AS-858-979-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-979/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03238-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Y. I. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Y. I. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis Y. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 16-19) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir atsakovas, Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdyba) 2014 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 10-27-SP24-43, kuriuo buvo nutarta įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Šis sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo apskųstas, tačiau dar neišspręstas skundo priėmimo klausimas – nustatytas terminas skundo trūkumams šalinti.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti ginčijamo sprendimo vykdymą iki to momento, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 16 d. nutartimi (b. l. 21, 25) pareiškėjo Y. I. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir UTPĮ) nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai (UTPĮ 125 str. l d. 2 p.) jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi. UTPĮ 128 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo apskundžiamas teismui. Tokiu būdu norminis aktas, reglamentuojantis užsieniečių buvimo Lietuvos Respublikoje tvarką, leidimų gyventi Lietuvoje išdavimo ir panaikinimo tvarką, reglamentuojantis išsiuntimo iš Lietuvos tvarką, pats betarpiškai numato, kad sprendimo vykdymas sustabdomas, jeigu sprendimas dėl išsiuntimo apskundžiamas teismui. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas, nes išsiuntimo vykdymo sustabdymo klausimai jau reglamentuoti įstatymu, o teismo nutartis būtų perteklinė ir dubliuotų įstatymo reikalavimus.

III. Pareiškėjas Y. I. atskiruoju skundu (b. l. 32-33) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio 2014 m. liepos 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sustabdant ginčijamo Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos 2014 m. birželio 23 d. sprendimo Nr. 10-27-SP24-43 vykdymą iki momento, kol administracinė byla Nr. I-8822-624/2014 nebus išspręsta galutiniu įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai vertino aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. UTPĮ 128 straipsnio 2 dalis nurodo, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui. Pažodžiui aiškinant nurodyto įstatymo nuostatas matyti, kad administracinio sprendimo vykdymas automatiškai sustabdomas, pateikiant skundą teismui, tik dėl sprendimo dėl priverstinio užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Sprendimo dėl pareiškėjo savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas nėra reglamentuojamas minėtu įstatymu.

Pažymi, jog, pareiškėjui kreipusis į atsakovą su prašymu pratęsti jo buvimo Lietuvos Respublikoje terminą iki kol įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, pareiškėjui buvo nurodyta, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje po sprendime nurodyto termino, nustatyto savanoriškam pareiškėjo išvykimui, yra neteisėtas, todėl atsakovas yra priverstas inicijuoti jo priverstinio išsiuntimo procedūras UTPĮ nustatyta tvarka. Nepriklausomai nuo to, kad pareiškėjas turi teisę apskųsti atsakovo sprendimą dėl jo priverstinio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teismui, dėl skundžiamos Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties yra akivaizdžiai pažeidžiamos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai.

Pabrėžia, jog teismas nesiekia apsaugoti pareiškėjo įstatymais ir tarptautinėmis konvencijomis garantuojamą teisę dalyvauti ir būti išklausytam teismo procese, kuriame yra nagrinėjama byla dėl administracinio akto, sukeliančio pareiškėjui teisines pasekmes, teisėtumo, bet ir skatina pareiškėją inicijuoti naują administracinį procesą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kas savo esme prieštarauja administracinio proceso principams, įskaitant proceso betarpiškumo, operatyvumo, proporcingumo ir ekonomiškumo principus.

Pareiškėjo nuomone, priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis apriboja jo teisę į tinkamos ir sąžiningos teisminės gynybos prieinamumą, kadangi šiuo atveju teismui neišsprendus klausimo dėl pareiškėjo įpareigojimo savanoriškai išvykti iš šalies vykdymo sustabdymo, pareiškėjo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas ir pareiškėjo atžvilgiu bet kuriuo momentu gali būti įgyvendinama priverstinio grąžinimo į (duomenys neskelbtini) procedūra.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo pareiškėjo skundą tenkinti.

Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodoma, jog skundžiamas sprendimas yra priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje. Šis sprendimas atskirai ginčijamas teisme. UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš šalies, jei jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą laiką. Tokį sprendimą, vadovaujantis UTPĮ 127 straipsnio 5 punktu, priima Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

UTPĮ 139 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Straipsnyje išvardintas baigtinis sprendimų, kurių vykdymas sustabdomas juos apskundus, sąrašas ir sprendimo dėl užsieniečių grąžinimo arba įpareigojimo savarankiškai išvykti iš Lietuvos Respublikos jame nėra.

Atsakovo nuomone, užsieniečio buvusios padėties atkūrimas taptų negalimas, nes pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmės – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, ir draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui (UTPĮ 133 str. 2 d.), o tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013, 2014 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-839/2014). Be to, gali būti inicijuotas naujas teismo procesas dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies ir tai gali pažeisti proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo Y. I. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki tol, kol įsiteisės teismo sprendimas šioje administracinėje byloje, sustabdyti atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2014 m. birželio 23 d. sprendimo „Dėl (duomenys neskelbtini) pil. Y. I. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)” Nr. 10-27-SP24-43, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, galiojimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas pateiktu atskiruoju skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo atveju pateikto prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo tenkinimas yra netikslingas ir nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija, vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį, visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tuo atveju, jei iš administracinės bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007). Taigi atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios administracinės bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.

Patikrinusi administracinę bylą teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra netikslingas.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog šioje byloje skundžiamas atsakovo sprendimas yra priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (2014 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir UTPĮ) 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (b. l. 4-5).

UTPĮ 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą laiką.

UTPĮ 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.

Pabrėžtina, jog ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti, savo pobūdžiu nėra priverstinis (UTPĮ 2 str. 7 d.). Tai, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti, savo pobūdžiu nėra priverstinis, t. y. juo užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai, teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės nagrinėjamu atveju nepaneigia ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo. Tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (ABTĮ 13 str.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012, 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-768/2013, 2014 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-839/2014).

Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytus argumentus taip pat nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog aplinkybė, kad išsiuntimo vykdymo sustabdymo klausimai reglamentuoti UTPĮ, savaime lemia, kad teismo nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo taikymo dėl priimto sprendimo, įpareigojančio atitinkamą subjektą būtent savanoriškai išvykti iki atitinkamos datos, galiojimo laikino sustabdymo šiuo atveju būtų perteklinė ir dubliuotų UTPĮ numatytą reguliavimą. Pastebėtina, jog UTPĮ šiuo aspektu nenumato specialaus teisinio reguliavimo, susijusio būtent su savanorišku įpareigojimu išvykti, kuris leistų teigti, kad nagrinėjamo klausimo sprendimas yra netikslingas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pareiškėjo pateikto prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę vertinant jį ABTĮ 71 straipsnio kontekste, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo atskirojo skundo reikalavimą išspręsti šį klausimą iš esmės (b. l. 32-33), analizuojamų teisinių santykių sritį, vadovaujantis operatyvumo, teisingumo, protingumo principais, šis klausimas išspręstinas iš esmės, o ne perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Pažymėtina, jog šiuo atveju iš administracinės bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas yra Lietuvoje veikiančios įmonės UAB „Business&Logistic Services” savininkas ir vadovas. Taigi su Lietuva pareiškėjas yra susijęs socialiniais ir ekonominiais ryšiais, turi savo verslą. Pareiškėjas pateiktame prašyme, be kita ko, paaiškino, jog jį išsiuntus iš Lietuvos nurodytos įmonės veikla gali tapti sudėtinga, ji turi prisiėmusi daug neįvykdytų sutartinių įsipareigojimų, kurių vykdymas gali iš esmės pasunkėti (b. l. 16-19). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, į tai, kad pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmės ir bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo, kuris bus, be kita ko, vykdomas priverstiniu būdu (UTPĮ 133 str. 2 d.), o tai darys įtaką jo teisinei padėčiai ir galimybei realizuoti savo teises, į tai, kad taikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjui būtų suteikiama galimybė pačiam dalyvauti administraciniame procese skundžiant priimtą administracinį sprendimą, sprendžia, jog šiuo atveju yra tikslinga taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2014 m. birželio 23 d. sprendimo „Dėl (duomenys neskelbtini) pil. Y. I. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)” Nr. 10-27-SP24-43 galiojimą. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad laikinai sustabdžius nurodytą ginčijamą sprendimą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešieji interesai. Be to, iš esmės tokį sprendimą palaiko ir atsakovas pateikdamas savo poziciją atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimo. Dėl nurodytų motyvų pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis keistina bei pareiškėjo pateiktas prašymas tenkintinas, laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2014 m. birželio 23 d. sprendimo „Dėl (duomenys neskelbtini) pil. Y. I. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)” Nr. 10-27-SP24-43 galiojimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 71 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Y. I. atskirąjį skundą tenkinti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 16 d. nutarties dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjo Y. I. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir šį pareiškėjo prašymą tenkinti – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2014 m. birželio 23 d. sprendimo „Dėl (duomenys neskelbtini) pil. Y. I. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)” Nr. 10-27-SP24-43 galiojimą.

Nutartį vykdyti skubiai. Nutarties kopiją siųsti ir nutartį pavesti vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis