausančio buto plotas (18,04 kv. m) padaugintas iš metinio vietinės rinkliavos dydžio (3,44 Lt už 1 kv. m) ir padaugintas iš laikotarpio (3 metai), t. y. 186,17 Lt (18,04 x 3,44 x 3), o už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 53,04 Lt (18,04 x 2,94 x 1), iš viso 239,21 Lt. Pagal pareiškėjo pažymą atsakovas už minėtą laikotarpį apmokestintas 239,16 Lt (62,00 + 62,06 + 62,06 + 53,04). Šiuo atveju nežymus netikslumas yra dėl centų apvalinimo. Duomenų apie atsakovo įmokėtas sumas byloje nėra. Remdamasis prieš tai išdėstytu, teismas nusprendė, jog pareiškėjo prašymas priteisti vietinę rinkliavą yra pagrįstas tik dalyje dėl 239,16 Lt, o kitoje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, šiuo sprendimu nustatydamas piniginę prievolę, nustatomos prievolės piniginės išraiškos dydį nurodė litais ir eurais taikant perskaičiavimo kursą ir Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą apvalinimo taisyklę.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 38–40) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą patenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas, iš dalies tenkindamas prašymą, nesivadovavo tinkamomis teisės normomis, tuo pažeisdamas materialines teisės normas, turinčias reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui. Teismas neteisingai vadovavosi MAĮ bei pritaikė vietinės rinkliavos priverstiniam išieškojimui penkerių metų senaties terminą. Kadangi mokestis yra tiksliai apibrėžtas MAĮ ir yra nurodytas baigtinis mokesčių sąrašas, tad vietinės rinkliavos mokėtojas negalėtų būti tapatinamas su mokesčių mokėtoju semantine prasme. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą buvo akcentuota, kad valstybės rinkliava ir vietinė rinkliava yra skirtingo pobūdžio mokėjimai ir negali būti tapatinami. MAĮ nustato sutrumpintą priverstinio išieškojimo penkerių metų senaties terminą. Tačiau teisės teorijoje pripažįstama, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas netinkamai taiko Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, dėl ko netinkamai perskaičiuojama litų suma į eurus. Pareiškėjas remiasi minėto įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 1 ir 2, 5 dalimis ir teigia, kad apskaičiuotai vietinei rinkliavai už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą neturėtų būti taikoma įstatymo nuostata, numatanti, jog po litų perskaičiavimo į eurus, skaičius apvalinamas vieno euro tikslumu (LR euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 7 str. 4 d.). Taikant tokį litų į eurus perskaičiavimo būdą, kurį pritaikė teismas, į savivaldybės biudžetą nebus surinkta apskaičiuota vietinės rinkliavos suma, dėl ko atsiras biudžeto deficitas. Kita vertus, pritaikius tokį valiutos konvertavimą, skolininkui sumažėja mokėtina vietinės rinkliavos suma, o tai pažeidžia teisingumo principą tiek pareiškėjo, tiek savivaldybės, tiek kitų vietinės rinkliavos mokėtojų atžvilgiu. Tuo pačiu pabrėžia, kad atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, todėl pagrindo teigti, jog atsakovas nepripažįsta jam pareikšto reikalavimo, nėra, be to, atsakovas neprašė taikyti senaties termino. Teismas netinkamai taikydamas senaties termino institutą priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniame skunde nurodomi du pagrindai, pareiškėjo nuomone, sąlygojantys prašymo tenkinimą: netinkamas MAĮ bei Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo taikymas.

Dėl ieškinio senaties vietinės rinkliavos priteisimo bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra pasisakęs pirmiau ir ne kartą - vietinės rinkliavos priteisimas laiko atžvilgiu atliktinas Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės pagrindu (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012; 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1202-575/2015; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas; Teismų įstatymo 33 str.).

Kitokiai išvadai teisėjų kolegija neturi teisinių priežasčių, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl pirmosios instancijos teismo atlikto netinkamo senaties instituto taikymo iš principo pripažintinas nepagrįstu, bet tam tikra teismo sprendimo korektūra reikalinga.

Į pirmosios instancijos teismą kreiptasi 2014 m. spalio 23 d. (b.l. 3). Vietinės rinkliavos prašyta priteisti už laikotarpį nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Teismas priteisė už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taip, MAĮ pagrindu vietinė rinkliava neturėjo būti priteista už visus 2008 m., kas ir padaryta. Tačiau turėjo būti priteista už visus 2009 m. (šioje dalyje prašymas nebuvo patenkintas), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas aptarta apimtimi ir yra keistinas (b.l. 8).

Pasisakant dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog pirmosios instancijos teismas, perskaičiuodamas priteistą vietinės rinkliavos sumą iš litų į eurus, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymą, teisėjų kolegija sutinka, kad yra netaikytina minėto įstatymo 20 straipsnio 1 dalis. Pagal dominuojančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (LVAT administracinės bylos Nr. A-1055-442/2015, Nr. A-360-575/2015, Nr. A-899-442/2015, Nr. A-1360-575/2015, Nr. A-1202-575/2015) perskaičiuojant priteistas vietinės rinkliavos sumas iš litų į eurus, vis dėlto turi būti taikoma Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir suma apvalinama euro centų tikslumu.

Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi ir 7 straipsnio 2 dalimi, perskaičiavus priteistiną bendrą 299,16 Lt sumą į eurus, ji yra lygi 86,64 Eur.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Uždarosios akcinės bendrovės Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti uždarajai akcinei bendrovei Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui iš K. T. Ž. 86,64 eurus (aštuoniasdešimt šešis eurus ir šešiasdešimt keturis euro centus) vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Arūnas Sutkevičius