2K-93-489/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-93-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00492-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.10.2;

1.1.1.5.2. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,

išteisintajam E. K.,

jo gynėjai advokatei Jurgitai Spaičienei,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei B. K.,

jos atstovui advokatui Gintarui Černiauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. K. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžiu E. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 166 straipsnio 1 dalį, 198 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį ir UAB „R.“ pagal BK 198 straipsnio 1, 3 dalis, 1981 straipsnio 1, 3 dalis išteisinti, nenustačius E. K. ir juridinio asmens veikoje šių nusikalstamų veikų sudėties. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. K. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti atmestas ir netenkintas prašymas priteisti 2000 Lt proceso išlaidoms (advokato pagalbai) atlyginti.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 7 d. nuosprendžio dalis, kuria E. K. pagal BK 166 straipsnio 1 dalį, 198 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį ir UAB „R.“ pagal BK 198 straipsnio 1, 3 dalis, 1981 straipsnio 1, 3 dalis išteisinti nenustačius jų veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pakeista ir rezoliucinėje dalyje išdėstyta, kad E. K. pagal BK 166 straipsnio 1 dalį, 198 straipsnio 1 dalį, 1981 straipsnio 1 dalį ir UAB „R.“ pagal 198 straipsnio 1, 3 dalis, 1981 straipsnio 1, 3 dalis išteisinti, nes neįrodyta, jog jie dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nukentėjusiosios ir jos atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti iš dalies, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

E. K. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktorius, vadovaujamos įmonės veiklos vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), naudodamasis įmonės interneto ryšio elektroninės prieigos adresu (duomenys neskelbtini) ir kompiuterine technika, 2011 m. rugpjūčio 10 d. 14.36 ir 14.52 val., pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai pasinaudodamas žinomu prisijungimo prie elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) vardu ir slaptažodžiu, prisijungė prie elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini), kuri priklauso UAB „C. “ ir naudojama šios įmonės komercinei veiklai bei UAB „C. “ direktorės B. K. asmeniniams susirašinėjimams. Prisijungimo laiku neteisėtai, neturėdamas elektroninio pašto dėžutės savininko UAB „C. “ ir naudotojos B. K. leidimo, stebėjo elektroninių ryšių tinklais siunčiamos informacijos turinį.

UAB „R.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), kurios direktorius E. K. turi teisę atstovauti bendrovei, jos vardu priimti sprendimus bei kontroliuoti bendrovės veiklą, buvo kaltinama tuo, kad įmonės veiklos vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), naudojant įmonės interneto ryšio elektroninės prieigos adresą (duomenys neskelbtini) ir kompiuterinę techniką, 2011 m. rugpjūčio 10 d. 14.36 ir 14.52 val., pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai pasinaudojant prisijungimo prie elektroninės pašto dėžutės (duomenys neskelbtini) vardu ir slaptažodžiu, prisijungė prie elektroninio pašto dėžutės (duomenys neskelbtini). Prisijungimo laiku neteisėtai, neturint elektroninio pašto dėžutės savininko UAB „C. “ ir naudotojos B. K. leidimo, stebėjo elektroninių ryšių tinklais siunčiamos informacijos turinį.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė B. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorės nuomone, skundžiama nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, nes jos argumentai prieštarauja materialiosios ir procesinės teisės normoms. Be to, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys, 20 straipsnio 2 dalis, 166 straipsnio 1 dalis, 198 straipsnio 1 ir 3 dalys, 198 1 straipsnio 1 ir 3 dalys, 210 straipsnis), padarė baudžiamojo proceso pažeidimus (BPK 1, 6, 7 straipsniai, 20 straipsnio 5 dalis, 241 straipsnio 2 dalis, 287 straipsnis) ir nesilaikė teismų praktikos dėl juridinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, įrodymų vertinimo ir aktualių nacionalinės bei tarptautinės teisės nuostatų, reglamentuojančių teisės į privatų gyvenimą ir į susirašinėjimo slaptumą. Nesant atsakomybės už nusikalstamų veikų, t. y. asmens susižinojimo neliečiamumo pažeidimo, neteisėto elektroninių duomenų perėmimo ir panaudojimo, neteisėto prisijungimo prie informacinės sistemos bei komercinio šnipinėjimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoms riboms šioms veikoms kvalifikuoti ir vertinti, paliekama galimybė ikiteisminio tyrimo institucijoms nevisapusiškai atlikti tyrimą, žemesnių instancijų teismams priimti nepagrįstus bei neteisėtus sprendimus, ir dėl to šias veikas padarę asmenys lieka nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių E. K. ir UAB „R.“ kaltę. Nukentėjusiosios nuomone, byloje yra surinkti įrodymai, kurie pagrindžia abiejų išteisintųjų asmenų kaltę dėl veikų, numatytų atitinkamai BK 166 straipsnio 1 dalyje, 198 straipsnio 1 dalyje, 1981 straipsnio 1 dalyje ir 198 straipsnio 1, 3 dalyse, 1981 straipsnio 1, 3 dalyse, ir šie asmenys nepagrįstai nepatraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal šiuos baudžiamuosius įstatymus.

Taip pat kasatorė nesutinka su skundžiamos nutarties išvadomis apie byloje nepaneigtą galimybę, kad prie UAB „R.“ bevielio ryšio maršrutizatoriaus galėjo būti prisijungta išoriškai, bei neva nesančių neginčytinų įrodymų, jog prie nukentėjusiosios pašto dėžutės buvo jungtasi būtent iš UAB „R.“ priklausančios kompiuterinės technikos. Kasatorė pažymi, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog įvykio metu šios bendrovės patalpose apskritai buvo naudota bevielio tinklo įranga (visi liudytojais apklausti išteisintos bendrovės darbuotojai patvirtino, kad išteisintos bendrovės patalpose interneto prieiga yra laidinė, o bevielio tinklo prieiga jie nesinaudoja), kada ši bendrovė įsigijo maršrutizatorių ir kuriuo metu jis buvo sukonfigūruotas. Kartu nukentėjusioji nurodo ir specialisto P. T. pateiktas išvadas apie bevielio tinklo ryšio ir kitos technikos veikimo galimybes išteisintos bendrovės patalpose bei teigia, kad E. K. versija apie tariamą įsilaužimą į jo vadovaujamos bendrovės serverį yra neparemta jokiais objektyviais ir tokią aplinkybę patvirtinančiais duomenimis ir vertintina tik kaip gynybinė versija. Juolab kad skundžiamoje nutartyje neteisingai nurodyta, jog tokią E. K. versiją patvirtino liudytojas A. Č., nes šis liudytojas teisme nurodė tik apie bandymą įsilaužti, o ne apie įvykdytą įsilaužimą į šios bendrovės serverį. Nukentėjusioji nurodo ir tai, kad išteisintojo parodymus apie neva perduotus bevielio interneto ryšio prisijungimo kodus paneigė liudytojas A. D.. Nebuvo jokios galimybės prie UAB „R.“ bevielio ryšio maršrutizatoriaus prisijungti išoriškai, taip neteisėtai prisijungiant prie jos elektroninio pašto. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog ne UAB „R.“ dirbantis pašalinis asmuo (kuris, beje, dar turėjo žinoti ir prisijungimo prie UAB „R.“ bevielio interneto slaptažodį arba naudoti specialią įrangą) būtų turėjęs tikslą per šios bendrovės IP adresą išoriškai jungtis prie kasatorės elektroninio pašto.

Kasatorė teigia, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog prie elektroninio pašto buvo jungtasi septynis kartus iš kompiuterio, kurio IP adresas registruotas būtent UAB „R.“ vardu. Kasatorė pažymi ir tai kad, norint prisijungti prie elektroninio pašto dėžutės, yra būtina žinoti prisijungimo slaptažodį, kurį iš visų UAB „R.“ darbuotojų žinojo tik E. K.. Tokias aplinkybes patvirtina byloje esantis prisijungimo žurnalas, specialių žinių turintis liudytojas J. K. (J. K.) ir tai, kad E. K., prieš pradėdamas dirbti išteisintoje bendrovėje, dirbo kasatorės vadovaujamoje įmonėje, kur, be tiesioginių pareigų, buvo atsakingas ir už tinklo administravimą.

Kasatorė nurodo, kad E. K. turėjo prisijungimo slaptažodį, nes būtent jis sukūrė jos elektroninį paštą kartu su prisijungimo slaptažodžiu, kurio ji nebuvo pasikeitusi iki tol, kol nepastebėjo neteisėtų prisijungimų prie savo pašto dėžutės. Tokios aplinkybės patvirtina, kad būtent išteisintasis turėjo esminę informaciją, leidusią jam prisijungti prie nukentėjusiosios elektroninio pašto dėžutės, peržiūrėti, skaityti, nagrinėti ir sekti dėžutėje esančius laiškus bei jų priedus. Nukentėjusioji atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek išteisintasis, tiek liudytojas A.

Č. patvirtino, jog jis (E. K.) turėjo specialių žinių, susijusių su informacinėmis technologijomis (savo įmonėje pats įsidiegė technologiškai sudėtingesnę nei kitos sistemos operacinę sistemą „Linux“ ir pats iš savo nešiojamo kompiuterio atminties ištrynė ankstesnius internetinės naršyklės veiklos istorinius duomenis). Išteisintasis turėjo aiškų motyvą jungtis, stebėti, sekti jos elektroninio pašto dėžutę ir per ją vykdomą susirašinėjimą, nes jam buvo svarbi ir reikšminga informacija tiek apie ją, tiek apie jos vadovaujamos bendrovės komercinę veiklą.

Abi bendrovės – UAB „R.“ ir UAB „C. “ yra konkuruojančios (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 7 dalis), nes šios įmonės kaip didmeniniai platintojai platino tą patį maisto papildą „Validolis“. Būtent dėl tokių aplinkybių UAB „R.“ vadovas E. K. turėjo aiškų interesą jungtis prie jos elektroninio pašto dėžutės, stebėti ir sekti joje esančią svarbią konkurencinėje rinkoje informaciją ir vykdomą susirašinėjimą su klientais dėl produktų kainų. Išteisintojo veiksmų motyvaciją patvirtina UAB „R.“ rinkos produktų kainų analizė, t. y.

ši bendrovė analizavo tik tuos kasatorės vadovaujamos bendrovės vaistinių preparatų pardavimus (bet ne pačią šių produktų rinką), kuriuos platino ir pati UAB „R.“. Be to, tai, kad šie vaistiniai preparatai buvo gaunami iš to paties gamintojo, taip pat patvirtina E. K. aiškų suinteresuotumą gauti ir rinkti informaciją apie kasatorės vadovaujamos įmonės komercinę veiklą.

Kasatorė nurodo, kad skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ir nemotyvuotai neįvertintas teismui pateiktas daiktinis įrodymas – maisto papildas „Tribestan“, kurį anksčiau platino jos įmonė, o po to, kai jos įmonė buvo išstumta iš rinkos, pradėjo platinti išteisintoji bendrovė. Tai, kad kasatorės įmonė neatsitiktinai buvo išstumta iš rinkos ir dėl to nebeplatina šio produkto, patvirtina ir ant jo pakuotės esantis lipdukas su išteisintos bendrovės duomenimis, kuris užklijuotas ant ankstesniojo lipduko su kasatorės bendrovės duomenimis.

Kasaciniame skunde nukentėjusioji nurodo išteisintos bendrovės įsteigimo datą, jos steigėjus ir akcininkus, datas ir asmenis, kada ir kam buvo perleistas atitinkamas šių įmonių akcijų skaičius, ir pažymi, kad byloje esantys dokumentai patvirtina šios bendrovės tiesiogines sąsajas su Latvijos Respublikos bendrove SIA „B.“ (kuri platina tuos pačius produktus Latvijos rinkoje ir anksčiau tiekė tuos pačius produktus nukentėjusiosios įmonei) ir Bulgarijos Respublikos bendrove „S. “ (gaminančios aptariamus produktus, t. y. „Tribestan“ ir „Tribestan Vita“). Anot kasatorės, šie duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad išteisinta bendrovė buvo įsteigta ir kontroliuojama tų pačių asmenų, tarp jų ir išteisintojo, siekiančių iš Lietuvos rinkos pašalinti buvusį partnerį UAB „C. “ dėl pelningos šios įmonės veiklos pardavinėjant minėtus medikamentus. Taip buvo daroma ne tik su SIA „B.“ iškeltais nepaaiškinamais finansiniais reikalavimais buvusiam partneriui – kasatorės vadovaujamai bendrovei, bet galbūt ir pasinaudojant buvusio jos įmonės darbuotojo E. K. neteisėtai disponuojama informacija.

Kartu kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nevertino E. K. ir UAB „R.“ veiksmų pagal BK 210 straipsnio požymius, nors byloje yra duomenų, leidžiančių teigti, jog E. K. padarė būtent šią nusikalstamą veiką. Nukentėjusioji nurodo, kad tiek jos vadovaujama įmonė, tiek išteisinta bendrovė platina Lietuvoje analogiškus preparatus ir dėl to pasiūlymai derantis su potencialiu klientu yra nevieši, įmonių teikiama ir gaunama informacija apie produktus, kainas bei klientus konkurentams taip pat nėra vieša. Todėl tokios informacijos gavimas yra naudingas varžymosi procese dėl rinkų ir klientų siekiant ekonominės naudos. Išteisintos bendrovės direktoriui E. K. neteisėtai prisijungus prie konkurento UAB „C. “ elektroninio pašto, išteisintajam tapo prieinama elektroniniuose laiškuose esanti informacija ir susirašinėjimai verslo reikalais. Panaudojus šią neteisėtai gautą informaciją, E. K. ir UAB „R.“ galėjo pasiūlyti klientams palankesnes sąlygas įsigyti siūlomą produktą. Taip neteisėtai pasinaudojus konfidencialia informacija, nesąžiningais būdais UAB „R.“ konkuravo su UAB „C. “, pastaroji įmonė buvo stumiama iš rinkos ir nuviliojami jos klientai. Pasinaudojus slapta ir konkurentams teisėtai neprieinama potencialiai komercinę vertę turinčia informacija iš kasatorės elektroninio pašto išteisintoji bendrovė šią informaciją įsigijo ir nesąžiningai panaudojo įsitvirtinti rinkoje, pasiūlydama geresnes sąlygas klientams. Dėl to kasatorė teigia, kad prie jos elektroninio pašto buvo neteisėtai prisijungta ne tik siekiant gauti jos vadovaujamos įmonės duomenis, bet ir juos panaudoti. Kasatorės nuomone, kasacinės instancijos teismo išaiškinimas dėl BK 210 straipsnyje numatytos veikos yra būtinas tam, kad žemesnės instancijos teismai, nagrinėdami bylas dėl komercinio šnipinėjimo, turėtų šios nusikalstamos veikos vertinimo ribas, nepadarytų klaidingų ir nepagrįstų išvadų.

Apibendrindama kasatorė teigia, kad prie jos elektroninės pašto dėžutės iš IP adreso (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) galėjo prisijungti būtent tik E. K., kuris turėjo prisijungimo prie jos elektroninio pašto slaptažodį ir neteisėtam prisijungimui turi specialių žinių apie informacines technologijas. Be to, jo kaltę pagrindžia ir aiškus nusikalstamos veikos padarymo motyvas, jo suinteresuotumas gauti informaciją apie UAB „C. “ platinamų produktų kainas, klientus, kurią vėliau galėtų panaudoti konkuruojant su kasatorės vadovaujama įmone. Anot kasatorės, tai reiškia, kad E. K. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nes suvokė, jog neteisėtai jungdamasis prie jos elektroninės pašto dėžutės daro neteisėtą veiką. Kartu jis ne tik pažeidė asmens susirašinėjimo neliečiamumą, bet ir, neteisėtai prisijungdamas prie informacinės sistemos, perėmė elektroninius duomenis. Dėl nusikalstamų UAB „R.“ ir E. K. veiksmų kasatorės įmonė patyrė finansinį spaudimą iš buvusių partnerių, nes galbūt nusikalstamais veiksmais E. K. gavo saugomą bendrovės informaciją apie mažmeniniams pardavėjams siūlomas minėtų medikamentų kainas, šių produktų rinkos tyrimų analizę ir kitus nukentėjusiosios darbinius susirašinėjimus.

Aptardama BK 20 straipsnio 2 dalies nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinio Teismo) 2009 m. birželio 9 d. nutarimo išaiškinimus, kasatorė teigia, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad E. K. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl to atitinkamai kyla ir jo vadovaujamo juridinio asmens – UAB „R.“ baudžiamoji atsakomybė dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 198 straipsnio 1, 3 dalyse, 1981 straipsnio 1, 3 dalyse. Juolab kad šio juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei atsirasti yra visos BK 20 straipsnyje nustatytos ir Konstitucinio Teismo minėtame nutarime išaiškintos sąlygos: 1) UAB „R.“ inkriminuotos nusikalstamos veikos patenka į BK specialiojoje dalyje nurodytų nusikalstamų veikų, už kurias numatyta juridinių asmenų baudžiamoji atsakomybė, sąrašą; 2) byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nusikalstamą veiką padarė šios bendrovės direktorius E. K.; 3) veikos padarytos UAB „R.“ interesais – prie kasatorės elektroninio pašto neteisėtai buvo prisijungta, siekiant nesąžiningai konkuruoti rinkoje su jos vadovaujama įmone. Tiek E. K., tiek jo vadovaujamai UAB „R.“ apeliacinės instancijos teismas privalėjo panaikinti nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad byloje yra surinkti įrodymai, patvirtinantys E. K. ir UAB „R.“ kaltę, išsamiai nevertino šių įrodymų visumos, jų neanalizavo ir padarė nepagrįstas bei neteisėtas išvadas dėl neva nesurinktų įrodymų, patvirtinančių E. K. dalyvavimą padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ir dėl neva neįrodyto UAB „R.“ dalyvavimo padarant šiam juridiniam asmeniui inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Kasatorė, remdamasi teismų praktika dėl įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-178/2009), teigia, kad ir nagrinėjamoje byloje E. K. ir UAB „R.“ kaltė taip pat grindžiama netiesioginiais įrodymais ir jų visuma. Be to, šie duomenys, patvirtinantys, kad būtent išteisintasis neteisėtai jungėsi prie kasatorės elektroninio pašto, vieni kitiems neprieštarauja, susiję tarpusavyje, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs bei išsamūs ir juos patvirtino kiti byloje esantys netiesioginiai įrodymai, kuriuos vertinant kartu galima daryti išvadą, kad būtent UAB „R.“ direktorius E. K., siekdamas naudos savo vadovaujamam juridiniam asmeniui ir turėdamas aiškų motyvą, neteisėtai jungėsi prie kasatorės elektroninės pašto dėžutės. Be to, teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir į tai, kad byloje nėra duomenų (kurių, beje, viso proceso metu nepateikė ir pats išteisintasis), patvirtinančių E. K. nurodytas aplinkybes apie kažkokių asmenų įsilaužimą į UAB „R.“ informacinę sistemą ir prisijungimą prie kasatorės elektroninio pašto.

Kasatorė pažymi, kad pagal BPK 7 straipsnyje numatytą rungimosi principą E. K. turėjo lygias teises teismui pateikti jo gynybinę versiją pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Dėl to nukentėjusioji teigia, kad išteisintojo parodymai prieštarauja kitų byloje apklaustų asmenų parodymams ir bylos medžiagai, jie nepagrįsti jokiais kitais byloje esančiai duomenimis ir turi būti vertinami kritiškai. Taip pat kasatorė teigia, kad niekuo nepagrįstai ir nerealiai gynybinei versijai negali būti taikomi nekaltumo prezumpcijos principai. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai išteisino E. K. ir jo vadovaujamą juridinį asmenį, nors, byloje surinktus netiesioginius įrodymus tarpusavyje sujungus nuoseklia ir logiška grandine, būtų įrodyta šių asmenų kaltė dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų. Abiejų instancijų teismai neatliko išsamaus byloje surinktų įrodymų tyrimo, išsamiai neišnagrinėjo bei neįvertino bylos medžiagos, joje surinktų įrodymų visumos, tarpusavyje esančių duomenų nesiejo, nenustatinėjo loginio ryšio tarp esamų duomenų ir dėl to padarė nepagrįstas bei neteisėtas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismo pozicija ir požiūris į baudžiamojo proceso paskirtį bei įrodinėjimo proceso esmę tiesiogiai prieštarauja BPK 1, 6, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies, 287 straipsnio nuostatoms. Kasatorė teigia, kad teismas be pagrindo suteikė didesnę įrodomąją reikšmę E. K. objektyviai nepagrįstiems paaiškinimams, neanalizavo tokių parodymų patikimumo, nelygino jų su kitais byloje esančiais įrodymais, būtent paneigiančiais išteisintojo nurodytas aplinkybes. Apibendrindama kasatorė teigia, kad dėl netinkamai atlikto įrodymų vertinimo teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra neobjektyvios, nes bylos įrodymai paneigia E. K. versiją ir patvirtina kasatorės poziciją, o apeliacinio teismo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai turi būti vertinami kaip esminiai, dėl kurių teismas neįvykdė pareigos išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Kasatorė nurodo, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog skundžiamoje nutartyje nurodytu laiku prie jos elektroninio pašto dėžutės buvo neteisėtai prisijungta iš kompiuterio, priklausančio UAB „R.“, ir kad tai padarė būtent šios bendrovės vadovas E. K.. Šį savo elektroninį paštą ji naudojo tiek darbo, tiek asmeniniais reikalais (susirašinėjo su savo sutuoktiniu ir draugėmis, kurios siuntė informaciją apie savo artimųjų sveikatos būklę ir nuotraukas). Aptardama Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnio, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucijos) 22 straipsnio nuostatas, kasatorė teigia, kad neteisėtais prisijungimais prie jos elektroninio pašto buvo pažeista jos teisė į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą. Tokia jos teisė į susižinojimo neliečiamumą buvo pažeista aktyviais E. K. ir UAB „R.“ veiksmais, kurių neteisėtumas pasireiškė tuo, kad abu išteisintieji veikė be jos sutikimo, neturėdami įstatymo nustatyto pagrindo, t. y. neteisėtai stebėjo jos elektroninių ryšių tinklais gautus ir siunčiamus pranešimus. BK 166 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta formali nusikalstamos veikos sudėtis, todėl pats neteisėto prisijungimo prie elektroninio pašto dėžutės, kuria nukentėjusioji naudojosi darbo ir asmeniniais reikalais, faktas leidžia daryti išvadą apie pažeistą jos susižinojimo neliečiamumą. Taip kasatorei buvo padaryta žala laisvai, nevaržomai bendrauti, t. y. neturinė žala, nes sužinojusi, kad be jos leidimo neteisėtai buvo prisijungta prie jos pašto ir toks neteisėtas prisijungimas buvo padarytas iš UAB „R.“, vadovaujamos E. K., priklausančio IP adreso, bei suvokusi, kad pašaliniams asmenims tapo prieinamas jos ir trečiųjų asmenų asmeninių ir su darbo reikalais susijusių susirašinėjimų turinys, ilgą laiką buvo emociškai sukrėsta bei iki šiol jaučiasi nesaugi.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų

Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.).

Taigi kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia E. K. kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, o kokie – ne, prašymai, atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms, iš naujo vertinti atskirus įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Antra, BPK 255 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniuose skunduose nebuvo keliami klausimai dėl E. K. veikos kvalifikavimo pagal BK 210 straipsnį, nebuvo prašymų keisti jam kaltinimą, teismai jokių išvadų šiuo klausimu nedarė. Taigi kasacinio skundo argumentai, kad abiejų instancijų teismai nepagrįstai nevertino E. K. ir UAB „R.“ veiksmų pagal BK 210 straipsnyje numatyto komercinio šnipinėjimo požymius, nesudaro kasacinės bylos nagrinėjimo dalyko ir, remiantis BPK 255 straipsnio ir 367 straipsnio 3 dalies nuostatomis, paliekami nenagrinėti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Pagal kasaciniame skunde nurodomus prieštaravimus įrodymų vertinimui nėra pagrindo pripažinti, kad bylos įrodymų vertinimas teismų atliktas nesilaikant BPK 20 straipsnio ir kitų kasaciniame skunde nurodytų BPK straipsnių reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje dėl visų trijų E. K. ir juridiniam asmeniui UAB „R.“ inkriminuotų nusikalstamų veikų išteisinamąjį nuosprendį priėmė išsamiai ištyręs visus esminę reikšmę turinčius kaltinamajame akte nurodytus bylos duomenis. Teismas atskirai įvertino kiekvieno rašytinio įrodymo ir byloje apklausto liudytojo, taip pat nukentėjusiosios ir E. K. parodymų turinį, vėliau, nurodęs, kurie E. K. ir juridiniam asmeniui inkriminuojamų nusikaltimų požymiai privalėjo būti nustatyti, apsvarstė ir bylos įrodymų visetą. Iš šio viseto pagrindu teismo nustatytų aplinkybių aiškiai matyti, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kurie patvirtintų visas kaltinimuose nurodytas aplinkybes, jog būtent E. K. atliko baudžiamųjų įstatymų draudžiamus veiksmus. Teismas išdėstė aiškius argumentus, kodėl padarė išvadą, kad neįrodyta, jog būtent E. K. žinojo ir pasinaudojo nukentėjusiosios pašto slaptažodžiu, jog būtent šis asmuo stebėjo nukentėjusiosios elektroninių laiškų turinį, jog įsibrovimui į nukentėjusiosios paštą buvo naudojami būtent UAB „R.“ kompiuteriai. Iš teismo nuosprendyje (T. 1, b. l. 60–62) padarytų įrodymų įvertinimo motyvų bei išvadų dėl E. K. ir juridinio asmens – UAB „R.“ išteisinimo aiškiai ir logiškai išplaukia, kodėl bylos duomenų pagrįsti būtent E. K. ir jo vadovaujamos bendrovės kaltumą byloje nepakanka.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje buvo pakeistas E. K. ir juridinio asmens – UAB „R.“ išteisinimo pagrindas ir, atsakant į apeliacinių skundų argumentus, išdėstytos motyvuotos išvados, kodėl bylos įrodymų pagrindu negali būti daromos patikimos išvados dėl išteisintųjų kaltumo. Tiek pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytoms išvadoms, tiek apeliacinės instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl įrodymų vertinimo pritartina.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Iš nutarties turinio matyti, kad šis teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą išdėstęs ir išanalizavęs apeliantų ginčijamus ir naujai gautus įrodymus, išdėstė tinkamus motyvus, paaiškinančius, kodėl sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodymų vertinimo klaidų ir bylą išnagrinėjo teisingai. Šio teismo priimtame sprendime į esminius apeliantų argumentus buvo atsakyta, paaiškinant, kodėl jie atmetami. Nėra pagrindo kasacinio skundo teiginiams, kad šis teismas pažeidė BPK 1, 6, 7 straipsnių, 20 straipsnio 5 dalies, 241 straipsnio 2 dalies ar 287 straipsnio nuostatas.

Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Po bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose, esant išlikusiam ir nepašalinamam prieštaravimui tarp nukentėjusiosios ir E. K. parodymų dėl elektroninio pašto slaptažodžio žinojimo aplinkybių, neįrodžius, kad neteisėtai prie paskyros prisijungta buvo būtent iš E. K. naudoto ar kito bendrovės kompiuterio, nepaneigus aplinkybių, kad IP adresu (duomenys neskelbtini) buvo galima pasinaudoti ir nukentėjusiosios elektroninio pašto paskyrą pasiekti ir per bevielio ryšio maršrutizatorių iš išorės, t. y. neginčijamais įrodymais nenustačius, kad nukentėjusiosios tapatybę patvirtinančius duomenis 2011 m. rugpjūčio 10 d neteisėtai, suklaidindamas sistemą, įvedė būtent E. K., šio asmens kaltumas pagrįstai teismų pripažintas neįrodytu. Asmens kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis), tačiau iš teismų išnagrinėtų bylos duomenų įvertinimo ir nukentėjusiosios kasaciniame skunde pateiktų pasiūlymų kitaip vertinti šiuos duomenis neišplaukia išvada, kad kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamų veikų aplinkybės įrodytos.

Kasaciniame skunde plačiai dėstomos aplinkybės apie galimą E. K. ir jo vadovaujamos bendrovės motyvo turėjimą, šių asmenų tyčią, suinteresuotumą neteisėtai jungtis ir stebėti panašia veikla besiverčiančios nukentėjusiosios elektroninio pašto paskyrą. Nekvestionuojant šių kasatorės dėstomų aplinkybių pagrįstumo, pasakytina, kad vien motyvo ar tikslo veikti nustatymas, neįrodo išteistų asmenų kaltinimuose nurodytų nusikaltimų padarymo ir nėra pakankamas siekiant nustatyti BK 166 straipsnio 1 dalyje, 198 straipsnio 1 dalyje ar 1981 straipsnio 1 dalyje numatytų sudėčių buvimą. Be to, fakultatyviniai subjektyvieji veikų požymiai (motyvas, tikslas) šiuo atveju gali būti labai įvairūs ir neturi esminės reikšmės šių nusikaltimų kvalifikavimui. Šie požymiai nėra privalomi pirmiau minėtų, formaliomis sudėtimis aprašytų nusikaltimų požymiai.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų ar netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, dėl kurių reikėtų šią nutartį naikinti ir bylą iš naujo grąžinti nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės B. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas