A-575-2045-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2045/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00002-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 10–12), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. buvo laikomas Šiaulių TI nežmoniškomis, žiauriomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad apie 22 kv. m ploto kamerose buvo laikoma nuo 5 iki 10 asmenų, be to, kamerose buvo stalas, užimantis apie 2 kv. m kameros grindų ploto, 10 dviejų aukštų gultų, užimančių apie 10 kv. m kameros grindų ploto, taip pat sanitarinis mazgas, užimantis apie 2 kv. m kameros grindų ploto. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymo Nr. 461 6.15 punktą, nustačiusį, jog vienam asmeniui laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto, o dėl kamerų perpildymo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Taip pat atkreipė dėmesį, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, trūko natūralaus apšvietimo, rūkantieji buvo laikomi kartu su nerūkančiaisiais, o atvykus ir išvykstant etapu iš Šiaulių TI, asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, šaltose, purvinose patalpose, asmuo buvo verčiamas nusirengti esant žemai oro temperatūrai, daiktai dedami į nešvarias dėžes. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą, t. y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime ir patikslintame atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 45–51, 57–59) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. sausio 22 d. pažymos Nr. 69/06-325 matyti, jog pareiškėjas pirmą kartą į Šiaulių TI buvo etapuotas 2011 m. rugpjūčio 25 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2012 m. gruodžio 12 d.

Pareiškėjas Šiaulių TI kameroje Nr. 10 buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. balandžio 4 d. su dar 1–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,03 kv. m iki 8,13 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 47 – periodiškai laikotarpiais nuo 2012 m. balandžio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 26 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. su dar 1–7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,34 kv. m iki 9,37 kv. m kameros ploto, o kameroje Nr. 48 – laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. su dar 3–4 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 3,76 kv. m iki 4,70 kv. m kameros ploto.

Šiaulių TI pabrėžė, kad kamerose esančių asmenų skaičius nėra pastovus ir tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. iš viso buvo laikomas 391 dienas, o pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas skunde nenurodo jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Akcentavo, kad iš Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2014 m. sausio 21 d. pažymos Nr. 61/04-100 matyti, jog pareiškėjas jo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu su jokiais prašymais ar skundais į įstaigos direktorių nesikreipė.

Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galimai neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti tapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje, o esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, negalima teigti, kad asmens teisės iš tikrųjų buvo pažeistos. Šiaulių TI papildomai nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant įstaigoje nebuvo atlikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realų vienos ar kitos kameros, kuriose patikrinimo metu buvo kalinamas pareiškėjas, būklės atitikimą higienos normų reikalavimams.

Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl nepakankamo apšvietimo ir blogo šildymo yra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, o Higienos normos HN 76:2010 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte.

Tuo tarpu Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Be to, akcentavo, kad Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2014 m. sausio 24 d. pažymoje Nr. 62/08-16 nurodyta, jog Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių bei Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais. Papildomai pabrėžė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje laikomi asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Dėl nerūkančių asmenų laikymo kartu su rūkančiaisiais Šiaulių TI nurodė, jog nuo 2010 metų, įgyvendinant Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normos HN 76:2010 nuostatas, įstaigoje taikoma praktika, kai pirmą kartą atvykę asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą, o pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu perkeliamas į rūkančiųjų / nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą.

Šiame kontekste atkreipė dėmesį, jog 2011 m. rugpjūčio 25 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas Nr. 72/04-4972 paskirti jį į kameras, kuriose yra laikomi rūkantys asmenys, kadangi jis pats yra rūkantis, o vėlesniais laikotarpiais jokių prašymų ar skundų dėl laikymo tarp rūkančių asmenų pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs, todėl jo pretenzijos, kad nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiaisiais, neturi pagrindo. Juolab kad teisės aktuose įtvirtintas draudimas skirtas nerūkančių asmenų teisių apsaugai. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginio, jog atliekant asmens kratą jis buvo priverstas išsirengti esant žemai oro temperatūrai, Šiaulių TI pažymėjo, kad apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje 2013 m. vasario 7 d. buvo atliktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimas (2013 m. vasario 8 d. patikrinimo aktas Nr. EP-6), kurio metu nustatyta, jog ankstyvą žiemos rytą oro temperatūra buvo šiek tiek mažesnė, nei nustatyta higienos normoje, tačiau patikrinimo metu pareiškėjo nebuvo nurodytoje patalpoje, be to, mikroklimato parametrams yra būdingas momentiškumas, todėl konkrečių rodiklių nustatymas patikrinimo metu nesudaro prielaidų teigti, kad tokie patys rodikliai vyravo pareiškėjo buvimo minėtoje patalpoje momentais, o išsirengęs iki apatinių rūbų asmuo būna tik 1–2 minutes.

Šiaulių TI atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, būtų pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu (b. l. 62–70) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 1 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. gruodžio 12 d. Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 401 dieną, o kartu su juo kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 8 asmenų, todėl pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,03 kv. m iki 9,37 kv. m gyvenamojo ploto. Tačiau 2012 m. spalio 25 d. (1 diena) ir laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. (4 dienos) pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto minimalaus kameros ploto, kadangi vienam asmeniui teko nuo 3,74 kv. m iki 9,37 kv. m gyvenamojo ploto.

Tai įvertinęs, teismas konstatavo, kad iš viso 396 dienas pareiškėjas periodiškai buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Taigi, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Tačiau, atsižvelgęs į Šiaulių TI specifiką ir į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dalis etapuojama ir nebūna kamerose), be to, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore ir šiuo metu kalinamieji nebūna kamerose, teismas sprendė, jog iš tiesų laikotarpiai, kai kameros buvo perpildytos, yra dar mažesni, nors jų tiksliai nustatyti nėra galimybės. Teismas kartu pabrėžė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl kameros baldų ir kito inventoriaus užimamo ploto vertintini kaip minimalaus gyvenamojo ploto kameroje vienam asmeniui neužtikrinimo aspektas.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo skundo teiginių, teismas pabrėžė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jo laikymo kamerose jų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai nebuvo atlikti. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų, šalčio ir purvo darant asmens bei jo daiktų apžiūras, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, todėl jų nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant / išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką.

Dėl pareiškėjo argumento, kad Šiaulių TI rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis, teismas akcentavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl laikymo kartu su kitais rūkančiais asmenimis, nors, norėdamas būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų, galėjo kreiptis su prašymu į Šiaulių TI administraciją. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Šiaulių TI 2011 m. rugpjūčio 25 d. pateikė prašymą būti laikomas kameroje su rūkančiais asmenimis.

Taigi, Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių šiuo aspektu nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas pagal įstatymų reikalavimus ir atsižvelgiant į jo paties prašymą. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas nagrinėjamu laikotarpiu būtų raštu kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad jos nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis.

Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Kita vertus, byloje nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos bei higienos normas atitinkančių gyvenimo sąlygų, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, jog šiuo atveju galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, todėl egzistuoja pagrindas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, įvertino pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, taip pat rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais.

III. Pareiškėjas B. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 74–76), kurį vėliau papildė (b. l. 91, 92), prašydamas pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai bei priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Įsakymu Nr. V-124 nustatyta vienam asmeniui turinti tekti kameros ploto norma yra neteisėta, be to, į šią normą neturi būti įskaičiuojamas kameroje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Taip pat pareiškėjas pateikė prašymą (b. l. 88) sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. I-5311-561/2014, šiuo metu apeliacine tvarka apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 86–87) prašo jį atmesti. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 25 d. iki 2012 m. gruodžio 13 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l.

18) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 401 parą, iš kurių 82,5 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, o 314 parų tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,03 kv. m iki 3,25 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 2,03 kv. m iki 9,37 kv. m.

Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostata, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, yra teisėta. Be to, pabrėžtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.).

Taigi, įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Todėl, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kiti pareiškėjo skundo argumentai, iš kurių jis kildino neturtinės žalos atsiradimą, yra abstraktaus pobūdžio ir nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais, kadangi pareiškėjas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui iš esmės nenurodė ir nedetalizavo, kokiose konkrečiai kamerose, kuriuo laikotarpiu bei kaip pasireiškė jo nurodomi pažeidimai, taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad pats pareiškėjas Šiaulių TI nurodė, jog yra rūkantis, ir pateikė prašymą būti laikomas kartu su rūkančiais asmenimis (b. l. 37).

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas atlikti nebuvo (b. l. 16), o patikrinimas kratos patalpoje buvo atliktas tik 2013 m. vasario 7 d. (b. l. 38–44), kai pareiškėjas jau buvo išvykęs iš įstaigos. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su rašytiniais ar žodiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 19).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atitinkamai Šiaulių TI nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 16), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Tuo tarpu pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad kamerose dėl ploto trūkumo jis buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus dėl kitų jo laikymo sąlygų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 500 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat, įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 22–26), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti, o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 1 metams nuo jo paskutinio išvykimo iš Šiaulių TI), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 4 900 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 4 900 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. I-5311-561/2014, šiuo metu apeliacine tvarka apskųsta Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 69 straipsnio 1 dalis numato, jog bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Pažymėtina, jog šis straipsnis nustato teismo teisę, bet ne pareigą sujungti bylas (žr. pvz., LVAT 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-70/2014 ir kt.). Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytoje byloje skiriasi atsakovai (administracinėje byloje Nr. I-5311-561/2014 atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), todėl bylos į vieną nejungtinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui B. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 900 Lt (keturis tūkstančius devynis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys