2K-223-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–223–139/2015 Teisminio proceso Nr. 1-12-1-03302-2012-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4; 2.4.7

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,

nuteistojo T. Ž. gynėjui advokatui Anatolijui Burinskui,

nukentėjusiosios A. D. atstovui advokatui Gintarui Putvinskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios A. D. atstovo advokato Gintaro Putvinskio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu T. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis; taip pat nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį 12 MGL (1560 Lt, t. y. 451 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsniu, T. Ž. paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės apribojimas penkiems mėnesiams, įpareigojant jį per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ir 12 MGL (1560 Lt, t. y. 451 Eur) dydžio bauda, įpareigojant ją sumokėti per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Šiuo nuosprendžiu, visiškai patenkinus Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį, iš nuteistojo T. Ž. priteista 2002,70 Lt (580,02 Eur) žalai atlyginti. Taip pat visiškai patenkinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį, iš nuteistojo T. Ž. priteista 70,84 Lt (20,51 Eur) žalai atlyginti. Iš dalies patenkinus nukentėjusiosios A. D. civilinis ieškinį, iš nuteistojo T. Ž. jai priteista 9385,87 Lt (2718,34 Eur) turtinei ir 1500 Lt (434 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Skundžiamu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžiu panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalis, kuria T. Ž. nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, ir priimtas naujas nuosprendis: T. Ž. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Taip pat panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalis, kuria subendrintos T. Ž. paskirtos bausmės ir nuspręsta dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ir nukentėjusiosios A. D. civilinių ieškinių. Ši nuosprendžio dalis išdėstyta taip:

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civilinis ieškinys atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas);

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilio ieškinio dalis dėl A. D. gydymo išlaidų atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas), paliekant patenkintą šio ieškinio dalį dėl E. V. (E. V. ) gydymo išlaidų 394,09 Lt (114,13 Eur) sumai, šią sumą Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteisiant iš T. Ž. ;

Nukentėjusiosios A. D. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalų atlyginimo atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Ranonio pranešimo, nukentėjusiosios atstovo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, palaikiusios kasacinį skundą ta apimtimi, kuria prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

T. Ž. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė E. V. sveikatą, t. y. 2012 m. sausio 4 d., apie 21.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančioje pirtyje, sukėlė konfliktą, kurio metu sudavė E. V. ne mažiau kaip tris kartus kumščiu į veidą, padarydamas jam nosies kaulų lūžimą.

Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. Ž. buvo nuteistas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį už tai, kad dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė A. D. sveikatą, t. y. 2012 m. sausio 4 d., apie 21.30 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini) esančioje pirtyje, sukėlė konfliktą, kurio metu dėl neatsargumo sudavė A. D. alkūne į nosį, padarydamas jam muštinę žaizdą nosies nugarėlėje su poodine kraujosruva, nosies kaulų lūžimu bei poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių apatiniuose vokuose.

Panaikindamas nuosprendžio dalį dėl T. Ž. nuteisimo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir priimdamas naują nuosprendį dėl šio kaltinimo jį išteisinti, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl nuteistajam T. Ž. inkriminuoto nusikaltimo, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog byloje nėra objektyvių įrodymų, kad T. Ž. dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė A. D. sveikatą.

Kasaciniu skundu nukentėjusios A. D. atstovas advokatas G. Putvinskis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendį be pakeitimų arba pakeisti išteisinimo pagrindą.

Kasatoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nurodė savo išvadų faktinius ir teisinius argumentus, nuosprendis atitinka procesines ir materialines teisės normas, teismas tinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, skirtas užtikrinti teisminio nagrinėjimo išsamumą ir priimamų procesinių sprendimų objektyvumą, tinkamai išnagrinėjo civilinį ieškinį baudžiamajame procese. T. Ž. kaltumą pirmosios instancijos teismas grindė nukentėjusiųjų, liudytojos J. S. parodymais, specialisto išvada bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Todėl, pasak kasatoriaus, šio teismo nuosprendis paliktinas galioti, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

Kasatoriaus nuomone, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Vadovaudamasis BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apeliacinės instancijos teismas savo sprendimą grindė nuteistojo T. Ž. parodymais, kuris įvykio metu buvo neblaivus, negalėjo tinkamai paaiškinti, kodėl A. D. vadino prostitute, abejojo, ar sudavė jai smūgį. Nuteistasis parodė, kad grūmėsi su E. V. ant žemės, A. D. bandė juos išskirti, jis (T. Ž.) jai specialiai sudavęs nebuvo. Ar A. D. sudavė jis, ar E. V., kasatorius nežino, nepastebėjo, nes viskas vyko labai greitai, jo dėmesys buvo nukreiptas į E. V.. Tuomet jis pastebėjo, kad sužalota A. D. nosis, bėga kraujas. Tokius nuteistojo parodymus apeliacinės instancijos teismas pripažino nuosekliais, sutampančiais tarpusavyje ir atitinkančiais faktines bylos aplinkybes. Tačiau pati A. D., kitas nukentėjusysis E. V., taip pat kiti liudytojai patvirtino aplinkybę, kad būtent T. Ž. sudavė smūgį A. D.. Taigi, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad nei vienas iš minėtų liudytojų konkrečiai nepatvirtino, jog smūgį nukentėjusiajai į nosį sudavė būtent T. Ž..

Išteisindamas T. Ž. apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, jog nukentėjusioji A. D. duoda neobjektyvius parodymus ir dėl to, kad siekia, jog T. Ž. jai sumokėtų už reikalingą plastinę nosies operaciją, kurios preliminari kaina 9000 Lt (2607 Eur). Kasatoriaus teigimu, tokia apeliacinės instancijos išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir prieštarauja įrodymų vertinimo taisyklėms bei protingumo principams. Skunde nurodoma, kad nei A. D., nei kiti liudytojai, nei nukentėjusysis E. V. neturi specialiojo pasirengimo, operatyvinės veiklos ar kriminalinės žvalgybos darbuotojų įgūdžių, todėl, esant stresinei situacijai, visiškai tiksliai atpasakoti smūgio mechanizmo – kuria ranka, kokia amplitude, kokiu stiprumu buvo smūgiuota, taip pat tiksliai nurodyti įvykio dalyvių padėties, jie negalėjo, tačiau nė vienas neabejojo, kad smūgiavo T. Ž.. Taip pat, kasatoriaus teigimu, abejotina, ar objektyvu tikėtis, kad jauna, nedidelio ūgio ir gležno kūno sudėjimo mergina po triuškinančio smūgio į galvos sritį, dėl kurio buvo padaryta muštinė žaizda nosies nugarėlėje su poodine kraujosruva, nosies kaulų lūžimu bei poodinėmis kraujosruvomis akių apatiniuose vokuose, itin smulkiai atpasakotų nusikalstamos veikos aplinkybes. Aplinkybė, kad A. D. buvo sulaužyta nosis, smūgio pėdsakai matyti iki šiol (nosis pakrypusi į dešinę pusę) ir kad ji yra pareiškusi ieškinį 9000 Lt (2607 Eur) sumai, kuri reikalinga plastinei operacijai, nedaro jokios įtakos įrodymų patikimumui.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos taikytas in dubio pro reo principas neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nuteistojo kaltė dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo be jokių abejonių įrodyta byloje surinktais duomenimis: iš dalies paties nuteistojo T. Ž. parodymais, iš dalies nukentėjusiųjų E. V., A. D. parodymais, liudytojų G. A., A. P., J. S. parodymais, kita rašytine bylos medžiaga (specialisto išvada ir kt.), kuriuos teismai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti pastarojo pasirinktą gynybos versiją, kad jis nesudavė ar negali nurodyti, kad sudavė A. D. per nosį. Pirmosios instancijos teismo argumentacija yra pakankama, išsami, išvados pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Byloje įrodyta, kad smūgį A. D. į nosį sudavė būtent nuteistasis T. Ž.. Taigi, neabejotinai nustatyta, kad T. Ž. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Nuteistojo nurodomos aplinkybės, kad nukentėjusieji nusikalstamos veikos padarymo metu gyveno kartu, nesuteikia pagrindo abejoti minėtais nukentėjusiųjų parodymais, juolab kad juos patvirtina ir liudytojos A. P. paaiškinimai, duoti teisme.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė A. D. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo. O pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl dalinio A. D. civilinio ieškinio patenkinimo pagrindė išsamiais motyvais, tinkamai įvertindamas byloje pateiktus įrodymus dėl patirtos turtinės bei neturtinės žalos dydžio, nurodydamas, kad A. D. patyrė išlaidų už vaistus, plastinės rekonstrukcijos konsultacijas, profilaktinį sveikatos patikrinimą, kad jai planuojama nosies pertvaros plastinė operacija, kuri yra būtina, nes po sužalojimo nosis liko kreiva, kad dėl sveikatos sužalojimo ji patyrė dvasinius išgyvenimus, didelį skausmą, negali kvėpuoti per nosį. Pasak kasatoriaus, atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad A. D. pagrįstai buvo priteistas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Be to, kasatorius pažymi, kad nukentėjusiajai buvo priteistas mažesnis turtinės žalos atlyginimas, nei buvo prašoma priteisti civiliniame ieškinyje.

Kasaciniame skunde nesutinkama ir su T. Ž. išteisinimo pagrindu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). BPK 303 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (1 punktas), arba neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 2 punktas). Kasatoriaus teigimu, pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, remiantis nuteistojo parodymais, kuriuos apeliacinės instancijos teismas pripažino patikimais, tikslesnis išteisinimo pagrindas būtų BPK 303 straipsnio 5 dalies l punktas. Pakeitus išteisinimo pagrindą civilinis ieškinys turėtų būti paliktas nenagrinėtas, o ne atmestas, nes BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas apima ir išteisinimo pagrindą, numatytą BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte. Tokiu atveju nukentėjusiajai nebūtų užkirstas kelias padarytą žalą reikalauti atlyginti civilio proceso nustatyta tvarka.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl principo vertinti abejones kaltinamojo naudai taikymo

T. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą jo paties sukelto konflikto metu nesunkiai sutrikdęs dviejų žmonių – nukentėjusiųjų E. V. ir A. D. – sveikatą.

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad būtent jis sukėlė konfliktą, jo veiką dėl nukentėjusiojo E. V. sveikatos sutrikdymo kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, o nustatęs, kad to paties konflikto metu nukentėjusiąją A. D. jis sužalojo dėl neatsargumo, šią jo veiką kvalifikavo pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo T. Ž. apeliacinis skundas buvo atmestas, tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą pagal nuteistojo kasacinį skundą, nustatęs esminius BPK pažeidimus, panaikino apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikdamas įrodymų tyrimo ir nepateikdamas motyvų, nustatė skirtingas veikos aplinkybes, nei buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir taip pažeidė įrodymų vertinimo bei nuosprendžio surašymo taisykles.

Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, atliko dalinį įrodymų tyrimą: apklausė nuteistąjį T. Ž., nukentėjusiuosius E. V. ir A. D., liudytojus G. A. ir J. S. ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl nuteistajam T. Ž. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 139 straipsnio 1 dalyje, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl šią nuosprendžio dalį panaikino ir priėmė naują nuosprendį – T. Ž. dėl šio kaltinimo išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Nuosprendžio dalis dėl T. Ž. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį palikta nepakeista ir kasacine tvarka neskundžiama.

Apeliacinės instancijos teismo nurodytas išteisinimo pagrindas suponuoja teismo išvadą, kad iš tikrųjų vykusio konflikto metu nukentėjusioji A. D. buvo sužalota, tą neabejotinai patvirtina ir byloje esantys medicininiai duomenys, tačiau tai padarė ne nuteistasis T. Ž., o koks nors kitas asmuo. Pasak nuteistojo T. Ž. , tai galėjęs būti ir nukentėjusysis E. V.. Tokia išvada neatitinka bylos duomenų, kurių nepripažindamas įrodymais apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas. Kasacinės instancijos teismas netikrina priimto nuosprendžio pagrįstumo, o apskųstus teismų sprendimus patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nuosprendis formos ir turinio prasme atitinka Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintus reikalavimus (tinkamai surašytas, grindžiamas patikimais įrodymais, motyvuotas ir kt.). Duomenys, kuriais teismas grindžia savo išvadas, turi atitikti BPK 20 straipsnio reikalavimus, t. y. turi būti gauti įstatymų nustatyta tvarka, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas privalo išsamiai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir nuosprendį pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamojo posėdžio metu (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Ištyręs byloje esančius duomenis, teismas privalo nuosprendyje konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad pirtyje vykusios šventės metu T. Ž. sukėlė žodinį konfliktą, įžeisdamas joje dalyvavusias merginas A. P. ir A. D. dėl jų tautybės. Dėl to nukentėjusysis E. V. , siekdamas nuraminti T. Ž., sudavė jam antausį, po kurio tarp jų prasidėjo muštynės, kurių metu buvo nesunkiai sutrikdyta šio nukentėjusiojo bei nukentėjusiosios A. D. sveikata. Teismai nustatė, kad nukentėjusiajam E. V. sveikata buvo sutrikdyta tyčia, nuteistasis vadovavosi puolimo, o ne gynybos tikslais – nuteistojo keltą versiją dėl būtinosios ginties teismai motyvuotai atmetė. Minėta, kad ši teismų sprendimų dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Žemesnės instancijos teismų nustatytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad šių muštynių metu nuteistasis T. Ž. taip pat nesunkiai sutrikdė ir nukentėjusiosios A. D. sveikatą – tą patvirtino nukentėjusieji A. D. ir E. V., nuteistasis taip pat šios išvados nepaneigė, nurodydamas, kad nežino, nepastebėjo, ar A. D. sudavė jis; liudytojos A. P. ir J. S. nurodė, kad nematė, kas sudavė A. D., tačiau patvirtino, kad konfliktą sukėlė T. Ž..

Priimdamas T. Ž. išteisinamąjį nuosprendį dėl nesunkaus A. D. sveikatos sutrikdymo, apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojai J. S. ir G. A. konkrečiai nepatvirtino, jog smūgį nukentėjusiajai į nosį sudavė būtent T. Ž.. Teismas konstatavo, kad netikėti nuteistojo T. Ž., liudytojų G. A., J. S. parodymais nėra pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, sutampa tarpusavyje bei atitinka faktines bylos aplinkybes. Sutikdama su tokiu vertinimu, kolegija pažymi, kad šių asmenų parodymai nepaneigia ir to, jog smūgį A. D. sudavė būtent T. Ž., todėl pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas grįsti jais išteisinamąjį nuosprendį nėra įstatyminio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad muštynių metu A. D. bandė išskirti besigrumiančius T. Ž. ir E. V. ir tuo metu gavo smūgį į nosį. Neigdamas nukentėjusiųjų A. D. ir E. V. parodymus, kad tą smūgį sudavė būtent nuteistasis T. Ž., teismas juos įvardijo kaip neobjektyvius ir nepatikimus, nes jie prieštarauja ne tik tarpusavyje, bet ir byloje esančių įrodymų visumai. Tokią savo išvadą teismas grindė smulkiais neatitikimais šių asmenų parodymuose dėl vykusio konflikto eigos ir kiekvieno iš jų veiksmų, kurie nesusiję su pagrindiniu klausimu – kas sudavė smūgį nukentėjusiajai A. D.. Šiuo klausimu teismas esminių prieštaravimų nenustatė. Visiškai nepagrįstas ir deklaratyvus apeliacinės instancijos teismo tvirtinimas, esą nukentėjusioji A. D. duoda neobjektyvius parodymus ir dėl to, jog siekia, kad T. Ž. jai sumokėtų už reikalingą plastinę operaciją, kurios preliminari kaina yra 9000 Lt (2607 Eur). Nukentėjusio asmens reikalavimas, kad būtų atlyginta nusikaltimu padaryta žala (BPK 109 straipsnis), negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis ar paneigiantis jo parodymus dėl tą žalą padariusio asmens (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

Principas, pagal kurį, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visos abejonės turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110/2013). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti šio principo, nes teismui šios abejonės kilo ne dėl to, kad jų nepavyko pašalinti, o dėl minėtų BPK nuostatų dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklių pažeidimo. Kolegija konstatuoja, kad būtent pirmosios instancijos teismo atliktas bylos duomenų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus ir nepalieka abejonių dėl nuteistojo T. Ž. kaltumo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, pašalinęs pirmesnio apeliacinio bylos nagrinėjimo metu padarytus BPK pažeidimus, neturėjo įstatyminio pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 17 d. nuosprendžio dalį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalis nuteisti T. Ž. pagal BK 139 straipsnio 1 dalį ir priimtas naujas nuosprendis: T. Ž. išteisintas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo, atmesti nukentėjusiosios A. D. ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus civiliniai ieškiniai ir sumažinta Vilniaus teritorinei ligonių kasai iš nuteistojo T. Ž. priteista pinigų suma.

Palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai

Rima Ažubalytė Aldona Rakauskienė Vladislovas Ranonis