2K-349-696/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-349-696/2015

Teisminio proceso Nr. 1-92-1-00241-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.4.2;

1.2.7.1.2.3;

2.1.2.13

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Artūro Pažarskio, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistojo I. J. (I. J.) gynėjui advokatui Mindaugui Paukštei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. J. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendžiu I. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Civilinis ieškinys atmestas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 30 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: I. J. pripažintas kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 149 straipsnio 4 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams.

Priteista iš I. J. nukentėjusiajai I. Ž., atstovaujamai Pabradės vaikų globos namų, 10 000 Lt (2896,20 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Piesliako pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 10 d., apie 15.30 val., Švenčionių r., Pabradėje, Mokyklos g. 5, šalia Pabradės vaikų globos namų tvoros, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas mažametės I. Ž., gimusios 2001 m. balandžio 23 d., bejėgiška būkle dėl jos mažametystės ir neįgalumo ir taip atimdamas galimybę jai priešintis, veikdamas prieš nukentėjusiosios valią, pasikėsino lytiškai su ja santykiauti, bet nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes negalėjo atlikti lytinio akto dėl girtumo ir nepakankamo susijaudinimo, be to, sutrukdė įvykį pastebėję liudytojai R. M. ir V. M..

Kasaciniu skundu nuteistasis I. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra objektyvus ir teisėtas, sufalsifikuotus ir pritemptus kaltinimus dėl sunkaus nusikaltimo padarymo reikia įrodyti nenuginčijamais įrodymais, kurių byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pasak nuteistojo, apeliacinės instancijos teismas pasirinktinai apklausė liudytojus, siekdamas gauti netiesioginių įrodymų, patvirtinančių sufalsifikuotus kaltinimus. Pagrindinis šio teismo tikslas buvo ne nustatyti tiesą, o priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kad būtų pateisintas bylos sufabrikavimas. Apkaltinamajame nuosprendyje teismas savo išvadas grindė melagingais liudytojų kasatoriaus kaimynų R. M. ir V. M. parodymais, kurie jau seniai nori užvaldyti dalį jo žemės. Taigi jie patys padarė nusikaltimą, numatytą BK (melagingą pranešimą ir melagingų parodymų davimą). Liudytojai M. (motina ir sūnus), pamatę, kad I. Ž. paprašė kasatoriaus cigarečių, suprasdami, jog jis labai girtas, dėl to neatsimins visų aplinkybių ir juo niekas nepatikės, sumanė apkaltinti jį mergaitės išžaginimu. Tačiau iš tikrųjų kasatorius atstūmė mergaitę nuo savęs. Taigi M. susitarė duoti jį kaltinančius parodymus, kurių nebuvo kam paneigti, tačiau nenumatė, kad juos paneigs bylos faktai. Apeliacinės instancijos teismas sąmoningai ignoravo Menkovų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nurodytą aplinkybę, kad jie aiškiai girdėjo, kaip kasatoriui mažametė nukentėjusioji garsiai ir aiškiai pasakė, kiek jai metų. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad nukentėjusioji įvykio metu nežinojo jo amžiaus, tai sužinojo tik su vaikų psichologo pagalba. Be to, mergaitė turi kalbos disfunkciją, todėl negali aiškiai kalbėti, gali pasakyti tik pačius paprasčiausius žodžius ir pasakymus. Šis faktas atskleidžia liudytojų Menkovų parodymų melagingumą. Be to, atlikus eksperimentą nustatyta, kad atstumas nuo tos vietos, kur įvykio dieną buvo liudytojai, iki vietos, kur neva buvo daroma nusikalstama veika, daugiau kaip 50 m, tačiau M. nurodo atstumus – 10 ir 40 m. Įvertinęs tokias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių liudytojų parodymus atmetė. Po išteisinamojo nuosprendžio M., atėję pas kasatoriaus motiną, pripažino davę melagingus parodymus ir dėl to atsiprašė.

Apeliacinės instancijos teismas išvadas dėl nuteistojo kaltės grindė tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis dažnai prisipažindavo kaltu ir duodavo parodymus apie padarytą nusikaltimą. Tačiau, priešingai negu pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šie parodymai išgauti neteisėtais būdais, t. y. naudojant fizinį smurtą, grasinimus, šantažą, psichologinį spaudimą. Taip pat nebuvo atsižvelgta ir į eksperto psichiatro išvadą, iš kurios matyti, kad nuteistasis gali pats save apkalbėti už vieną vaistų nuo skausmo tabletę.

Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra prieštaringas – nuteistojo parodymus, kuriuose jis prisipažino padaręs nusikaltimą, teismas pripažino teisingais, tačiau padarė išvadą, kad nusikaltimo, dėl kurio jis prisipažino, nebuvo, o tik mėginimas padaryti nusikaltimą. Kasatorius teigia, kad jokių parodymų, kuriuose prisipažino, jis nedavė, nes antrą dieną po sulaikymo (2012 m. birželio 11 d.) jis buvo prastos būklės (pagirių sindromas). Pasak nuteistojo, dėl psichologinio spaudimo, šantažo ir kitokio neteisėto poveikio jis galėjo tik pasirašyti popierius, kuriuos jam pakišdavo. Apeliacinės instancijos teismas nepamatė, kad ikiteisminio tyrimo metu pusiau girto ir įbauginto nuteistojo išgautų parodymų nepatvirtina faktiniai įrodymai. Apkaltinamajame nuosprendyje neteisingai interpretuoti nuteistojo parodymai, kad jis bandė atstumti nuo savęs įkyrią mergaitę, tiesiog norėjo, kad ji atstotų, norėjo eiti miegoti, nes buvo labai girtas. Pasak nuteistojo, teismas falsifikavo bylos medžiagą ir bandė priversti specialistus meluoti, kad sperma, rasta ant mergaitės kelnaičių, priklauso nuteistajam.

Kasatorius teigia, kad nuo 15 metų amžiaus po sunkių traumų, ligos ir operacijų jis tapo impotentu, todėl teismas galėjo paskirti dėl jo sveikatos ekspertizę. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ekspertas nurodė, kad nuteistojo DNR nesutampa su nustatyta medžiaga ir yra tik teorinė tikimybė, kad sperma gali priklausyti ir jam.

Pasak nuteistojo, akivaizdu, kad nusikaltimo apskritai nebuvo, kad atsitiktiniu buitiniu įvykiu pasinaudojo kaimynai (liudytojai) tam, kad pažemintų šeimą ir pašalintų kliūtį užvaldyti jo žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas šiais melagingais liudytojų parodymais grindė apkaltinamąjį nuosprendį. Kitų įrodymų byloje nebuvo, tačiau teismas pats išgalvojo tuos įrodymus.

Kasatoriaus teigimu, ekspertų išvadose nėra jokių užuominų apie bandymą išžaginti. Ant nukentėjusiosios apatinių drabužių rasta nenustatyto asmens pėdsakų, nes vaikų globos namų mergaitės lytiškai santykiauja su savo bendraamžiais bei vyriškiais iš šalies.

Nuteistojo įsitikinimu, apkaltinamajame nuosprendyje nėra jokių jo kaltės įrodymų, išskyrus subjektyvią teisėjų nuomonę, grindžiamą išgalvotais, tariamais įrodymais. Šis nuosprendis akivaizdžiai tendencingas, neobjektyvus, grįstas melagingais ir sufalsifikuotais įrodymais, todėl prieštarauja pagrindiniams tarptautinės teisės principams, Lietuvos Respublikos įstatymams, teisingumo ir protingumo principams.

Kasatorius nurodo, kad šio skundo surašymo dieną jis neturėjo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio vertimo į jam suprantamą rusų kalbą, todėl, padedant tretiesiems asmenims, bandė perskaityti ir suprasti nuosprendį lietuvių kalba.

Nuteistojo I. J. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl I. J. nuteisimo pagrįstumo

Kasatoriaus įsitikinimu, apkaltinamajame nuosprendyje nėra jokių jo kaltės įrodymų, o ekspertų išvadose nėra jokių užuominų apie bandymą išžaginti.

BK 149 straipsnio (Išžaginimas) 1 dalis numato atsakomybę tam, kas lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šio straipsnio 4 dalis numato atsakomybę tam, kas išžagino mažametį asmenį. Lytinis santykiavimas ar kitoks lytinės aistros tenkinimas abipusiu sutikimu, jei tai darantiems asmenims yra suėję 14 metų, nėra nusikaltimas. Tačiau jei nukentėjusysis dėl psichinės ligos, socialinės brandos ar protinio vystymosi atsilikimo nesuvokia ar ne visai suvokia su juo atliekamų veiksmų pobūdžio ar esmės, padaryta veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią. Lytinis santykiavimas prieš asmens valią užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 149 straipsnį tik tada, jei minėtos veikos padaromos: a) panaudojant fizinį smurtą; b) grasinant tuoj pat jį panaudoti; c) kitaip atimant galimybę priešintis; d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Šie BK 149 straipsnyje numatyti požymiai yra alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai konstatuoti pakanka bent vieno iš jų.

Išžaginimo objektyvusis veikos požymis susideda iš dviejų veiksmų – smurto ir lytinio akto. Tačiau mažamečio išžaginimo atveju smurto gali ir nebūti. Jei mažametis nesuvokia padaryto nusikaltimo aplinkybių, laikoma, kad kaltininkas pasinaudoja bejėgiška nukentėjusiojo būkle. Jei nukentėjusiajam nėra suėję 14 metų, teismas, spręsdamas klausimą dėl bejėgiškos būklės požymio buvimo, turi įvertinti to asmens psichinę ir socialinę brandą ir tik tada padaryti išvadą, ar sutikimas yra sąmoningas ir duotas suvokiant su juo daromų veiksmų pobūdį ir esmę. Priešingu atveju, net ir esant formaliam asmens sutikimui, veika vertinama kaip padaryta prieš nukentėjusiojo valią.

Būtent taip buvo šioje byloje. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės 2012 m. gruodžio 13 d. akto Nr. 103MS-153/2012 matyti, kad I. Ž. nusikalstamos veikos prieš ją padarymo metu konstatuotas vidutinis protinis atsilikimas (esantis nuo mažens) ir mišrus elgesio ir emocijų sutrikimas (diagnozuotas 2011 m.). I. Ž., atsižvelgiant į jos amžių bei turimas žinias, byloje nagrinėjamo įvykio metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti su ja atliktų veiksmų esmės, todėl ji negalėjo šiems veiksmams adekvačiai pasipriešinti.

Kasatorius pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos amžiaus ir psichinės būsenos. Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino kasatorių kaltu dėl pasikėsinimo išžaginti mažametę I. Ž.. Nors pati nukentėjusioji tiesiogiai neparodė, kad kasatorius atliko lytinį aktą, juo labiau neparodė, kad jis naudojo prievartą, mergystės plėvė nepažeista, o teisme kasatorius neigė atlikęs lytinį aktą, bylos medžiaga rodo, kad bandymas atlikti lytinį aktą buvo. Antai nukentėjusioji nurodė, kad vyras lietė jos ranką bei koją, taip pat parodė, kad ji pati buvo nusirengusi, t. y. nusimovusi kelnes ir kelnaites.

Apklausti teisme įvykio liudytojai R. M. ir jos sūnus V. M. parodė, kad kaltinamąjį kaip kaimyną pažįsta nuo 1996 m., jis yra tylus, bet mėgėjas išgerti, niekada nesipyko, jų santykiai normalūs. Liudytoja R. M. parodė, kad 2012 m. birželio 10 d., sekmadienį, apie pietus, būdama darže, pasisukusi veidu į kelią iš 10-15 metrų atstumo pamatė globos namų mergaitę, kuri stovėjo keturpėsčia, o kaimynas I. J. atlikinėjo lytinį aktą, t. y. ji matė tik lytinio akto judesius. Jos sūnui V. M. pradėjus šaukti „Igori, ką tu darai“, I.

J. pradėjo mautis kelnes, o mergaitė – kelnaites. Liudytoja taip pat nurodė, kad I. J. jos sūnui pasakė, jog „tu, V., niekam nesakyk, ką matei, tegu pasilieka tarp mūsų“. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išteisintojo kaimynas liudytojas V. M. parodė, kad 2012 m. birželio 10 d., sekmadienį, viešėjo pas motiną ir jos pašauktas išbėgo į lauką, ten pamatė mergaitę ir kaimyną I. J.. Eidamas jų link, jis pastebėjo, kad šie stovėjo ir tvarkėsi – I. J. užsiseginėjo kelnes, mergaitė taip pat tvarkėsi.

Liudytojo teigimu, I. J. iš karto pradėjo teisintis, sakydamas, kad jis nekaltas, mergaitė pati norėjo, taip pat I. J. pasakė, jog daugiau taip nedarys, paprašė niekam nesakyti. Atsakydamas į klausimus, pateiktus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, liudytojas V. M. parodė, kad apie 40 m atstumu, tarp medžių, jis matė atliekamus lytinio akto judesius – buvo matyti, kad mergaitė buvo keturpėsčia, o I. J. jai už nugaros. I. J. nebuvo visiškai nuogas, bet buvo nusimovęs kelnes, o mergaitė buvo keturpėsčia, apatinės jos kūno dalies jis nematė, o tik viršutinę – ji buvo su marškinėliais.

Tai, kad buvo atliekamas lytinis aktas, jis suprato iš judesių ir jo pokalbio su I. J., bet paties lytinio akto jis nematė.

Kasatorius tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme neigė atlikęs kokius nors seksualinės prievartos veiksmus prieš mažametę I. Ž. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno kitą dieną po įvykio, I. J. parodė, kad 2012 m. birželio 10 d., apie 15.20 val., prie Pabradės vaikų globos namų jis sutiko nepažįstamą mergaitę, kuri jam pasiūlė atlikti lytinį aktą už cigaretę. Mergaitė pati nusimovė kelnes ir atsisuko nugara, jis atsisegė kelnes ir į mergaitės makštį įkišo savo lytinį organą, tada išgirdo šaukiančią kaimynę Rają (R. M.) ir ištraukė savo lytinį organą iš mergaitės makšties. 2012 m. birželio 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui svarstant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, I. J. parodė, kad du kartus įvedė savo varpą į mergaitės lytinius organus. Kiek vėliau (2012 m. liepos 20 d.) apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo I. J. parodė, kad įvykio dieną buvo labai girtas, gerai neprisimena įvykio aplinkybių, teigė, kad ikiteisminio tyrimo tyrėjui davė teisingus parodymus. I. J. parodė, kad mergina, kuriai, jo manymu, galėjo būti 18–20 metų, pati buvo nusimovusi kelnes, stovėjo keturpėsčia, sakė, jog „duos“. Jis „padarė“ du kartus, kol tai pamačiusi kaimynė (R. M.) pradėjo šaukti.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kita vertus, įvertinęs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad kasatorius varpos nebuvo įkišęs į nukentėjusiosios makštį. Veika kvalifikuojama kaip baigtas išžaginimas pagal BK 149 straipsnį tik tais atvejais, kai lytinis aktas tarp kaltininko ir nukentėjusiosios buvo pradėtas, t. y. vyro varpa buvo įkišta į moters lytinius organus. Jeigu kaltininkui lytinio santykiavimo nepavyko pradėti dėl nepakankamo susijaudinimo ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti išžaginimą. Tai atsitiko dėl to, kad kasatorius buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir, jo žodžiais tariant, sunkiai orientavosi aplinkoje. Byloje nustatyta, kad kasatorius buvo apsinuoginęs, apsinuoginusi buvo ir nukentėjusioji, kasatorius darė judesius, kurie atitinka lytinio akto judesius, tačiau, varpai nesustandėjus, jam nepavyko pradėti lytinio akto, nepriklausomai nuo jo norų. Taigi jis pasikėsino lytiškai santykiauti su mažamete I. Ž.. Tai, kad kasatorius nenaudojo smurto, nereiškia, kad lytinis santykiavimas buvo savanoriškas, nes, kaip jau buvo nurodyta pirmiau, nukentėjusioji dėl amžiaus nesuvokė su ja daromų veiksmų esmės, dėl to negalėjo pasipriešinti, o kasatorius pasinaudojo bejėgiška nukentėjusiosios būkle dėl jos amžiaus.

Dėl išversto nuosprendžio įteikimo

Kasatorius nurodo, kad kasacinio skundo surašymo dieną jis neturėjo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio vertimo į jam suprantamą rusų kalbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad skundžiamas 2014 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio nuorašas lietuvių kalba nuteistajam namų adresu buvo išsiųstas 2014 m. gruodžio 22 d. , o nuosprendžio nuorašas rusų kalba – 2015 m. sausio 6 d. I. J. atvyko į pataisos namus atlikti bausmės 2015 m. sausio 16 d. Kasacinio skundo padavimo terminas trys mėnesiai. Kasacinį skundą nuteistasis galėjo paduoti iki 2015 m. kovo 18 d. Tai, kad kasacinį skundą kasatorius surašė 2015 m. sausio 5 d., nesulaukęs, kol bus atsiųstas išverstas į rusų kalbą nuosprendis, esamomis aplinkybėmis negali būti laikomas baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo I. J. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas

Vytautas Piesliakas