A-525-984-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-984/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00121-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. su pareiškimu (b. l. 2–4) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą buvusios savininkės S. K. nuosavybės teise valdytą 124 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvare, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, Utenos apskrityje bei pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Nurodė, kad jo mama (mirusi (duomenys neskelbtini)), S. V. (po santuokos – B.) gimė (duomenys neskelbtini) O. Š. ir V. V. šeimoje, jos tėvas mirė, kai mamai buvo vieneri metai, o jos mama mirė, kai jai buvo šešeri. Tuomet ją priėmė auginti tolima giminaitė S. K. ir augino kaip dukterį, nes pati buvo našlė ir savo vaikų neturėjo. S. K. mirė prasidėjus II-ajam pasauliniam karui (duomenys neskelbtini) metais, todėl pareiškėjo motina, vėl likusi našlaite, išėjo tarnauti pas žmones. Pareiškėjas vaikystėje iš motinos pasakojimų sužinojo, kad S. K. buvo labai turtinga ir gyveno dvare. Kai jo motina mirė, jam tebuvo tik trylika metų, be to, Lietuvoje buvo tarybinė santvarka, todėl apie žemės nuosavybės klausimus nieko nežinojo ir nesuprato. Vėliau pradėjęs domėtis motinos istorija sužinojo, jog S. K. buvo dvarininkė ir nuosavybės teise valdė 124 ha žemės (duomenys neskelbtini) dvare, (duomenys neskelbtini) kaime, Utenos valsčiuje. Pastarąjį faktą patvirtina 2012 m. lapkričio 26 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1758. Šiuo metu į S. K. valdytą žemę nuosavybės teisės niekam nėra atkurtos. Visos šios objektyvios aplinkybės turėtų būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, todėl terminai turi būti atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime (b. l. 25–31) prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Nurodė, jog nesutinka su pareiškėjo prašymu atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus terminus, kadangi pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, sukliudžiusių įstatymo nustatytu terminu kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat kreiptis į teismą dėl faktinio įvaikinimo nustatymo, nepateikti jokie įrodymai, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 1991 m. liepos 31 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. būtų buvę kokių nors kliūčių gauti reikiamus dokumentus apie S. K. valdytą žemę ir pareiškėjo motinos giminystės ryšius su buvusia savininke. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas aktyviai siekė surinkti reikiamus dokumentus ir įrodymus, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į jo motinos įmotei priklausiusį nekilnojamąjį turtą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimu (b. l. 47–50) pareiškėjo M. B. prašymą atnaujinti terminus paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 124,00 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Dvare (duomenys neskelbtini) valsčiuje Utenos apskrityje, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1, 4 dalimis, pažymėjo, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti savo teises. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip išskirtinės faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekė. Taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, nežinojimas apie nuosavybės teise valdytą žemę galėtų būti pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, tačiau tik įrodžius, kad asmuo tikrai neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, bei pateikus įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustačius tokias aplinkybes teismas galėtų vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises (žr., pvz. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1876-08).

Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju, prašant atnaujinti praleistus terminus, motyvuojama tuo, kad pareiškėjas nežinojo apie jo motinos faktinės įmotės S. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nežinojimo aplinkybė iš esmės buvo nulemta paties pareiškėjo pasirinkto elgsenos varianto. Pažymėta, kad pareiškėjas pareiškime ir jo atstovė teismo posėdyje pripažino, jog pareiškėjui dar vaikystėje jo mama pasakojo apie tai, kad kai ji liko našlaitė, ją pasiėmė auginti tolima giminaitė S. K., kuri buvo labai turtinga ir gyveno dideliame dvare. Šių aplinkybių visuma, teismo nuomone, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir atidus, turėjo realią galimybę surinkti visą informaciją apie S. K. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą. Be to, faktiniai bylos duomenys (pareiškėjo pareiškimas ir pareiškėjo atstovės paaiškinimai, Tarnybos atsiliepimas) rodo, kad iki 2013 metų dėl nuosavybės teisių į S. K. nuosavybės teise turėtą žemę atkūrimo kreiptasi nebuvo, t. y. pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad per laikotarpį nuo 1992 metų iki 2001 metų atliko kokius nors veiksmus, kad sužinotų apie savo motinos faktinės įmotės turėtą žemę (t. y. jis nesikreipė į valstybės archyvus dėl nuosavybės teisių atkūrimui reikalingų dokumentų išdavimo, taip pat į valstybės institucijas, kurios įgaliotos spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus). Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas, žinodamas savo kilmę, motinos vardą bei pavardes, neturėjo galimybių kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti jam reikšmingus faktus iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui.

Teismas vertino, kad pasirinktas pasyvus elgsenos variantas nėra pateisintas. Pažymėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais. Jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai aptarinėti, svarstyti, aiškinti viešai ir ne kartą. Tęsti ir terminai pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusią žemę bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus. Bendras prašymo pateikimas buvo galimas 10 metų laikotarpyje, o dokumentų įrodančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, – dar ilgesnis. Teisėjų kolegijos nuomone, tai tikrai ne trumpas laiko tarpas, per kurį pilietis, net darantis prielaidą, grindžiamą kitų asmenų ar tik asmeniniais teoriniais spėjimais, apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tikėdamasis atkurti nuosavybės teises į jį, turėjo galimybę pateikti prašymą, o po to ieškoti bei pateikti reikalingus dokumentus. Tokius veiksmus galėjo atlikti ir pareiškėjas, bet dėl nežinomų priežasčių pastarųjų veiksmų neatliko.

Taip pat pažymėta, jog teismo posėdyje apklausti liudytojai F. D. ir A. M. parodė, kad S. K. savo vaikų neturėjo, augino mergaitę. Įvertinęs liudytojų parodymus teismas darė išvadą, kad šie liudytojai patvirtino tas aplinkybes, kurios buvo seniai pareiškėjui žinomos, nelaikytinos naujomis, svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą.

Pažymėta ir tai, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet įpareigoja ir patį suinteresuotą asmenį veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią siekiamam tikslui, šiuo atveju, nuosavybės teisių atkūrimui į žemę.

Dėl išvardintų motyvų kolegija laikė, kad atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52–54), kuriuo prašo 2013 m. lapkričio 8 d. Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti jo pareiškimą ir atnaujinti praleistus terminus paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, siekiant atkurti nuosavybės teises į S. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 124 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Dvare (duomenys neskelbtini) valsčiuje Utenos apskrityje.

Apeliaciniame skunde pateikia iš esmės analogiškus argumentus tiems, kurie išdėstyti pareiškime. Akcentuoja, kad jo mama mirė, kai jam buvo trylika metų. Iki tol jos pasakoti prisiminimai pareiškėjui buvo nesuvokiami, mamai mirus, esant tuometinei santvarkai, jam net nekilo minčių, kad bus galima susigrąžinti nuosavybės teisę į valdytą žemę. Teigia, kad teiravosi giminaičių, kitų asmenų apie mamos įmotę, tačiau jokio atsakymo negavo. Tik 2012 metų pabaigoje išgirdo apie (duomenys neskelbtini) dvarą ir jo savininkę S. K.. Ši pavardė buvo išlikusi pareiškėjo atmintyje, tačiau jis neprisiminė, ar K. buvo S. ar S.. 2012 metų pabaigoje pareiškėjas nuvažiavo į kaimą, kuriame buvo mamos įmotės dvaras, klausinėjo žmonių tame ir aplinkiniuose kaimuose, kol iš jų pasakojimų įsitikino, jog S. K. iš tiesų buvo jo mamos įmotė. Tuomet kreipėsi į archyvą dėl nuosavybė teises patvirtinančių dokumentų gavimo, mamos įmotės mirties liudijimo gavimo ir į teismą. Pažymi, kad prašymo ir reikiamų dokumentų laiku nepateikė ne dėl pasyvumo, o dėl to, kad neturėjo informacijos apie įmotės valdytą žemę. Teigia, kad kiekvienas žmogus reikalus sprendžia pagal savo subjektyvų mąstymą ir jėgas. Nurodo, kad yra menko išsilavinimo, gyvena kaime, jo supratimas apie galimybes rasti mamos faktinės įmotės gyvenamąją vietą, susirasti žmones, kurie papasakotų jo gyvenimo istoriją, neturi realios galimybės. Pažymi, kad yra lėtesnio būdo, pasyvesnio supratimo, neturi išsilavinimo, kad suprastų visas įstatymų formuluotes. Dėl šių priežasčių laiku nesikreipė dėl nuosavybės teisių į mamos įmotės turėtą žemę atkūrimo. Mano, jog šiuo atveju, turi būti taikomi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai ir jo pareiškimas patenkintas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 60–63), kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, nes jis nepagrįstas ir atmestinas. Pateikia tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į pareiškimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus atnaujinimo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalys bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo tvarka) 5 ir 11 punktai. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, piliečiai, praleidę nustatytuosius prašymų padavimo terminus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Atkūrimo įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistą terminą atnaujina teismas. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 5 punkto 1 dalimi, terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo teikti baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d. Remiantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi ir Atkūrimo tvarkos 11 punkto 1 dalimi, terminas giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti baigėsi 2003 m. gruodžio 31 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-18/2010); 2014 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-109-14; 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-530-14).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas termino praleidimą grindžia tuo, kad iki 2012 metų neturėjo informacijos apie, kaip teigia pareiškėjas, motinos faktinės įmotės valdytą nekilnojamąjį turtą.

Pagal administracinių teismų praktiką, nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-146-246/2013); kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1624/2008; 2014 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-353-14); įrodžius, kad tikrai asmuo neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1876-08).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju spręsti, kad pareiškėjas informacijos apie motinos faktinės įmotės valdytą turtą neturėjo dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kad ėmėsi priemonių, siekė tai išsiaiškinti, tačiau dėl ne nuo jo valios priklausančių priežasčių tokios informacijos negavo ir atitinkamai toks pareiškėjo nežinojimas laikytinas svarbia termino praleidimo priežastimi, nėra pagrindo. Vertintina, jog šiuo atveju nežinojimas buvo nulemtas paties pareiškėjo pasirinkto elgesio modelio.

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1994/2008; 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-492-530-14)

Tuo tarpu, kaip teismui nurodė pats pareiškėjas, motina jam dar vaikystėje pasakojo, kad mirus tėvams ją augino giminaitė S. K., kuri buvo labai turtinga ir gyveno dvare. Taigi, nors pareiškėjo motina mirė (duomenys neskelbtini) metais, kai jam tebuvo trylika metų, 1991 metais, prasidėjus nuosavybės teisių atkūrimo procesui, jam buvo apie 23 metus, galutinis, ne kartą pratęstas terminas prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, suėjo 2001 m. gruodžio 31 d., kai pareiškėjui buvo 33 metai. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas, jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Tokio amžiaus žmogus, žinodamas, jog galimai turi teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį motinos faktinės įmotės turtą, žinodamas motinos vardą, pavardes, motinos faktinės įmotės vardą, pavardę, būdamas atidus ir rūpestingas per šį laikotarpį (iki pasibaigiant įstatymo nustatytiems terminams) turėjo imtis aktyvių veiksmų – rinkti informaciją apie motinos faktinę įmotę, jos valdytą turtą, pats negalėdamas tokių duomenų gauti iš giminaičių, kaimynų, pagalbos kreiptis į valstybės institucijas, archyvus, pateikti prašymą. Tačiau pareiškėjas iki pat 2012 metų, kai kaip teigia išgirdo apie (duomenys neskelbtini) dvarą ir jo savininkę S. K., elgėsi pasyviai, o tai, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką vertintina, kaip subjektyvaus pobūdžio aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios (pvz. 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-210-13). Toks pareiškėjo elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą daugiau nei dešimt metų.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog šiuo atveju, įvertinus ir tai, kad pareiškėjas yra menko išsilavinimo, gyvena kaime, jo pasyvesnį supratimą apie galimybes gauti informaciją apie faktinę motinos įmotę, jos gyvenamąją vietą, tai, kad jis lėtesnio mastymo, turi būti taikomi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai, kurių pagrindu jo prašymas turėtų būti tenkinamas, pažymėtina, jog šios aplinkybės, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teismų praktiką, nesudaro pagrindo tenkinti prašymą atnaujinti praleistus terminus. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo ne kartą yra konstatavęs, kad asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis, kadangi asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-l46-433/2010, 2009 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-838/2009, 2008 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-680/2008, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-403-219/2006; 2014 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-26-14)

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas