e3K-3-53-415/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-53/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00259-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 99.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Parkngo“ ieškinį atsakovui VšĮ Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovo priešieškinį ieškovui dėl įpareigojimo nutraukti veiklą ir nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas klausimas dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo.

Civilinėje byloje (proceso Nr. 2-68-3-39197-2013-4) UAB „Parkngo“ ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2013 m. liepos 19 d. pranešimu inicijuotas vienašališkas 2011 m. liepos 25 d. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritorijoje esančios transporto infrastruktūros ir eismo organizavimo sutvarkymo ir eksploatavimo jungtinės veiklos sutarties Nr. S-115 nutraukimas yra neteisėtas; 2) priteisti iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės 2 670 233,24 Lt (773 353 Eur) žalos atlyginimo ir 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Civilinėje byloje (proceso Nr. 2-55-3-00259-2014-8) VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė ieškiniu prašė teismo: 1) įpareigoti UAB „Parkngo“ išsikelti su visais jai priklausančiais daiktais iš ligoninės teritorijoje (duomenys neskelbtini) esančio Nekilnojamojo turto registre neregistruoto laikino statinio – įėjimo kontrolės punkto (būdelės), esančio greta privažiuojamojo kelio į automobilių stovėjimo aikštelę, 2011 m. liepos 25 d. Jungtinės veiklos sutarties Nr. S-115 1 priede pateikiamame I etapo plane pažymėto indeksu a2; 2) įpareigoti UAB „Parkngo“ nutraukti rinkliavos už automobilių statymą rinkimą ir išjungti visus teritorijos kelių užtvarus, kad transporto priemonėmis būtų galima nekliudomai ir nemokamai patekti į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritoriją (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš UAB „Parkngo“ 264 665,44 Lt (76 652,41 Eur) nuostolių, ligoninės patirtų UAB „Parkngo“ renkant rinkliavą po 2011 m. liepos 25 d. Jungtinės veiklos sutarties Nr. S-115 nutraukimo, atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi įpareigojo VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę iki 2014 m. vasario 24 d. sumokėti 4720 Lt žyminio mokesčio už teikiamą ieškinį (priešieškinį sujungtoje byloje).

Teismas nustatė, kad, VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teigimu, ji yra viešoji įstaiga, kurios steigėjas – Sveikatos apsaugos ministerija. Be to, ligoninė finansuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, todėl nuo žyminio mokesčio atleistina CPK 83 straipsnio 10 punkto pagrindu. Teismas, nesutikdamas su VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės pozicija, nurodė, kad ji nėra valstybės ar savivaldybės įstaiga, jos finansavimo šaltinis tokio statuso nepatvirtina, todėl privalo sumokėti žyminį mokestį (CPK 80 straipsnis).

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktu, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, nurodė, kad šios normos nėra subjektų požiūriu tapačios. Tokią išvadą teismas darė remdamasis sisteminiu CPK 83 straipsnio 1 dalies 10, 11 punktų aiškinimu, nurodė, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas subjektų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo, sąrašą, nuo valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų atskyrė Lietuvos banką, AB Turto banką ir VĮ Valstybės turto fondą. Ši diferenciacija pagrįsta tuo, kad nuo žyminio mokesčio nėra atleidžiami tie subjektai, kurie formaliai priskiriami prie valstybės ir savivaldybių institucijų (įstaigų), tačiau nėra išlaikomi iš valstybės ar savivaldybių biudžetų, jų turtas yra atskirtas nuo valstybės (savivaldybių) turto, t. y. pagal savo prievoles jie atsako tik savo turtu.

Pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar asmuo priskirtinas prie CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytų subjektų, yra jo teisinis statusas (CK 2.34 straipsnio 1, 2 dalys) ir veiklos finansavimo šaltinis plačiąja prasme. VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos iš valstybės turto ir lėšų įsteigta viešoji asmens sveikatos priežiūros ne pelno įstaiga, teikianti asmens sveikatos priežiūros paslaugas pagal sutartis su užsakovais, kurios savininkas yra Lietuvos Respublika, o įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina Sveikatos apsaugos ministerija (VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės įstatų 1, 4 punktai). Taigi VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė yra viešosios įstaigos forma veikianti sveikatos priežiūros įstaiga, kurios tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant sveikatos priežiūros veiklą (Viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Ligoninės veikla finansuojama Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis (Sveikatos draudimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, 9 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat Sveikatos apsaugos ministerijos skirtomis lėšomis, valstybės ir savivaldybės biudžetų tiksliniais asignavimais (ligoninės įstatų 82.1–82.3 punktai). Taigi VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, priskirtina prie subjektų, nurodytų CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte.

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos) nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos tik bylose dėl lėšų išieškojimo. Atsižvelgiant į CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatos paskirtį, ji taikytina ir tais atvejais, kai valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos) kreipiasi į teismą su reikalavimu dėl turto priteisimo. Taikant nurodytą normą svarbu tai, kokiu faktiniu pagrindu inicijuojama byla. Tuo atveju, jeigu valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos) reikalavimas dėl lėšų išieškojimo ar turto priteisimo kyla ne iš jų tiesioginės veiklos, t. y. ne iš viešojo intereso įgyvendinimo srities, toks reikalavimas apmokestinamas žyminiu mokesčiu. Taigi būtina nustatyti reikalavimo faktinį pagrindą; jeigu reikalavimo dėl lėšų išieškojimo atsiradimas siejamas su valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) pagal teisės aktus vykdomomis jai priskirtomis funkcijomis, toks reikalavimas nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Ši nuostata negali būti aiškinama plečiamai, todėl už kitokiu faktiniu pagrindu reiškiamus reikalavimus dėl lėšų išieškojimo turi būti sumokėtas proporcinis žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nagrinėjamu atveju VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė reikalavimą civilinėje byloje (proceso Nr. 2-55-3-00259-2014-8) pareiškė siekdama prisiteisti galbūt turėtus nuostolius iš UAB „Parkngo“, šiai renkant rinkliavą už automobilių statymą ligoninės teritorijoje. Teisinis santykis, iš kurio kildinamas VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės reikalavimas, nesusijęs su jos tikslais ir veiklos sritimi (ligoninės įstatų II skirsnis), kilo šalių sudaryto komercinio pobūdžio sandorio pagrindu. Tai lemia, kad ligoninės pareikštas reikalavimas nepatenka į CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo sritį, todėl apmokestinamas žyminiu mokesčiu bendra tvarka (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartimi byla pagal UAB „Parkngo“ ieškinį VšĮ Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei (proceso Nr. 2-68-3-39197-2013-4) sujungta su civiline byla pagal VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ieškinį UAB „Parkngo“ (proceso Nr. 2-55-3-00259-2014-8).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

2014 m. birželio 20 d. kasaciniu skundu VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimti naują nutartį arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė nurodo, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinti du reikalavimai, kuriuos ji atitinka: 1) ligoninė yra valstybės ir savivaldybės institucija (įstaiga), nes yra ne pelno siekianti sveikatos priežiūros įstaiga, kurios tikslas – tenkinti viešuosius interesus, o jos veikla finansuojama iš valstybės ir savivaldybės biudžetų; 2) reikalavimas reiškiamas dėl lėšų išieškojimo – 264 665,44 Lt (76 652,41 Eur) nuostolių atlyginimo. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės nuomone, ji neturėjo mokėti žyminio mokesčio. Tokia nuostata atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 14 d. konsultacijoje Nr. A3-80 pateiktą išaiškinimą, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktas taikomas bylose dėl lėšų išieškojimo, kai ieškinius pareiškia valstybės ar savivaldybės institucijos (įstaigos). Kasacinio teismo teigimu, CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto norma pakeitė ankstesniame procesiniame įstatyme buvusį institucijų ir įmonių sąrašą, kuris buvo nuolat plečiamas, todėl šiame įstatyme tokio sąrašo atsisakyta. Valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) – tai atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų. Taigi valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos), kaip juridiniai asmenys (CK 2.35 straipsnio 1, 2 dalys), nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinius (priešieškinius), pareiškimus yra atleidžiamos. Šiuo atveju turi būti aiškinama, kad valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos) atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo ne tik bylose dėl lėšų išieškojimo, bet ir turto priteisimo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą UAB „Parkngo“ prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą.

UAB „Parkngo“ nuomone, VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė nepagrindžia kasacinio skundo, tik išdėsto savo nuomonę, neįrodo kasacijos pagrindų egzistavimo fakto. UAB „Parkngo“ palaiko teismų poziciją, nesutinka su pateiktu kasaciniu skundu. UAB „Parkngo“ nuomone, ligoninė bando išvengti pareigos mokėti žyminį mokestį.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškovo UAB „Parkngo“ ieškinį atmetė, tenkino atsakovo VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės priešieškinį – įpareigojo ieškovą UAB „Parkngo“ išsikelti su visais jam priklausančiais daiktais iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritorijoje (duomenys neskelbtini) esančio laikino statinio – įėjimo kontrolės punkto, nutraukti rinkliavos už automobilių statymą rinkimą ir išjungti visus teritorijos kelių užtvarus, užtikrinant nekliudomą ir nemokamą transporto priemonių patekimą į VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritoriją (duomenys neskelbtini); priteisė iš ieškovo UAB „Parkngo“ 5000 Lt bylinėjimosi išlaidų VšĮ Respublikinei Vilniaus universitetinei ligoninei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto aiškinimo

CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta nuostata, kad bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiamos valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos) už ieškinius dėl lėšų išieškojimo. Taigi tam, kad šalis būtų pripažįstama atleistina nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagal įstatymą šios civilinio proceso teisės normos pagrindu, ieškinį turi pareikšti valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos teisinį statusą turintis subjektas, o ieškinys turi būti dėl lėšų išieškojimo. Valstybės ir savivaldybių institucijoms (įstaigoms) priskirtinos valstybės vadovo, valstybės ir savivaldybių atstovaujamosios ir vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditą, kontrolę (priežiūrą) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų. Platesnis visų išvardytų įstaigų sampratos nagrinėjimas šioje byloje nėra reikšmingas teisės aiškinimo ir taikymo aspektu, todėl pasisakytina tik dėl valstybės ir savivaldybių vykdomosios valdžios ir kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų sampratos CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme, t. y. kai šie subjektai reiškia ieškinius dėl lėšų išieškojimo.

Aiškindamas byloje procesui reikšmingų sąvokų turinį, kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad procesiniai terminai, lingvistiškai išreiškiami žodžių junginiais, sistemiškai koreliuoja tarpusavyje įvairiose teisės šakose. Terminams aiškinti jurisdikcija ar bylų teisena lemiamos reikšmės neturi. Požiūrį į sąvokų aiškinimą pirmiausia turi lemti tikslai, kurių įstatymų leidėjas siekia, įstatymu nustatydamas išimtį iš bendrosios taisyklės, kad už kiekvieną ieškinį (pareiškimą) mokamas žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalis). CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte vartojama sąvoka „valstybės ir savivaldybių institucijos (įstaigos)“ taip pat vartojama administracinių bylų procesą reglamentuojančiame Administracinių bylų teisenos įstatyme bei viešojo administravimo procedūras reglamentuojančiame Viešojo administravimo įstatyme. Dėl to CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatos, reikšmingos šios bylos kontekste, aiškintinos pasitelkus ir Administracinių bylų teisenos įstatyme bei Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 2 straipsnio 6 dalimi, valstybės institucijos ar įstaigos, valstybės įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė arba dalininkė yra valstybė, įgaliotos atlikti viešąjį administravimą, yra valstybinio administravimo subjektai, kurie dar skirstomi į centrinius ir teritorinius. Savivaldybių institucijos ar įstaigos, jų valstybės tarnautojai ir pareigūnai, savivaldybės įmonės, viešosios įstaigos, kurių savininkė ar dalininkė yra savivaldybė, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą, yra savivaldybių administravimo subjektai.

Viešasis administravimas pagal ABTĮ 2 straipsnio 2 dalį – tai įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 2 straipsnio 5 dalyje viešojo administravimo institucija apibrėžiama kaip kolegialus ar vienvaldis viešojo administravimo subjektas, šio įstatymo nustatyta tvarka įgaliotas priimti norminius administracinius aktus.

Viešojo administravimo įstaiga pagal VAĮ 2 straipsnio 6 dalį – tai valstybės ar savivaldybės biudžetinė įstaiga, įstatymo nustatyta tvarka įgaliota atlikti viešąjį administravimą. Administracinė paslauga pagal VAĮ 2 straipsnio 17 dalį apibrėžiama kaip viešojo administravimo subjekto veiksmai, apimantys leidimų, licencijų ar dokumentų, kuriais patvirtinamas tam tikras juridinis faktas, išdavimą, asmenų deklaracijų priėmimą ir tvarkymą, asmenų konsultavimą viešojo administravimo subjekto kompetencijos klausimais, įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimą asmenims, administracinės procedūros vykdymą.

Viešoji paslauga pagal VAĮ 2 straipsnio 18 dalį yra valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų juridinių asmenų veikla, teikiant asmenims socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų numatytas paslaugas. Viešųjų paslaugų teikimo režimas – tai teisės aktų nustatytas atlygintinas ar nemokamas viešųjų paslaugų teikimas nustatytais terminais ir tvarka (VAĮ 2 straipsnio 19 punktas).

Įvertinęs nurodyto teisinio reglamentavimo sisteminius ryšius, kurie pasireiškia ne tik vartojamų sąvokų tapatumu, bet ir tuo, kad visi šie įstatymai yra procesinio (procedūrinio) pobūdžio viešajai teisei priskirtini teisės aktai, kasacinis teismas konstatuoja, kad įstatymų leidėjo tikslas buvo įstatymais nustatyti žyminio mokesčio už ieškinius (pareiškimus) mokėjimo išimtį (CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto) valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, pagal atliekamas funkcijas priskirtinoms viešojo administravimo institucijoms ir įstaigoms. Kasatorius yra viešoji įstaiga, teikianti medicinos viešąsias paslaugas, ir nepatenka į viešojo administravimo subjektų sistemą. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje kasatoriui CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktas netaikytinas.

Remdamasis nurodytais argumentais, kasacinis teismas konstatuoja, kad kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis iš esmės paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies keitimo

Kasacinis teismas, vadovaudamasis nutartyje nurodytu teisės aiškinimu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas be teisėto pagrindo kasatorių pripažino subjektu, nurodytu CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte. Pažymėtina, kad vienas iš juridinio asmens teisinio statuso elementų yra jo teisės ir pareigos, atliekamos funkcijos, todėl vien tai, kad kasatorius priskirtinas prie viešųjų juridinių asmenų (CK 2.34 straipsnio 1, 2 dalys), negali lemti jo priskyrimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytiems subjektams. Pažymėtina, kad CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkte įtvirtinta taisyklės (pareigos) mokėti žyminį mokestį, paduodant ieškinį, išimtis, todėl ji negali būti aiškinama išplečiant taikymo galimybes, tai prieštarautų viešosios teisės taikymo principams. Kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas plečiamai aiškino CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatas ir pripažįsta pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad VšĮ Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė nėra valstybės ar savivaldybės įstaiga CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Dėl to iš apeliacinės instancijos teismo nutarties pašalinami argumentai dėl VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės reikalavimų pobūdžio vertinimo.

Dėl kasacinio skundo ribų

Kasacinis teismas, be kita, pažymi, kad kasacinis skundas paduotas tik dėl vieno iš procesiniam reikalavimui kvalifikuoti reikšmingo elemento – ieškinio pobūdžio: ar ieškinys yra dėl lėšų išieškojimo, ar ne, tačiau tai nelemia kasacinio teismo nagrinėjimo apribojimo iki šių apeliacinės instancijos teismo argumentų vertinimo. Procesinis kvalifikavimas taikant CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą susideda iš dviejų vieningą visumą sudarančių neatskiriamų elementų – subjektiškumo vertinimo ir pareikšto byloje reikalavimo atitikties ieškiniui dėl lėšų išieškojimo pripažinimo. Todėl nors kasacinis skundas ir negrindžiamas apeliacinės instancijos teismo argumentų dėl kasatoriaus subjektiškumo CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme teisine kritika (tai suprantama, nes jie kasatoriui buvo palankūs), kasacinis teismas juos vertina kaip vieną iš dviejų vieningą visumą sudarančių, neatskiriamų procesinio kvalifikavimo, taikant CPK 83 straipsnio 1 dalies 10 punktą, elementų. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, kasacinis teismas pripažįsta, kad VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kasacinis skundas išnagrinėtas neperžengiant jo ribų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Gintaras Kryževičius

Algis Norkūnas