2K-151/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–151/2014

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00217-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija

2.3.6.4.4.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorei Sigutei Malinauskienei,

gynėjui Adomui Liutvinskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko ir civilinio ieškovo UAB „J“ atstovo D. J. kasacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams aštuoniems mėnesiams.

Priteista iš M. M. 82 000 Lt UAB „J“ bei 417,12 Lt valstybei už apmokėtas kelionės išlaidas ir 96,20 Lt – už pašto išlaidas (iš viso 513,32 Lt).

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: M. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties. UAB „J“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislavo Ranonio pranešimą, prokurorės, prašiusios prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o civilinio ieškovo atstovo – iš dalies tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. M. pirmosios instancijos teismo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 27 d., apie 19.00 val., Panevėžyje, Ukmergės g. 18, prekybos centro „IKI“ patalpose esančioje picerijoje „Kakadu“, apgaulės būdu, žadėdamas parduoti 12 ha žemės sklypą, esantį netoli Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), UAB „J“, žinodamas, kad žemės sklypas nuosavybės teise jam nepriklauso, paėmęs iš UAB „J“ įgalioto asmens D. L. J. avansą – 80 000 Lt, savo naudai įgijo svetimą didelės vertės UAB „J“ priklausantį turtą – 80 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas M. M. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino, nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.

Kasaciniu skundu Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroras Gražvydas Kazlauskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nuosprendį.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl M. M. išteisino nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą neva D. L. J. visą laiką žinojo, kad parduodamas žemės sklypas M. M. niekada nepriklausė, jis neprisistatė kaip žemės sklypo savininkas ar jo atstovas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad byloje nėra įrodymų, jog M. M. būtų suklaidinęs jam pinigus perdavusį D. L. J., nes pinigai buvo perduoti už tai, kad M. M. į kavinę atneštų žemės sklypo dokumentus.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje turėjo būti išdėstyti aiškūs argumentai, kodėl nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir kodėl daromos priešingos išvados. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais, t. y. D. L. J., S. L., J. K., O. E. parodymais, patvirtinančiais, kad D. L. J., kaip įgaliotas įmonės UAB „J“ atstovas, ketino įsigyti 12 ha žemės sklypą. Antai S. L. parodė, kad jis tarpininkavo sudarant M. M. ir D. S. J. sandorį, o J. K. – kad dalyvavo 2009 m. vasario 27 d. perduodant pinigus M. M., kuris žemės sklypo dokumentus žadėjo atnešti tik gavęs avansą. Taip M. M. elgėsi baimindamasis, kad pirkėjai sužinos, jog jam žemė nepriklauso. Be to, iš telefoninių pokalbių skambučių išklotinių matyti, kad M. M. kontaktavo su S. L., D. L. J., J. K. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų nevertino, taip pat neatsižvelgė į tai, kad po įvykio M. M. telefonu kontaktavo su D. L. J., o S. L. net vyko jo ieškoti į namus.

Skunde pažymima, kad apgaulė sukčiaujant yra esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Iš pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų akivaizdžiai matyti, kad M. M. panaudota apgaulė buvo esminė, dėl kurios D. L. J. matant S. L. ir J. K. perdavė M. M. 80 000 Lt avansą už perkamą žemės sklypą.

Kasaciniu skundu civilinio ieškovo UAB „J“ atstovas D. J. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305, 331 ir 332 straipsnių reikalavimų, nes jame nėra įrodymų analizės, nenurodyta, kodėl kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo įrodymai.

Teismo išvados, kad neva D. L. J. visą laiką žinojo, jog žemės sklypas M. M. niekada nepriklausė, nes jis neprisistatė kaip žemės sklypo savininkas ar jo atstovas, o pinigai M. M. buvo perduoti tik tam, kad šis atneštų žemės sklypo dokumentus, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

Kasatorius mano, kad kaltinimo esmė yra ne tai, ar priklausė tariamai parduodamas žemės sklypas M. M., o tai, jog jis paėmė didelę pinigų sumą žadėdamas padėti vykdyti žemės sklypo pardavimo sandorį, o po to pasislėpė ir nevykdė jokių savo pažadų dėl pirmiau nurodyto žemės sklypo pardavimo. Šias aplinkybes patvirtina civilinio ieškovo atstovo D. L. J., liudytojų S. L., J. K., O. E. parodymai, rašytiniai bylos duomenys (specialisto išvada, UAB „J“ buhalteriniai dokumentai), tačiau apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų neanalizavo, o jame pateikti motyvai nepakankami išteisinamajam nuosprendžiui priimti.

Nors apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, tačiau gauti rezultatai neatsispindi priimtame nuosprendyje, o tai nuosprendį daro neaiškų ir nesuprantamą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neginčija, kad M. M. iš UAB „J“ atstovo paėmė pinigus, o akcentuoja neesminę aplinkybę – už ką pinigai buvo sumokėti (už žemės sklypo perleidimą ar už dokumentų atnešimą). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad byloje nagrinėjami tik civiliniai teisiniai santykiai, todėl M. M. veikoje nėra nusikaltimo sudėties.

Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Gražvydo Kazlausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, civilinio ieškovo UAB „J“ atstovo D. J. kasacinis skundas tenkintinas visa apimtimi, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl reikalavimų, keliamų išteisinamojo nuosprendžio turiniui (BPK 305, 331 straipsniai)

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis neatitinka BPK 305 ir 331 straipsnių reikalavimų, nes jame nėra įrodymų analizės, nenurodyta, kodėl kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo įrodymai, be to, jame nepagrįstai konstatuota, kad byloje nagrinėjami tik civiliniai teisiniai santykiai, todėl M. M. veikoje nėra nusikaltimo sudėties.

Pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, jeigu pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. M. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį padaręs išvadą, kad M. M. veikoje nėra nusikaltimo sudėties.

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal to paties straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, privalo nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai keliami reikalavimai nustatyti BPK 305 straipsnio 3 dalyje, kur nurodyta, kad joje išdėstoma: 1) kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; 2) teismo nustatytos aplinkybės; 3) įrodymų vertinimo motyvai; 4) teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo.

Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kur nurodyta, kad teisėjai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių taisyklių, nuosprendyje pateikdami įrodymų vertinimo motyvus, privalo laikytis tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė pirmiau nurodytus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

M. M. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2009 m. vasario 27 d., apie 19.00 val., Panevėžyje, Ukmergės g. 18, prekybos centro „IKI“ patalpose esančioje picerijoje „Kakadu“, apgaulės būdu, žadėdamas parduoti 12 ha žemės sklypą, esantį netoli Panevėžio r., (duomenys neskelbtini), UAB „J“, žinodamas, kad žemės sklypas nuosavybės teise jam nepriklauso, paėmęs iš UAB „J“ įgalioto asmens D. L. J. avansą – 80 000 Lt, savo naudai įgijo svetimą didelės vertės UAB „J“ priklausantį turtą – 80 000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė naują – išteisinamąjį – nuosprendį, nurodęs, kad M. M. veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.

Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti teiginiai yra deklaratyvūs, nuosprendžio aprašomojoje dalyje niekuo nemotyvuoti arba motyvuoti tokiais argumentais, kurie įstatymo aiškinimo ir taikymo aspektu nepakankami. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties nebuvimo M. M. veikoje, nenurodė, koks sudėties požymis yra neįrodytas ar kurio požymio nepatvirtina bylos duomenys. Teismas apsiribojo vien tik tuo, kad, jo vertinimu, byloje nėra įrodymų, jog M. M. jam inkriminuotais veiksmais būtų suklaidinęs jam pinigus perdavusį D. L. J.

Sukčiavimo sudėtis įtvirtinta BK 182 straipsnyje. Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Apgaulė gali pasireikšti pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines asmenų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli, kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims), tačiau kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti. Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu – yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad M. M. pasinaudojo tuo, jog kitų asmenų jis buvo rekomenduotas UAB „J“ atstovui D. L. J. kaip rimtas žemės prekyba užsiimantis verslininkas. Tai leido UAB „J“ atstovui D. L. J. manyti, kad vyksta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris, tačiau D. L. J. davus M. M. 80 000 Lt, kurie, pastarojo tvirtinimu, jam reikalingi užbaigti parduodamo žemės sklypo įforminimą savo vardu, šis, neva išėjęs atnešti reikalingų dokumentų, į sutartą vietą negrįžo, į telefono skambučius neatsiliepė, vengė susitikti. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nustatyta M. M. panaudota apgaulė, t. y. piktnaudžiavimas pasitikėjimu dėl kitų asmenų sukurtos teigiamos nuomonės apie jį, buvo esminė, nes būtent tai lėmė D. L. J. apsisprendimą perduoti M. M. 80 000 Lt.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. M. piktnaudžiavimo D. L. J. pasitikėjimu, dėl to nepateikė jokių konkrečių bei aiškių argumentų. Savo sprendimą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tik tuo, kad UAB „J“ atstovas D. L. J. žinojo, jog M. M. nėra žemės sklypo savininkas, nieko nepasisakydamas dėl bylos duomenų apie tariamą nuosavybės M. M. vardu įforminimo užbaigimą, kuriam reikalingi pinigai, D. L. J. perduoti jam kaip avansas.

Apeliacinės instancijos teismas M. M. išteisinimą argumentuoja ir tuo, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog M. M. būtų turėjęs ar jam pinigus perdavusiam asmeniui nurodęs turintis įgaliojimus atlikti kokius nors sandorius su pirmiau nurodytu žemės sklypu. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos esmė yra apgaulės panaudojimas, kurios įtakoje asmuo perleidžia turtą ar turtinę teisę. Todėl šiuo atveju esminis momentas yra ne tai, ar M. M. yra ar ne žadėto parduoti sklypo savininkas, bet tai, ar jis savo veiksmais suklaidino UAB „J“ atstovą, kuris dėl suklydimo perdavė avansą.

Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo argumentais pirmosios instancijos teismo išvada dėl apgaulės, pasireiškusios piktnaudžiavimu pasitikėjimu, buvimo M. M. veiksmuose liko nepaneigta. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, nepaneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, yra nepakankami išteisinamajam nuosprendžiui priimti. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, įrodymus įvertino neteisingai, pats, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, įrodymų iš esmės neanalizavo, motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė ar kitaip vertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, neišdėstė ir nuosprendyje nenurodė, kokias bylos aplinkybes, besiskiriančias nuo nustatytų pirmosios instancijos teisme, šis teismas nustatė. Taip pat pažymėtina, kad išteisinimas nesant nusikaltimo sudėties (pagal įstatymo formuluotę – nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių) preziumuoja teismo pareigą nustatyti veiksmus, kuriuos yra atlikęs išteisintasis. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisakė, nors gynėjo apeliaciniame skunde buvo keliamos abejonės tiek dėl pinigų perdavimo fakto, tiek dėl pinigų sumos. Apeliacinės instancijos teismo nuoroda, kad, priimant išteisinamąjį nuosprendį, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nebepasisako, neatitinka pirmiau apžvelgtų nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų. Nuteistojo veiksmų (neveikimo) nustatymas yra būtina sąlyga tolesnėms apeliacinės instancijos teismo išvadoms dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo ar nebuvimo tuose veiksmuose (neveikime).

Padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais, sukliudžiusiais apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Tomas Šeškauskas

Vladislovas Ranonis