A-146-1501-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A146-1501/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03583-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-2), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2013 m. liepos 10 d. sprendimą Nr.6-12N-4487 (toliau – ir Sprendimas Nr. 6-12N-4487) bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5646 „Dėl ligos pašalpos“ ir įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. liepos 4 d. pateikė atsakovui prašymą išmokėti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. Atsakovas Sprendimu Nr. 6-12N-4487 atsisakė skirti ligos pašalpą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau - ir LMSD įstatymas) 241 straipsnio 4 dalies nuostatomis bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 58 punktu. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, Sprendime Nr. (11.1) I-5646 nurodė, kad teritorinis skyrius atsisakė skirti ligos pašalpą pagrįstai.

Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 18(1), 18(3), 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo 241 straipsniu įstatymo (toliau – ir LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 1 d., nuostatų taikymu. Nurodyto įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms. Pareiškėjo laikinojo nedarbingumo dėl ligos laikotarpiu (nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d.) ligos pašalpos išmokėjimas nebuvo ribojamas jokiu įstatymų nustatytu terminu. Atsakovas negalėjo taikyti atgal LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 241 straipsnį, nustatantį terminą, per kurį reikia kreiptis ligos pašalpai gauti. LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, turi būti taikoma naujai skiriamas pašalpas tiesiogiai siejant su nedarbingumo laikotarpiu, atsiradusiu po šios pataisos įsigaliojimo, t. y. po 2013 m. liepos 1 d. LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo t. y. 241 straipsnio 4 dalis, negali būti taikoma asmenims, tapusiems nedarbingais iki šio įstatymo įsigaliojimo. LMSD įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog šio įstatymo nuostatos taikomos asmenims, nuo šio įstatymo įsigaliojimo tapusiems laikinai nedarbingais dėl motinystės, motinystės (tėvystės), taip pat dėl ligos arba traumos. Kitoks šių nuostatų aiškinimas reikštų teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą, nes laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, už kurį prašo išmokėti ligos pašalpą, nebuvo nustatytas kreipimosi dėl ligos pašalpos skyrimo terminas. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam netaikytinas ir Nuostatų 68 punktas, kuris nustatė 6 mėnesių kreipimosi dėl ligos pašalpos terminą nuo ligos pabaigos, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu šį Nuostatų punktą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 20-21) paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. liepos 10 d. priėmė sprendimą Nr. 6-12N-4487 neskirti pašalpos už šį laikotarpį, vadovaudamasis LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jų kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo ligos pabaigos. 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusio LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik 2013 m. liepos 4 d. pateikė prašymą skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d., t. y. buvusį daugiau nei prieš 12 mėnesių, VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas sprendimą dėl naujai skiriamos ligos pašalpos, vadovavosi aktualiomis, sprendimo priėmimo metu galiojančiomis LMSD įstatymo nuostatomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjas netinkamai aiškina LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį. Negalima tapatinti laikinojo nedarbingumo laikotarpio bei ligos pašalpos skyrimo proceso.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15-19) išdėstė motyvus iš esmės analogiškus atsakovo atsiliepime nurodytiems motyvams. Akcentavo, kad LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas numatė, kad LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalies nuostata bus taikoma po 2013 m. liepos 1 d. paskirtoms ligos pašalpoms, o ne teisę į ligos pašalpą po 2013 m. liepos 1 d. įgijusiems asmenims. Pareiškėjas klaidingai traktuoja, esą LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalis galioja atgal, nes ji taikoma tik toms naujai skiriamoms ligos pašalpoms, dėl kurių kreipiamasi po minėtos nuostatos įsigaliojimo. Pareiškėjas kreipėsi dėl ligos pašalpos skyrimo 2013 m. liepos 4 d., t.y. galiojant minėtam įstatymo straipsniui. LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalis nustato dvigubai ilgesnį terminą per kurį asmuo gali kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo nei buvo numatyta Nuostatų 68 punkte. Jeigu Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu šio Nuostatų punkto nebūtų pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjui kreipimosi dėl ligos pašalpos metu būtų taikyta šį nuostata, nes ir pagal šį teisės aktą terminas kreiptis dėl ligos pašalpos buvo praleistas. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl ligos pašalpos skyrimo, turi atitikti visas LMSD įstatyme nustatytas ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Pareiškėjas teisę į ligos pašalpą turėjo įgyvendinti per nustatytą terminą, t. y. per 12 mėnesių nuo ligos pabaigos. Pareiškėjas prašymo padavimo metu neatitiko visų ligos pašalpai skirti ir mokėti nustatytų sąlygų, todėl ligos pašalpa jam nebuvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo neskirti pareiškėjui ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d., nes praleistas 12 mėnesių nuo ligos pabaigos terminas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymą skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. pateikė 2013 m. liepos 4 d., t. y. praėjus daugiau nei 12 mėnesių nuo ligos pabaigos. VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalimi, 2013 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 6-12N-4487 atsisakė pareiškėjui skirti ligos pašalpą. LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms. Priimdamas sprendimą dėl naujai skiriamos ligos pašalpos pareiškėjui VSDFV Vilniaus skyrius vadovavosi aktualiomis, nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojančiomis LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalies nuostatomis.

Ginčo teisinį santykį reglamentuoja Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 18(1), 18(3), 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 241 straipsniu įstatymas bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai.

Pagal LMSD įstatymo 8 straipsnio 1 dalį bei Nuostatų 19.1, 19.2 punktus, teisę į ligos pašalpą turi apdraustieji asmenys, kurie tampa laikinai nedarbingi ir dėl to praranda darbo pajamų ir iki laikinojo nedarbingumo pradžios dienos turi ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą (išskyrus Įstatyme numatytas išimtis). Be minėtų LMSD įstatyme ir Nuostatuose įtvirtintų normų, kuriomis numatytos ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, įstatymų leidėjas įtvirtino dar vieną teisės į ligos pašalpą sąlygą – ribojimą laiko atžvilgiu, t. y. nustatė laikotarpį kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo, kurį praleidus asmuo netenka teisės į ligos pašalpą.

2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas, kuriuo šis Įstatymas buvo papildytas 241 straipsniu, kurio 4 dalyje numatyta, jog ligos pašalpos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jų kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo ligos pabaigos. Tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa skiriama ir mokama nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jos kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos. LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.

Teismas konstatavo, kad nauja LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalies nuostata taikoma po 2013 m. liepos 1 d. paskirtoms ligos pašalpoms, o ne teisę į ligos pašalpą po 2013 m. liepos 1 d. įgijusiems asmenims. Sąvoką „po 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriama pašalpa“ reikia aiškinti kaip pašalpą, dėl kurios kreipiamasi po 2013 m. liepos 1 d. ir sprendimas dėl teisės į ligos pašalpą po šios datos priimamas pirmą kartą. LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlyga kreiptis per 12 mėnesių nuo ligos pabaigos taikoma nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, t. y. toms pašalpoms, dėl kurių kreiptasi ir sprendimas priimtas po 2013 m. liepos 1 d.

Vadovaudamasis pirmiau minėtos teisės aktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas

nusprendė, kad LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata siejama ne su laikotarpiu kada asmuo įgyja teisę į ligos pašalpą, o su laikotarpiu, kada asmuo kreipiasi dėl ligos pašalpos skyrimo ir skiriama nauja pašalpa dėl kurios nebuvo kreiptasi anksčiau. Asmuo, įgijęs teisę į pašalpą, dėl jos gali kreiptis per LMSD įstatyme nurodytą terminą. Kai asmuo kreipiasi dėl ligos pašalpos ir yra priimamas sprendimas skirti ligos pašalpą, laikoma, kad tai yra naujai skiriama pašalpa. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo argumentą, kad jis prašė skirti ligos pašalpą už ligos laikotarpį, buvusį iki LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo, ir dėl to jam neturėtų būti taikoma Įstatymo 241 straipsnio 4 dalies nuostata, teismas pripažino nepagrįstu.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, teigdamas, esą LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalies nuostata galioja atgal, ją traktuoja klaidingai. LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalis atgal negalioja, ji taikoma tik toms naujai skiriamoms ligos pašalpos, dėl kurių kreipiamasi po minėtos nuostatos įsigaliojimo. LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalis įsigaliojo 2013 m. liepos 1 d., o pareiškėjas dėl ligos pašalpos skyrimo kreipėsi 2013 m. liepos 4 d., t. y. galiojant minėtam Įstatymo straipsniui. VSDFV Vilniaus skyrius, priimdamas 2013 m. liepos 10 d. sprendimą dėl naujai skiriamos ligos pašalpos, LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalies nuostatos atgal netaikė, o vadovavosi aktualiomis, nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojančiomis nuostatomis.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad kitoks nei jo nurodytas šių įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų teisinį netikrumą, jo teisėtų lūkesčių paneigimą, nes laikinojo nedarbingumo laikotarpiu, už kurį pareiškėjas prašo išmokėti ligos pašalpą, nebuvo nustatytas kreipimosi dėl ligos pašalpos skyrimo terminas, teismas pažymėjo, kad asmenys, praradę pajamas dėl laikinojo nedarbingumo, paprastai nedelsdami kreipiasi dėl ligos pašalpos, norėdami, kad dėl laikinojo nedarbingumo prarastos pajamos būtų kompensuotos kaip galima greičiau. Tuo metu, kai pareiškėjas įgijo teisę į pašalpą (2011 m. liepos 14 d.), Nuostatų 68 punkte buvo nustatyta, kad pašalpos iš darbdavio ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos, profesinės reabilitacijos programos, nėštumo ir gimdymo ar tėvystės atostogų pabaigos. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog tuo atveju, jei Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu nebūtų Nuostatų 68 punkto pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjui, kreipusis dėl ligos pašalpos skyrimo, būtų taikyta ši nuostata, ir terminas kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo taip pat būtų praleistas.

Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų“ (Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimas). Taigi įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos laiduojamos teisės gauti socialinę paramą ligos atveju, nustato sąlygas, kurių asmuo, kreipdamasis dėl ligos pašalpos skyrimo, turi paisyti. Neturi susidaryti tokia situacija, kai asmenys, turėdami Konstitucijos laiduojamas teises, neturėtų jokių pareigų įstatymų leidėjo atžvilgiu ir taip atsirastų prielaidos piktnaudžiauti konstitucinėmis teisėmis.

Terminas, per kurį asmuo gali kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo, yra vienas iš socialinės paramos ligos atveju skyrimo ir mokėjimo sąlygų. Pareiškėjas, kreipdamasis dėl ligos pašalpos skyrimo, turėjo atitikti visas LMSD įstatyme numatytas ligos pašalpos skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Pareiškėjas įstatyme numatytą teisę į ligos pašalpą turėjo įgyvendinti per nustatytą terminą, t. y. per 12 mėnesių nuo ligos pabaigos. Pareiškėjas šiuo atveju neatitiko visų ligos pašalpai skirti ir mokėti nustatytų sąlygų, todėl VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai priėmė 2013 m. liepos 10 d. sprendimą neskirti ligos pašalpos. Atsižvelgdamas į tai, kad pagal LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, pakeitimai turi įtakos tik naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms – tai imperatyviai nurodyta minėtoje nuostatoje, teismas konstatavo, kad pagal pareiškėjo ginčijamų aktų priėmimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus priimti sprendimai yra teisėti, todėl jų naikinti bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių skirti ir išmokėti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. pareiškėjo nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas R. K. (toliau –ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m.sausio 14 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 46–48) grindžiamas šiais argumentais:

1.Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė įstatymus. Pagal LMSD įstatymo 27 straipsnio prasmę įstatymo pakeitimai bei papildymai, kurie įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, kartu turėtų būti taikomi tik asmenims, nuo įstatymo, kuriuo padaryta pataisa ar papildymas, įsigaliojimo, t. y. nuo 2013 m. liepos 1 d., tapusiems laikinai nedarbingais dėl motinystės, motinystės (tėvystės), taip pat dėl ligos arba traumos. Kitoks aiškinimas reikštų teisinį netikrumą ir teisėtų lūkesčių paneigimą, nes, nedarbingumo laikotarpiu, už kurį apeliantas prašo išmokėti ligos pašalpą, įstatymu nebuvo nustatyti jokie kreipimosi terminai.

2. Nesutinka, kad LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalis nebuvo taikoma atgal. Šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad Įstatymo nuostatos (šiuo atveju ir LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu įvestos naujos nuostatos) taikomos tik asmenims, nuo įstatymo (šiuo atveju nuo LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo) įsigaliojimo tapusiems laikinai nedarbingais dėl motinystės, motinystės (tėvystės), taip pat dėl ligos arba traumos, todėl apeliantas teigia, kad jam negalėjo būti taikoma LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalies nuostata ir ji buvo taikoma atgal, nors įstatymas atgal negalioja. LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, kur nurodoma, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms, kalbama tik apie pašalpas, bet ne apie asmenis, kuriems turėtų būti taikomos šios nuostatos. Tuo tarpu LMSD įstatymo 27 straipsnio 2 dalis apibrėžia asmenis, kuriems taikomos įstatymo nuostatos, todėl LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis negali būti aiškinama atsietai nuo Įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi nustatyto reglamentavimo.

3. Teismo nurodyta aplinkybė, kad tuo metu, kai apeliantas įgijo teisę į pašalpą, Nuostatų

68 punkte buvo nustatyta, kad pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ginčo atveju neturi teisinės reikšmės. Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu Nuostatų 68 punktą pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Po to, kai Konstitucinis Teismas priėmė šį nutarimą, pareiškėjo teisės gauti ligos pašalpą už nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. neribojo jokie terminai. Taip pat neturi teisinės reikšmės teismo argumentas, kad asmenys, praradę pajamas dėl laikinojo nedarbingumo, paprastai nedelsdami kreipiasi dėl ligos pašalpos išmokėjimo. Apeliantui tuo metu tokios būtinybės nebuvo. Priešingai nė konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas neturėjo pareigos LMSD įstatyme numatytą teisę į ligos pašalpą įgyvendinti per LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nustatytą terminą, t. y. per 12 mėnesių nuo ligos pabaigos.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 53-55) pakartojo esminius argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjo skundą. Nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos sprendime išdėstytu LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatų aiškinimu. Atsakovo nuomone, pareiškėjas klaidingai traktuoja LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje vartojamą sąvoką „naujai skiriama pašalpa“. Teismas, sistemiškai išanalizavęs ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstų išvadų, kad naikinti pareiškėjo skundžiamus sprendimus nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 56-59) grindžia argumentais, kuriuos išdėstė atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl teisės į ligos pašalpą pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą įgyvendinimo.

Byloje nustatyta, kad apeliantas 2013 m. liepos 4 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydamas skirti ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. Atsakovas 2013 m. liepos 10 d. sprendimu Nr. 6-12N-4487 atsisakė skirti ligos pašalpą, vadovaudamasis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-284, įsigaliojusio nuo 2013 m. liepos 1 d., redakcija) 241 straipsnio 4 dalimi, kadangi pareiškėjas kreipėsi dėl ligos pašalpos skyrimo praėjus daugiau kaip 12 mėnesių nuo ligos pabaigos. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendime Nr. (11.1) I-5646 nurodė, kad teritorinis skyrius priėmė galiojančius teisės aktus atitinkantį sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatuodamas, kad atsakovas, atsisakydamas skirti pareiškėjui ligos pašalpą, teisės normas taikė teisingai. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, nes pareiškėjo teisės į ligos pašalpą atsiradimo metu įstatymu nebuvo nustatytas terminas per kurį asmuo turi kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo, todėl atsakovo sprendimas atsisakyti skirti ligos pašalpą remiantis nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusia LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalimi, pažeidžia apelianto teisėtus lūkesčius gauti jam priklausančią ligos pašalpą, sukuria teisinį netikrumą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, pirmiausia pasisako dėl teisinio reguliavimo, susijusio su asmens teisės į ligos pašalpą įgyvendinimo terminu.

Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 1 straipsnyje apibrėžiant šio įstatymo paskirtį nurodyta, kad šis įstatymas nurodo asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygas. Nors įstatymas buvo ne kartą pakeistas ir papildytas, tačiau jo paskirtis, nurodyta originalioje šio įstatymo redakcijoje (2000 m. gruodžio 21 d. įstatymas Nr.IX-110), liko nepakeista.

Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą Fondo valdyba ir jos teritoriniai skyriai yra valstybinio socialinio draudimo fondo, iš kurio apdraustiesiems ligos ir motinystės socialiniu draudimu asmenims mokamos ir LMSD įstatyme numatytos ligos pašalpos, administravimo įstaigos. Šiuo įstatymu Fondo valdybos teritoriniams skyriams suteikta kompetencija, be kita ko, skirti ir mokėti apdraustiesiems ligos pašalpas teisės aktų nustatyta tvarka (VSDĮ 2 straipsnio 9 dalis, 31 straipsnio 2 ir 10 punktai).

Teisės gauti ligos pašalpas sąlygos nustatytos LMSDĮ 8 straipsnyje. Jos yra siejamos su laikinojo nedarbingumo nustatymo teisės aktų numatyta tvarka faktu bei įstatyme nurodytu ligos ir motinystės socialinio draudimo stažu prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną. Šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustatė sąlygas, kuriomis ligos pašalpa nemokama (apdraustasis tapo laikinai nedarbingas dėl traumos, kurią gavo darydamas nusikalstamą veiką; apdraustasis sužalojo savo sveikatą arba apsimetė sergančiu; apdraustasis tapo nedarbingas dėl neblaivumo (girtumo) ar piktnaudžiavimo psichiką veikiančiomis medžiagomis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apelianto teisės į ligos pašalpą atsiradimo dieną (2011 m. liepos 14 d.) galiojusios redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2010 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr.XI-1244 redakcija) nenustatė termino per kurį asmuo, turintis teisę gauti ligos pašalpą (LMSDĮ 8 straipsnis), turi kreiptis į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl ligos pašalpos skyrimo ir išmokėjimo. Šios redakcijos įstatymo II skirsnyje „Ligos pašalpa“ (8-15 straipsniai) buvo nustatyta tik tai, kad ligos pašalpa apskaičiuojama ir mokama Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka (LMSDĮ 14 straipsnio 6 dalis).

Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr.86 (apelianto teisės į ligos pašalpą atsiradimo dieną galiojęs Vyriausybės 2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr.839 redakcija) 86 punktas nustatė, kad pašalpos iš darbdavio ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos.

Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 68 punktas (2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo redakcija; Žin., 2008, Nr.104-3982) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, prieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino prieštaraujančiu minėtoms Konstitucijos ir LMSD įstatymo normoms ir vėlesnės redakcijos Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 68 punktą (Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 975 redakcija), kuriame ankstesnės Nuostatų redakcijos (2008 m. rugpjūčio 27 d. nutarimo Nr. 839 redakcija) 68 punktas buvo papildytas nuostata, kad tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa iš darbdavio ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų skiriama, jeigu dėl jos į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos.

Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarime konstatavo, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 14 straipsniu Vyriausybė buvo įgaliota Nuostatuose nustatyti inter alia pašalpos mokėjimo tvarką. Pagal Konstituciją, inter alia jos 52 straipsnį, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su socialinės paramos ligos atveju (inter alia ligos pašalpos) skyrimu ir mokėjimu, gali pavesti Vyriausybei nustatyti inter alia ligos pašalpos mokėjimo tvarką tačiau šis įstatymų leidėjo pavedimas Vyriausybei negali būti pagrindu nustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygas, taip pat riboti šios teisės apimtį. Šiame kontekste pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisės gauti socialinę paramą įgyvendinimu, turi nustatyti protingus asmens kreipimosi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą. Nurodė, kad nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnyje (2000 m. gruodžio 21 d., 2007 m. gruodžio 4 d. redakcijos), nei kituose šio Įstatymo straipsniuose, nebuvo ir nėra nustatyta terminų, per kuriuos ligos pašalpos gavėjas gali kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo, ar maksimalių laikotarpių (terminų), skaičiuojamų nuo kreipimosi dienos, kuriais būtų ribojamas ligos pašalpos gavėjui priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas. Vadinasi, Vyriausybės Nuostatų 68 punktu buvo nustatytos asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygos, taip pat ribojama šios teisės apimtis, neleistinai išplėsti Įstatymo 15 straipsnyje nustatyti ligos pašalpos nemokėjimo pagrindai (sąlygos), taip pažeistas iš Konstitucijos 52 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis reikalavimas poįstatyminiu teisiniu reguliavimu nenustatyti asmens teisės į socialinę paramą atsiradimo sąlygų. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad terminas, per kurį asmuo gali įgyvendinti teisę į ligos pašalpą (kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo), ir laikotarpis (terminas), kuriuo ribojamas ligos pašalpos mokėjimas jos gavėjui, yra viena iš socialinės paramos ligos atveju skyrimo ir mokėjimo sąlygų, todėl gali būti nustatytos tik įstatymu.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimas buvo paskelbtas 2011 m. lapkričio 3 d., Žin., Nr.127-6406).

Pažymėtina, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimui, įstatymų leidėjas tik nuo 2013 m. liepos 1 d. įstatymu nustatė terminą, per kurį asmuo gali įgyvendinti teisę į ligos pašalpą (kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo). 2013 m. gegužės 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5, 6, 8, 9, 11, 15, 16, 18(1), 18(3), 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo 241 straipsniu įstatymas. 2013 m. gegužės 9 d. įstatymu Nr. XII-284 (įsigaliojo nuo 2013 m. liepos 1 d.) LMSD įstatymas, be kita ko, buvo papildytas 241 straipsniu, kurio 4 dalis nustato, kad ligos, <...> pašalpos skiriamos ir mokamos nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jų kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo ligos, <...> pabaigos. Tais atvejais, kai elektroninis nedarbingumo pažymėjimas išduodamas ligai pasibaigus, ligos pašalpa skiriama ir mokama nuo teisės gauti pašalpą atsiradimo dienos, jeigu dėl jos kreipiamasi ne vėliau kaip per 12 mėnesių nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos. 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr.XII-284 16 straipsnio 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos nuo 2013 m. liepos 1 d. naujai skiriamoms socialinio draudimo pašalpoms.

Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad apelianto teisės į ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. atsiradimo dieną nebuvo įstatymu nustatytas terminas per kurį ligos pašalpos gavėjas galėjo kreiptis į pašalpos mokėtoją dėl pašalpos skyrimo ir išmokėjimo, ar maksimalus laikotarpis (terminas), skaičiuojamas nuo kreipimosi dienos, kuriais būtų ribojamas ligos pašalpos gavėjui priklausančios ligos pašalpos išmokėjimas, o poįstatyminiu teisės aktu (Nuostatų 68 punktu) nustatytas teisinis reguliavimas, tiek, kiek jame buvo numatyta, kad ligos pašalpos skiriamos, jeigu dėl jų į pašalpos mokėtoją kreipiamasi ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo ligos pabaigos, ir mokamos ne daugiau kaip už 12 praeitų mėnesių, skaičiuojant nuo kreipimosi skirti pašalpą dienos, Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 15 straipsniui.

Teisėjų kolegija šiame kontekste pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimo argumentai, kurie siejami su Nuostatų 68 punkto normomis ir teigiama, kad jei Konstitucinis Teismas Nuostatų 68 punkto nebūtų pripažinęs prieštaraujančiu Konstitucijai, pareiškėjas pagal šį aktą taip pat būtų pripažintas praleidusiu terminą kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo, yra nepagrįsti, nes prieštarauja Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalies nuostatoms, taip pat ABTĮ 4 straipsnio 1 daliai pagal kurią teismas negali taikyti įstatymo, ar kito teisės akto, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo teisės į ligos pašalpą realizavimas termino kreiptis į pašalpos mokėtoją prasme negali būti vertinamas pagal teisės normą, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. spalio 31 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai ir LMSD įstatymo 15 straipsniui.

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais; atskiros socialinės paramos rūšys, asmenys, kuriems skiriama socialinė parama, socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo pagrindai, sąlygos, dydžiai gali būti nustatyti tik įstatymu; įstatymais nustatytas socialinės paramos santykių reguliavimas yra viena svarbiausių konstitucinės teisės į socialinę paramą garantijų (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d., 2002 m. balandžio 23 d., 2004 m. kovo 5 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. rugsėjo 26 d., 2008 m. balandžio 29 d., 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. gruodžio 14 d., 2012 m. vasario 6 d., 2012 m. spalio 31 d. nutarimai).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad vieni iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų yra teisinis saugumas, teisinis tikrumas ir aiškumas. Teisinio saugumo, tikrumo ir aiškumo imperatyvai suponuoja tam tikrus privalomuosius reikalavimus pačiam teisiniam reguliavimui. Jis privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai; žemesnio lygmens teisės aktai neturi prieštarauti aukštesnio lygmens teisės aktams, ir joks teisės aktas negali prieštarauti Konstitucijai; teisinį reguliavimą galima keisti laikantis iš anksto nustatytos tvarkos, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t.y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. liepos 5 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste primintina, kad įstatymų leidėjas iki 2013 m. liepos 1 d. nebuvo nustatęs termino per kurį asmuo, įgijęs teisę į ligos pašalpą galėjo kreiptis į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl jam priklausančios ligos pašalpos skyrimo ir išmokėjimo, o poįstatyminiu teisės aktu (Nuostatų 68 punktu) nustatytas teisinis reguliavimas Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir LMSD įstatymo 15 straipsniui būtent dėl to, kad viena socialinės paramos ligos atveju skyrimo ir mokėjimo sąlygų (kreipimosi terminas), kuris gali būti nustatytas tik įstatymu, buvo nustatyta poįstatyminiu teisės aktu, tokiu būdu neleistinai apribojant teisės į ligos pašalpą apimtį ir neleistinai išplečiant įstatymu nustatyti ligos pašalpos nemokėjimo pagrindus (sąlygas). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pabrėžtina, kad ir po to, kai 2011 m. lapkričio 3 d. buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas, termino, per kurį asmuo, turintis teisę į ligos pašalpą, turi kreiptis į Fondo valdybos teritorinį skyrių dėl šios pašalpos skyrimo ir išmokėjimo, pakankamai ilgą laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nes tik nuo 2013 m. liepos 1 d. Konstituciją atitinkančio lygmens norminiu teisės aktu (įstatymu) buvo nustatyta teisės į ligos pašalpą įgyvendinimo sąlyga, t.y. terminas per kurį asmuo, turintis teisę gauti ligos pašalpą, turi kreiptis dėl šios pašalpos skyrimo ir išmokėjimo.

Atsižvelgdama į nurodytą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas pagrįstai teigia, jog jo teisės į ligos pašalpą atsiradimo dieną įstatymu nebuvo nustatytas terminas per kurį asmuo, turintis teisę gauti ligos pašalpą, turėjo kreiptis į pašalpos mokėtoją dėl jam priklausančios ligos pašalpos išmokėjimo, todėl apeliantas nuo teisės į ligos pašalpą atsiradimo dienos turėjo teisėtų ir pagrįstų lūkesčių, kad jam priklausanti ligos pašalpa bus išmokėta, nes jis nebuvo saistomas įstatymu nustatytos pareigos kreiptis dėl jam priklausančios pašalpos išmokėjimo per atitinkamą įstatymu leidėjo nustatytą terminą. Minėtas teisinio reguliavimo, kuris nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu turėjo būti nustatytas aukščiausios teisinės galios norminiu teisės aktu – įstatymu – neaiškumas ir neapibrėžtumas pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes negali būti kliūtis pareiškėjui gauti jam priklausančią ligos pašalpą, nes pagal pirmiau minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, konstatuojant priešingai būtų pažeisti teisinės valstybės principo elementai – teisinis saugumas, teisinis tikrumas, teisėtų lūkesčių apsauga.

Pareiškėjas, siekdamas realiai įgyvendinti savo teisę į ligos pašalpą, įgytą 2011 m. liepos 14 d., kreipėsi į atsakovą 2013 m. liepos 4 d., t.y. po to, kai nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojo LMSD įstatymo 241 straipsnis, kurio 4 dalis nustatė terminą per kurį asmuo turi kreiptis dėl ligos pašalpos skyrimo ir išmokėjimo . Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarime, be kita ko, pažymėta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisės gauti socialinę paramą įgyvendinimu, turi nustatyti protingus asmens kreipimosi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą.

Šiame kontekste pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nuo 2013 m. liepos 1 d. pašalindamas teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą protingu terminu kreipimusi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) nustatė 12 mėnesių laikotarpį, skaičiuojamą nuo ligos pabaigos ar nuo elektroninio nedarbingumo pažymėjimo išdavimo dienos. LMSDĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje vartojamų sąvokų prasme apelianto prašoma skirti ligos pašalpa patenka į naujai skiriamos socialinio draudimo pašalpos sąvoką, tačiau šiame kontekste pabrėžtina, kad nuo 2013 m. liepos 1 d.

įsigaliojęs teisinis reguliavimas (LMSD įstatymo 241 straipsnio 4 dalis) teisės į ligos pašalpą realizavimo termino prasme pašalino Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, panaikino teisinį neaiškumą ir neapibrėžtumą į ateitį, todėl pirmiau minėti Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarime nustatyti teisinio reguliavimo prieštaravimai Konstitucijai ir LMSD įstatymo 15 straipsniui negali paneigti pareiškėjo teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių gauti jam priklausančią ligos pašalpą. Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl ligos pašalpos skyrimo į atsakovą kreipėsi nedelsdamas po to (2013 m. liepos 4 d.), kai nuo 2013 m. liepos 1 d.

įstatymu buvo pašalintas minėtas teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi termino. Pagal nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusį teisinį reguliavimą (LMSDĮ 241 straipsnio 4 dalis) ginčui aktualus pareiškėjo laikinojo nedarbingumo atvejis nepatenka į įstatymų leidėjo nustatytą kreipimosi terminą, tačiau pabrėžtina, kad minėtoje situacijoje pareiškėjui nesuteikta galimybė prašyti atnaujinti įstatymo leidėjo nustatytą kreipimosi dėl ligos pašalpos skyrimo terminą, kad tokiu būdu būtų pašalintos dėl Konstitucijai ir LMSD įstatymui prieštaraujančio teisinio reguliavimo, teisinio neapibrėžtumo ir neaiškumo (kreipimosi dėl ligos pašalpos skyrimo termino prasme) pareiškėjui kilusios pasekmės (šioje byloje skundžiamų pareiškėjui nepalankių sprendimų priėmimo prasme), nors Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarime pabrėžta, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, reguliuodamas santykius, susijusius su teisės gauti socialinę paramą įgyvendinimu, turi nustatyti protingus asmens kreipimosi dėl atitinkamos pašalpos skyrimo (mokėjimo) terminus ir jų atnaujinimo mechanizmą.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo teisės į ligos pašalpą įgyvendinimas pagal šios bylos faktines aplinkybes, teisme turi būti ginamas vadovaujantis Konstitucijos 52 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimą, remiantis LMSD įstatymo 8 straipsniu, taip pat vadovaujantis teisinės valstybės principu, teisingumo bei protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad atsakovo Sprendime Nr. 6-12N-4487 ir Fondo valdybos Sprendime Nr. (11.1) I-5646, priimtame išnagrinėjus ginčą išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, nėra nurodyta, kad apeliantas už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. neatitinka LMSD įstatymo 8 straipsnyje nustatytų teisės į ligos pašalpą sąlygų, ar kad yra šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytos sąlygos, kuriomis ligos pašalpa nemokama. Taigi, atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo byloje neneigia, kad pareiškėjas LMSD įstatymo 8 straipsnyje nustatytų sąlygų prasme yra įgijęs teisę į ligos pašalpą, mokamą iš Fondo biudžeto, ir nėra nustatę šio įstatymo 15 straipsnyje numatytų ligos pašalpos nemokėjimo sąlygų. Trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepime į pareiškėjo skundą šiuo aspektu pažymėta, kad pareiškėjas teisę į ligos pašalpą, įgijo 2011 m. liepos 14 d. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus duomenų ligos pašalpos skyrimui (b.l.25-26) matyti, kad atsakovas per DVS turėjo duomenis apie apelianto (apdraustojo) laikinąjį nedarbingumą nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d. ir jam išduotus elektroninius laikinojo nedarbingumo pažymėjimus už šį laikotarpį, taip pat duomenis apie tai, kad ligos pašalpą už pirmąsias dvi laikinojo nedarbingumo dienas (2011 m. liepos 12–13 d.) apeliantui buvo apskaičiuota iš darbdavio lėšų, t. y. LMSD įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. liepos 1 d. nebuvo įstatymu nustatyta per kokį terminą apdraustasis turi įgyvendinti savo teisę į ligos pašalpą, laikytina, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimo paskelbimo teisiniai santykiai tarp pareiškėjo (apdraustojo, turinčio teisę į ligos pašalpą iš Fondo biudžeto lėšų) ir atsakovo (Fondo administravimo įstaigos, skiriančios ir mokančio ligos pašalpą iš Fondo biudžeto lėšų) dėl ligos pašalpos, kuri mokama iš Fondo biudžeto lėšų, nebuvo susiformavę galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Šios aplinkybės pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimo nuostatų taikymą sprendžiant individualų ginčą dėl pareiškėjo teisės gauti jam priklausančią ligos pašalpą teisminės gynybos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutarimą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą: pareiškėjo skundą patenkinant ir panaikinant skundžiamus sprendimus bei įpareigojant atsakovą paskirti ir išmokėti pareiškėjui ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. K. skundą patenkinti. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 6-12N-4487 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2013 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (11.1) I-5646 panaikinti. Įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių paskirti ir išmokėti R. K. ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2011 m. lapkričio 7 d.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis