A-41-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-41-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07756-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.-K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.-K. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti 350 000 Lt (101 367 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde nurodė, kad nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 22 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), pažeidžiant teisės aktų reikalavimą vienam suimtam asmeniui skirti ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Karantino kamerose buvo neišduodama patalynė, muilas, tualetinis popierius, dantų pasta, dantų šepetėlis. Laikymo sąlygos buvo antisanitarinės, kameros perpildytos, jose įrengta prasta ventiliacijos sistema, todėl nuolat kaupėsi drėgmė, patalynė buvo purvina, nesudarytos sąlygos išsiskalbti viršutinius rūbus. Kaliniai vedami pasivaikščioti 6 val. 30 min. ryte, todėl iki tol nespėja nusiprausti, papusryčiauti. Kamerose nebuvo galimybės valgyti prie stalo, nes įrengti staliukai maži. Kamerose ir duše nėra veidrodžio, todėl nėra galimybės nusiskusti. Dieną atjungiamas elektros energijos tiekimas, todėl pablogėjo regėjimas. Taip pat nurodė, jog nebuvo sudaryta galimybė gauti asmeninių pasimatymų su žmona, dėl ko iširo santuoka. Tuo buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 23 straipsnių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatos. Kalinant netinkamomis sąlygomis buvo pažeistas orumas, sukelta neturtinė žala, pasireiškusi psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, emocine depresija, nusilpus regėjimui pablogėjusia sveikata, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, bendravimo galimybėmis, sutrikusiu miegu, atsiradusiu dirglumu, fobija aplinkai. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, už kiekvieną kalinimo parą prašė priteisti po 100 Lt.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų skundo padavimo terminą ir prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, nagrinėjant reikalavimus dėl laikymo sąlygų nuo 2010 m. gruodžio 10 d.

Atsakovas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjui tik dalį skundžiamo laikotarpio tenkantis kameros plotas neatitiko šio reikalavimo. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija neturi įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, neturi teisinio pagrindo atvykstančiųjų nepriimti. Skirstant suimtuosius ir bausmę atliekančius asmenis Lukiškių TI-K laikosi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnių reikalavimų. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pažymėjo, kad įstaigos administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, taip pat išduoda reikalingas priemones nuteistiesiems ir reikalauja iš jų palaikyti švarą kamerose. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl pareiškėjas turėjo galimybę prasimankštinti ir pasivaikščioti. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, nukrypimas nuo įprastinių sąlygų buvo trumpalaikis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui būtų atlyginama neturtinė žala.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekta nežmoniškai su juo elgtis, vienintelis skunde nurodytas esminis nusiskundimas yra gyvenamojo ploto trūkumas, iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymesnių nepatogumų. Pareiškėjas nenurodė liudytojų, nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių objektyviai egzistavus jo nurodytą žalą. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo bei kilusių pasekmių. Pažymėjo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją panašiose bylose, tinkama pareiškėjo teisių gynimo priemonė yra ir pažeidimo konstatavimas nepriteisiant žalos atlyginimo. Tam tikri pareiškėjo patirti nepatogumai, susiję su jo privatumo, judėjimo laisvės apribojimu, paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Tai, kad pareiškėjas iš tikrųjų nepatyrė jo nurodomos neturtinės žalos, patvirtina ir aplinkybė, jog į teismą kreipėsi nuo jo nurodytų pažeidimų praėjus daugiau kaip trejiems metams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė V.-K. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800 Lt (231,70 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, konstatavo, jog pareiškėjas siekė, jog būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo 2010 m. kovo 1 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2013 m. gruodžio 11 d. Atsakovas prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą ir nagrinėti tik reikalavimus dėl žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 10 d. Remdamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Todėl pareiškėjo skundui taikė trejų metų senaties terminą ir skundo reikalavimus nagrinėjo tik dėl žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki išvykimo iš Lukiškių TI-K 2013 m. kovo 22 d.

Įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad iš esmės visą laikotarpį (26 mėnesius) pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto reikalavimą. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, akivaizdžiai netinkamas kalinimo sąlygas teismas vertino kaip objektyviai darančias neigiamą poveikį asmens psichinei būklei. Teismo vertinimu, atsakovo atsakomybės nepašalina atsiliepime nurodytos aplinkybės dėl suėmimo ir bausmių vykdymų vietų perpildymo bei tai, kad Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo atsisakyti priimti suimtuosius ir nuteistuosius.

Įvertinęs bylos medžiagą, teismas konstatavo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos naudotis švaria patalyne ar viršutiniais rūbais, dėl to jis nepatyrė neturtinės žalos. Taip pat pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pablogėjo jo sveikata, nepagrindė priežastinio ryšio egzistavimo tarp nurodyto sveikatos pablogėjimo ir neteisėtų atsakovo veiksmų. Pareiškėjo paaiškinimai yra abstraktūs, todėl teismas negalėjo patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, kad dėl tokio pažeidimo atsirado žala.

Įvertinęs teismų praktiką, atsižvelgęs į tai, kad skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, pareiškėjas kreipėsi į teismą nuo įkalinimo pradžios praėjus daugiau kaip trejiems metams, kas patvirtina, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo jam itin didelė ir reikšminga, į pareiškėjo teisių pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priteisė pareiškėjui neturtinę žalą, jos dydį įvertinęs 800 Lt (231,70 Eur).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą ir priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 350 000 Lt (101 367 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliantas paaiškina, jog Vilniaus apygardos administraciniam teismui buvo nurodęs svarbias senaties termino praleidimo priežastis (ankstesnį kreipimąsi į teismą ir skundo grąžinimą), todėl jo pažeista teisė turi būti ginama, netaikant senaties. Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, jog dėl asmeninių pasimatymų nesuteikimo nutrūko pareiškėjo santuoka. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, siekdamas objektyviai išnagrinėti bylą, galėjo apklausti jo buvusią sutuoktinę, kad nustatytų tikrąją santuokos iširimo priežastį. Pasak apelianto, nuo pat kalinimo Lukiškių TI-K pradžios jis kreipėsi į institucijos pareigūnus dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų. Teismui pateikta armatūrinė kortelė, Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 8 d. atsakymas patvirtina, jog pareiškėjui buvo išduota tik paklodė, be to, kaliniams, neturintiems sąskaitoje pinigų, nebuvo sudaryta galimybė skalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismui jis taip pat pateikė įrodymus (nurodė kalėjimo direktoriaus įsakymą), jog dienos metu kamerose būdavo išjungiama šviesa, dėl ko jis blogai jautėsi, rašė skundus. Teismas šio įsakymo teisėtumo netyrė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2013 m. kovo 22 d. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. gruodžio 10 d. (pagal spaudą ant voko) (b. l. 43). Byloje taip pat nustatyta, kad atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 65). Taigi pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. gruodžio 10 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pažymėtina, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas V. K. V. su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į Vilniaus apygardos administracinį teismą pirmą kartą kreipėsi 2013 m. liepos 20 d. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. I-4824-629/2013, pareiškėjo skundą laikė nepaduotu, nustatęs, jog skundas turi trūkumų ir pareiškėjas jų nepašalino (b. l. 136). Taigi, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas dar 2013 m. liepos 20 d. kreipdamasis į teismą siekė apginti savo galimai pažeistas teises, tačiau to padaryt negalėjo dėl objektyvių priežasčių. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju ieškinio senaties terminas nuo 2013 m. liepos 20 d. buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, dėl to atnaujintinas (CK 1.131 str. 2 d.).

Kita vertus, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui nuo 2010 m. kovo 1 d. svarbių aplinkybių egzistavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. liepos 20 d.

Nagrinėjamu atveju, remiantis bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 20 d. iki 2013 m. kovo 21 d. (imtinai) pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 476 paras buvo laikomas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui (b. l. 66-70, 179-180), taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir dėl to pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigia, jog kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam buvo išduota tik paklodė, be to, kaliniams, neturintiems sąskaitoje pinigų, nebuvo sudaryta galimybė skalbti viršutinius drabužius nemokamai. Pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nuostatomis, kiekvienam nuteistajam turi būti išduodamas čiužinys, pagalvė, antklodė, užvalkalai, kurie yra dezinfekuojami bei valomi. Byloje pateikta kameros kortelės kopija patvirtina, kad pareiškėjui buvo išduotas čiužinys, pagalvė, antklodė, paklodė, užvalkalas ir kt. Pareiškėjas savo parašais patvirtino, jog minėti daiktai jam buvo išduoti (b. l. 114). Dėl pareiškėjo argumento, jog jam nebuvo sudaryta galimybė skalbti viršutinius drabužius nemokamai, pažymėtina, jog, kaip nurodė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija, jei asmuo asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų, esant jo prašymui, viršutiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai (b. l. 58). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su tokiu prašymu į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administraciją bei kad jam buvo atsisakyta skalbti viršutinius drabužius nemokamai. Taigi nurodytais aspektais pagrindo konstatuoti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėtus veiksmus nėra.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2015 m. sausio 29 d. pažymoje apie V. K. V. prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų ir laikymo sąlygų Nr. 24-467 nurodyta, jog pareiškėjas į Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorių su prašymais ar skundais dėl ilgalaikių pasimatymų nesikreipė (b. l. 182). Pareiškėjas priešingų įrodymų nepateikė, todėl pareiškėjo argumentas, jog dėl asmeninių pasimatymų nesuteikimo nutrūko jo santuoka, atmestini kaip nepagrįsti.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą ir higienos normas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, t. y. kad, pavyzdžiui, dėl to, jog dienos metu kamerose būdavo išjungiama šviesa, pareiškėjui pablogėjo regėjimas. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui 476 paras teko ženkliai mažesnis nei nustatyta kameros plotas (nuo 1,23 kv. m iki 3,40 kv. m). Be to, kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Taigi pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog ilgą laiką pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus ir sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 800 Lt (231,70 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Įvertinusi visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, jo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 500 Eur.

Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V.-K. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V.-K. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Dainius Raižys Dalia Višinskienė