A-442-1764-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1764/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02734-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 12.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo 344-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo 344-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui ir uždarajai akcinei bendrovei „Viršus“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas 344-oji garažų statybos ir eksploatavimo bendrija kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro teritorinio registratoriaus 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. VILIN (12.5.13.)-15533 ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2013 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 179; 2) įpareigoti atsakovą išregistruoti UAB „Viršus“ nuosavybės teises į kontrolės postą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tvorą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pasak pareiškėjo, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas ir Centrinis registratorius ginčijamais sprendimais nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl nuosavybės teisių išregistravimo, nors VĮ Registrų centras įregistravo UAB „Viršus“ nuosavybės teises į statinius – kontrolės postą, automobilių stovėjimo aikštelę ir tvorą, nesant teisėto pagrindo. Rėmėsi Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27.3 punktu, teigė, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, kai dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos.

UAB „Viršus“ kaip teisinį nuosavybės teisės į statinius įregistravimo pagrindą nurodė 2013 m. sausio 15 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą (toliau – ir Deklaracija), tačiau pareiškėjo teigimu, joje nurodyti duomenys neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes nurodyti statiniai nėra nesudėtingi. UAB „Viršus“ 1995–2013 m. atliko statinių rekonstrukcijos darbus. Pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalį, įregistruodamas nuosavybės teises į automobilių stovėjimo aikštelę, UAB „Viršus“ turėjo pateikti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – Inspekcija) patvirtintą Statytojo deklaraciją apie statybos užbaigimą.

Deklaracijoje nurodyta, kad I ir II kategorijos naujų statinių statybos darbai buvo atlikti pagal 1993 m. gegužės 5 d. statybos leidimą Nr. K6-92-11 (toliau – ir Statybos leidimas) ir 1993 m. projektavimo firmos „Provit“ parengtą projektą Nr. PV-92-07K bei šio projekto 1994 m. korektūrą. Tačiau remiantis 1994 m. gruodžio 30 d. priėmimo naudoti aktu (toliau – ir Aktas), Statybos leidimas buvo išduotas tik požeminiams garažams su neeksploatuojamo stogo konstrukcijai įrengti. Kadangi Aktu buvo pripažinta, jog Statybos leidime numatyti darbai yra atlikti, vėliau pagal šį Statybos leidimą jokie statybų darbai negalėjo būti atliekami.

Negali būti laikomas teisingu ir Deklaracijos įrašas, kad ginčo statiniai buvo pastatyti pagal projektavimo firmos „Provit“ 1994 m. parengto projekto Nr. PV-92-07K korektūrą Nr. PV-92-K-I, nes Statybos leidimo galiojimas pasibaigė priėmus Aktą ir konstatavus, jog darbai atlikti pagal nekoreguotą projektavimo firmos „Provit“ 1993 m. parengtą projektą Nr. PV-92-07K. Tad Deklaracija neatitinka tikrovės ir ji negali būti laikoma teisėtu daikto suformavimo ir nuosavybės teisės įregistravimo pagrindu. Nurodė, kad UAB „Viršus“ įregistravo dalį inžinerinių statinių – stovėjimo aikšteles ir tvoras – už pareiškėjui išnuomoto žemės sklypo ribų.

Statybos leidimas, statinio 1993 m. projektas ir 1994 m. jo korektūra leido atlikti darbus tik 1994 m. liepos 5 d. nuomos sutarties Nr. 8-4659 išnuomoto žemės sklypo ribose. Todėl šiems statiniams statyti UAB „Viršus“ neturėjo valstybinės žemės sklypo savininko sutikimo (Statybos įstatymo 2 straipsnio 92 dalis), o tai dar vienas pagrindas išregistruoti UAB „Viršus“ nuosavybės teise priklausančius statinius. Manė, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nevykdo dalies savo funkcijų, numatytų Nekilnojamojo turto registro įstatyme.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad privalomo deklaracijos apie statybos užbaigimą tvirtinimo ar registracijos Inspekcijoje pastačius nesudėtingą statinį, Statybos įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (toliau – ir Reglamentas) nuostatos nenumato. UAB „Matavimų centras“ 2013 m. sausio 15 d. parengtoje nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje užfiksuota, kad kontrolės postas, automobilių stovėjimo aikštelė ir tvora yra nesudėtingi statiniai. Atsižvelgiant į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalį ir 4 straipsnio 2 dalį, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Pasak atsakovo, pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsniu, nes nekilnojamojo turto registro duomenys tikslinami, taisomi ar papildomi tada, kai jie neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Kadangi šiuo metu nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, laikyti juos klaidingais ir tikslinti nėra teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį, jog skundžiamuose sprendimuose vienu iš atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą pagrindų nurodyta ir ta aplinkybė, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas teikti prašymą dėl UAB „Viršus“ daiktinių teisių išregistravimo bei nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad prašoma išregistruoti daiktinė teisė pasibaigė ar pasikeitė jos turėtojas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Viršus“ atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Statybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimai neprivalomi nesudėtingų statinių statybos atveju (24 straipsnio 3 dalis). Teigė, kad automobilių stovėjimo aikštelės statytojas buvo ne UAB „Viršus“, o pareiškėjas. Pagal Jungtinės veiklos sutartį pareiškėjas registravo nuosavybės teisę į požeminius garažus, o UAB „Viršus“ – į automobilių stovėjimo aikštelę ir ant jos esančius statinius. Todėl nėra pagrindo teigti, kad UAB „Viršus“ atliko pastato – garažo rekonstrukciją, jis pagrįstai Deklaracijoje nurodė, kad užbaigta II kategorijos nesudėtinga kitų inžinerinių statinių nauja statyba.

Pažymėjo, jog požeminio garažo tarp Justiniškių gatvės ir Šiaurės apvažiuojamosios magistralės genplane PV92-07-GP, yra 1993 m. balandžio 2 d. valstybės įmonės „Urbanistika“ nurodyta pastaba, jog ant garažo stogo galima įrengti stovėjimo aikštelę. Todėl vadovaujantis pareiškėjui išduotu Statybos leidimu, galima buvo statyti požeminį garažą tiek su eksploatuojamu, tiek su neeksploatuojamu stogu. Be to, pareiškėjas buvo gavęs visus reikalingus suderinimus bei leidimus statyti požeminį garažą su eksploatuojamu stogu pagal statybos projekto PV-92-07 korektūrą Nr. PV-92-07K-1.

Tuo metu galioję teisės aktai nenumatė pareigos atlikus projekto PV-92-07 korektūrą Nr. PV-92-07K-1 gauti naują statybos leidimą ar tikslinti esamą. Pabrėžė, kad aplinkybę, jog požeminis garažas buvo statomas su eksploatuojamu stogu – automobilių stovėjimo aikštele, vadovaujantis Statybos leidimu ir projekto PV-92-07 korektūra Nr. PV-92-07K-1, patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1840-611/2012. Vadovaujantis Statybos įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi, nesudėtingų statinių statybos ir šių statinių rekonstravimo atvejais statybos užbaigimo aktas nesurašomas.

Kadangi, vadovaujantis STR „Nesudėtingi statiniai“, inžinerinis statinys – automobilių stovėjimo aikštelė – priskiriama II kategorijos nesudėtingiems statiniams, UAB „Viršus“ neturėjo teisinio pagrindo kitu būdu, išskyrus pateikiant Deklaraciją, užbaigti statinio statybą. Tvirtino, kad pareiškėjas nenurodo jokios teisės normos, patvirtinančios, jog, pasirašius Aktą dėl dalies pastatyto statinio priėmimo naudoti, Statybos leidimas nustoja galios. PV-92-07 korektūra Nr. PV-92-07K-1 ir Statybos leidimas pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą suteikė teisę statyti automobilių stovėjimo aikštelę, tvorą ir kontrolės postą.

Be to, Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1993 m. spalio 27 d. davė sutikimą Nr. 6-1064, kuriuo pareiškėjui leista virš požeminio garažo tarp Justiniškių gatvės ir Šiaurinės apvažiuojamosios magistralės suprojektuoti ir įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Valstybinės žemės sklypą patikėjimo teise valdanti Vilniaus miesto valdyba sutiko dėl automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo. Pažymėjo, kad Deklaracija yra galiojanti ir nenuginčyta įstatymu nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 24 straipsnio 4 dalis).

Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nėra asmuo, turintis teisę pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 2 dalį prašyti, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys būtų pakeisti, bei nėra suinteresuotas asmuo pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 15 straipsnio 2 dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja inter alia Statybos įstatymas (2012 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. XI-2031 redakcija (nuo 2013 m. sausio 9 d.)). Pažymėjo, kad šio įstatymo 24 straipsnio 2 dalies reikalavimai neprivalomi nesudėtingų statinių statybos ir statinio paprastojo remonto atveju ir gali būti vykdomi, jeigu to pageidauja statytojas (užsakovas) (24 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju statytojas (t. y. UAB „Viršus“) elgėsi pagal Statybos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatytą galimybę ir deklaracijos apie statybos užbaigimą neteikė tvirtinti Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, nes manė, jog vykdė nesudėtingų statinių statybą, todėl atsakovui pateikė statytojo deklaraciją.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-828 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“ (2012 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. D1-1123 redakcija (nuo 2013 m. sausio 4 d.)) 8.2, 8.3, 34, 35 ir 36 punktų nuostatas. Pažymėjo, kad pagal ištirtus rašytinius įrodymus ginčo statiniai nepriskirtini Reglamento 35 punkto 35.1 ir 35.2 papunkčiuose numatytiems atvejams, o pagal 36.3 papunktį statytojui registruoti Deklaraciją nebuvo privalu. Nurodė, jog Reglamento 44 punktas numato, kad statybos užbaigimo aktas ir Deklaracija yra pagrindas įregistruoti statinį Nekilnojamojo turto registre.

Sistemiškai įvertinus analizuotą reglamentavimą, darė išvadą, jog šiuo atveju pagrindas įregistruoti statinį nekilnojamojo turto registre buvo tik Deklaracija. Teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalies (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-998 redakcija (nuo 2010 m. spalio 1 d.)), Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų (2011 m. spalio 12 d. nutarimo Nr. 1181 redakcija (nuo 2011 m. spalio 19 d.)) 841.2.2.3 punkto nuostatas. Nurodė, kad UAB „Viršus“ kadastro tvarkytojui (atsakovui) pateikė statytojo deklaraciją, nes manė ir tebemano, kad pagal nustatytą tvarką Inspekcija neprivalėjo jos tvirtinti ir įregistruoti, bei statinių kadastro duomenų bylą, pagal kurią suformuoti trys atskiri nekilnojamieji daiktai: pagrindinis pastatas kontrolės postas, statinio kategorija – I grupės nesudėtingas, automobilių stovėjimo aikštelė, statinio kategorija – II grupės nesudėtingas, tvora, statinio kategorija – I grupės nesudėtingas.

Teismas atsižvelgė į Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, 4 straipsnio 2 dalies, Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1891 redakcija (nuo 2012 m. sausio 10 d.)) 5 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nurodė, kad išanalizavus Deklaracijos ir kadastro duomenų bylos duomenis, nėra jokio pagrindo teigti, kad ginčijami nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, turinio. Todėl sprendė, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo revizuoti projekto ir jo korektūros turinio, spręsti, ar teisėtai ir kokiems darbams išduotas statybos leidimas, ar atlikti automobilių stovėjimo aikštelės įrengimo darbai atitinka tokių statinių statybos technologijų reikalavimus ir pan.

Nurodė, jog pareiškėjas šioje administracinėje byloje iš esmės kėlė ginčą dėl Deklaracijos teisėtumo ir teisingumo bei nepagrįstai manė, kad jos negalima užginčyti. Tuo tarpu Reglamento 48 punkte nustatyta, kad neteisėtai surašytos Deklaracijos galiojimą panaikina teismas. Teismas sprendė, kad pagrindo tenkinti skundo reikalavimus nėra.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir nepagrįstai automobilių stovėjimo aikštelę priskyrė II kategorijos nesudėtingiems statiniams. Priešingai, pagal teisės aktus tokio ploto stovėjimo aikštelės įrengimas (pastatymas) ant kito statinio stogo yra laikomas rekonstrukcija, kuriai pabaigti privalomas statybos užbaigimo aktas.

Nurodo, jog teismas, spręsdamas, kokį dokumentą turėjo pateikti atsakovas, ignoravo pareiškėjo nurodytą faktą, kad atsakovas įregistravo kaip atskirą nesudėtingą statinį pagal tą patį statybos leidimą ir projektą, kaip ir pareiškėjo požeminiai garažai.

UAB „Viršus“ priklausantys objektai yra pastatyti ant pareiškėjo valdomo pastato – garažo, kurio kadastro duomenys nebuvo atnaujinti. Teigia, kad įregistruojant nuosavybės teises atsakovas pažeidė Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 24 punktą ir įregistravo ant statinio stogo esančius ir UAB „Viršus“ priklausančius objektus kaip du visiškai atskirus statinius (fiziškai nesusietus tarpusavyje, neturinčius bendrų konstrukcijų). Remiantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalies 4 punktu tvirtina, jog atsakovas atliko neteisėtą statinio registraciją.

Pažymi, kad net ir darant prielaidą, jog trečiasis suinteresuotas asmuo atliko statinių statybos darbus pagal 1993 m. gegužės 5 d. Statybos leidimą ir 1993 m. projektavimo firmos „Provit“ parengtą projektą Nr. PV-92-07K bei šio projekto 1994 m. korektūrą, t. y. vieningą projektą, vienas statinys – požeminiai garažai su automobilių stovėjimo aikštele – negalėjo būti išskaidytas, ir viena jo dalis priskirta prie statinių, kuriems užbaigti ir įteisinti reikia statybos užbaigimo akto, o kita – prie nesudėtingų statinių ir jai užbaigti ir įteisinti užtenka tik Deklaracijos.

Mano, kad atsakovas, turėdamas pareigą įsitikinti pateiktų duomenų pagrįstumu (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 3 punktas), šios savo pareigos neįvykdė, tačiau teismas tokio pažeidimo nepagrįstai neįžvelgė.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, jog bet kokie darbai pagal 1993 m. gegužės 5 d. Statybos leidimą negalėjo būti vykdomi, nes Statybos leidimo galiojimas pasibaigė priėmus Aktą. Todėl Statybos leidimas negalėjo būti pagrindas atlikti nei naujus darbus pagal 1994 m. korektūrą Nr. PV-92-K-I, nei rekonstrukcijos darbus.

Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kadangi nagrinėjamos administracinės bylos dalykas pagal skunde pareikštą reikalavimą yra VĮ Registrų centro ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimų pagrįstumas ir teisėtumas, mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai analizavo tik tuos argumentus, kurie yra susiję su nagrinėjamos bylos esme bei turi reikšmės jos išsprendimui.

Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad Deklaracija ar kadastro duomenų byla yra teisės aktų nustatyta tvarka nuginčytos ar pripažintos negaliojančiomis, todėl nėra jokio pagrindo šiais dokumentais nesiremti sprendžiant nagrinėjamą ginčą.

Remiasi Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi bei teigia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie ginčo statinius atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, o VĮ Registrų centro Vilniaus filialas neturėjo jokio pagrindo revizuoti Deklaracijoje nurodyto statinio projekto ir jo korektūros turinio, spręsti dėl Deklaracijoje nurodyto statybos leidimo teisėtumo ir kt.

Kadangi pareiškėjas neįrodo, kad UAB „Viršus“, kreipdamasis į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą dėl statinių ir nuosavybės teisės į juos registravimo nekilnojamojo turto registre abu kartus pateikė tuos pačius dokumentus, nėra jokio pagrindo teigti, jog atsakovas tuos pačius dokumentus vertino skirtingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas yra kilęs dėl valstybės įmonės Registrų centro 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. VILIN (12.5.13.)-15533, kuriuo buvo atsisakyta išregistruoti UAB „Viršus“ nuosavybės teises į kontrolės postą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tvorą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą. Duomenų įrašymo momentu laikomas Centrinio registratoriaus patvirtinimas apie duomenų įrašymą į centrinį duomenų banką. Duomenų įrašymo į centrinį duomenų banką tvarką nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai. Juos tvirtina Vyriausybė (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnis). Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis).

Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus, nuosavybės bei kitas daiktines teises į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus. Nekilnojamojo daikto, daiktinių teisių į šį daiktą įregistravimas nekilnojamojo turto registre nėra nuosavybės ar kitos daiktinės teisės atsiradimo pagrindas, o valstybės siekis išviešinimo būdu užtikrinti šių teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus bei jų suvaržymus. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011).

Taigi teismine tvarka nekilnojamojo turto registratoriaus sprendimai dėl nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimo (išregistravimo) nekilnojamojo turto registre gali būti ginčijami tik dėl to, kad nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai buvo įregistruoti be pagrindo (pvz. nesant dokumento, kurio pagrindu šie duomenys galėjo būti įrašyti į nekilnojamojo turto registrą; įrašant į nekilnojamojo turto registrą duomenis, kurių nėra dokumente, kuris buvo pagrindas atlikti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimą ir pan.) arba pažeidžiant nustatytą tvarką.

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. rugpjūčio 19 d. išrašas patvirtina, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Viršus“ nuosavybės teisės į kontrolės postą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tvorą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra įregistruotos 2013 m. sausio 15 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr.1 (toliau – ir Deklaracija) pagrindu (b. l. 101-103). Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad Deklaracija gali būti pagrindas įregistruoti minėtus nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos nekilnojamojo turto registre, todėl jų detaliai nevertina.

Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie minėtus nekilnojamuosius daiktus ir daiktines teises į juos atitinka Deklaracijoje (b. l. 79-82) įrašytus duomenis. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kuriais remiantis tokia išvada galėtų būti paneigta.

Kaip jau buvo minėta, įstatymai nesuteikia teisės nekilnojamo turto registro tvarkytojui vertinti jam pateiktų dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo. Taigi nagrinėjamos bylos kontekste Deklaracijos pagrįstumo ir teisėtumo klausimas nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų ir aplinkybių, susijusių su Deklaracijos teisėtumu ir pagrįstumu bei joje nurodytų duomenų teisingumu.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Pagal Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (galiojusių iki 2014 m. gegužės 1 d.) 35 punkto (Vyriausybės 2007 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 240 redakcija) 1 pastraipą, daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės ar ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva (ar išnyksta) pats nekilnojamasis daiktas.

Pareiškėjas nepateikė jokių įstatymų nustatytų dokumentų apie trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Viršus“ nekilnojamojo turto registre įregistruotos nuosavybės teisės į kontrolės postą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir tvorą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pasibaigimą (daiktinės teisės turėtojo netekimą savo daiktinės teisės, šios teisės perleidimą kitam asmeniui).

Kadangi nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie minėtus nekilnojamuosius daiktus ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Viršus“ nuosavybės teises į juos atitinka dokumentą (Deklaraciją), kurio pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų apie tai, kad trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Viršus“ nekilnojamojo turto registre įregistruota nuosavybės teisė pasibaigė, todėl naikinti skundžiamus registratorių sprendimus ir įpareigoti teritorinį registratorių išregistruoti trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Viršus“ nuosavybės teisę į statinius nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas išaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo 344-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys