A-186-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-186-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00114-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 000 Lt (57 924 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. sausio 20 d. atlikinėjo bausmę perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko apie 2,5 kv. m. Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nebuvo įrengtas šilto vandens vandentiekis. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos patenkinti (išskalbti ir išdžiovinti) tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio. Teigė, kad baudos izoliatoriuje yra pažeidžiamos higienos normos. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų. Be to, pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio energetinio pasų. Pareiškėjo tvirtinimu, pataisos namų pastatai nepritaikyti didelio žmonių skaičiaus laikymui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacijos išėjimo. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Testa prieš Kroatiją Nr. 20877/04 nurodė, jog vienam asmeniui pataisos namuose turi tekti 4 kv. m gyvenamojo ploto. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant pareiškėjo sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant pareiškėjo orumą. Teigė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą. Pasak atsakovo, kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos. Paaiškino, kad per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pažymėjo, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, remiantis kuria visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 289,62 Eur (1 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Nustatė, kad pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi 2014 m. sausio 23 d. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas prašė taikyti senatį, o pareiškėjas neprašė atnaujinti senaties termino, teismas sprendė, kad neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui galimas tik nuo 2011 m. sausio 23 d.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11-1.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu nuo 2008 m. gruodžio 16 d. buvo paskirtas gyventi 15 būrio 6 brigados bendrabučio patalpoje. Pareiškėjui nebuvo skirta nuobauda – patalpinimas į baudos izoliatorių, todėl jo skundo argumentus apie kalinimo sąlygas baudos izoliatoriuje teismas pripažino nepagrįstais.

Pažymėjo, kad duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo 6 brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiavo konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos 2013 m. liepos 10 d. pažymoje Nr. 62-2960 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus. Tokiu būdu teismas nustatė, kad vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 2,42 kv. m ir konstatavo, kad pareiškėjas nuo 2011 m. sausio 23 d. iki 2014 m. sausio 20 d. atliko laisvės atėmimo bausmę patalpoje, kurios plotas 0,68 kv. m mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma ir pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Teismo vertinimu, gyvendamas perpildytoje patalpoje pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas yra kreipęsis į gydytojus dėl viršutinių kvėpavimo takų infekcijos bei čiurnos sąnario skausmo po buvusios senos traumos.

Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti nusiskundimai ir gydytojo nustatyti susirgimai nesudaro pagrindo teigti, jog jie buvo tiesiogiai įtakoti būtent per mažo gyvenamojo ploto nuteistajam suteikimo. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertinamas 1 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teisės aktų nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto, taip pat nenurodytas nei minimalus bendras šių patalpų plotas. Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą tvarką. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis.

Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbiama 2008 m. gruodžio 31 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 14/03-351/56-82, pagrindu. Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal Pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtintą Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose.

Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“. Teismas pažymėjo, kad byloje nebuvo pateikti jokie duomenys, kad paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų. Taip pat pažymėjo, kad Visuomenės sveikatos centras 2011 m. vasario 14 d. Pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13). Pateiktas Statinio techninis pasas patvirtina, jog pastatas tinkamas naudoti. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kuo tam tikrų dokumentų neturėjimas, statinio neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams, šilto ir šalto vandens sistemos nebuvimas trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nebuvimas, per mažos skalbyklos ir džiovyklos patalpos, netinkamas skaičius sanitarinių mazgų, dušų bei pagalbinių patalpų, pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Todėl sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų pataisos įstaigoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, dėl ko šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apribojo laikotarpį, už kurį priteistas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo teigimu, nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pagal kurią asmenys, kalintys geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas, už trumpesnį laikotarpį gauna 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovo atstovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje prašė priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. sausio 20 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo laikomas nuo 2004 m. lapkričio 10 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. sausio 22 d. (b. l. 19). Jokių įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 20-23). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2011 m. sausio 22 d. pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 23 iki 2014 m. sausio 20 d., pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 23 iki 2014 m. sausio 20 d. nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. pareiškėjui teko 0,68 kv. m mažiau ploto nei nustatyta norma vienam asmeniui. Taigi pareiškėjo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Pažymėtina, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat galėjo numatytu laiku vaikščioti lauke, lankyti koplyčią, užsiimti kita leistina veikla, todėl nustatytas minimalios ploto normos pažeidimas nesudaro pagrindo konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Kitų nustatytų neatitikimų Pravieniškių pataisos namuose -atvirojoje kolonijoje, susijusių su šilto vandens sistemos neįrengimu, nevisiškai pakankamu skaičiumi praustuvių, klozetų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų, neturėjimu techninio, energetinio paso ir kt., taip pat nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju vertinant dėl pareiškėjo laikymo teisės aktų reikalavimus nevisiškai atitinkančiomis sąlygomis jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nustatytais laikotarpiais pareiškėjas būtų kreipęsis į bausmės vykdymo institucijos administraciją dėl kalinimo sąlygų netinkamumo. Todėl šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija, kurioje pareiškėjas atlikinėjo laivės atėmimo bausmę, nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, bei kad joje nuteistasis turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę ir galimybes užsiimti leistina veikla, o buvimas pačioje gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas buvo iš dalies kompensuotas pareiškėjo turėta judėjimo laisvė. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma (289,62 Eur (1 000 Lt)) laikytina proporcinga pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys