A-575-1668-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1668/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02121-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 28 d. (pagal spaudą ant voko) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas), priteisti pareiškėjo naudai po 225 Lt neturtinės žalos už kiekvieną parą, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose, už laikotarpį su pertraukomis nuo 2009 m. birželio mėn. iki 2012 m. vasario 10 d.

Skunde nurodė, jog Šiaulių TI kamerų vidutinis plotas yra 20 kv. m, todėl jos yra skirtos trims, o ne aštuoniems žmonėms. Be to, į šį plotą patenka sanitarinis mazgas, praustuvė, gultai, stalas, suimtųjų asmeniniai daiktai. Akcentavo, jog perpildytose kamerose būnant po 23 val. per parą gyvenimo sąlygos tampa nepakenčiamos, t. y. neįmanoma normaliai išsimiegoti, parašyti laišką ar gerai pasiruošti teismui. Pridūrė, jog tarp nuteistųjų dažnai kildavo konfliktai, dėl ko jis tapo nervingas ir irzlus. Rėmėsi Europos kalėjimo taisyklėmis, kuriose nurodyta, jog kalintis asmuo turi turėti privatumą. Taip pat nurodo, jog buvo pažeistas pažeistas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), t. y. kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėjo, jog paskutinius kelerius metus dirbo Olandijoje, todėl prašo neturtinę žalą (po 225 Lt už dieną) priteisti, atsižvelgiant į šios šalies vidutinį atlyginimą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, jog iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2013 m. lapkričio 11 d. pažymos Nr. 69/06-4407 „Dėl Ž. Š. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (toliau – ir Šiaulių TI 2013 m. lapkričio 11 d. pažyma) matyti, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu periodiškai buvo laikomas įstaigoje nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. vasario 10 d. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas bei prašė jį taikyti.

Taip pat nurodė, kad Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m (6.15 p.), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 11 d.) buvo pripažinta netekusia galios. Minėtu įsakymu buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuri nustato tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimus. Lietuvos higienos normai HN 76:1999 netekus galios ploto, tenkančio vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje, norma buvo nustatyta Įsakymu. Įsakymo 1.3 punktas nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pažymėjo, jog, kaip matyti iš Šiaulių TI 2013 m. lapkričio 11 d. pažymos, pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą atvyko 2009 m. birželio 1 d. ir periodiškai buvo laikomas iki 2012 m. vasario 10 d. Iš viso pareiškėjas (atsižvelgiant į taikytiną ieškinio senaties terminą ir skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą su skundu dienos (2013 m. spalio 30 d.) Šiaulių TI buvo laikomas 381 dieną. Nurodė, jog jis buvo laikomas įstaigos kamerose, kurių plotas nuo 7,14 kv. m iki 18,86 kv. m. bei kuriose buvo laikoma nuo 1 iki 12 asmenų. Teigė, jog atsižvelgiant į tai, kad kamerose esančių asmenų skaičius nėra nekintantis, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,57 kv. m (kameroje Nr. 51) iki 18,25 kv. m (kameroje Nr. 101) gyvenamasis plotas, o tai leidžia daryti išvadą, jog tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama. Pažymėjo, jog ilgiausiu pareiškėjo laikymo toje pačioje kameroje laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d. vienam asmeniui galimai tenkantis plotas kameroje Nr. 101 svyravo nuo 2,61 kv. m iki 18,25 kv. m. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Manė, jog pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Pabrėžė, jog nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo pateiktais papildomais paaiškinimais prašė senaties termino netaikyti, nurodydamas, jog už skundus Šiaulių TI asmenys yra persekiojami, todėl į teismą anksčiau kreiptis negalėjęs. Taip pat nurodė, jog atsakovas teismui pateikia tikrovės neatitinkančius faktus, t. y. tai, jog nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d. jis buvo laikomas kameroje Nr. 101, kurioje jam teko iki 18,25 kv. m ploto. Paaiškina, jog iš tikrųjų kameroje Nr. 101 išbuvo vos kelias valandas 2010 m. rugsėjo 29 dieną ir jau tą pačią dieną buvo perkeltas į kamerą Nr. 7, o nuo 2010 m. lapkričio mėnesio jis buvo perkeltas į kamerą Nr. 7, kurioje išbuvo metus laiko. Tikina, jog šie faktai matosi iš jo asmeninės kortelės, pateiktų prašymų apsipirkti ir laiškų registro, be to, tai gali paliudyti kartu su juo kalėję asmenys.

Taip pat papildomuose paaiškinimuose nurodė nesutinkąs su atsakovo prašymu nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo už laiką, praleistą bevaikštant pasivaikščiojimų kiemeliuose ar prausimosi metu. Tikina, jog tai jo skundo esmės nepakeičia, nes tiek pasivaikščiojimų kiemeliuose, tiek dušuose išlieka ta pati perpildymo problema.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas apžvelgė CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 ir 6.271 straipsniuose įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pateiktu išaiškinimu, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu.

Apžvelgė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnį, pažymėdamas, jog jame yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. balandžio 6 d. sprendimu byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95). Taip pat akcentavo, jog EŽTK 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (rėmėsi EŽTT sprendimu byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).

Taip pat apžvelgė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Šiaulių TI nuostatų 2 ir 12.3 punktus, Kardomojo kalinimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį bei Įsakymo 1.3.1 punktą.

Išdėstė, jog byloje yra pateikta Šiaulių TI 2013 m. lapkričio 11 d. pažyma, iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2009 m. birželio 1 d. ir periodiškai laikytas iki 2012 m. vasario 10 d. Vadovavosi ieškinio senaties institutą reglamentuojančiais CK 1.124 straipsniu, 1.126 straipsnio 1 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 29 pateiktu išaiškinimu. Pažymėjo, jog ieškinio senatį konkrečiu atveju taikyti prašė atsakovo atstovas, o ieškinio senaties termino eigos pradžia sietina su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, t. y. su objektyviu kriterijumi. Sprendė, jog pareiškėjas tokį senaties terminą yra praleidęs iki 2010 m. spalio 31 d., nes tik 2013 m. spalio 31 d. kreipėsi į teismą.

Pažymėjo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. birželio 15 d., nuo 2009 m. birželio 15 d. iki 2009 m. rugpjūčio 18 d., nuo 2009 m. rugpjūčio 18 d. iki 2009 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. iki 2009 m. rugsėjo 10 d., nuo 2009 m. rugsėjo 10 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d., nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2010 m. spalio 31 d. buvo laikomas kamerose Nr. 63, 104, 69, 24, 101, kuriose vienam asmeniui teko nuo 2,33 kv. m iki 18,25 kv. m.

Atkreipė dėmesį, jog iš Šiaulių TI 2013 m. lapkričio 11 d. pažymos matyti, kad tam tikrais laikotarpiais (nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d., nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 10 d.) pareiškėjas iš viso 14 dienų buvo laikomas kamerose Nr. 86 ir 51, kuriose vienam kalinamajam teko gyvenamojo ploto nuo 1,57 kv. m iki 3,56 kv. m. Nurodė, jog tai yra akivaizdus aukščiau minėtų teisės aktų pažeidimas. Tuo tarpu nei iš pateiktos pažymos, nei iš kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto normą 366 dienų periodą, t. y. laikotarpiais nuo 2010 m. spalio 31 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d., nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2011 m. spalio 11 d., nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d., nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d. kamerose Nr. 101, 102, 86, 51, nėra galimybių. Konstatavo, jog vienam asmeniui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 2,10 iki 18,25 kv. m gyvenamojo ploto.

Sprendė, jog Šiaulių TI neužtikrindama pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų neveikė taip, kaip ją veikti įpareigoja teisės aktai. Rėmėsi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktu neturtinės žalos apibrėžimu bei nurodė, jog dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Minėtus pareiškėjo dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtus išgyvenimus pirmosios instancijos teismas įvertino jam priteistina 1200 Lt suma.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 58), kuriuo prašo visiškai tenkinti jo skundą bei priteisti iš atsakovo po 225 Lt už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis, t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. vasario 10 d., parą.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu konkrečiu atveju taikyti senaties terminą. Teigia, jog jam nuo 2009 m. birželio 1 d. kalint Šiaulių TI nebuvo galimybės sužinoti apie pažeidinėjamas jo teises, nes apie tai jis neturėjo jokios informacijos. Teigia, jog Šiaulių TI biblioteka teisinės literatūros nesuteikdavo bei nesudarė galimybės jam mokytis. Todėl apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik atvykęs į Alytaus pataisos namus, t. y. 2011 m. lapkričio 8 d.

Taip pat nurodė, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į jo nurodytą teiginį, jog jis nebuvo ilgą laiką kalinamas kameroje Nr. 101, kurioje, kaip tikino atsakovas, jam buvo suteiktas gyvenamasis plotas iki 18,25 kv. m. Taigi, atsakovo dėl minėtos kameros pateikta pažyma yra melaginga, o pirmosios instancijos teismas neišreikalavo jo teiginius galinčių įrodyti asmeninės kortelės bei laiškų registro. Be to, teismas neiškvietė jo teiginius galinčių patvirtinti liudytojų.

Pažymi ir tai, jog teismas neatsižvelgė į jo nurodytą aplinkybę apie tai, kad Šiaulių TI pateiktose pažymose yra nurodytas bendras grindų plotas su unitazu, praustuve, gultais ir kitais baldais, o realus laisvas grindų plotas yra vos keli kvadratiniai metrai.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas jo patirtą žalą įvertino vos 1200 Lt. Tuo tarpu EŽTT byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) vertino, kad už 6 mėnesius praleistus tokiomis pačiomis kalinimo sąlygomis asmeniui atlygintina 34 620 Lt neturtinė žala. Tuo pačiu nurodo, jog dažnai Lietuvos teismai priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami tuo, kokia Lietuvoje yra minimali alga. Tačiau, pareiškėjo nuomone, toks argumentavimas yra diskriminacinis bei pažeidžia EŽTK 14 straipsnį.

Taip pat remiasi EŽTT spręsta Ganea prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 2474/06) byla, kurioje Moldova buvo pripažinta už neteisėtą 3 dienų suėmimą asmeniui priteisusi nepagrįstai mažą sumą, t. y. vos 1000 lėjų (218,11 litų). Pažymi, jog EŽTT minėtą sumą padidino iki 20 772 Lt, tokiu būdu pripažindamas, jog jokia diskriminacija tautybės arba pajamų pagrindu negalima.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 70 – 71) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Teigia, jog žalos padarymo faktą įrodyti turi į teismą besikreipęs asmuo, tuo tarpu pareiškėjas savo skunde dėsto įrodymais nepagrindžiamus argumentus, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Priduria, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Be to, teismas pagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą ir jo eigos pradžios momento nesiejo su pareiškėjo nurodyta aplinkybe – įstatymų nežinojimu. Pažymi ir tai, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų nuteistųjų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurios atsiradimą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) kamerose neužtikrinant jam minimalaus gyvenamojo ploto.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, jog pareiškėjas į teismą besikreipęs 2013 m. spalio 31 d. (pagal spaudą ant voko) praleido senaties terminą dėl dalies savo reikalavimo priteisti jam laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. vasario 10 d. kilusią žalą. Taip pat teismas sprendė, jog tam tikrais pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiais minimalus gyvenamasis plotas pareiškėjui iš tiesų nebuvo užtikrintas, kas sukėlė jam papildomų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, kuriems atlyginti teismas adekvačia laikė 1200 Lt sumą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, be kita ko, teigdamas, jog apie savo teisių pažeidimą suvokė tik 2011 m. lapkričio 8 d. patekęs į Alytaus pataisos namus. Be to, pareiškėjo manymu, jam už patirtą skriaudą priteista 1200 Lt suma nėra pagrįsta bei laikytina diskriminacine, nes EŽTT analogiškose bylose priteisinėja kur kas didesnes sumas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl praleisto senaties termino nėra pagrįsti.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 str.). Teismų praktikoje pripažįstama, jog šio instituto tikslas yra sudaryti realią galimybę asmenims apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti teisinių santykių stabilumą, užkirsti kelią neapibrėžtą laiką bylinėtis ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2009).

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo 2009 m. birželio 1 d. ir tęsėsi iki 2012 m. vasario 10 d., o į teismą jis kreipėsi 2013 m. spalio 28 d. (pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo kolegija kreipimosi į teismą data laiko dieną, nurodytą ant voko, kuriuo iš Alytaus pataisos namų buvo išsiųstas pareiškėjo skundas (b. l. 5)). Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog ieškinio senaties terminą pritaikyti prašė ginčo šalis, t. y. atsakovas (b. l. 32 – 36). Todėl konstatuotina, jog ji (nors ir su tam tikrais netikslumais, t. y. atskaitos tašku pasirenkant 2013 m. spalio 30 d., o ne 2013 m. spalio 28 d.) pirmosios instancijos teismo buvo pritaikyta pagrįstai.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė svarbių priežasčių, galinčių lemti praleisto senaties termino atnaujinimą pareiškėjui. Pirmiausia pažymėtina, jog pareiškėjas nebuvo nuoseklus teikdamas paaiškinimus, dėl ko jam konkrečiu atveju turėtų būti atnaujintas senaties terminas. Iš pradžių jis nurodė, jog skundo anksčiau negalėjo pateikti, nes dėl skundų rašymo nuteistieji Šiaulių TI yra persekiojami, t. y. grasinama jiems už tai skirti nuobaudas (b. l. 45, 49), o po to tarėsi negalėjęs suvokti savo teisių pažeidimo, nes Šiaulių TI nesuteikusi jam atitinkamos teisinės literatūros. Nė viena iš šių pareiškėjo nurodytų priežasčių teisėjų kolegijos neįtikina. Pirmasis pareiškėjo teiginys nėra pagrįstas objektyviais bylos duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, jog nors pareiškėjas ir nurodo, kad už skundų rašymą jis Alytaus pataisos namuose buvo perkeltas į bausmės izoliatorių, patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenis, matyti, kad įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-366-423/2014 pripažinta, jog pareiškėjo minimos nuobaudos pareiškėjui paskirtos už tai, kad jis atsisakė vykdyti administracijos nurodytus reikalavimus, tuo pažeisdamas Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o ne už tai, kad rašė skundus.

Antrasis pareiškėjo teiginys taip pat nesuponuoja būtinybės atnaujinti praleistą senaties terminą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinę žalą sudarantys subjektyvūs išgyvenimai konkrečiu atveju neturi grįžtamojo poveikio, todėl jų pajautimas ex post facto (lot. įvykiui pasibaigus) vertintinas kritiškai. Atitinkamai kritiškai vertintinas ir tariamas pareiškėjo nežinojimas apie žmogaus teisių turinį, nes manytina, jog neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį ir atitinkamai paakinantys juos patyrusius žmones kreiptis teisminės gynybos, yra jaučiami nepriklausomai nuo suvokimo apie su tuo susijusius teisės aktus, t. y. nepriklausomai nuo jų teisinio kvalifikavimo. Todėl spręstina, jog pareiškėjo įvardytos priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir objektyviomis aplinkybėmis, galinčiomis lemti senaties termino atnaujinimą.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo padaryta tam tikra neturtinė žala. Tačiau teisėjų kolegija, remiantis žemiau išdėstytų motyvų visuma, nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad EŽTK įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98) ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į EŽTK 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir kt. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal EŽTK 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su EŽTK 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95)). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas EŽTK 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99); 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01) ir kt.).

Bylos duomenys rodo, o to neginčija ir pareiškėjas, jog jis periodiškai nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2012 m. vasario 10 d. buvo laikomas Šiaulių TI (b. l. 9). Kadangi byloje iš dalies yra pritaikytas sutrumpintos trijų metų senaties terminas, neturtinės žalos priteisimo dydžio nustatymui aktualus yra pareiškėjo periodiško kalinimo Šiaulių TI nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2012 m. vasario 10 d. laikotarpis. Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog iš viso pareiškėjas Šiaulių TI praleido 383 dienas.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu jam Šiaulių TI tenkantis minimalus plotas negalėjo būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą ir besiremdama byloje esančia Šiaulių TI 2013 m. lapkričio 11 d. pažyma (b. l. 9), sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjas iš viso 14 dienų (laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 23 d. iki 2011 m. lapkričio 28 d., nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 10 d.) buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo 1.3.1 punktą. Būtent – tuo metu jam tekdavo nuo 1,57 kv. m iki 3,56 kv. m.

Tuo tarpu dėl laikotarpių nuo 2010 m. spalio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d., nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2011 m. spalio 11 d., nuo 2011 m. spalio 11 d. iki 2011 m. lapkričio 4 d., nuo 2011 m. gruodžio 12 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., t. y. iš viso 369 dienų (3 dienų skirtumas su pirmosios instancijos teismo nurodytu 366 dienų skirtumu susidarė dėl skirtingo senaties eigos pradžios atskaitos taško), teisėjų kolegija pagal objektyvius bylos duomenis vienareikšmiškų išvadų daryti negali, nes minėtais laikotarpiais pareiškėjas galėjo Šiaulių TI būti laikomas tiek pažeidžiant, tiek užtikrinant Įsakymo 1.3.1 punkto reikalavimą. Matyti, jog tuo metu jam tenkantis kameros plotas svyruodavo nuo 2,1 kv. m iki 18,25 kv. m.

Pareiškėjas tikino, jog nesutinka su tuo, kad laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki 2011 m. rugsėjo 5 d. praleido kameroje Nr. 101, kurios plotas siekė 18,25 kv. m., teigdamas, jog joje išbuvo vos kelias valandas, o po to buvo perkeltas į kamerą Nr. 7 ir nuo 2010 m. lapkričio mėnesio perkeltas į kamerą Nr. 101. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog tokiu būdu Šiaulių TI siekia pagerinti įspūdį apie tikrąsias pareiškėjo laikymo šioje kalinimo įstaigoje sąlygas, tačiau jas galėtų paneigti jo asmeninė kortelė bei laiškų registras, kurių pirmosios instancijos teismas neišreikalavo bei Šiaulių TI kartu su juo kalėję liudytojai, kurių teismas neapklausė.

Nagrinėjamu atveju pripažintina, jog teismas expressis verbis (lot. – aiškiais žodžiais) išties nepasisakė dėl šios pareiškėjo keltos aplinkybės, tačiau, kita vertus, vertinant byloje esančių duomenų visetą bei atsižvelgiant į tai, jog pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu vis dėl to buvo pripažintas bei už tai jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas, spręstina, jog minėtos aplinkybės neišaiškinimas neužkerta kelio apginti pareiškėjo pažeistas teises. Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, kurią jis nustato vadovaujantis byloje esančiais duomenimis bei CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įvardytais kriterijais, inter alia – sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Nesutiktina ir su tuo pareiškėjo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas jam Šiaulių TI kamerose tekusį minimalų gyvenamąjį plotą neatsižvelgė į kamerų užstatymą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog tokio reikalavimo (eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų asmeniui, kurio laisvė suvaržyta, tenkantį gyvenamąjį plotą) nenumato nei Įsakymas, nei kiti teisės aktai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma apskaičiuota remiantis nepagrįsta metodika.

Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, 14 dienų pareiškėjo kalinimas perpildytose kamerose ir dar 369 dienų jo laikymas tiek galimai pažeidžiant, tiek išlaikant minimalaus gyvenamojo ploto normos užtikrinimą, pareiškėjui sukėlė rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kuriems pirmosios instancijos teismo priteista 1200 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nelaikytina adekvačia. Tačiau iš bylos duomenų matyti ir tai, jog pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nepertraukiamas, be to, nenustatyta, jog Šiaulių TI sąmoningai būtų siekęs išskirti pareiškėją iš kitų suimtųjų ir būtent jam sudaryti teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kardomojo kalinimo sąlygas. Be to, priteisiant žalos dydį konkrečiu atveju svarbu ir tai, jog pareiškėjas jam kilusią neturtinę žalą taip pat grindė vien abstraktaus pobūdžio teiginiais, jam kilusių neigiamų pasekmių neindividualizavo.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kurias teisėjų kolegija laiko reikšmingomis nustatant pareiškėjui atlygintiną neturtinės žalos dydį, bei į valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), spręstina, jog konkrečiu atveju 3700 Lt suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka su jam priteistos žalos dydžiu, prašydamas už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną jam priteisti po 225 Lt. Norėdamas pagrįsti savo teiginį jis nurodo, jog Lietuvos teismų kaliniams priteisiamos sumos yra ne tik nepagrįstai mažos, bet ir diskriminacinės, t. y. pažeidžiančios EŽTK 14 straipsnį, bei remiasi EŽTT sprendimais, priimtais bylose Ganea prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 2474/06) ir Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).

Teisėjų kolegija negali sutikti su tokiais pareiškėjo teiginiais. Pažymėtina, jog EŽTT jurisprudencijoje nėra įtvirtintas reikalavimams nacionaliniams teismams priteisti ekvivalentiškas sumas pareiškėjams, gyvenantiems skirtingose valstybėse narėse. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog EŽTT žalą į jį besikreipusiems asmenims priteisia už EŽTK pažeidimus. Tuo tarpu nacionaliniai teismai žalą gali priteisti ir nenustatę EŽTK pažeidimų, t. y. vien konstatavę, jog neturtinės žalos byloje buvo pažeisti nacionalinės teisės reikalavimai. Antra, EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pareiškimo Nr. 36813/97, § 189)). Konkrečiu atveju pareiškėjas buvo kalinamas Lietuvoje, todėl už netinkamas kalinimo sąlygas jam turi būti atlyginama, be kita ko, atsižvelgiant į Lietuvos ekonominę padėtį, o ne Olandijos, kurioje jis teigė gyvenęs. Pastaroji aplinkybė, teisėjų kolegijos manymu, pareiškėjui atlygintinos žalos dydžio nustatymui neturi jokios reikšmės.

Taip pat konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrįstai remiasi minėtomis bylomis, kurios, kaip suprastina, turi įrodyti, jog jam atlygintinas žalos dydis konkrečiu atveju yra didintinas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.).

Iš EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09) byloje matyti, jog pareiškėjo nurodoma suma – 34 620 Lt – jam buvo priteista, vertinant kumuliacinį kalinimo netinkamomis sąlygomis poveikį, inter alia – atsižvelgiant į galimybės asmeniškai pasinaudoti tualetu ir kitų antisanitarinių, į EŽTT besikreipusio asmens orumą pažeidžiančių sąlygų, buvimą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašymą atlyginti neturtinę žalą kildino vien iš minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo, tokiu būdu apibrėždamas ginčo nagrinėjimo ribas. Todėl nesutapo minėtos ir konkrečios bylos faktinės aplinkybės.

Analogiška išvada darytina ir apie pareiškėjo rėmimąsi EŽTT 2011 m. gegužės 17 d. sprendimu byloje Ganea prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 2474/06). Nors pareiškėjas ir teigia, jog Moldova buvo pripažinta už neteisėtą 3 dienų suėmimą asmeniui priteisusi nepagrįstai mažą sumą, t. y. vos 1000 lėjų (218,11 litų), pabrėžtina, jog šioje byloje EŽTT konstatavo EŽTK 5 straipsnio, įtvirtinančio kiekvieno asmens teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę, pažeidimą. Taigi, minėtoje byloje asmuo Moldovoje buvo kalinamas neteisėtai. Tuo tarpu pareiškėjo byloje nekyla ginčas dėl to, jog jo buvimo Šiaulių TI pagrindas yra įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jam paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. po 225 Lt už parą, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3700 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Ž. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui Ž. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3700 (tris tūkstančius septynis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė