A-662-2770-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2770/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00201-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.4; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų, ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui-pataisos namams dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į tarnybą, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. S. (J. S.) (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1. Panaikinti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus įsakymo (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės nuobaudos J. S. skyrimo ir atleidimo iš tarnybos” (toliau – ir Įsakymas) 1, 2 ir 3 punktus, su visomis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnyje numatytomis akto panaikinimo teisinėmis pasekmėmis;

2. Įpareigoti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus (toliau – ir atsakovas, Kauno NTI-PN) grąžinti pareiškėją į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas;

3. Priteisti pareiškėjui iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. sausio 14 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos;

4. Priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog Įsakymu paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos – buvo paskirta nepagrįstai, vadovaujantis neobjektyvia ir neteisėta tarnybinio tyrimo išvada. Pareiškėjui buvo apribota teisė teikti paaiškinimą bei dokumentus dėl tarnybinio nusižengimo padarymo. Tarnybinio tyrimo išvadoje nustatyti konkretūs tarnybinio nusižengimo epizodai, tačiau ne dėl visų nusižengimo epizodų pareiškėjas buvo informuotas, jog įtariama, kad jis padarė šiuos pažeidimus. Tarnybinio tyrimo išvada nepagrįsta įrodymais, todėl yra neobjektyvi ir neteisėta.

Tariami tarnybiniai pažeidimai kvalifikuoti atsakovui palankiomis teisės ir kitų norminių aktų nuostatomis. Tariamai padaryti pareiškėjo tarnybiniai pažeidimai konstatuoti net nenustačius objektyviųjų tarnybinio nusižengimo sudėties aplinkybių – konkretaus laiko (bent kalendorinės dienos), vietos, galimo pažeidimo padarymo priemonių, būdo ir pan. Priimant ginčijamą Įsakymą buvo vadovautasi ikiteisminio tyrimo metu surinktais įrodymais, kurių sąsajumas, leistinumas bei įrodomoji reikšmė nutraukus ikiteisminį tyrimą teismo nebuvo patikrintas.

Tyrimas atliktas pažeidžiant statutinių valstybės tarnautojų galimai padarytų nusižengimų tyrimų procedūras. Tyrimas 2012 m. lapkričio 16 d. pradėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies tuo metu galiojusia nuostata (Įstatymo redakcija su pataisomis, priimtomis 2012 m. birželio 5 d. ir įsigaliojusiomis 2012 m. lapkričio 1 d.), jog statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 30 straipsnis, numatantis tarnybinių nuobaudų skyrimą, taikomas be išlygų.

Tačiau ši nuostata 2013 m. liepos 15 d. neteko galios, nes 2013 m. birželio 27 d. VTĮ buvo pakeistas. Šiuo pakeitimu buvo atkurtas tarnybinių nusižengimų tyrimo ir tarnybinių nuobaudų skyrimo statutiniams valstybės tarnautojams teisinis reguliavimas, skirtas tik statutiniams valstybės tarnautojams ir tik pagal atskiras tarnybas reglamentuojančius statutus. Tai reiškia, jog nuo 2013 m. liepos 15 d. tiriant galimus tarnybinius nusižengimus neabejotinai turėjo būti taikomos Tarnybos organizavimo taisyklių nuostatos. Tačiau tarnybinis tyrimas po nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą 2013 m. rugsėjo 19 d. atnaujintas ir buvo tęsiamas (atliktas) ne pagal statute ir jo įgyvendinimo teisės aktuose įtvirtintas tarnybinių tyrimų atlikimo procedūras ir tvarką, bei šios tvarkos nesilaikant.

Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas, TKDS) 26 straipsnio 6 dalyje nustatyti nuobaudos skyrimo terminai, kurie skiriant nuobaudą buvo pažeisti. Tarnybinio nusižengimo epizodai nepagrįsti įrodymais. Nuobauda dėl psichologinio smurto nuteistojo P. J. atžvilgiu paskirta neteisėtai, nenustačius nusižengimo fakto. Pareiškėjas, siekdamas išsiaiškinti galimai padarytas pareigūnų nusikalstamas veikas, bendravo su nuteistuoju P. J. ir jo prašė atiduoti galimai turimą filmuotą medžiagą apie pareigūnų neteisėtus veiksmus prieš nuteistuosius, tačiau nuteistasis paaiškino, kad neturi filmuotos medžiagos, nes ji yra pas jo motiną.

Nuteistajam P. J. leido paskambinti jo motinai V. J. ir jos paprašyti grąžinti filmuotą medžiagą (atminties kortelėje) pasimatymo metu. Jokie grasinimai nei P. J., nei jo motinai išsakyti nebuvo, tai nelėmė P. J. nepaleidimo anksčiau laiko iš pataisos įstaigos. Neturėdamas patikimos informacijos, kad nuteistasis P. J. gali turėti duomenų apie galimą neteisėtą pareigūnų veiką, neturėjo pareigos tokią informaciją įregistruoti kaip skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką ir dėl to priimti procesinį sprendimą.

Dėl to Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 2 straipsnio ir 165 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Nuteistasis P. J. 2012 m. vasario 1 d. buvo nubaustas drausmine nuobauda, nes buvo pažeidęs Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei BVK 1 priedo 13 punkto reikalavimus, t. y. už tai, kad turėjo nuteistiesiems draudžiamą turėti daiktą – kortas, tačiau ne dėl to, kad jomis su kažkuo žaidė. Pareiškėjo tarnybinių pareigų vykdymas nuteistojo P. J. atžvilgiu negali būti prilyginamas psichologiniam smurtui.

Taip pat pareiškėjas nenaudojo nei fizinio, nei psichologinio smurto prieš nuteistąjį D. B. Pranešime apie padarytą nusižengimą nebuvo įtariamas naudojęs psichologinį smurtą prieš nuteistąjį D. B.. Pareiškėjas nurodė, kad yra nekaltas ir dėl tarnybos pareigų neatlikimo, netiriant nuteistojo B. G. tariamo sužalojimo (žymės ant jo kaktos) aplinkybių. Nuteistasis B. G. 2012 m. lapkričio 8 d. buvo uždarytas į drausmės izoliatorių ir prieš tai apžiūrėtas gydytojos, tačiau apžiūros metu nebuvus jokio sužalojimo (guzo), pažyma dėl traumos (kūno sužalojimo) nebuvo surašyta, todėl Vidaus tyrimo tarnybos pareigūnams tirti nepateikta.

Be to, Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkė D. B. savo paaiškinime nurodė, kad nuteistąjį 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir 2012 m. rugsėjo 21 d. šeimos gydytoja D. B. profilaktiškai patikrino dėl tinkamumo dirbti ūkio darbus, jokių nusiskundimų sveikata ir sužalojimų nebuvo. B. G. 2012 m. spalio 8 d. buvo atvestas į drausmės komisijos posėdį dėl padaryto šiurkštaus pažeidimo, kuriame dalyvavo drausmės komisijos nariai (pasirašę drausmės komisijos protokole) ir matė B. G., kurie galėjo apžiūrėti jo veidą. Komisijos nariai, dalyvavę posėdyje, nebuvo nustatinėjami ir apklausti.

Nuteistojo B. G. parodymai, atsižvelgiant į jį apklausinėjančius asmenis, prieštarauja vieni kitiems, todėl turėtų būti vertinami kritiškai. Taip pat pareiškėjas nenaudojo psichologinio smurto nuteistojo E. D. atžvilgiu. Nuteistasis E. D. 2012 m. lapkričio 9 d., pasibaigus pareiškėjo tarnybos valandoms, buvo paguldytas į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose esančią palatą, kad kiti nuteistieji galvotų, jog jis serga ir per savaitgalį gydysis. Nurodytais veiksmais buvo siekiama užtikrinti E. D. saugumą, įgyvendinant abipusio pasitikėjimo principą, kadangi jis suteikė informaciją apie kitą nuteistąjį.

Taip pat nedarė jokių nurodymų, susijusių su kaltinimu dėl to, kad nuteistiesiems neleido savarankiškai kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos būklės. Pareiškėjas nuteistiesiems nenurodė, jog jie dėl sveikatos sutrikimų pirmiausia privalo kreiptis į Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnus ir jiems leidus, galėjo kreiptis į medicinos specialistus. Kiekvienas nuteistasis turėjo teisę nevaržomai kreiptis į medikus dėl paslaugų suteikimo. Suimtųjų (nuteistųjų) buitinių ir gamybinių traumų registre, kuriame yra dauguma įrašų apie suimtųjų, nuteistųjų kūno sužalojimus, yra būtent Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnų parašai, kas reiškia, jog pareigūnai gavo pirminę medžiagą apie nuteistojo kūno sužalojimą ir dėl to turi būti pradedamas kūno sužalojimo aplinkybių tyrimas.

Parašas Suimtųjų (nuteistųjų) buitinių ir gamybinių traumų registre nereiškia, kad šie nuteistieji pas medikus buvo pristatyti būtent pasirašiusiųjų Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnų.

Nurodė, jog dėl metus laiko trunkančio tarnybinio tyrimo ir nepagrįstai skirtos tarnybinės nuobaudos pareiškėjui padaryta neturtinė žala. Iškilo grėsmė prarasti mėgstamą darbą, kuriame pareiškėjas ilgai dirbo. Pareiškėjas patyrė daug dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų, sukrėtimą, emocinę depresiją, sveikatos negalavimų, pažeminimą. Be materialaus ir teisėto pagrindo atleidus pareiškėją iš tarnybos jis neteko galimybės įsidarbinti pagal turimą kvalifikaciją, todėl buvo sužlugdyta jo karjera. Pareiškėjo teigimu, pablogėjo jo reputacija, bendravimas su artimaisiais ir pažįstamais. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 10 000 Lt. Kadangi pareiškėjas 2014 m. sausio 14 d. buvo atleistas iš tarnybos, nuo to laiko jam nebuvo mokamas darbo užmokestis. Teismui pripažinus atleidimą iš tarnybos neteisėtu, laikotarpis nuo pareiškėjo neteisėto atleidimo iš tarnybos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo turėtų būti laikomas prastova ne dėl jo kaltės ir už šį laikotarpį pareiškėjui turėtų būti priteistas darbo užmokestis.

Atsakovas Kauno NTI-PN, atstovaujantis ir Lietuvos valstybei, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime atsakovas nurodė, kad Kauno NTI-PN direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta komisija dėl Kauno NTI-PN J. S. galimo tarnybinio nusižengimo tyrimo. Komisija, atlikusi tarnybinį tyrimą, nustatė bei pasiūlė pripažinti, kad Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas J. S. padarė tarnybinį nusižengimą, nes savo poelgiu tarnybos metu pažemino pareigūno vardą, nesilaikydamas Statuto 19 straipsnio 2 dalies ir VTĮ 15 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimų, nevykdydamas BPK 2 straipsnio ir 165 straipsnio 2 dalies nuostatų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Tvarkos taisyklės) 262 punkto nuostatų, pažeisdamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėse, patvirtintose šio departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, (toliau – ir Etikos taisyklės) 3.1, 3.2, 3.4, 3.6 ir 3.8 punktuose nustatytus principus, netinkamai vykdydamas Suimtųjų ir nuteistųjų kūno sužalojimų prevencijos ir tyrimo laisvės atėmimo vietose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d.

įsakymu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6 punkto reikalavimus, nevykdydamas Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos ir Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos, Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus nuostatų, patvirtintų šios įstaigos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d.

įsakymu Nr. 1-78, (toliau – ir VTS Nuostatai) 7.1 punkte nustatytų uždavinių. Kauno NTI-PN direktorius priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Statuto 24 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 4 ir 7 dalimis, 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 14 punktu, 36 ir 47 straipsniais, VTĮ 42 straipsniu, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116, (toliau – ir Taisyklės) 80.1 punktu bei atsižvelgė į Kauno NTI-PN 2013 m. lapkričio 20 d. tarnybinio tyrimo išvadą.

Naikinti skundžiamo Įsakymo 1, 2 ir 3 punktų nėra pagrindo. Skundžiamo įsakymo punktai yra pagrįsti, teisėti. Pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo faktinės aplinkybės, motyvai bei argumentai dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos konkretizuoti tarnybinio tyrimo išvadoje (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, Išvada). Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai atliko Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus veiklos patikrinimą ir nustatė, kad pareigūnų G. L. ir J.

S. veiksmai turi nusikalstamų veikų požymių. 2012 m. lapkričio 23 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio (Piktnaudžiavimas) 1 dalyje ir 300 straipsnio (Dokumentų suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1 dalyje. Faktas, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įrodo, jog Kalėjimų departamento 2012 m. lapkričio 16 d. pažymoje „Apie Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus veiklos patikrinimą“ Nr. LV-1403 išdėstytos aplinkybės dėl galimų nusikalstamų veikų buvo pagrįstos, priešingu atveju nedelsiant būtų priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Ikiteisminio tyrimo metu konstatuota, kad kilusių abejonių dėl G. L. ir J. S. nusikalstamų veikų padarymo nepavyko pašalinti, todėl abejonės buvo įvertintos įtariamųjų naudai. Dėl šios priežasties Kauno apygardos prokuratūroje 2013 m. rugpjūčio 26 d. priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Kauno NTI-PN komisija susipažino su nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame nustatyta, kad kai kurie J. S. veiksmai vienareikšmiškai nepripažinti nusikalstamais baudžiamosios teisės reguliuojamoje srityje, atitinka tarnybinio nusižengimo požymius ir turi būti ištirti teisės aktų, reglamentuojančių tarnybinę atsakomybę, nustatyta tvarka.

Tęsiant tarnybinį tyrimą, pagrįstai buvo vadovautasi ikiteisminio tyrimo metu patvirtintomis aplinkybėmis, jas vertinant tarnybinės atsakomybės prasme. Pareiškėjo argumentai, kad skiriant tarnybinę nuobaudą buvo pažeisti tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai, nepagrįsti. Tiek VTĮ 30 straipsnio 1 dalyje, tiek ir Statuto 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai tarnybinis pažeidimas nustatomas kompetentingai institucijai atliekant tarnybinį ar kitą patikrinimą, tarnybinė nuobauda skiriama ne vėliau kaip per trejus metus nuo tarnybinio nusižengimo padarymo.

Todėl ginčijamu atveju tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai nėra praleisti. Pareiškėjo nurodomi argumentai bei samprotavimai nepaneigia, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą, nes savo poelgiu tarnybos metu pažemino pareigūno vardą, nesilaikė Statuto 19 straipsnio 2 dalies ir VTĮ 1, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimų, nevykdė BPK 2 straipsnio ir 165 straipsnio 2 dalies nuostatų, nevykdė Tvarkos taisyklių 262 punkto nuostatų, pažeidė Etikos taisyklių 3.1, 3.2, 3.4, 3.6 ir 3.8 punktuose nustatytus principus, netinkamai vykdė Tvarkos aprašo 6 punkto reikalavimus, nevykdė Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos ir Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos, taip pat nevykdė VTS nuostatų 7.1 punkte nustatytų uždavinių.

Pareiškėjui buvo suteikta teisė pasiaiškinti ir pareiškėjas šia teise pasinaudojo, 2013 m. spalio 9 d. pateikė savo paaiškinimą, gautą įstaigoje 2013 m. spalio 10 d. (reg. Nr. 7-3913).

Pareiškėjas Kauno NTI-PN užėmė (duomenys neskelbtini) pareigas, buvo statutinis valstybės tarnautojas, todėl jo tarnybinei veiklai ir elgesiui su įkalintais asmenimis, o ypač su nepilnamečiais, keliami aukštesni reikalavimai ir atitinkamai taikomi aukštesni veiklos atsakomybės standartai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 21 d., 2008 m. sausio 22 d. nutarimai). Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėto atleidimo ir teigia, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir kitus nepatogumus, padaryta žala atsilieps tolimesniame jo gyvenime, apsunkins galimybę susirasti kitą darbą. Pareiškėjas siekdamas žalos atlyginimo privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrinių pažeidimų nurodė Statuto 26 straipsnio 2 dalį. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas Kauno NTI-PN l. e. direktoriaus pareigas A. A. įsakymu (duomenys neskelbtini) sudarius komisiją galimam pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimui. 2012 m. gruodžio 3 d. tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo sustabdytas (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 01-2-0011-12). 2013 m. rugsėjo 27 d. tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atnaujintas. Tarnybinio nusižengimo tyrimas 2013 m. spalio 21 d. buvo pratęstas. Tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų – pareiškėjui paskirta 2013 m. lapkričio 22 d. Pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2013 m. sausio 11 d. buvo laikinai nedarbingas, todėl pagal Statuto 26 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjo laikino nedarbingumo septynios dienos, nuo 2012 m. lapkričio 27 d. – tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios, iki 2012 m. gruodžio 3 d. –tarnybinio nusižengimo tyrimo sustabdymo, neįskaitytinos į 30 kalendorinių dienų terminą, nustatytą tarnybinio nusižengimo tyrimui atlikti. Nurodytas pareiškėjo nedarbingumo laikotarpis sutapo su tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžia ir tarnybinio nusižengimo tyrimo sustabdymu. Atsakovas 2013 m. rugsėjo 27 d. atnaujinęs tarnybinio nusižengimo tyrimą, tarnybinio nusižengimo tyrimą 2013 m. spalio 21 d. pratęsė dar 30 dienų. Tarnybinio nusižengimo tyrimas pratęstas nepasibaigus 30 dienų tarnybinio nusižengimo tyrimo terminui. Atsakovas 2013 m. lapkričio 22 d. priimdamas skundžiamą įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui nepažeidė 30 kalendorinių dienų termino nuobaudai skirti. Pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki gruodžio 6 d. buvo laikinai nedarbingas. Pareiškėjo keturių dienų nedarbingumo laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 22 d. (iki skundžiamo įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo priėmimo dienos) neįskaitytinas į 30 kalendorinių dienų terminą nuobaudai skirti. Pareiškėjui tarnybinė nuobauda buvo paskirta per 30 kalendorinių dienų terminą. Tarnybinio nusižengimo tyrimas nesitęsė ilgiau negu reglamentuoja minėto Statuto nuostatos.

Teismas nurodė Statuto 26 straipsnio 6 dalį ir pažymėjo, kad ginčo atveju Statuto 26 straipsnio 6 dalyje numatytas 6 mėnesių terminas nuobaudai skirti netaikytinas. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl ikiteisminio tyrimo buvo sustabdytas daugiau nei 9 mėnesius, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 27 d., tarnybinis nusižengimas nustatytas Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnams 2012 m. spalio 18 d. atlikus Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus veiklos patikrinimą. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo nustatymo aplinkybės atitiko Statuto 26 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas, kai tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamą tarnybinį ar kitą patikrinimą, todėl skiriant pareiškėjui tarnybinę nuobaudą taikytinas 3 metų nuobaudos skyrimo senaties terminas, skaičiuotinas nuo nusižengimo padarymo dienos.

Bylos duomenys patvirtino, jog tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta nepraleidus 3 metų nuobaudos skyrimo senaties termino. Pareiškėjo padaryti tarnybinio nusižengimo epizodai padaryti 2012 metų laikotarpiu, vėliausiai padarytas 2011 metų lapkričio–gruodžio mėn. (kaip nurodyta tarnybinio patikrinimo išvadoje, galimai 2012 m. lapkričio 27 d.) epizodas dėl galimo nuteistojo P. J. turėto vaizdo įrašo apie fizinį smurtą naudojančius pareigūnus. Tai, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nėra konkretizuotos nustatytų tarnybinio nusižengimo epizodų konkrečios padarymo dienos, nurodant tikėtiną pažeidimo padarymo dieną, nelaikytina esminiu tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimu, nulėmusiu paskirtos nuobaudos neteisėtumą. Teigtina, jog tai nėra esminis tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimas, atsižvelgus į pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo nustatymo aplinkybes, į tai, kad galimi pareiškėjo tarnybinio pažeidimo epizodai paaiškėjo tik Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnams 2012 m. spalio 18 d. atlikus Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus veiklos patikrinimą, pareiškėjas neveikė taip, kaip to reikalauja pareiškėjo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai, pareiškėjo padaryti pažeidimai (dauguma epizodų) yra tęstiniai, be to, pažeidimai nustatyti tik iš nukentėjusiųjų asmenų – nuteistųjų paaiškinimų, kurie ne visiškai tiksliai, kaip ir kiti pareigūnai bei pats pareiškėjas, prisiminė nustatytų tarnybinio nusižengimo epizodų tikslias datas, t. y. konkrečias dienas. Tai, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nebuvo nustatytos visų tarnybinio nusižengimo epizodų datos, t. y. konkrečios dienos, nepaneigia padaryto tarnybinio nusižengimo fakto.

Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo epizodai iš esmės padaryti nevykdant teisės aktuose nustatytų tiek bendro pobūdžio reikalavimų, tiek konkrečių pareigų bei funkcijų, t. y. nevykdant BPK 2 straipsnio ir 165 straipsnio 2 dalies nuostatų, Tvarkos taisyklių, pažeidus Etikos taisykles, nevykdant Tvarkos aprašo, Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno NTI-PN direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu (duomenys neskelbtini), ir Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno NTI-PN direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu (duomenys neskelbtini), bei Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus nuostatų, patvirtintų Kauno NTI-PN direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymu.

Pareiškėjas kaip procedūrinį tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimą nurodo tai, kad buvo pažeista Statuto 26 straipsnio 3 dalies nuostata, nes tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atnaujintas ne nuo Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo (duomenys neskelbtini), kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-0011-12, įsiteisėjimo dienos. Kauno apygardos prokuratūra 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu (duomenys neskelbtini) nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-0011-12, dėl kurio pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas 2012 m. gruodžio 3 d. buvo sustabdytas. Tarnybinio nusižengimo tyrimas 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo atnaujintas. BPK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo nutarimo ar nutarties gavimo dienos. Apskundimo terminai dėl svarbių priežasčių gali būti atnaujinami. Administracinės bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Kauno NTI-PK 2013 m. rugsėjo 11 d. buvo gautas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. rugsėjo 11 d. raštas Nr. 1S-2756 dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo pareiškėjo atžvilgiu ir Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo (duomenys neskelbtini) nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-2-0011-12 kopija. Kauno NTI-PK 2013 m. rugsėjo 23 d. raštu Nr. 9-3522 kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl informacijos apie Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo (duomenys neskelbtini), kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-0011-12, įsiteisėjimą. Kauno apygardos prokuratūra 2013 m. rugsėjo 26 d. informavo Kauno NTI- PK, jog duomenų apie minėto nutarimo apskundimą neturi. Tarnybinio nusižengimo tyrimas 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo atnaujintas.

Įvertinus BPK 214 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą, tai, kad nutarimas gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo nutarimo ar nutarties gavimo dienos bei terminas nutarimui apskųsti gali būti atnaujintas, taip pat tai, kad atsakovas, 2013 m. rugsėjo 27 d. gavęs Kauno apygardos 2013 m. rugsėjo 26 raštą Nr. 2-(302)-74589 „Dėl informacijos pateikimo“, nustatė aplinkybes dėl minėto nutarimo įsiteisėjimo, konstatuotina, jog atsakovas, išsiaiškinęs aplinkybes dėl minėto nutarimo įsiteisėjimo, nedelsiant ėmėsi veiksmų ir 2013 m. rugsėjo 27 d. atnaujino tarnybinio nusižengimo tyrimą. Byloje nenustatyta jokių kitokių duomenų apie Kauno apygardos prokuratūros nutarimo įsiteisėjimą (duomenys neskelbtini), todėl konstatuoti Statuto 26 straipsnio 3 dalies nuostatos pažeidimo nėra pagrindo.

Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas pagal negaliojančias VTĮ 30 straipsnio nuostatas. Teismas tokių aplinkybių nenustatė. Priešingai, kaip matyti iš Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados, skundžiamo įsakymo, atsakovas vadovavosi specialiaisiais tarnybos Kalėjimų departamente pareigūnų tarnybinių nusižengimų tyrimą ir nuobaudų skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais – Statutu ir Taisyklėmis. Pareiškėjo galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas 2012 m. lapkričio 27 d., galiojant VTĮ 4 straipsnio redakcijai (nauja 2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-435 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. liepos 15 d.), numatančiai, jog VTĮ 30 straipsnio nuostatos be išlygų taikomos statutiniams valstybės pareigūnams. Taip pat nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog jis nebuvo tinkamai informuotas dėl padarytų tarnybinio nusižengimo epizodų, todėl negalėjo dėl jų teikti paaiškinimo. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjui 2012 m. gruodžio 3 d. buvo išsiųstas pranešimas apie galimą tarnybinį nusižengimą. Pranešime apie galimą tarnybinį nusižengimą iš esmės nurodyti visi tarnybinio nusižengimo epizodai, taip pat ir pareiškėjo neteisėti veiksmai nuteistojo D. B. atžvilgiu, neišskiriant tarnybinio kaltinimo dėl psichologinio smurto prieš nuteistąjį D. B. Nurodytas tarnybinis kaltinimas dėl psichologinio smurto prieš nuteistąjį D. B. paaiškėjo išanalizavus visus pareiškėjo veiksmus nuteistojo atžvilgiu. Pareiškėjui nebuvo apribota galimybė teikti paaiškinimą ir tai patvirtina pareiškėjo paaiškinimo turinys.

Dėl tarnybinio nusižengimo epizodų faktinių aplinkybių teismas pažymėjo, jog skundžiamu Įsakymu pareiškėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda (atleidimas iš tarnybos) už tai, jog pareiškėjas savo poelgiu tarnybos metu pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą sudaro iš esmės penki tarnybinio nusižengimo epizodai. Pareiškėjas buvo įtariamas dėl piktnaudžiavimo tarnyba pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir dokumentų klastojimu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini)). Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini)). Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo veiksmai nesudaro savarankiško tarnybinio nusižengimo sudėties.

Dėl galimo nuteistojo P. J. turėto vaizdo įrašo apie fizinį smurtą naudojančius pareigūnus teismas pažymėjo, jog, kaip patvirtina tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, pareiškėjas dirbdamas Kauno NTI-PN VTS vyresniojo inspektoriaus pareigose 2011 m. lapkričio (galimai lapkričio 27 d.), gruodžio mėnesiais reikalavo iš nuteistojo P. J. ir jo motinos V. J. galimai jų turėtą ar saugotą filmuotą vaizdo medžiagą apie Kauno NTI-PN pareigūnus, naudojančius fizinį smurtą prieš nuteistuosius. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs informaciją apie nuteistojo P. J. ar jo motinos V. J. galimai turimą vaizdo įrašą apie fizinį smurtą naudojančius pareigūnus, šios informacijos netyrė įstatymų nustatyta tvarka, naudojo netinkamas priemones informacijai gauti, t. y. psichologinį smurtą prieš nuteistąjį P. J. ir jo motiną V. J., grasindamas, kad P. J. gaus nuobaudas ir neteks galimybės išeiti į laisvę.

Pareiškėjas neneigė fakto, jog siekdamas išsiaiškinti informaciją apie galimai padarytas pareigūnų nusikalstamas veikas reikalavo iš nuteistojo P. J. vaizdo medžiagos. P. J. paaiškinus, jog vaizdo medžiaga yra pas jo motiną V. J., leido nuteistajam paskambinti jo motinai V. J. ir paprašyti jos pristatyti minėtą medžiagą į Kauno NTI-PK pasimatymo metu. Nuteistojo motinai filmuotos medžiagos nepristačius, pats skambino jai telefonu norėdamas išsiaiškinti dėl galimos vaizdo medžiagos pateikimo. Tačiau nei nuteistajam P. J., nei jo motinai negrasino.

Teismo posėdžio metu liudytoja V. J. patvirtino, jog 2011 m. galimai gruodžio mėnesį jos sūnus P. J. paskambinęs informavo, jog gali skambinti Kauno NTI-PK pareigūnai ir domėtis dėl filmuotos vaizdo medžiagos, kurioje neva užfiksuota informacija apie tai, kaip mušami nuteistieji. Ji suprato, kad sūnus apie turimą vaizdo medžiagą pareigūnams melavo. Netrukus jai paskambinęs pataisos namų pareigūnas teiravosi apie vaizdo medžiagą. Ji paaiškino, kad apie tai nieko nežino. Skambinęs pareigūnas priminė, kad netrukus bus sprendžiamas jos sūnaus lygtinio paleidimo klausimas, todėl atsisakius grąžinti filmuotą medžiagą, tai gali lemti sūnaus paleidimą anksčiau laiko iš Kauno NTI-PN. Liudytoja V. J. nurodytus pareigūno žodžius suprato kaip grasinimą. Tos pačios dienos vakarą, V. J. vėl skambino tas pats pareigūnas ir pasakė, kad sūnus yra pas pareigūnus. Liudytoja pareigūno žodžius suprato, kad jai grasinama dėl sūnaus likimo. Kitą dieną V. J. vėl paskambino pareigūnas ir paklausė, kada ji atveš vaizdo įrašą. V. J. atsisakius atvežti vaizdo įrašą, pareigūnas pasakė, kad tai atsilieps jos sūnui. Netrukus po to sūnui nepagrįstai buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos ir jis buvo uždarytas į drausmės izoliatorių. V. J. dėl neteisingų nuobaudų paskambino administracijai, todėl sūnų iš drausmės izoliatoriaus išleido. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojo P. J. parodymai iš esmės sutapo su liudytojos V. J. parodymais ikiteisminio tyrimo medžiagoje bei teismo posėdyje šios liudytojos nurodytomis aplinkybėmis. Be to, liudytojas P. J. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo medžiagoje patikslino, jog pokalbis su pareiškėju dėl filmuotos medžiagos apie pareigūnų smurtą prieš nuteistuosius galimai vyko 2011 m. lapkričio 27 d.

Panašias įvykio aplinkybes, kaip ir pareiškėjas, nurodė ir liudytojas G. L., neigdamas tai, jog buvo grasinama nuteistajam P. J. ir jo motinai V. J. dėl vaizdo įrašo nepateikimo. Pareiškėjas neigė grasinęs nuteistajam P. J. ir jo motinai. Tačiau nėra pagrindo abejoti nuosekliais liudytojos V. J. parodymais, kuriuos iš esmės patvirtino jos sūnaus P. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Liudytoja V. J. patvirtino savo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, teisingumą, kurių nepaneigė teismo posėdžio metu, nurodydama, kad jos sūnus P. J. skundėsi, jog pareiškėjas jam grasino. Liudytoja nurodė, jog sūnus jai buvo sakęs, jeigu jis neatiduos filmuotos vaizdo medžiagos apie pareigūnų smurtą, tai jam paskirs nuobaudą ir jis neišeis į laisvę anksčiau laiko. Liudytojo G. L. parodymais apie tai, jog pareiškėjas negrasino nuteistojo P. J. motinai ir nuteistajam P. J., nesivadovauta. Liudytojas G. L. pareiškėjo pokalbio su nuteistojo motina negirdėjo, apie nurodytą pokalbį sužinojo tik iš pareiškėjo žodinio paaiškinimo. Be to, minėtam liudytojui G. L. taip pat buvo pareikšti kaltinimai iš esmės dėl analogiškų veikų padarymo, todėl jo parodymai nelaikytini objektyvias ir patikimais. Nurodyti liudytojų V. J. ir P. J. parodymai yra nuoseklūs, vieni kitiems tarpusavyje neprieštaraujantys, todėl pakankami patvirtinti tarnybinio nusižengimo faktą, kurio aplinkybių iš dalies neneigė ir pareiškėjas.

Pažymėta, jog pareiškėjas iki atleidimo iš tarnybos dirbo Kauno NTI-PN VTS vyresniojo inspektoriaus pareigose, todėl atlikdamas savo tiesiogines VTS vyresniojo inspektoriaus pareigas privalėjo vadovautis VTS Nuostatais, Pareigybės aprašymu. Teismas išdėstė VTS Nuostatų 7.1 punkto ir Pareigybės aprašymo 7.1 punkto nuostatas. Byloje nenustatyta jokių rašytinių duomenų, jog informacija apie galimą pareigūnų smurtą prieš nuteistuosius buvo renkama, kaupiama ar kitaip realizuojama pareiškėjui kaip Kauno NTI-PN VTS pareigūnui vykdant jam priskirtas funkcijas ir uždavinius, siekiant teisėtai išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje, bei kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus įstaigos vidaus tvarkos pažeidimus. Vaizdo įrašo, kurį pareiškėjas neleistinomis priemonėmis siekė gauti iš nuteistojo ir jo motinos, informacijos pobūdis apie galimą pareigūnų smurtą prieš Kauno NTI-PN nuteistuosius akivaizdžiai bylojo apie pareigūnų galimas nusikalstamas veikas. Teismas nurodė BPK 2 straipsnį, 165 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, jog nurodytos nuostatos įgalina teigti, jog pareiškėjas, gavęs informaciją apie galimai nusikalstamus pareigūnų veiksmus, nesiėmė teisėtų, BPK reglamentuotų veiksmų ir priemonių.

Pareiškėjas, eidamas Kauno NTI-PN VTS vyresniojo inspektoriaus pareigas, nevykdė Vidaus tyrimų skyriaus uždavinių – išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje, bei kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus įstaigos vidaus tvarkos pažeidimus. Pareiškėjo žodinis informacijos rinkimo būdas apie galimas nusikalstamas pareigūnų veikas, naudojamas psichologinis smurtas (grasinimai dėl nepalankių nuteistajam P. J. sąlygų sudarymo) neatitiko Pareigybės aprašymo 7.1 punkto reikalavimų – rinkti, kaupti ir realizuoti informaciją, susijusią su nusikaltimų padarymu ir drausmės pažeidimais.

Pareiškėjo pokalbiai su nuteistuoju P. J. ir jo motina nefiksuoti jokiuose rašytiniuose tarnybiniuose pranešimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose. Anksčiau minėti pareiškėjo veiksmai ir metodai, susiję su vaizdo įrašo apie galimą pareigūnų smurtą tyrimu, vertintini kaip neveikimas, Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ir Kauno NTI-PN VTS nuostatuose nustatytų uždavinių nevykdymas, tokiu būdu šiurkščiai savivaliaujant tarnybos metu. Neteisėti pareiškėjo tarnybos metodai, tokie kaip psichologinio smurto naudojimas prieš nuteistąjį P. J. ir jo motiną, siekiant gauti vaizdo įrašą, taip pat informacijos apie galimą pareigūnų smurtavimą prieš nuteistuosius netyrimas pirmiau nurodytų teisės aktų nustatyta tvarka, prasilenkia su pareiškėjo kaip statutinio valstybės pareigūno statusu, kuriam būdinga ypatinga drausmė, pareigūnų etikos taisyklės. Nurodyti pareiškėjo veiksmai kompromituoja bausmių vykdymo sistemą, kurioje nustatyti aukštesni tarnybos, drausmės, moralės ir garbės standartai, nei kitiems valstybės tarnautojams.

Pirmiau nurodytas pareiškėjo neveikimas, pareiškėjo netinkami veiksmai reikalaujant iš nuteistojo ir jo motinos pateikti informaciją apie vaizdo įrašą dėl galimo pareigūnų smurtavimo prieš nuteistuosius, taip pat ir pareiškėjo psichologinis smurtas, t. y. grasinimai nuteistajam P. J. ir jo motinai dėl sūnaus padėties pabloginimo pataisos namuose, neabejotinai ir akivaizdžiai pažemino statutinio pareigūno vardą tarnybos metu, pažeidė Etikos taisykles, jose nustatytus pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, atsakomybės principus, numatytus minėtų taisyklių 3.1, 3.4, 3.6, 3.8 punktuose.

Nurodytas pareiškėjo elgesys tarnybos metu su nuteistuoju P. J. ir jo motina, priskirtų tarnybinių funkcijų ir uždavinių nevykdymas, netiriant nustatyta tvarka galimo pareigūnų smurtavimo prieš nuteistuosius, akivaizdžiai griauna visuomenės, taip pat ir nuteistųjų, atliekančių bausmę Kauno NTI-PN, pasitikėjimą statutine valstybės tarnyba, bausmių vykdymo įstaigų veiklos teisingumu ir teisėtumu. Atsakovas pagrįstai kvalifikavo pareiškėjo veiksmus ir neveikimą kaip pareigūno vardo pažeminimą tarnybos metu.

Pažymėta, jog iš šio epizodo šalintina tarnybinio kaltinimo dalis dėl pareiškėjo neišaiškintų aplinkybių, susijusių su 2012 m. sausio 31 d. nuteistųjų žaidimu kortomis, t. y. pareiškėjui neužkardžius nuobaudos skyrimo už žaidimą kortomis kitiems nuteistiesiems. Atsakovas tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodė, jog už minėtą žaidimą kortomis buvo nubaustas tik vienas nuteistasis P. J., kiti nuteistieji, kartu žaidę kortomis, nebuvo nubausti. Visų pirma, nuteistasis P. J. 2012 m. vasario 1 d. nutarimu buvo nubaustas už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 pirmojo punkto pažeidimą, įpareigojantį nuteistuosius laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, ir BVK 1 priedo 13 reikalavimo pažeidimą, draudžiantį nuteistiesiems turėti bausmės atlikimo vietoje kortas. Kaip matyti iš Kauno NTI-PN Apsaugos priežiūros skyriaus specialisto tarnybinio pranešimo, t. y. asmens, betarpiškai nustačiusio pažeidimo faktą, tik vienas P. J. rankose laikė kortas, kurias paprašytas padėjo ant stalo (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini)). Nors ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra kitų nuteistųjų paaiškinimai, kad ir kiti nuteistieji su P. J. žaidė kortomis (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini)), tačiau jų nepakanka konstatuoti bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Nei Bausmių vykdymo kodekse, nei Tvarkos taisyklėse nėra numatyto draudimo žaisti kortomis, kortos yra nuteistiesiems draudžiamų daiktų sąraše, todėl kalto asmens atsakomybė gali kilti tik už draudžiamo daikto, šiuo atveju kortų, turėjimą ar laikymą pataisos įstaigoje. Kaltas asmuo, turėjęs draudžiamą laikyti pataisos įstaigoje daiktą, (kortas) buvo nustatytas, būtent tai buvo nuteistasis P. J., kurio veiksmus įvertino ir nuobaudą skyrė ne pareiškėjas, tačiau kiti pareigūnai. Taigi nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjas neužkardė nuobaudos skyrimo kitų nuteistųjų atžvilgiu, kurie žaidė kortomis su P. J., bei neatliko tarnybinių funkcijų, nevykdė skyriaus uždavinių ar nesilaikė pareigūno etikos principų bei neveikė taip, kaip reikalauja jo tarnybą reglamentuojantys teisės aktai.

Dėl pareiškėjo psichologinio smurto naudojimo prieš nuteistąjį D. B. teismas nurodė, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas grasino nuteistąjį D. B. išvežti į suaugusiųjų pataisos namus arba perkelti į būrį, kuriame laisvės atėmimo bausmę atlieka D. B. tėvų žudikai, dėl to nuteistasis 2012 metų pabaigoje ėmė save žaloti. Tačiau byloje nenustatyta jokių patikimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių šio pažeidimo faktą. Nurodytas pareiškėjo pažeidimas iš esmės nustatytas tik iš nuteistojo D. B. parodymų (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), I t., b. l. 130-131), kuriuos jis patvirtino ir 2014 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje. Tačiau iš liudytojo D. B. parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime ir teisme, akivaizdu, jog jo santykiai su pareiškėju yra konfliktiški. Liudytojas D. B. yra nurodęs, jog pareiškėjas jį ne kartą yra sumušęs, nors tokie faktai ikiteisminiame tyrime (duomenys neskelbtini) nepasitvirtino (I t., b. l. 71-110). Pareiškėjas neigia nurodytą kaltinimą dėl psichologinio smurto naudojimo nuteistojo D. B. atžvilgiu. Jokių kitų pagrįstų įrodymų, patvirtinančių šį pareiškėjo tarnybinio nusižengimo epizodą, nenustatyta, todėl iš tarnybinio nusižengimo sudėties šis epizodas šalintinas, kaip neįrodytas jokiais objektyviais ir nuosekliais įrodymais.

Dėl nuteistojo E. D. patalpinimo be jokios priežasties į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas teismas nurodė, kad Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje konstatuota, jog pareiškėjo nurodymu nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2012 m. spalio 12 d. nuteistasis E. D. be jokios priežasties buvo uždarytas į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas netinkamai vykdė tarnybines funkcijas, susijusias su režimo pažeidimų ištyrimu, vartojo prieš nuteistąjį E. D. psichologinį smurtą, 3 paras jį laikydamas Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose, tokiu būdu reikalaudamas iš nuteistojo atgaline data parašyti pareiškėjui reikalingo turinio paaiškinimą. Paaiškinimą parašęs nuteistasis E. D. patyrė baimę dėl savo saugumo ir tokie pareiškėjo darbo metodai su nepilnamečiais nuteistaisiais netoleruotini ir neteisėti.

Pareiškėjas pripažino nuteistąjį E. D. patalpinęs į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas siekdamas jį apsaugoti nuo kitų nuteistųjų smurto, kad jis nebijotų bendradarbiavimo su VTS pareigūnais ir kad kiti nuteistieji galvotų, jog jis serga. Pareiškėjas 2012 m. lapkričio 10 d. atvyko į tarnybą ne tarnybos laiku, siekdamas užtikrinti nuteistojo E. D. saugumą ir konfidencialumą. Pareiškėjas kalbėjosi su nuteistuoju E. D. apie tai, kad jis nebijotų nurodyti pavardės nuteistojo, kuris provokuoja kitus nebendrauti su VTS pareigūnais. Liudytojas E. D. liudytojo apklausos protokole ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) medžiagoje nurodė, kad pareiškėjas 2012 m. lapkričio 10 d. liepė jam rašyti pasiaiškinimą, kad nuteistasis P. J. neva kursto kitus nuteistuosius prieš VTS pareigūnus. Pareiškėjas grasino, kad jeigu jis neparašys tokio turinio pasiaiškinimo, tai jį perkels į kitą būrį, kuriame bausmę atlieka priešiškai nusiteikę nuteistieji. Nurodyto pobūdžio pasiaiškinimą jis parašė, tačiau 3 paras buvo laikomas Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose, nors tuo metu nesirgo. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos patalpų buvo išleistas tik tada, kai atvyko Kalėjimų departamento pareigūnai (ikiteisminio tyrimo medžiagos (duomenys neskelbtini), I t., b. l. 200).

Nuteistojo E. D. asmens byloje nėra jokių duomenų apie jo patalpinimą į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), VI t., b. l. 66-84). Pažymėta ir tai, kad pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog jokie tarnybiniai dokumentai apie E. D. patalpinimą į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas nebuvo pildomi. Taip pat atsakovo 2014 m. birželio 12 d. pažyma Nr. 9-2363 teismui patvirtina, jog nuteistojo E. D. atžvilgiu jokių įslaptintų priemonių nebuvo atliekama (II t., b. l. 3-4). Ištyrus byloje esančius įrodymus, neabejotina, jog pareiškėjas nepagrįstai izoliavo nuteistąjį E. D. Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose. Tačiau byloje nepakanka nuoseklių ir neabejotinų įrodymų, patvirtinančių, jog tokiu būdu, izoliavus nuteistąjį E. D. Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose, prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas. Nurodyto tarnybinio nusižengimo dalis dėl psichologinio smurto naudojimo E. D. atžvilgiu pagrįsta tik paties nukentėjusiojo E. D. parodymais. Kitų įrodymų, patvirtinančių šias psichologinio smurto aplinkybes, nenustatyta. Todėl iš tarnybinio nusižengimo sudėties ši epizodo dalis šalintina.

Pareiškėjas, nepagrįstai izoliuodamas nuteistąjį E. D. Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose, netirdamas galimo kitų nuteistųjų smurtavimo prieš nuteistąjį E. D., nesilaikė VTS nuostatų 7.1 punkte nustatytų Vidaus tyrimų skyriaus uždavinių – išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje, bei kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus vidaus tvarkos pažeidimus, taip pat nevykdė Pareigybės aprašymo 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos – rinkti, kaupti ir realizuoti informaciją, susijusią su nusikaltimų padarymu ir drausmės pažeidimais. Pareiškėjas neteisėtais būdais siekdamas neva apsaugoti nuteistąjį E. D. nuo kitų nuteistųjų smurto, nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktų. Nurodytais neteisėtais veiksmais pareiškėjas pažeidė Etikos taisyklių 3.1, 3.2, 3.4, 3.6, 3.8 punktuose nustatytus bendruosius statutinio pareigūno pareigų vykdymo, pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumo, padorumo, atsakomybės, pavyzdingumo, principus. Teismui nekilo abejonių, jog tokie pareiškėjo neteisėti veiksmai nesuderinami su statutinio pareigūno tarnybos funkcijų vykdymu, neabejotinai kompromituoja ir žemina visos statutinės tarnybos sistemos ir joje dirbančių pareigūnų autoritetą, žemina pareigūno vardą tarnybos metu.

Dėl nuteistojo B. G. sužalojimo fakto netyrimo teismas nurodė, jog Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje konstatuota, jog 2012 m. rugsėjo mėnesį įvykusio konflikto metu nuteistasis B. G. patyrė traumą, jam buvo sužalota kakta, atsirado gumbas, kuris neišgijo apie 2 savaites, nei pareiškėjas, nei kiti pareigūnai į tai nekreipė dėmesio. Pareiškėjas paaiškino, jog nuteistasis B. G. niekada nebuvo sužalotas, jo veido anatomija yra tokia, lyg kakta būtų nežymiai įlinkusi. Kalėjimų departamento pareigūnų apsilankymo 2012 m. spalio 18 d. metu nuteistasis B. G. buvo laikomas drausmės izoliatoriuje, į kurį uždarant būtinas medicinos specialistų patikrinimas, be to, nuobaudas atliekančius nuteistuosius kiekvieną dieną apžiūri gydytojas, jokių sužalojimų nustatyta nebuvo. Nuteistasis B. G. VTS pareigūnams nesiskundė, kad būtų sužalotas ar turėtų panašių problemų. Liudytojas B. G. liudytojo apklausos protokole ir paaiškinime ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) medžiagoje nurodė, jog 2012 m. rugsėjo pabaigoje susimušė su kitu nuteistuoju A. L., po sumušimo ant kaktos buvo iškilęs gumbas, kuris laikėsi apie 2 savaites, jis buvo ryškus ir tikrai pastebimas. Dėl sužalojimo niekam nesiskundė, pareigūnai sužalojimu nesidomėjo (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), I t., b. l. 23, 128).

Liudytojas V. J. 2014 m. rugsėjo 1 d. teismo posėdyje ir liudytojas S. A. liudytojo apklausos protokole ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) medžiagoje panašiai paaiškino, jog atliekant patikrinimą Kauno NTI-PN nustatė, kad drausmės izoliatoriuje uždarytam nuteistajam B. G. ant kaktos buvo gumbas. Nuteistasis paaiškino, kad prieš dvi savaites patyrė traumą, tačiau nieko nekonkretizavo, dėl šio įvykio buvo patikrintas gamybinių ir buitinių traumų registras, tačiau jokio įrašo apie nuteistojo B. G. sužalojimą nebuvo. Pasiteiravus Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų, kodėl traumos faktas neregistruotas registre, buvo paaiškinta, kad nuteistasis į juos nesikreipė (ikiteisminio tyrimo medžiagos (duomenys neskelbtini), I t., b. l. 23, 126-127). Kauno NTI-PN Sveikatos priežiūros skyriaus traumų registracijos žurnalo išrašas patvirtina, jog nuteistojo B. G. sužalojimas net ir po to, kai šią traumą 2012 m. spalio 18 d. pastebėję Kalėjimų departamento pareigūnai informavo Kauno NTI-PN darbuotojus apie nuteistojo B. G. sveikatos sužalojimą, nebuvo užfiksuotas (I t., b. l. 170-176). Tokių duomenų nėra ir nuteistojo B. G. asmens sveikatos istorijoje ir jo asmens byloje (I t., b. l. 177 -198; ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), IV t., b. l. 1-38).

Nurodyti įrodymai neabejotinai patvirtino, jog akivaizdus B. G. sveikatos sužalojimas nebuvo tirtas. Nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėjo nepastebėti minėto nuteistojo sužalojimo. Pareiškėjas, vykdydamas (duomenys neskelbtini) pareigas, aplaidžiai vykdė jam pavestas tarnybines funkcijas, nevykdydamas jo tarnybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas savo neveikimu nevykdė VTS nuostatų 7.1 punkte nustatytų uždavinių, neišaiškino, neužkardė bei nenutraukė įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje, bei kitų asmenų nusikalstamų veikų, kitų vidaus tvarkos pažeidimų, taip pat nevykdė Pareigybės aprašymo 7.1 punkte nustatytos vienos iš pagrindinių tarnybinės funkcijos, nerinko, nekaupė ir nerealizavo informacijos, susijusios su nusikaltimų padarymu ir drausmės pažeidimais. Be to, Suimtųjų ir nuteistųjų kūno sužalojimų prevencijos ir tyrimo laisvės atėmimo vietose vidaus aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu (duomenys neskelbtini), 10.1, 10,2, 10.3, 10.4 punktų nuostatos įpareigoja pataisos namų darbuotojus, pastebėjus sužalotą suimtąjį ar nuteistąjį, apie įvykį nedelsiant pranešti laisvės atėmimo vietos direktoriaus budinčiajam padėjėjui, o jo nesant – laisvės atėmimo vietos direktoriaus pavaduotojui, atsakingam už apsaugą ir priežiūrą, taip pat surašyti ir teisės aktų nustatyta tvarka užregistruoti tarnybinį pranešimą apie įvykio aplinkybes, adresuotą laisvės atėmimo vietos direktoriui, ir nedelsiant pristatyti sužalotą suimtąjį ar nuteistąjį į laisvės atėmimo vietos Sveikatos priežiūros tarnybą ir jam suteikti būtinąją medicininę pagalbą. Pareiškėjas nevykdydamas savo tiesioginių funkcijų, t. y. netirdamas akivaizdaus B. G. sveikatos sužalojimo, kaip pagrįstai buvo konstatuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje, tokiu būdu toleravo kriminalinės subkultūros santykius tarp nuteistųjų, neužtikrino Kauno NTI-PN keliamų uždavinių ir nuteistųjų bausmės vykdymo tikslų. Toks pareiškėjo aplaidumas ir tiesioginių tarnybinių pareigų neatlikimas neabejotinai kompromituoja ir žemina statutinės tarnybos sistemą ir joje tarnaujančių pareigūnų vardą.

Dėl draudimo nuteistiesiems kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus teismas pažymėjo, jog Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodytas tarnybinis kaltinimas dėl draudimo nuteistiesiems savarankiškai kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus pareiškėjo atžvilgiu yra nekonkretus. Išvadoje konstatuota, jog pareiškėjas kliudė nuteistiesiems dėl patirtų sužalojimų savarankiškai kreiptis į medicinos specialistus, todėl neteisėtai vykdė nuteistųjų, siekiančių arba privalančių gauti medicininę pagalbą, kontrolę. Byloje nenustatyta jokių pagrįstų įrodymų teigti, jog būtent pareiškėjas būtų nurodęs ar draudęs nuteistiesiems kreiptis tiesiogiai į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl patirtų sveikatos sutrikimų. Pareiškėjas tvirtino, jog asmeniškai nėra niekam uždraudęs be jo žinios nuvesti nuteistąjį į Sveikatos priežiūros tarnybą. Budinčiųjų pamainų vadovų bet kuriuo metu buvo prašoma pranešti apie traumas ar sužalojimus tam, kad būtų galima kontroliuoti kriminogeninę būklę.

Liudytojas S. A. liudytojo apklausos protokole ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) medžiagoje pažymėjo, kad patikrinimo metu nuteistieji nurodė, jog įstaigoje yra nusistovėjusi tvarka, kad pas medicinos darbuotojus galima patekti tik per VTS pareigūnus ir tai akivaizdžiai patvirtino ir traumų registracijos žurnalo įrašai (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), I t., b. l. 126-127). Liudytoja D. B. liudytojo apklausos protokole ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) medžiagoje tokių aplinkybių nepatvirtino (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), II t., b. l. 68-69). Suimtųjų (nuteistųjų) buitinių ir gamybinių traumų registracijos žurnalo išrašo duomenys apie pareigūnus, gavusius pirminę medžiagą apie kūno sužalojimą, nepatvirtina fakto, jog buvo kliudoma nuteistiesiems dėl patirtų sužalojimų savarankiškai kreiptis į medicinos specialistus (Sveikatos priežiūros tarnybą) dėl patirtų sveikatos sutrikimų (I t., b. l. 170-176). Pareigūnų, gavusių pirminę medžiagą apie kūno sužalojimą, parašai patvirtina informacijos apie nuteistojo sužalojimą gavimą, tačiau ne nuteistųjų pristatymą į Sveikatos priežiūros tarnybą. Nesant byloje pakankamų pareiškėjo kaltės įrodymų iš tarnybinio nusižengimo sudėties šis epizodas šalintinas.

Padaryta išvada, kad nustatyti pareiškėjo tarnybinio nusižengimo epizodai, nors ir pašalinus pirmiau nurodytų tarnybinio nusižengimo epizodų dalį iš tarnybinio nusižengimo sudėties, pakankami konstatuoti, jog pareiškėjas padarė akivaizdų tarnybinį nusižengimą, susijusį su statutinio valstybės pareigūno vardo pažeminimu tarnybos metu. Kaip jau minėta, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūros nebuvo pažeistos. Kaip matyti iš Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados turinio, buvo tiriami visi pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo epizodai, analizuojamos tarnybinio nusižengimo padarymo priežastys, aplinkybės ir padariniai, pareiškėjo kaltė, nurodytos pažeistos teisės aktų nuostatos.

Išanalizavus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, išklausius proceso šalių paaiškinimus, padaryta išvada, jog atsakovas surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių tarnybinio nusižengimo faktą, bylos faktines aplinkybes nustatė remdamasis leistinais įrodymais ir juos tinkamai ištyrė bei įvertino. Padarytas tarnybinis nusižengimas kvalifikuotas teisingai, nusižengimo sudėtis ir kitos aplinkybės, turinčios reikšmės nuobaudos individualizavimui, nustatytos ir įvertintos. Paskirta nuobauda atitinka padaryto nusižengimo pobūdį, pareigūno kaltę, taip pat atsižvelgta į tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, aplinkybes ir padarinius, skiriant nuobaudą jos skyrimo tvarka ir pagrindiniai atsakomybės principai nebuvo pažeisti.

Pareiškėjas, tarnybos metu padarydamas teismo nustatytus tarnybinio nusižengimo epizodus, savo poelgiu (aktyviais veiksmais ir neveikimu) akivaizdžiai pažemino statutinio pareigūno vardą, todėl jam pagrįstai, vadovaujantis Statuto 24 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskirta tarnybinė nuobauda atleidimas iš tarnybos, jo atleidimo diena laikant kitą dieną po jo laikinojo nedarbingumo pasibaigimo dienos (I t., b. l. 10-11). Paskirta tarnybinės nuobaudos rūšis – atleidimas, teismo nuomone, visiškai atitinka tarnybinio nusižengimo pobūdį, kuris pagrįstai kvalifikuotas kaip pareigūno vardo pažeminimas tarnybos metu (Statuto 24 str. 2 d. 4 p., 4 d. 31 str. 1 d. 1 p.).

Naikinti skundžiamo įsakymo 1, 2 ir 3 punktų nėra teisinio pagrindo. Nepanaikinus skundžiamo atsakovo įsakymo, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda atleidimas iš tarnybos, nėra pagrindo tenkinti kitų išvestinių pareiškėjo skundo reikalavimų.

III. Pareiškėjas J. S. (J. S.) (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, netinkamai vertino įrodymus. Pareiškėjas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrų išdėsto, jog teismas abstrakčiai nurodė, kad aplinkybių, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo atliktas pagal negaliojančias VTĮ 30 straipsnio nuostatas, nenustatė. Teismas nevertino atskirų (netgi paties teismo nustatytų) procesinių pažeidimų bei iš Tarnybinio tyrimo išvados akivaizdžiai matomų faktų, jog nebuvo vadovaujamasi Statuto bei Taisyklių nuostatomis, nes to nereikalavo VTĮ ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklės. Tarnybinis tyrimas buvo pradėtas pagal VTĮ nuostatas ir buvo tęsiamas (po 2013 m. liepos 15 d.) bei užbaigtas vadovaujantis VTĮ tarnybinių tyrimų proceso nuostatomis. Dėl to buvo pažeisti tuo metu (nuo 2013 m. liepos 15 d.) jau galiojusios Statuto ir Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintų Tarnybos organizavimo taisyklių procesiniai tarnybinių tyrimo atlikimo pagrindai.

Dėl teisės pažeidimų nurodo, jog teismas rėmėsi liudytojų P. J. ir V. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriuos prokuroras, atlikęs ikiteisminį tyrimą, įvertino kaip nepakankamus, kas sąlygojo ikiteisminio tyrimo nutraukimą, tačiau tuos pačius įrodymus teismas laikė pakankamais konstatuoti tarnybinio nusižengimo faktą. Proceso doktrinoje buvo išsakyta nuomonė, jog tose administracinėse bylose, kuriose ginčijamas viešojo administravimo subjekto privačiam asmeniui paskirtos sankcijos teisėtumas, įrodymų pakankamumo standartas turėtų būti panašus, kaip baudžiamosiose bylose, t. y. taikant nekaltumo prezumpciją turi būti pašalintos bet kokios abejonės dėl pažeidimo padarymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas apibendrinimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 23, 2012, p. 750). Pareiškėjas nuosekliai neigė ir neigia savo kaltę dėl psichologinio smurto prieš nuteistuosius naudojimo, todėl šiuo atveju esant prieštaravimams tarp įtariamo nusižengimais pareigūno ir kitų asmenų parodymų ir nesant (ar nesurinkus) kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių parodymus, prieštaravimai ir visos kylančios abejonės vertintini tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Be to, pirmosios instancijos teismas nenuosekliai vertino bylos įrodymus: teisingai ir pagrįstai pašalindamas iš tarnybinio nusižengimo sudėties epizodus dėl psichologinio smurto naudojimo prieš nuteistuosius, kurie buvo grindžiami tik liudytojų parodymais, pareiškėjui neigiant savo kaltę, teismas epizodą dėl psichologinio smurto naudojimo P. J. atžvilgiu laikė įrodytu, nors jis taip pat paremtas tik liudytojų P. J. ir V. J. parodymais ir jokių kitų pagrįstų įrodymų, patvirtinančių šį tarnybinio nusižengimo epizodą, nenustatyta.

Teismas vertino V. J. ir P. J. parodymus kaip nuoseklius ir patikimus visiškai nepatikrinęs jų patikimumo dokumentais, kurie gali patvirtinti arba paneigti jų parodymus. P. J. niekada nebuvo uždarytas į drausmės izoliatorių, juo labiau dėl kortų turėjimo. Stebina, kad teismas V. J. parodymus pripažįsta nuosekliais nuo pat ikiteisminio tyrimo metu duotų iki teismo posėdžio metu išsakytų ir pateisina ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusių pareigūnų įrodymų rinkimo ir vertinimo logiką, kai pripažįstama, kad iš nuotraukų buvo atpažintas asmuo, su kuriuo V. J. kalbėjo telefonu. Tai parodo, jog V. J. pateikta situacijos versija yra prasimanyta. Teismas spręsdamas apie P. J. parodymus nevertino jo charakteristikos bausmės atlikimo metu, jo suinteresuotumo kenkti pareigūnams, užkardantiems jo neteisėtą elgesį. Teismas rėmėsi sūnaus ir motinos parodymais kaip vieni kitus patvirtinančiais, nesant byloje jokių kitų objektyvių duomenų, neįžvelgė jokio suinteresuotumo palaikyti artimųjų giminaičių duodamus tendencingus parodymus. Teismas atmetė liudytojo G. L. duotus parodymus, kuriuos gali patvirtinti tarnybos dokumentacija, surašyta dar tada, kai nebuvo pateikti jokie kaltinimai G. L. ir pareiškėjui. G. L. teismo posėdžio metu teismui išaiškino, kokie dokumentai buvo surašyti P. J. atžvilgiu, ir šiuos dokumentus Vilniaus apygardos administracinis teismas buvo išsireikalavęs iš Kauno NTI-PN sprendžiant G. L. atleidimo teisėtumą. Tačiau teismas G. L. pateiktų faktų apie P. J. net nevertino, reikšmingų bylai dokumentų iš Kauno NTI-PN neišsireikalavo, palikdamas teisę dėl dokumentų reikšmingumo spręsti pačiam atsakovui. Pareiškėjas prie šio skundo prideda dokumentų kopijas, kurių teismas nesiėmė išsireikalauti ir spręsti dėl jų reikšmingumo. Šie dokumentai įrodo, jog P. J. atžvilgiu informacija nebuvo renkama tik žodiniu būdu, viskas, kiek to reikalauja reglamentavimas, buvo fiksuojama dokumentuose ir atliekama teisėtais būdais. Su šiais dokumentais buvo supažindinti aukštesni pareigūnai, turintys teisę priimti atitinkamus sprendimus. Tačiau teismas, kaip ir tarnybinį tyrimą bei ikiteisminį tyrimą atlikę asmenys, netikrino visų pareiškėjo pateiktų aplinkybių, neišsireikalavo visų dokumentų, todėl priimdamas šį sprendimą padarė visiškai tikrovės neatitinkančias, tendencingas išvadas.

Teismas darė išvadą apie vaizdo įrašo turinį, kurio niekas nematė ir nežino, ar toks įrašas egzistuoja. Bausmių vykdymo kodeksas suteikia teisę ir esant pagrindams įpareigoja Kauno NTI-PN pareigūnus naudoti specialiąsias priemones, kovinius imtynių veiksmus ar net šaunamąjį ginklą. Bet kuris toks veiksmas, nuteistųjų subjektyviu vertinimu, yra smurtas prieš juos, nors tai (jeigu neperžengiamos ribos ir esant įstatymo pagrindams) yra teisėti veiksmai. Kauno NTI-PN specialiųjų priemonių naudojimo atvejai, ypatingai nagrinėjamuoju laikotarpiu dėl neteisėto nuteistųjų elgesio, buvo gana dažni ir nuspręsti, kokį atvejį P. J. turėjo omenyje (ar teisėtą specialiųjų priemonių naudojimą prieš nuteistuosius, ar neteisėtą), nepamačius P. J. menamo vaizdo įrašo ir nesant kitų duomenų (kada, kur, kas naudojo, kas nukentėjo ir t. t.), vien tik iš nuteistojo žodžių, kurių jis nenori patvirtinti esą turimu vaizdo įrašu, negalima spręsti, kad buvo padaryta nusikalstama veika.

Nei 2011 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais, nei vėliau VTS pareigūnai negavo jokių objektyvių duomenų apie tai, ar buvo įvykdyta neteisėta veika, kokia konkreti veika galėjo būti įvykdyta, ar ji gali būti kvalifikuojama kaip nusikalstama, ar pripažįstama tarnybinių funkcijų vykdymu naudojant specialiąsias priemones, ar apskritai galėjo būti užfiksuota „micro SD“ kortelėje, kas konkrečiai tokią veiką galėjo įvykdyti, kas konkrečiai galėjo nuo tokios veikos nukentėti, kada ir kur tokia veika galėjo būti įvykdyta.

Todėl jokių duomenų apie įvykdytą nusikalstamą veiką VTS pareigūnai neturėjo. Nusikalstamos veikos požymių, galinčių būti pagrindu pradėti ikiteisminį tyrimą, nenustatyta. Be to, nei pareiškimo, nei skundo ar pranešimo apie konkrečią veiką, kaip pagrindo priimti procesinį sprendimą, VTS pareigūnai negavo. Jokio BPK numatyto pagrindo pradėti baudžiamąjį procesą nebuvo. Ginčijamu sprendimu teigiama, kad pareiškėjas neatliko BPK numatytų pareigų (neužregistravo P. J. pateiktos informacijos kaip informacijos apie nusikalstamą veiką ir nepradėjo ikiteisminio tyrimo veiksmų), tačiau neatsižvelgta į tai, kad tiek tarnybinį tyrimą atlikę pareigūnai, turintys teisę atlikti baudžiamojo proceso veiksmus, tiek prokuroras, atlikęs ikiteisminį tyrimą (pareigūnai, kurie vertino pareiškėjo veiksmus), turėdami tokį pat informacijos kiekį, taip pat nepradėjo atskiro baudžiamojo proceso dėl pareigūnų, neva naudojusių smurtą prieš nuteistuosius (iš P. J. tariamo vaizdo įrašo neišsireikalavo jokiomis teisėtomis priemonėmis).

Šioje situacijoje pripažintas kaltu vien tik už tai, kad pareiškėjas, vykdydamas savo pareigas, siekė išsiaiškinti, ar iš tikrųjų buvo padaryta neteisėta veika, kuria P. J. siekė šantažuoti Kauno NTI-PN administraciją bandydamas užsitikrinti sau palankias sąlygas.

Pareiškėjas pažymi, jog nuteistąjį E. D. į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas patalpino siekdamas jį apsaugoti nuo kitų nuteistųjų smurto, kad jis nebijotų bendradarbiavimo su Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnais ir kad kiti nuteistieji manytų, jog jis serga. Ši aplinkybė byloje nepaneigta visiškai jokiais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nuteistojo B. G. sužalojimo fakto netyrimo ir sprendime nurodydamas, kad nei pareiškėjas, nei kiti pareigūnai nekreipė dėmesio į B. G. traumą, visiškai nevertino ir neanalizavo tos aplinkybės, kad dėl nuteistojo B. G. sužalojimo netyrimo gali būti atsakingi ir kiti pareigūnai. Kaip matyti iš Kauno NTI-PN direktoriaus 2012 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 1-126 „Dėl atsakingų darbuotojų už suimtųjų ir nuteistųjų kūno sužalojimų prevenciją paskyrimo“, atitinkamuose sektoriuose, kuriuose pareiškėjas buvo paskirtas atsakingu už suimtųjų ir nuteistųjų kūno sužalojimų prevenciją, taip pat buvo paskirti ir kiti atsakingi pareigūnai – socialinės reabilitacijos skyriaus specialistas, apsaugos ir priežiūros skyriaus specialistas. Taip pat teismas skundžiamame sprendime nevertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su 2012 m. spalio 8 d. B. G. uždarymu į drausmės izoliatorių (dėl ko B. G. buvo apžiūrėtas gydytojos, tikrinant, ar nuteistasis dėl sveikatos būklės gali (negali) atlikti tokią nuobaudą, neatsižvelgė į Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkės D. B., kuri aiškiai pagal turimus medicininius dokumentus nurodė, kad „<...> nuteistąjį 2012 m. rugpjūčio 22 d. ir 2012 m. rugsėjo 21 d. šeimos gydytoja D. B. profilaktiškai patikrino dėl tinkamumo dirbti ūkio darbus, jokių nusiskundimų sveikata nebuvo, sužalojimų nebuvo“). Šis neišsamus, nevisapusiškas įrodymų vertinimas lėmė nepagrįstą išvadą, jog tik pareiškėjas vienas yra atsakingas už nuteistojo B. G. sužalojimo netyrimą.

Pažymi, kad vadovaujantis BVK 144 straipsnio 1 dalimi, nuteistojo, kuriam paskirta nuobauda, – uždaryti į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, taip pat perkelti į kamerų tipo patalpas, sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarime, kuriuo paskirtos šios nuobaudos, pažymėti, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti. Be to, medicinos personalas kiekvieną dieną lankosi drausmės izoliatoriuje dėl smulkių nuteistųjų sveikatos nusiskundimų, o esant poreikiui nuteistieji būna nuvedami į Sveikatos priežiūros tarnybą detaliai nuteistųjų apžiūrai.

Nei uždarant B. G. į drausmės izoliatorių, nei drausmės nuobaudos atlikimo metu pažymų apie nuteistojo B. G. asmens kūno sužalojimus VTS negavo. Pats nuteistasis B. G. VTS pareigūnams neišsakė, kad būtų sužalotas. Nežiūrint to, teismas, kaip ir tarnybinį tyrimą atlikę pareigūnai, nesiėmė tikrinti šių duomenų, 2012 m. spalio 8 d. įstaigos direktoriaus nutarimo dėl nuteistojo B. G. uždarymo į drausmės izoliatorių (kopijos) prie bylos medžiagos neprijungė ir nepatikrino, ar ant nutarimo yra gydytojo žyma, kad nuteistasis dėl sveikatos būklės gali (arba negali) atlikti tokią nuobaudą.

Kiekvienas nuteistasis prieš atliekant drausmės nuobaudą drausmės izoliatoriuje yra nuvedamas į Sveikatos priežiūros tarnybą gydytojų apžiūrai ir ant kiekvieno tokio nutarimo gydytojos rašo minėtą žymą. Teismas, kaip ir tyrėjai, nenustatė gydytojos, kuri pasirašė ant nutarimo, neapklausė šios gydytojos dėl tariamo B. G. sužalojimo jį uždarant į drausmės izoliatorių. Tas faktas, kad B. G. 2012 m. spalio 8 d. buvo uždarytas į drausmės izoliatorių, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis B. G. 2012 m. spalio 8 d. buvo apžiūrėtas gydytojos.

Tačiau apžiūros metu nebuvus jokio sužalojimo (guzo) pažyma dėl traumos (kūno sužalojimo) nesurašyta, VTS pareigūnams tirti nepateikta. B. G. 2012 m. spalio 8 d. buvo atvestas į drausmės komisijos posėdį dėl padaryto šiurkštaus pažeidimo, kuriame dalyvavo drausmės komisijos nariai (pasirašę drausmės komisijos protokole) ir matė B. G. bei puikiai galėjo apžiūrėti jo veidą. Komisijos nariai, dalyvavę posėdyje, nebuvo nustatinėjami, jie apklausti nebuvo. Nuteistasis A. L., kurį B. G. Kalėjimų departamento pareigūnams nurodė kaip prieš jį smurtą naudojusį asmenį, 2012 m. rugsėjo mėnesį buvo paleistas iš nepilnamečių pataisos namų.

Konkreti data, kada jis buvo paleistas ir kada galėjo būti patirtas sužalojimas, nebuvo nustatinėjama, B. G. paaiškinime nurodyti teiginiai nebuvo tikrinami. B. G. paaiškinime, tikslingai paimtame Kalėjimų departamento pareigūnų, nurodė „<...> kiek esu matęs, ne vienas nuteistasis būdavo su mėlynėm ant kūno, bet pareigūnai nekreipė dėmesio“, tačiau liudytojo apklausos metu ikiteisminio tyrimo pareigūnei parodė, kad „apie jokius kitus sumušimo atvejus ir apie tai, kad pareigūnai būtų kitiems nuteistiesiems neleidę kreiptis pas medicinos darbuotojus, liudytojas patikino negirdėjęs. Jo paties niekas nėra sumušęs“.

B. G. parodymai, atsižvelgiant į jį apklausinėjančius asmenis, prieštarauja vieni kitiems, todėl turėtų būti vertinami kritiškai, ypatingai, kai nuteistieji jaučiasi priklausomi nuo Kalėjimų departamento pareigūnų sprendimų.

Nuteistasis B. G. iki 2012 m. spalio 7 d. buvo laikomas Socialinės integracijos į visuomenę skyriuje, kuriame gyvena nuteistieji, turintys teisę vykti be sargybos, ir yra ruošiami savarankiškam gyvenimui laisvėje. Šiame skyriuje su nuteistaisiais (jų skyriuje būna apie 6-8) kiekvieną dieną intensyviai dirba specialistės (moterys), kurios yra pastabios, itin jautriai reaguoja į bet kokius nuteistųjų elgesio nukrypimus, apie tai praneša skyriaus viršininkui. Šio skyriaus darbuotojai dėl galimų B. G. sužalojimų neapklausti. Tyrimo metu buvo paminta profesionalių gydytojų ir bendrosios praktikos slaugytojų, apžiūrinėjusių B. G., kompetencija, tyrimui reikšmingais duomenimis pripažįstant pareigūnų S. A. ir V. J., turėjusių užduotį žūtbūt atrasti pareiškėjo ir G. L. darbo spragų, tendencingais bei nuteistojo B. G. prieštaringais parodymais. Visos šios situacijos atsakomybė priskirta vien tik pareiškėjui (ir G. L.), kai už pastebėtus sužalotus nuteistuosius pagal Sužalojimų prevencijos aprašą yra atsakingas kiekvienas įstaigos pareigūnas. Teismas abstrakčiai pripažino, kad nepastebėdamas B. G. tariamos traumos ir jos netirdamas, pareiškėjas toleravo kriminalinę nuteistųjų subkultūrą, tačiau niekaip nepaaiškino, kokiu būdu ir koks yra priežastinis ryšys tarp pareiškėjo galimo neveikimo nepastebint tariamos B. G. traumos, galimo nežinojimo, kad įvyko konfliktas, kai nei vienas iš nuteistųjų neišsakė galimų tarpusavio problemų, nei vienas iš įstaigos pareigūnų, tuo labiau B. G. apžiūrėjusių gydytojų, nepranešė apie galimą B. G. sužalojimą, ir nuteistųjų kriminalinės subkultūros toleravimo. Teismas, remdamasis visiškai nepagrįsta išvada dėl subkultūros toleravimo, šioje situacijoje padarė nepagrįstą išvadą dėl pareigūno vardo pažeminimo.

Pažymi, jog visi teismo įvardinti tarnybinio pažeidimo epizodai buvo tiriami baudžiamojoje byloje, tačiau 2013 m. rugpjūčio 26 d. ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesant pakankamų įrodymų konstatuoti pareiškėjo kaltę padarius tarnybinį nusikaltimą (BK 228 str. l d., 300 str. l d.). Tarnybinio tyrimo metu nauji įrodymai netirti, pasinaudota tais pačiais asmenų apklausos duomenimis ir jie vertinti priešingai nei prokuroro.

Dėl nuobaudos skyrimo pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neanalizavo, ar pareiškėjo poelgiai yra žeminantys pareigūno vardą atsižvelgiant į teisės aktais įtvirtintą sąvoką „pareigūno vardo pažeminimas“ bei suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Statuto 31 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad pareigūnas gali būti atleistas iš tarnybos, kai savo poelgiu tarnybos metu arba ne tarnybos metu pažemino pareigūno vardą. Statute sąvoka „pareigūno vardo pažeminimas“ nėra apibrėžta, tačiau šios sąvokos turinys yra atskleistas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje. Pagal šią materialinės teisės normą, pareigūno vardo pažeminimas – tai kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas, susijęs ar nesusijęs su tarnybinių pareigų atlikimu, tačiau akivaizdžiai žeminantis vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituojantis. Ši sąvoka iš esmės atitinka Etikos taisyklių 6 punkte įvardintą pareigūno elgesio viešumoje taisyklės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A11-129/2004, Nr. A8-489/2007 ir kt.), aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu ir t. t. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, grindžiama bendro pobūdžio teiginiais, neatsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, neanalizuojant kaltės, neatsižvelgiant į jo veiksmais sukeltas pasekmes. Dėl pareiškėjo veiksmų niekam jokios didelės žalos ar apčiuopiamų neigiamų pasekmių nekilo. Be to, iš nurodytų teisės aktų normų, kurias jis pažeidė, iš esmės visos teisės normos apibrėžia bendruosius pareigūnų etikos, valstybės tarnautojų veiklos principus, Vidaus tyrimų skyriaus uždavinius. Šiuo atveju trūksta inkriminuojamų veikų aiškaus ir konkretaus pagrįstumo, be to, veiksmai pagal tiriamus epizodus jokiais būdais negalėjo būti tokio masto, kad sąlygotų visų nurodytų principų pažeidimą ir atitinkamai tokios griežtos nuobaudos, kaip atleidimas iš tarnybos, skyrimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios ginčų kategorijos bylas, ne kartą yra konstatavęs, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių (2007 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-359/2007 ir kt.). Komisija, tyrusi tarnybinį nusižengimą, apsiribojo vien Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-384 sudarytos komisijos tarnybinio tyrimo išvados dėl Kauno NTI-PN pareigūnų G. L. ir D. B. tarnybos įvertinimo Nr. TT-20 nurašymu, rėmėsi tik baudžiamojoje byloje buvusiais įrodymais, tačiau nerinko įrodymų, paneigiančių pareiškėjo kaltę, netikrino jo paaiškinime nurodytų su tiriamu nusižengimu susijusių aplinkybių, t. y. netyrė tarnybinio nusižengimo konkrečiai pareiškėjo atžvilgiu, o vadovavosi jau nustatytomis aplinkybėmis atliekant tyrimą dėl G. L. tarnybinio nusižengimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad skiriant tarnybinę nuobaudą aplinkybės, turinčios reikšmės nuobaudos individualizavimui, nustatytos ir įvertintos. Priešingai, skiriant nuobaudą visiškai neatsižvelgta, kad pareiškėjo darbo stažas yra beveik 15 metų, per tarnybos laiką yra skatintas net 7 kartus, charakterizuojamas ir tarnybines funkcijas vykdo gerai, 2012 m. rugpjūčio 13 d. buvo paaukštintas pareigose, paskirtas į Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertindamas administracinėje byloje esančius įrodymus, netinkamai taikydamas teisės aktus ir nesivadovaudamas suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Atsakovas Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrų pažymi, kad Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriui suteikta teisė pradėti tarnybinį tyrimą ir direktorius 2012 m. lapkričio 27 d. išleido įsakymą (duomenys neskelbtini) „Dėl komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti sudarymo“, todėl tarnybinio tyrimo pradžia laikoma direktoriaus įsakymo išleidimo diena, t. y. 2012 m. lapkričio 27 d. Apelianto skundo teiginys, kad tarnybinio tyrimo pradžia yra 2012 m. lapkričio 16 d., Kalėjimų departamento direktoriui A. N. užrašius rezoliuciją, yra teisiškai nepagrįstas. Tarnybinė nuobauda paskirta nepažeidžiant tarnybinės nuobaudos skyrimo terminų.

Dėl teisės pažeidimų nurodo, jog savo apeliaciniame skunde apeliantas dėl išvardintų tarnybinio nusižengimo epizodų pateikia naujas aplinkybes (argumentus), kurios net nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme; antra – pridėtos prie apeliacinio skundo dokumentų kopijos apie kriminogeninę būklę 2012 metų skirtingais mėnesiais visiškai nesusijusios su epizodu dėl psichologinio smurto nuteistojo P. J. ir jo motinos atžvilgiu dėl galimai turėto vaizdo įrašo apie fizinį smurtą nuteistiesiems naudojančius pareigūnus grąžinimo. Apeliantas neteisėtus veiksmus šiuo atveju vykdė 2011 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliantas (taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu) neneigė, kad buvo kontaktų su nuteistuoju P. J. ir jo motina V. J. dėl galimai turėto vaizdo įrašo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjo veiksmai ir metodai, susiję su vaizdo įrašo apie galimą pareigūnų smurtą tyrimu, vertintini kaip neveikimas, pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ir Kauno NTI-PN VTS nuostatuose nustatytų uždavinių nevykdymas, tokiu būdu šiukščiai savivaliaujant tarnybos metu.

Apelianto prisipažinimas, kad nuteistąjį E. D. į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas patalpino siekdamas jį apsaugoti nuo kitų nuteistųjų smurto, kad jis nebijotų bendradarbiavimo su Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnais ir kad kiti nuteistieji manytų, jog jis serga, teismo teisiškai įvertintas, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, ir konstatuota, kad apelianto neteisėti veiksmai nesuderinami su statutinio pareigūno tarnybos, o ypač Vidaus tyrimų tarnybos pareigūno funkcijų vykdymu. Patikrinus Vidaus tyrimų skyriaus dokumentaciją, duomenų apie tai, kad nuteistojo P. J. ar jo artimųjų asmenų atžvilgiu, taip pat ir nuteistojo E. D. atžvilgiu buvo atliekamos įslaptintos priemonės, nėra, nors pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad skyriaus dokumentacijoje buvo atliekami įrašai.

Dėl nuteistojo B. G. sužalojimo fakto netyrimo nurodo, jog iš teismui pateiktų dokumentų apie nuteistojo B. G. sužalojimo faktą akivaizdžiai daroma išvada, kad nuteistųjų ambulatorinio priėmimo registravimo žurnale 2012 m. rugsėjo mėnesį B. G. dėl sumušimo neregistruotas. Apelianto teiginys, kad buvo prašyta medicinos darbuotojų apžiūrėti jį, vertintinas kritiškai, nes ikiteisminio tyrimo ir tarnybinio tyrimo metu patikrinus medicininę dokumentaciją nustatyta, kad jokio įrašo registruose apie VTS darbuotojų nurodytą nuteistojo B. G. papildomą medicininę apžiūrą nėra. Apelianto skunde išdėstytos šio epizodo aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teisme, yra niekuo nepagrįstos.

Iš byloje esančios tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad tyrimas atliktas visapusiškai ir objektyviai, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant šia veika pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus. Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad pareiškėją atleisti iš tarnybos buvo siūloma būtent už pareigūno vardo pažeminimą. Tarnybinio patikrinimo išvada yra įsakymo dėl atleidimo iš tarnybos dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos atleidimo iš tarnybos faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, sprendžiant skundžiamo įsakymo pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad sprendžiant šį klausimą pirmosios instancijos teismas patikrino tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertino pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Tai taip pat reiškia, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu aplinkybės ir informacijos apie jas šaltiniai, kurie nebuvo nurodyti tarnybinio tyrimo išvadoje, negali būti pripažinti reikšmingais bylai. Apelianto veika sukėlė neigiamas pasekmes – pažemino Kalėjimų departamento sistemos autoritetą, sugriovė pasitikėjimą Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriumi-pataisos namais, kaip institucija. Statutiniai santykiai lemia didesnius reikalavimus pareigūnams, t. y. iš pareigūnų reikalaujama ypatingo sąžiningumo ir pareigingumo. Pareigūnai yra valdžios atstovai, todėl bet koks netinkamas pareigūno elgesys daro žalą ne tik bausmių vykdymo sistemai, bet ir valstybei. Pažymi, kad apeliantas 2013 m. spalio 20 d. 13.13 val. Jonavos r. sav., kelyje Kaunas-Zarasai-Daugpilis, 46 km, vairavo automobilį (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (nors tuo metu pareiškėjas turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir buvo neatleistas iš tarnybos), esant leistinam 90 km/h greičiui, važiavo 113 km/h greičiu, nustatytą greitį viršijo 23 km/h. Transporto priemonei neatlikta privaloma valstybinė techninė priežiūra. Šiais savo veiksmais pareiškėjas padarė administracinius teisės pažeidimus, šiais savo veiksmais apeliantas taip pat pažemino pareigūno vardą. Konstatavus neteisėtus veiksmus, kurie lėmė pareigūno vardo pažeminimo atsiradimą, apelianto kaltė turėtų būti preziumuojama. Apeliantas pažemino pareigūno vardą tiek vykdydamas tarnybines pareigas, tiek ir ne tarnybos metu, sukeldamas grėsmę visuomenės saugumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymo (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės nuobaudos J. S. skyrimo ir atleidimo iš tarnybos” 1, 2 ir 3 punktų teisėtumo ir pagrįstumo, Kauno NTI-PN įpareigojimo grąžinti pareiškėją į eitas pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2014 m. sausio 14 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą procedūrinių tarnybinio nusižengimo tyrimo pažeidimų nenustatė, pašalino iš pareiškėjui suformuluoto tarnybinio kaltinimo dalį dėl pareiškėjo neišsiaiškintų aplinkybių, susijusių su 2012 m. sausio 31 d. nuteistųjų žaidimu kortomis, dėl pareiškėjo psichologinio smurto naudojimo prieš D. B., dėl psichologinio smurto naudojimo E. D. atžvilgiu, dėl draudimo nuteistiesiems kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, tačiau pripažino, jog padarydamas tarnybinio nusižengimo epizodus dėl vaizdo įrašo, kurį pareiškėjas neleistinomis priemonėmis siekė gauti iš nuteistojo P. J. ir jo motinos, dėl psichologinio smurto naudojimo jų atžvilgiu, dėl E. D. patalpinimo į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas, dėl nuteistojo B. G. sužalojimo fakto netyrimo pažemino statutinio pareigūno vardą, todėl jam pagrįstai buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei su tuo, jog pareiškėjas pažemino pareigūno vardą.

Tarnybinio nusižengimo tyrimo komisija, atlikusi tarnybinį tyrimą, nustatė bei pasiūlė pripažinti, kad J. S. padarė tarnybinį nusižengimą, nes savo poelgiu tarnybos metu pažemino pareigūno vardą, nesilaikydamas Statuto 19 straipsnio 2 dalies ir VTĮ 15 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimų, nevykdydamas BPK 2 straipsnio ir 165 straipsnio 2 dalies nuostatų, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 262 punkto nuostatų, pažeisdamas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėse, patvirtintose šio departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, 3.1, 3.2, 3.4, 3.6 ir 3.8 punktuose nustatytus principus, netinkamai vykdydamas Suimtųjų ir nuteistųjų kūno sužalojimų prevencijos ir tyrimo laisvės atėmimo vietose tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini), 6 punkto reikalavimus, nevykdydamas Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos ir Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos, Kauno NTI-PN Vidaus tyrimų skyriaus nuostatų, patvirtintų šios įstaigos direktoriaus 2008 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1-78, 7.1 punkte nustatytų uždavinių. Kauno NTI-PN direktorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Statuto 24 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 4 ir 7 dalimis, 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 14 punktu, 36 ir 47 straipsniais, VTĮ 42 straipsniu, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R-116, 80.1 punktu, taip pat atsižvelgė į Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą ir pripažino pareiškėją padariusį Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje suformuluotą tarnybinį nusižengimą.

Nagrinėjamu atveju vertintina, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismui pašalinus iš Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje pareiškėjui suformuluotus atitinkamus kaltinimo epizodus pareiškėjas pripažintinas pažeminusiu pareigūno vardą ir dėl to jam skirtina tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiamasi priimant individualų administracinį aktą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra tokio akto sudedamoji (motyvuojamoji) dalis. Motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada yra tas juridinę reikšmę turintis aktas, kuriuo nustatomas (jei nustatomas) valstybės tarnautojo padaryto konkretus tarnybinio nusižengimo padarymo faktas, visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, pateikiamas tarnybinio nusižengimo kvalifikavimas pagal atitinkamas pažeistų teisės aktų normas, apibrėžiamos tarnybinės atsakomybės ribos, taip pat kaltinimo, nuo kurio valstybės tarnautojas turi teisę gintis, apimtis (2010 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1368/2010, 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-2635/2012). Tarnybinio tyrimo išvada yra įsakymo dėl tarnybinės nuobaudos paskyrimo dalis ta prasme, kad tik joje nurodytos tarnybinės nuobaudos paskyrimą ir jos pasirinkimą nulėmusios faktinės ir kitos aplinkybės yra reikšmingos, teismui sprendžiant skundžiamos nuobaudos pagrįstumo klausimą. Tai reiškia, kad, spręsdamas šį klausimą, teismas turi patikrinti tarnybinio tyrimo išvadoje nurodytus įrodymus ir juos įvertinti pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje (2012 m. kovo 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A143-1308/2012, 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-384/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios ginčų kategorijos bylas, ne kartą yra konstatavęs, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas yra viena iš svarbiausių tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinių dalių, kadangi jis nėra vien formalus veiksmas, apsiribojantis tik tarnautojo veiklos ar neveikimo konstatavimu. Tai – plati įstaigos vadovo įpareigoto pareigūno ar komisijos veikla, susijusi su išsamiu visų tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, nulėmusių nusižengimą, išaiškinimu. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka tik formaliai įvardyti įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad juos padarė konkretus valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tiriamo valstybės tarnautojo nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje (2007 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-359/2007 ir kt.). Nepakanka išvadoje tik formaliai įvardyti nusižengimą ir konstatuoti, kad jį padarė konkretus valstybės tarnautojas. Būtina tokį nusižengimą dar pagrįsti įrodymais, nurodant jo padarymo aplinkybes ir priežastis, dėl nusižengimo atsiradusias pasekmes, tarnautojo kaltę ir kitas reikšmingas aplinkybes (2004 m. liepos 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A4-678/2004 ir kt.).

Pareiškėjo padarytas nusižengimas (dėl vaizdo įrašo, kurį pareiškėjas neleistinomis priemonėmis siekė gauti iš nuteistojo P. J. ir jo motinos) iš esmės grindžiamas tuo, kad J. S. vykdė aktyvias priemones prieš nuteistąjį P. J. ir jo motiną – keldamas ilgalaikę įtampą, stresą ir baimės jausmą, grasindamas pabloginti laisvės atėmimo vykdymo sąlygas, siekė paveikti nuteistąjį P. J. ir jo motiną ir tokiu neteisėtu būdu gauti norimą rezultatą; J. S. pripažintas 2011 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais naudojęs psichologinį smurtą prieš nuteistąjį P. J. ir jo motiną, taip pat nustatyta, kad jis pažeidė BPK 2 straipsnio ir 165 straipsnio 2 dalies nuostatas, J.

S. padarė šiurkštų tarnybinį nusižengimą; nesilaikė Statuto 19 straipsnio 2 dalies, pagal kurią pareigūnai, atlikdami tarnybines pareigas, vadovaujasi įstatymais ir kitais teisės aktais, VTĮ 15 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktų reikalavimų, nustatančių, kad valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų; gerbti žmogaus teises ir laisves, tarnauti visuomenės interesams; tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba; nesilaikė Etikos taisyklių 3.1 punkte nustatyto pagarbos žmogui ir valstybei principo, 3.2 punkte nustatyto teisingumo principo, 3.4 punkte nustatyto padorumo principo, 3.6 punkte įtvirtinto atsakomybės principo ir 3.8 punkte nustatyto pavyzdingumo principo; nevykdė Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos – rinkti, kaupti ir realizuoti informaciją, susijusią su nusikaltimų padarymu ir drausmės pažeidimais, ir Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini)pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatytų Vidaus tyrimų skyriaus uždavinių – išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje, ir kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus įstaigos vidaus tvarkos pažeidimus.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta jokių rašytinių duomenų, jog informacija apie galimą pareigūnų smurtą prieš nuteistuosius buvo renkama, kaupiama ar kitaip realizuojama pareiškėjui, kaip Kauno NTI-PN VTS pareigūnui, vykdant jam priskirtas funkcijas ir uždavinius, siekiant teisėtai išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje bei kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus įstaigos vidaus tvarkos pažeidimus. Taip pat teismas darė išvadą, jog vaizdo įrašo, kurį pareiškėjas neleistinomis priemonėmis siekė gauti iš nuteistojo ir jo motinos, informacijos pobūdis apie galimą pareigūnų smurtą prieš Kauno NTI-PN nuteistuosius akivaizdžiai bylojo apie pareigūnų galimas nusikalstamas veikas.

BPK 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos pažymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. BPK 165 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą taip pat atlieka Kalėjimų departamento pareigūnai, areštinių, kardomojo kalinimo ir pataisos įstaigų direktoriai arba jų įgalioti pareigūnai. Tačiau šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, kad BPK 166 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ikiteisminis tyrimas pradedamas gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui patiems nustačius nusikalstamos veikos požymius.

Nagrinėjamu aspektu pareiškėjui turint žodinės informacijos, jog nuteistasis gali turėti duomenų apie galimą neteisėtą veiką, bet neturint jokių kitų šią žodinę informaciją papildančių ar pagrindžiančių duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog egzistavo pareiga, vadovaujantis tokia informacija, pradėti ikiteisminį tyrimą, t. y. jog buvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai ar informacija apie galbūt egzistuojančią vaizdo medžiagą, kurioje užfiksuoti neteisėti pareigūnų veiksmai prieš nuteistuosius, turėjo būti vertinama kaip skundas, pareiškimas ar pranešimas apie nusikalstamą veiką.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką pagrįstas įtarimas suprantamas kaip esantys (paaiškėję) faktai ar informacija, kurie pakankami objektyviam stebėtojui leistų susidaryti nuomonę, kad įtariamasis gali būti padaręs nusikalstamą veiką (Murray v. the U. K., Nr. 14310/88, judgment of 28 October 1994; Labita v. Italy, Nr. 26772/95, judgement of 6 April 2000; Shannon v. Latvia, Nr. 32214/03, judgement of 24 November 2009 ir kt.). Vien tai, jog nuteistasis jo galimai turimą vaizdo medžiagą pristatė kaip įrodančią pareigūnų neteisėtus veiksmus prieš nuteistuosius, nepatikrinus šios medžiagos turinio ir apskritai jos egzistavimo, atsižvelgiant į specifinę laisvės atėmimo vietos aplinką, nesudaro pagrindo teigti, jog tokioje vaizdo medžiagoje išties buvo užfiksuoti neteisėti pareigūnų veiksmai prieš nuteistuosius, kas sudarytų pagrindą pagal BPK 166 straipsnį pradėti ikiteisminį tyrimą.

Šiuo aspektu pastebėtina ir tai, jog, kaip teisingai pažymi pareiškėjas, BVK (120 str.) yra numatytas specialiųjų priemonių, tokių kaip koviniai imtynių veiksmai, panaudojimas, todėl tiek teismo sprendime, tiek Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje tai, jog pareiškėjas siekė gauti vaizdo įrašą, nepagrįstai įvertinta kaip aplinkybė, įrodanti, jog P. J. neva turimoje vaizdo medžiagoje išties yra užfiksuoti neteisėti pareigūnų veiksmai nuteistųjų atžvilgiu. Juolab kad pareiškėjas informacijos rinkimą grindžia Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d.

įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatyta tarnybine funkcija – rinkti, kaupti ir realizuoti informaciją, susijusią su nusikaltimų padarymu ir drausmės pažeidimais, ir Kauno NTI-PN (duomenys neskelbtini) pareigybės aprašymo, patvirtinto šios įstaigos direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu (duomenys neskelbtini), 7.1 punkte nustatytu Vidaus tyrimų skyriaus uždaviniu – išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje, ir kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus įstaigos vidaus tvarkos pažeidimus.

Taip pat dėmesys atkreiptinas į tai, jog byloje nėra duomenų, kad kiti asmenys, kurie taip pat turi teisę atlikti baudžiamojo proceso veiksmus, ar prokuroras, atlikęs ikiteisminį tyrimą, turėdami tiek pat informacijos, kiek ir pareiškėjas, būtų pradėję ikiteisminį tyrimą dėl Kauno NTI-PN pareigūnų, naudojusių smurtą prieš nuteistuosius. Be to, pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė papildomų dokumentų kopijas, iš kurių matyti, jog dėl P. J. informacija nebuvo renkama vien tik žodiniu būdu, tačiau šios aplinkybės atliekant tarnybinį patikrinimą ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liko neįvertintos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, jog Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė BPK 2 straipsnio ir 165 straipsnio 2 dalies nuostatas, atitinkamai pirmosios instancijos teismas dėl minėtų normų pažeidimo padarė nepagrįstas išvadas.

Pirmosios instancijos teismas kaltinimą pagal šį epizodą iš esmės grindė Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarime „Nutraukti ikiteisminį tyrimą“ užfiksuotomis aplinkybėmis, atsižvelgė į J. S. 2013 m. spalio 9 d. paaiškinimą. Teismo posėdžio metu kaip liudytoja buvo apklausta V. J. ir teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo abejoti nuosekliais liudytojos V. J. parodymais, kuriuos iš esmės patvirtino jos sūnaus P. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu.

Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai liudytojų P. J. ir V. J. parodymus laikė pakankamais pripažinti tarnybinio nusižengimo faktą, nors, kaip teisingai pažymi pareiškėjas, ikiteisminio tyrimo metu jų parodymai buvo pripažinti nepakankamais, kad pareiškėjas butų pripažintas piktnaudžiavęs tarnyba (BK 228 str. 1 d.). V. J., dėstydama argumentus apie aplinkybes, iš kurių ji suprato, jog jai yra grasinama, grasinimą siejo su jos sūnui nepagrįstai paskirtomis dvejomis drausminėmis nuobaudomis („V. J. atsisakius atvežti vaizdo įrašą, pareigūnas pasakė, kad tai atsilieps jos sūnui. Netrukus po to sūnui nepagrįstai buvo paskirtos dvi drausminės nuobaudos ir jis buvo uždarytas į drausmės izoliatorių. V. J. dėl neteisingų nuobaudų paskambino administracijai, todėl sūnų iš drausmės izoliatoriaus išleido“), taip pat tokią nuomonę ji buvo susidariusi iš P. J. teiginių („sūnus jai buvo sakęs, jeigu jis neatiduos filmuotos vaizdo medžiagos apie pareigūnų smurtą, tai jam paskirs nuobaudą ir jis neišeis į laisvę anksčiau laiko“). Kaip teisingai pažymi pareiškėjas, V. J. parodymų pagrįstumas nebuvo tirtas, t. y. kokios drausminės nuobaudos buvo paskirtos P. J. ir ar jis buvo dėl jų patalpintas į drausmės izoliatorių, ar dėl V. J. skambučio P. J. buvo paleistas iš drausmės izoliatoriaus ir pan. Bylos duomenys patvirtina, jog P. J. 2012 m. vasario 1 d. už tai, kad turėjo nuteistiesiems draudžiamą turėti daiktą – kortas, – buvo nubaustas drausmės nuobauda, tačiau ši nuobauda buvo pataisos įstaigų patalpų ir teritorijos tvarkymas be eilės, o ne patalpinimas į drausmės izoliatorių. Taip pat byloje neatskleista P. J. charakteristika, jo galimas suinteresuotumas, jog pareiškėjas būtų nubaustas, nors, kaip paminėta anksčiau, jo teiginių pagrindu V. J. susidarė įspūdį dėl pareiškėjo teiginių grasinamojo pobūdžio.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika rodo, jog konstatavus, kad tarnybinio patikrinimo išvada iš esmės grindžiama tik prielaidomis, bendro pobūdžio teiginiais, kurie nėra tinkamai individualizuojami, trūksta inkriminuojamų veikų aiškaus ir konkretaus pagrįstumo, daroma išvada, jog tarnybinė atsakomybė vidaus tarnybos pareigūnui taikyta nepagrįstai (2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-437/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarime „Nutraukti ikiteisminį tyrimą“ nurodytų argumentų išdėstymas, neatlikus papildomo išsamaus tyrimo ir nepašalinus visų abejonių, sudaro pagrindą daryti išvadą, jog Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje kaltinimai pareiškėjui naudojus psichologinį smurtą P. J. ir V. J. atžvilgiu yra grindžiami prielaidomis, o ne pakankamais duomenimis. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje išdėstytos aplinkybės nėra pakankamos konstatuoti, jog J. S. vykdė aktyvias priemones prieš nuteistąjį P. J. ir jo motiną, keldamas ilgalaikę įtampą, stresą ir baimės jausmą, grasindamas pabloginti laisvės atėmimo vykdymo sąlygas, siekė paveikti nuteistąjį P. J. ir jo motiną tokiu neteisėtu būdu gauti norimą rezultatą. Įtarimai, jog pareiškėjas prisidėjo prie to, kad nuteistasis P. J. būtų nepaleistas anksčiau laiko, nepasitvirtino, neatsikleista, kokių nuobaudų skyrimą P. J. iniciavo pareiškėjas ir dėl ko P. J. buvo uždarytas į drausmės izoliatorių. Vien tai, jog pareiškėjas bendravo su V. J. ir prašė jos pristatyti atminties kortelę, neatlikus papildomo išsamaus tyrimo ir nepašalinus visų abejonių, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas naudojo psichologinį smurtą (pvz., grasino dėl nepalankių nuteistajam P. J. sąlygų sudarymo) P. J. ir V. J. atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, epizodas dėl vaizdo įrašo, kurį pareiškėjas neleistinomis priemonėmis siekė gauti iš nuteistojo P. J. ir jo motinos, taip pat epizodas dėl psichologinio smurto naudojimo pastarųjų atžvilgiu šalintinas iš pareiškėjui suformuluoto tarnybinio nusižengimo kaltinimo.

Atkreiptinas dėmesys, kad teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, negalima aiškinti plečiamai. Atsižvelgiant į tarnybinės atsakomybės prigimtį ir pobūdį, šios atsakomybės taikymo pagrindai neabejotinai turi būti aiškiai nustatyti įstatyme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime inter alia pažymėjo, kad įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus, o teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti. Esant pagrįstų abejonių, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2967/2011). Tarnybinės atsakomybės principų kontekste pastebėtina, kad taikant tarnybinę atsakomybę ir ją apibrėžiančias normas svarbus ne tik atsakomybės neišvengiamumo principas, bet ir tokie principai, kaip, pavyzdžiui, non reformatio in peius (liet. draudimo keisti į blogąją pusę) principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008), draudimo teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, aiškinti plečiamai principas, imperatyvas visas abejones traktuoti tarnybinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-281/2007 ir kt.).

Dėl E. D. patalpinimo į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas nusižengimas grindžiamas tuo, jog pareiškėjas, nepagrįstai izoliuodamas nuteistąjį E. D. Sveikatos priežiūros tarnybos patalpose, netirdamas galimo kitų nuteistųjų smurtavimo prieš nuteistąjį E. D., nesilaikė Nuostatų 7.1 punkte nustatytų Vidaus tyrimų skyriaus uždavinių – išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje bei kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus vidaus tvarkos pažeidimus, taip pat nevykdė Pareigybės aprašymo 7.1 punkte nustatytos tarnybinės funkcijos – rinkti, kaupti ir realizuoti informaciją, susijusią su nusikaltimų padarymu ir drausmės pažeidimais. Pareiškėjas neteisėtais būdais siekdamas neva apsaugoti nuteistąjį E. D. nuo kitų nuteistųjų smurto nesilaikė VTĮ 15 straipsnio 1, 3, 4 ir 5 punktų. Nurodytais neteisėtais veiksmais pareiškėjas pažeidė Etikos taisyklių 3.1, 3.2, 3.4, 3.6, 3.8 punktuose nustatytus principus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo dėl šio epizodo padarytomis išvadomis, kadangi Sveikatos priežiūros tarnybos dokumentuose nėra duomenų apie tai, kad minimu laikotarpiu dėl ligos į palatą būtų guldytas E. D. (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), t. VI, b. l. 66-84). Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, jog jokie tarnybiniai dokumentai apie E. D. patalpinimo į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas nebuvo pildomi. Atsakovo 2014 m. birželio 12 d. pažyma Nr. 9-2363 teismui patvirtina, jog nuteistojo E. D. atžvilgiu jokių įslaptintų priemonių nebuvo atliekama (t. II, b. l. 3-4).

Pareiškėjo padarytas nusižengimas (dėl nuteistojo B. G. sužalojimo fakto netyrimo) grindžiamas tuo, kad J. S. nevykdydamas savo tiesioginių funkcijų, t. y. netirdamas akivaizdaus B. G. sveikatos sužalojimo, tokiu būdu toleravo kriminalinės subkultūros santykius tarp nuteistųjų, neužtikrino Kauno NTI-PN keliamų uždavinių ir nuteistųjų bausmės vykdymo tikslų. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodyta, jog pareiškėjas neužtikrinimo Nuostatuose numatytų uždavinių – išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje, ir kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus įstaigos vidaus tvarkos pažeidimus, todėl įstaigoje 2012 metais sistemingai buvo pažeidinėjami nuteistųjų kūno sužalojimų prevenciją ir tyrimą reglamentuojantys teisės aktai, netinkamai kontroliuojamas smurtauti linkusių nuteistųjų elgesys, toleruojami neteisėti pareigūnų veiksmai (neveikimas). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatinėjant pareiškėjo kaltę dėl šio epizodo nebuvo pašalintos visos abejonės bei nebuvo išaiškintos visos aplinkybės, taip pat suformuluotas kaltinimas yra abstraktaus pobūdžio.

Bylos duomenys patvirtina, jog B. G. trauma (sumušimas ant kaktos) buvo nustatyta 2012 m. spalio 18 d. Liudytojas V. J. 2014 m. rugsėjo 1 d. teismo posėdyje ir liudytojas S. A. liudytojo apklausos protokole ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) medžiagoje paaiškino, jog atliekant patikrinimą Kauno NTI-PN nustatė, kad drausmės izoliatoriuje uždarytam nuteistajam B. G. ant kaktos buvo gumbas. 2012 m. spalio 8 d. B. G. buvo skirta nuobauda – 15 parų drausmės izoliatoriuje (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), IV t., b. l. 32-33).

Taigi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos pareigūnų apsilankymo metu B. G. buvo laikomas drausmės izoliatoriuje. BVK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuteistojo, kuriam paskirta nuobauda – uždaryti į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, taip pat perkelti į kamerų tipo patalpas, sveikatą privalo patikrinti gydytojas ir pataisos įstaigos direktoriaus nutarime, kuriuo paskirtos šios nuobaudos, pažymėti, ar nuteistasis gali paskirtą nuobaudą atlikti. Taigi B. G. sveikata turėjo būti patikrinta sveikatos priežiūros specialistų.

Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nurodyta, jog pasiteiravus Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų, kodėl traumos faktas neregistruotas registre, buvo paaiškinta, jog nuteistasis į juos nesikreipė. Byloje aplinkybė, ar prieš pradedant atlikti nuobaudą – 15 parų drausmės izoliatoriuje – B. G. sveikata buvo patikrinta, detaliau netirta ir nenustatyta. Iš Kauno NTI-PN direktoriaus 2012 m. spalio 8 d. nutarimo Nr. 219 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ matyti, jog jame yra gydytojos D. B. spaudas „Sveikas. Nuobaudą atlikti gali“ (ikiteisminio tyrimo medžiaga (duomenys neskelbtini), t.

IV, b. l. 32-33). Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu gydytoja D. B. dėl B. G. traumos (sumušimas ant kaktos) apklausta nebuvo. Ši aplinkybė yra itin svarbi, kadangi B. G. teigiant, jog jis buvo sužalotas 2012 m. rugsėjo mėnesį, sveikatos priežiūros specialistei apžiūrint jį 2012 m. spalio 8 d., trauma (sumušimas ant kaktos) turėjo matytis. Be to, pareiškėjas 2013 m. spalio 9 d. paaiškinime (t. I, b. l.

17) pažymėjo, kad po 2012 m. spalio 18 d. Kalėjimo departamento prie Teisingumo ministerijos pareigūnų apsilankymo, sveikatos priežiūros specialistų personalo buvo paprašyta, kad drausmės izoliatoriuje būtų patikrinta, ar ant D. G. kakos yra guzas. Ši aplinkybė taip pat detaliau nesiaiškinta. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti, jog tarnybinio nusižengimo tyrimas dėl epizodo, susijusio su B. G. trauma, buvo atliktas neišsamiai, vėlgi remiantis iš esmės vien tik Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarime „Nutraukti ikiteisminį tyrimą“ išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau neatlikus papildomo tyrimo ir neišsiaiškinus visų reikšmingų aplinkybių.

Tarnybiniu nusižengimu Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje buvo pripažinta tai, jog pareiškėjas neužtikrino Nuostatuose nustatytų uždavinių – išaiškinti, užkardyti bei nutraukti įstaigoje laikomų nuteistųjų ir suimtųjų, pareigūnų ir darbuotojų, dirbančių įstaigoje, bei kitų asmenų nusikalstamą veiką, kitus įstaigos vidaus tvarkos pažeidimus, todėl įstaigoje 2012 metais sistemingai buvo pažeidinėjami nuteistųjų kūno sužalojimų prevenciją ir tyrimą reglamentuojantys teisės aktai, netinkamai kontroliuojamas smurtauti linkusių nuteistųjų elgesys, toleruojami neteisėti pareigūnų veiksmai (neveikimas).

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, toks kaltinimas yra visiškai nekonkretus, nepagrįstas įrodymais, todėl šalintinas iš tarnybinio nusižengimo sudėties. Tokiu atveju, neatlikus išsamaus tyrimo, nėra pagrindo daryti išvadą, kad netirdamas akivaizdaus B. G. sveikatos sužalojimo pareiškėjas toleravo kriminalinės subkultūros santykius tarp nuteistųjų, neužtikrino Kauno NTI-PN keliamų uždavinių ir nuteistųjų bausmės vykdymo tikslų.

Kalėjimų departamento pareigūnų atsakomybę reglamentuoja TKDS VII skirsnis. Šiame skirsnyje esančio 24 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad pareigūnams už tarnybinius nusižengimus gali būti skiriamos tarnybinės TKDS numatytos nuobaudos. Tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką detalizuoja TKDS 26 straipsnis ir teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R–116 patvirtintos Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklės.

Pareiškėjas teigia, jog tarnybinis tyrimas buvo pradėtas pagal VTĮ nuostatas ir buvo tęsiamas (po 2013 m. liepos 15 d.) bei užbaigtas vadovaujantis VTĮ tarnybinių tyrimų proceso nuostatomis, dėl to buvo pažeisti tuo metu (nuo 2013 m. liepos 15 d.) jau galiojusios Statuto ir Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintų Tarnybos organizavimo taisyklių procesiniai tarnybinių tyrimo atlikimo pagrindai, tokiu būdu buvo padarytas procedūrinis tarnybinio patikrinimo pažeidimas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tyrimas 2012 m. lapkričio 16 d. buvo pradėtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi (Įstatymo redakcija su pataisomis, priimtomis 2012 m. birželio 5 d. ir įsigaliojusiomis 2012 m. lapkričio 1 d.), jog statutiniams valstybės tarnautojams šio Įstatymo 30 straipsnis, numatantis tarnybinių nuobaudų skyrimą, taikomas be išlygų. Tai, jog ši nuostata 2013 m. liepos 15 d. neteko galios, nes 2013 m. birželio 27 d. VTĮ buvo pakeistas, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tokiu būdu buvo padaryti esminiai procedūrinio pobūdžio tarnybinio patikrinimo pažeidimai. Kaip matyti iš Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados, skundžiamo įsakymo (t I, b. l. 10-11, 24-46), atsakovas vadovavosi specialiaisiais tarnybos Kalėjimų departamento pareigūnų tarnybinių nusižengimų tyrimą ir nuobaudų skyrimą reglamentuojančiais teisės aktais – Statutu ir teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 1R–116 patvirtintomis Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklėmis. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovas 2013 m. lapkričio 22 d. priimdamas skundžiamą įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui nepažeidė 30 kalendorinių dienų termino nuobaudai skirti, tarnybinė nuobauda pareiškėjui paskirta nepraleidus 3 metų nuobaudos skyrimo senaties termino.

Kaip jau minėta, pareiškėjui, vadovaujantis Statuto 24 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 31 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos, kadangi jis savo poelgiu tarnybos metu pažemino pareigūno vardą. Statute nėra detalizuota, kokias atvejais pareigūnas pripažįstamas pažeminęs pareigūno vardą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 punktą, yra nurodęs, kad pareigūno vardo pažeminimas yra siejamas su šių teisiškai reikšmingų aplinkybių buvimu: pirma, turi būti nustatyta pareigūno kaltė dėl tam tikros veikos (veikimo ar neveikimo), priešingos teisės ar tarnybinės etikos normų reikalavimams, padarymo. Antra, ši veika turi sukelti pasekmes – pažeminti vidaus tarnybos sistemos autoritetą, griauti pasitikėjimą vidaus reikalų įstaiga arba ją kompromituoti. Autoriteto pažeminimas, pasitikėjimo griovimas ar kompromitavimas turi būti akivaizdūs. Pareigūno atsakomybė pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą yra galima, kai yra nustatoma visuma minėtų aplinkybių. Todėl nesant bent vieno iš šių elementų, atsakomybė minėtu pagrindu yra negalima. Tokiu būdu ne kiekvienas kaltas pareigūno veikimas ar neveikimas sudaro pagrindą jį atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą, jei nėra nustatomos minėtos pasekmės – akivaizdus vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimas, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimas arba jos kompromitavimas. Reikalavimas nustatyti akivaizdų vidaus tarnybos sistemos autoriteto žeminimą, pasitikėjimo vidaus reikalų įstaiga griovimą arba jos kompromitavimą yra vertinamojo pobūdžio bei sietinas su visuomenėje galiojančiomis įprastinėmis moralės nuostatomis bei elgesiu, kurio visuomenė tikisi iš pareigūnų. Todėl šios pasekmės gali būti nustatytos, atsižvelgiant į pareigūno padaryto pažeidimo pobūdį, jo kaltės formą, pažeidimo padarymo aplinkybes, pažeidimu sukeltas pasekmes ir kt. bei į tai, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis (šiais aspektais žr., pvz., 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-453/2010, 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2659/2012 ir kt.). Taip pat turi būti įvertinama, ar pareigūno padaryta veika akivaizdžiai kertasi su visuomenėje galiojančiomis moralės nuostatomis bei visuomenės teisėtais lūkesčiais, kurių visuomenė tikisi iš pareigūnų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju minėta teismo praktika yra aktuali nustatant ginčui reikšmingas aplinkybes ir sprendžiant, ar pareiškėjas pagrįstai pripažintas savo veiksmais pažeminęs pareigūno vardą. Tiesa, jog pareiškėjas – statutinis valstybės tarnautojas, ir jam keliami aukštesni reikalavimai ne tik tarnyboje, bet ir ne tarnybos metu (2011 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-252/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1814/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nėra atskleista, kokiais veiksmais pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Epizode dėl vaizdo įrašo, kurį pareiškėjas neleistinomis priemonėmis siekė gauti iš nuteistojo P. J. ir jo motinos, taip pat epizode dėl nuteistojo B. G. sužalojimo fakto netyrimo nedetalizuojama, jog tokiais veiksmais pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Epizode dėl E. D. patalpinimo į Sveikatos priežiūros tarnybos patalpas pareigūno vardo pažeminimas siejamas su pareiškėjo veiksmais, kuriais jis naudojo psichologinį smurtą prieš nuteistąjį E. D. ir nepagrįstai jį izoliavo, tačiau neatskleista, kaip tokiais veiksmais pareiškėjas pažemino pareigūno vardą. Be to, šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas į tai, kad pirmosios instancijos teismas epizodą dėl pareiškėjo naudoto psichologinio smurto E. D. atžvilgiu pašalino iš pareiškėjui suformuluoto tarnybinio kaltinimo dalies. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atitinkamai pašalino dalį kaltinimo, susijusio su epizodu dėl vaizdo įrašo, kurį pareiškėjas neleistinomis priemonėmis siekė gauti iš nuteistojo P. J. ir jo motinos.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nors ir pašalinus nurodytų tarnybinio nusižengimo epizodų dalį iš tarnybinio nusižengimo sudėties, yra pakankama konstatuoti, jog pareiškėjas padarė akivaizdų tarnybinį nusižengimą, susijusį su statutinio valstybės pareigūno vardo pažeminimu tarnybos metu. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, vertina, jog Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje neatskleista, kas visgi sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo, kaip statutinio pareigūno, elgesys akivaizdžiai žemina institucijos autoritetą bei prieštarauja įprastinėms visuomenėje galiojančioms moralės nuostatoms ir nepateisina teisėtų visuomenės lūkesčių, kurių ji tikisi iš statutinių pareigūnų. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra pareigūno vardo pažeminimą charakterizuojančio požymio, t. y. akivaizdžiai žemina institucijos autoritetą, griauna pasitikėjimą bausmių vykdymo sistemos įstaiga arba ją kompromituoja. Vien tik teisės aktų nustatytų reikalavimų nesilaikymas savaime negali būti vertinamas kaip akivaizdžiai žeminantis institucijos autoritetą, griaunantis pasitikėjimą įstaiga arba ją kompromituojantis. Taip pat kaip ir nurodymas, jog pareiškėjas šiurkščiai pažeidė teisės aktų normas, neatskleidžiant pažeidimo šiurkštumo, nėra pagrįstas. Nors atsakovas nurodo, jog apeliantas 2013 m. spalio 20 d. vairavo automobilį būdamas neblaivus, esant leistinam 90 km/h greičiui, važiavo 113 km/h greičiu, tačiau tai, ar pareiškėjas tokiais savo veiksmais pažemino pareigūno vardą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nesutinka, jog pareiškėjas savo veiksmais padarė pažeidimą, kvalifikuotiną kaip pareigūno vardo pažeminimas. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, jog pareiškėjui už padarytą tarnybinį nusižengimą pagrįstai skirta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš tarnybos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, jog skundžiamu Įsakymu skirta nuobauda – atleidimas iš pareigų – laikytina neproporcinga padarytam pažeidimui, t. y. aiškiai per griežta. Pareiškėjo padarytas pažeidimas sunkių pasekmių nesukėlė, todėl Įsakymo 2 dalis keistina ir pareiškėjui skirtas atleidimas iš pareigų pakeičiamas į Statuto 24 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nuobaudą – papeikimą. Dėl to, jog už pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą neskirtinas atleidimas iš pareigų, atitinkamai kaip nepagrįstas naikintinas ir Įsakymo 3 punktas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš pareigų, o Įsakymo 1 punktas pakeičiamas atsižvelgiant į šiame teismo procesiniame sprendime išdėstytus motyvus.

Statuto 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pareigūnų tarnyba Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose organizuojama statutinės drausmės pagrindais ir reglamentuojama įstatymuose, šiame statute ir kituose teisės aktuose. Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja šis statutas, o darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai, kiti teisės aktai taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis statutas ir Valstybės tarnybos įstatymas. Darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), t. y. Valstybės tarnybos įstatyme yra expressis verbis įtvirtintas subsidiarus kitų teisės aktų taikymas. Atsižvelgiant į tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nėra numatytos teisinės pasekmės, kai valstybės tarnautojo atleidimas iš pareigų pripažįstamas neteisėtu, sistemiškai su Valstybės tarnybos įstatymo normomis taikytinas DK 297 straipsnis (dabar – DK 300 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-773/2011).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalyje (redakcija, įsigaliojusi 2013 m. sausio 1 d.) numatyta, jog jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Tenkinus pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamo įsakymo atitinkamų punktų panaikinimo ir pakeitimo, pareiškėjas grąžintinas atgal į tarnybą ir jam priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų įsidarbinęs kitoje darbovietėje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo Įsakymo 2 punktas, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, pakeičiamas, paskiriant pareiškėjui papeikimą, Įsakymo 3 punktas, kuriuo pareiškėjas atleistas iš tarnybos, panaikinamas, Įsakymo 1 punktas pakoreguojamas atsižvelgiant į šiame sprendime išdėstytus motyvus, atsakovas įpareigotinas grąžinti pareiškėją į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (duomenys neskelbtini)pareigas, taip pat pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką.

Pažymėtina, jog pagal atsakovo pateiktus duomenis (I t., b. l. 161, II t., b. l. 15), laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo dienos vidutinis darbo užmokestis – 161,21 Lt (46,69 Eur) (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymo Nr. A1-693 „Dėl metinių darbo dienų koeficientų bei metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir valandų skaičių 2014 metais patvirtinimo“ 2.1.1 punktą, 2014 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių darbo dienų savaitei, buvo 21 darbo diena. Pareiškėjui nuo atleidimo iš tarnybos dienos, t. y. nuo 2014 m. sausio 14 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos – 2015 m. sausio 12 d. imtinai turėtų būti priteista 40 624,92 Lt (11 765,79 Eur) (už 14 darbo dienų 2014 m. sausio mėnesį, už 2014 m. vasario – 2014 m. gruodžio mėnesius įskaitytinai ir už 2015 m. sausio mėnesį – 7 darbo dienas, iš viso už 11 mėnesių ir 21 darbo dieną ((11 mėn. x 21 d. d. x 161,21 Lt) + (21 x 161,21 Lt)) (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų). Taip pat nuo 2015 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo dalies dėl grąžinimo į tarnybą visiško įvykdymo pareiškėjui priteistina po 161,21 Lt (46,69 Eur) už kiekvieną darbo dieną.

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui taip pat išdėstė prašymą priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dėl to, jog jis patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sveikatos negalavimų, pažeminimą, jo karjera tikslingai buvo sužlugdyta.

Valstybės tarnybos įstatymas nenumato neturtinės žalos atlyginimo, tačiau Darbo kodekso 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio nuostata, tokios žalos atlyginimui šiuo atveju taikomas Darbo kodekso 250 straipsnis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-67/2012).

Nagrinėjamu atveju dėmesys atkreiptinas į tai, jog tarnybinė atsakomybė pareiškėjui apskritai buvo taikyta pagrįstai, t. y. pareiškėjas dėl atitinkamų savo veiksmų yra pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą. Įvertinus pareiškėjo pateiktus argumentus, kuriais jis grindžia neturtinę žalą, taip pat byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagal Darbo kodekso 250 straipsnį, todėl šis pareiškėjo reikalavimas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjo J. S. (J. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų direktoriaus 2013 m. lapkričio 22 d. įsakymo (duomenys neskelbtini) „Dėl tarnybinės nuobaudos J. S. skyrimo ir atleidimo iš tarnybos” 1 ir 2 punktus ir skirti J. S. (J. S.) tarnybinę nuobaudą – papeikimą, 3 punktą panaikinti.

Grąžinti pareiškėją J. S. (J. S.) į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų (duomenys neskelbtini) pareigas.

Priteisti pareiškėjui J. S. (J. S.) iš atsakovo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų 40 624,92 Lt (keturiasdešimt tūkstančių šeši šimtai dvidešimt keturi litai devyniasdešimt du centai) (11 765,79 Eur (vienuolika tūkstančių septyni šimtai šešiasdešimt penki eurai septyniasdešimt devyni euro centai)) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat po 161,21 Lt (vienas šimtas šešiasdešimt vienas litas dvidešimt vienas centas) (46,69 Eur (keturiasdešimt šeši eurai šešiasdešimt devyni euro centai)) vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo 2015 m. sausio 13 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos (neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų).

Kitą pareiškėjo J. S. (J. S.) skundo dalį atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė