A-1811-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1811-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01078-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Vaivorykštė“, uždarosios akcinės bendrovės „Tikroji vaivorykštė“, uždarosios akcinės bendrovės „Masada“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Masada“ kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintais skundais (IV t., b. l. 59–70, 111–115), prašydami: priteisti UAB „Vaivorykštė“ 9 401,15 Lt (2 722,76 Eur), UAB „Tikroji vaivorykštė“ 5 035,43 Lt (1 458,36 Eur), o UAB „Masada“ 2 045,23 Lt (592,34 Eur) turtinės žalos atlyginimą iš Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjų atstovas R. Š. paaiškino, jog UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ nuosavybės teise priklauso nekilnojamieji daiktai, nurodyti skunde. Šiaulių miesto savivaldybės taryba (toliau – ir Taryba) 2010 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą Nr. T-338, kuris įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d. ir turėjo galioti iki 2013 m. gruodžio 31 d. Vėliau Taryba priėmė 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. T-154, kuriuo nusprendė sustabdyti 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą iki artimiausio Tarybos posėdžio. 2011 m. birželio 30 d.

Taryba priėmė sprendimą Nr. T-178 ir pakeitė taikytinus koeficientus, lyginant juos su 2010 m. lapkričio 25 d. tarybos sprendimu. Visų pareiškėjų nekilnojamieji daiktai atitiko Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime nurodytus kriterijus, atitiko nekilnojamojo turto buvimo vietą, turto paskirtį. Siekdami sudaryti mokesčių lengvatų sutartis su Administracija pareiškėjai pateikė 2011 m. balandžio 26 d. prašymą bei sutarčiai sudaryti reikiamus dokumentus. Nepaisant kreipimosi, Administracija į juos neatsakė, buvo vilkinamas atsakymų pateikimas.

Pareiškėjai 2011 m. gegužės 24 d. kreipėsi pakartotinai, prašydami sudaryti lengvatų sutartį, tačiau Administracija per 20 darbo dienų atsakymo nepateikė. Po kelių mėnesių pareiškėjai gavo atsakymą, kuriame buvo nurodyta, kad 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 galiojimas buvo sustabdytas ir sutartys nesudaromos. Pareiškėjai su tokia pozicija nesutinka, nes atsakymas nepagrįstas. Pareiškėjai Administracijai teikė dokumentus, tačiau jie buvo nepriimami, nes nebuvo tą klausimą kuruojančio darbuotojo. Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. spalio 6 d. nutartis, kurios pagrindu byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

LVAT konstatavo, kad buvo pažeisti terminai atsakant į pareiškėjų užklausimus, Administracija ne laiku pateikė atsakymą, buvo atsakyta pavėluotai. Be to, LVAT konstatavo, jog Administracija neteisėtai atsisakė sudaryti sutartis. Sutartys dėl lengvatų su kitais juridiniais asmenimis buvo sudarytos tuo laikotarpiu, kada pareiškėjai kreipėsi į Administraciją. Informacija, kuri buvo laikraštyje „Šiaulių kraštas“, patvirtino, kad buvo sudarytos trys sutartys, taip pat ir su UAB „Šiaulių prekybos centras“, nors pastarasis neatitiko Tarybos sprendime nurodytų kriterijų.

Taigi, Šiaulių miesto savivaldybė pareiškėjų kreipimąsi ignoravo, o su kitais asmenimis sutartis sudarė. Tuo Administracija pažeidė Konstitucijos 47 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo nuostatas. Administracijos teiginys, esą ji negalėjo tokių sutarčių sudaryti, nepagrįstas, nes ji privalėjo vykdyti Tarybos sprendimus ir sudaryti sutartis su pareiškėjais. Pareiškėjams žala kilo dėl to, kad Šiaulių miesto savivaldybė nepagrįstai apskaičiavo, o pareiškėjai atitinkamai sumokėjo, mokestį už valstybinę žemę, kuris viršijo Tarybos sprendime nurodytus tarifus.

Šiuo atveju yra visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, atsiliepime (IV t., b. l. 95–98) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnis, 7 straipsnio 5 dalis, Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 1.4 punktas, Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 2, 3 ir 8 punktai aiškiai įteisina savivaldybės tarybos teisę nustatyti atitinkamų mokesčių tarifus ir taikyti jų lengvatas. 2010 m. lapkričio 25 d. Tarybos sprendimu Nr. T-338 nustatyti teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientai, bei jų taikymo tvarka. Pareiškėjai 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. raštais kreipėsi į Administraciją su prašymais dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties sudarymo. Pareiškėjų prašymų nagrinėjimo eigoje buvo priimtas 2011 m. gegužės 26 d. Tarybos sprendimas, kuriuo buvo sustabdytas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo galiojimas. Tokią teisę savivaldybės tarybai suteikia Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis. Administracija 2011 m. birželio 7 d. raštais Nr. S-1745-11, Nr. S-1747-11, Nr. 11-1746-11 pateikė atsakymą pareiškėjams ir informavo, jog mokesčių lengvatų taikymo sutartys nesudaromos, nes 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 galiojimas sustabdytas. Pareiškėjai į atsakovą su prašymu sudaryti minėtas sutartis pakartotinai kreipėsi 2011 m. liepos 25 d. Atsakovas 2011 m. rugpjūčio 31 d. raštu Nr. S-1480-11 atsakė, kad 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 neteko galios nuo 2011 m. birželio 30 d. Atsakovo manymu, pareiškėjai klaidina teismą, nes skunde nepateikė jokių argumentų, kodėl, pasak jų, atsakovas vengė sudaryti atitinkamas sutartis, pareiškėjai nenurodo jokių teisės aktų nuostatų, kurias atsakovas pažeidė. Sprendimais, kuriuos pareiškėjai mini savo skunde, buvo nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio ir mokesčio už valstybinę žemę lengvatos, įvesti atitinkami koregavimo koeficientai. Tai nėra mokesčio tarifo nustatymas, nes tai yra mokesčio lengvatos, kurios taikomos apibrėžtai grupei subjektų. Taigi pagal sprendimus pareiškėjų atžvilgiu mokesčiai buvo skaičiuojami teisėtai ir teisingai. Pareiškėjai sutiko su visais atsakovo vykdomais veiksmais ar neveikimu, priimtus sprendimus laikė teisėtais, nereiškė pretenzijų, t. y. laiku neskundė nė vieno Tarybos sprendimo dėl mokesčių lengvatų taikymo.

Atsakovo atstovė L. S. nesutiko su pareiškėjų prašymu atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, jog patys pareiškėjai pripažino, kad buvo pateiktas vienas skundas ir tie patys dokumentai prie skundo. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, dokumentų, kad tarp trijų asmenų buvo sudarytas susitarimas dėl konkretaus atstovavimo byloje, todėl bylinėjimosi išlaidos yra per didelės. Atsakovo atstovė prašo teismo atkreipti dėmesį į teisinių paslaugų sutartis, kurios pateiktos byloje. Iš sutarčių matyti, kad viena įmonė teikė kitai teisines paslaugas, bet iš pateiktos lentelės nesimato, konkrečiai kas ir kokias paslaugas suteikė ir už ką apmokėjo. Dėl ginčo esmės atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad Konkurencijos taryba 2012 m. balandžio 5 d. nutarimu atsisakė pradėti tyrimą dėl Konkurencijos įstatymo reikalavimų pažeidimo. Tyrimo iniciatoriai buvo pareiškėjai, todėl šis nutarimas yra įrodymas, kad konkurencijos nuostatos šiuo atveju nebuvo pažeistos.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 9 d. sprendimu (IV t., b. l. 218–231) pareiškėjų skundą ir patikslintus skundus dėl turtinės žalos priteisimo tenkino: iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjui UAB „Vaivorykštė“ priteisė 2 722,76 Eur, pareiškėjui UAB „Tikroji vaivorykštė“ – 1 458,36 Eur, o pareiškėjui UAB „Masada“ – 592,34 Eur; taip pat iš atsakovo pareiškėjams priteisė 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. vasario 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; pareiškėjų prašymą dėl bylinėjosi išlaidų teismas tenkino iš dalies: iš atsakovo pareiškėjui UAB „Vaivorykštė“ priteisė 895,35 Eur, UAB „Tikroji vaivorykštė“ 634,70 Eur, o UAB „Masada“ 895,35 Eur teismo išlaidų; pareiškėjų prašymo dalis dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo perduota pagal kompetenciją nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai turtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, veiksmų, t. y. atsakovo veiksmų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymus sudaryti sutartis dėl Tarybos sprendimais numatytų nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų taikymo bei iš to, jog atsakovas be pagrindo įgijo lėšas.

Pareiškėjai skunde ir patikslintuose skunduose atsakovais nurodė Šiaulių miesto savivaldybę ir Administraciją. Teismo posėdžio metu buvo patikslintas atsakovas – nuspręsta atsakovu šioje byloje laikyti Šiaulių miesto savivaldybę, atstovaujamą Administracijos. Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nesutiko su tokia teismo pozicija ir nurodė, jog šioje byloje atsakovu gali būti tik Administracija. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi ir 6.273 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, jog tinkamas atsakovas dėl turtinės žalos atlyginimo šioje byloje yra Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos.

Pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas rėmėsi CK 6.271 straipsniu (reikalavimo dėl žalos atlyginimo sąlygos) bei šią nuostatą aiškinančia administracinių teismų praktika (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A444-669/2011; Nr. A520-1673/2013; Nr. A525-3063/2011), CK 6.249 straipsnio 1 dalimi (žala) bei Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu (turtinės žalos atlyginimo institutas).

Pagal bylos aplinkybes teismas nustatė, kad pareiškėjai yra Šiaulių mieste registruoti juridiniai asmenys, turintys negyvenamųjų patalpų, kurios yra išsidėsčiusios Šiaulių miesto centre, bulvaro prieigose. Taryba priėmė sprendimus dėl teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo ir tų sprendimų pakeitimus, kuriais tam tikri ankstesnių sprendimų punktai buvo pripažinti netekusiais galios.

Iš byloje turimos medžiagos matyti, jog pareiškėjai UAB „Vaivorykštė“ (I t., b. l. 79), UAB „Tikroji vaivorykštė“ (II t., b. l. 1) ir UAB „Masada“ (II t., b. l. 87) 2011 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Administracijos direktorių su prašymu dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties sudarymo. Pareiškėjai atsakymų dėl minėtų prašymų iš atsakovo negavo. UAB „Vaivorykštė“ (I t., b. l. 111), UAB „Tikroji vaivorykštė“ (II t., b. l 37), UAB „Masada“ (II t., b. l 115) 2011 m. gegužės 24 d. kreipėsi pakartotinai su prašymais dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties sudarymo, kuriuose nurodoma, jog keletą mėnesių iki pareiškėjų kreipimosi iš jų net nebūdavo priimami teikiami dokumentai, aiškinant, kad serga darbuotojas, atsakingas už šį darbą, vėliau nurodant įvairias kitas priežastis, tiesiog vilkinant. 2011 m. birželio 7 d. atsakovas pateikė atsakymą UAB „Vaivorykštė“ (I t., b. l. 112), UAB „Tikroji vaivorykštė“ (II t., b. l. 38) ir UAB „Masada“ (II t., b. l. 116), kuriame nurodė, kad sustabdžius 2010 m. lapkričio 25 d. Tarybos sprendimo Nr. T-338 galiojimą, mokesčių lengvatų taikymo sutartys nesudaromos; apie priimtus ateityje sprendimus dėl mokesčių lengvatų taikymo Šiaulių miesto bulvare pareiškėjai bus informuoti. Minėtuose atsakymuose nenurodoma, į kuriuos pareiškėjų prašymus yra teikiamas atsakymas.

Pažymėtina, kad Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 punkte numatyta, jog asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Konstatuotina, jog atsakovas per 20 darbo dienų terminą nepateikė atsakymo pareiškėjams į 2011 m. balandžio 26 d. raštą, tuo pažeidė Taisyklių 30 punktą.

UAB „Vaivorykštė“ (I t., b. l. 113), UAB „Tikroji vaivorykštė“ (II t., b. l. 39), UAB „Masada“ (II t., b. l. 117) 2011 m. liepos 25 d. Administracijai pateikė prašymus, kuriuose nurodė, jog atsakovas privalo pasirašyti mokesčių lengvatų taikymo sutartį nurodant, kad laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 6 d. turi būti taikomos mokesčių lengvatos, numatytos 2011 m. kovo 24 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendime Nr. T-338, o nuo 2011 m. liepos 7 d. neterminuotai lengvatos numatytos 2011 m. birželio 30 d. sprendime Nr. T-178, sutartyje nurodant, kad objektams, kuriems pagal minėto sprendimo 8 punktą nuo 2012 m. sausio 1 d. lengvatos netaikomos, tokios lengvatos bus taikomos tik iki 2011 m. gruodžio 31 d. 2011 m. rugpjūčio 31 d. atsakovas atsakė tik į UAB „Tikroji vaivorykštė“ prašymą (II t., b. l. 40), kuriame nurodė, jog šiuo metu mokesčių lengvatų taikymo sutartys sudaromos vadovaujantis 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-118, kuriame numatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys, jog jiems būtų taikomi šio sprendimo 2 ir 3 punktuose nurodyti koregavimo koeficientai, turi skirti 4 punkte nurodytą dalį priskaičiuoto mokesčio lėšų verslo plėtrai bulvare. Įvertinęs išdėstytą, teismas konstatavo, jog atsakovas nepateikė atsakymų pareiškėjams UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Masada“, taip pažeisdamas Taisyklių V skyriuje „Atsakymų į prašymą parengimas, išsiuntimas (įteikimas) asmeniui, atsakymų apskundimas“ numatytus reikalavimus, o atsakydamas į pareiškėjo UAB „Tikroji vaivorykštė“ prašymą tik 2011 m. rugpjūčio 31 d. pažeidė Taisyklių 30 punkto reikalavimus.

2011 m. rugsėjo 6 d. UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ kreipėsi į Administracijos direktorių (I t., b. l. 114, 118), nurodydama, jog 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. raštais kreipėsi dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties sudarymo, taip pat pažymima, jog negavus jokio atsakymo pakartotinai tuo pačiu klausimu kreipėsi ir 2011 m. liepos 25 d. raštu, tačiau ir į jį nebuvo atsakyta. Teismas įvertinęs turimus rašytinius įrodymus pažymėjo, jog nors ir nėra nurodyta, į kurį konkrečiai prašymą atsakoma, 2011 m. birželio 7 d. Šiaulių miesto savivaldybė pateikė atsakymą Nr. S-1747-11 UAB „Vaivorykštė“ (I t., b. l. 113) ir atsakymą Nr. S-1746-11 UAB „Masada“ (II t., b. l. 116). Į 2011 m. liepos 25 d. UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ prašymus nebuvo atsakyta. 2011 m. rugsėjo 6 d. UAB „Tikroji vaivorykštė“ (II t., b. l. 41–42) kreipėsi į Administracijos direktorių bei Ekonomikos skyriaus vedėją, prašydama ne vėliau kaip iki šių metų spalio 3 dienos pateikti mokesčių lengvatų taikymo sutartį, o to nepadarius bus priversti kreiptis į teismą. 2011 m. spalio 4 d. Administracijos raštu Nr. S-2776-11 UAB „Tikroji vaivorykštė“ buvo pasiūlyta pateikti informaciją, ar UAB „Tikroji vaivorykštė“ sutinka sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartį pagal galiojantį 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. T-178 (II t., b. l. 43–45). 2011 m. spalio 7 d. Administracija atsakė į UAB „Vaivorykštė“ 2011 m. rugsėjo 6 d. raštą Nr. S-2818-11 (I t., b. l. 115). Atsižvelgus į tai, jog atsakymas buvo pateiktas praėjus daugiau nei 20 darbo dienų nuo UAB „Vaivorykštė“ prašymo gavimo institucijoje, darytina išvada, jog buvo pažeistas Taisyklių 30 punktas. Pažymėtina, jog, nesilaikant Taisyklių, pareiškėjui UAB „Masada“ nebuvo pateiktas atsakymas į 2011 m. rugsėjo 6 d. prašymą.

2011 m. spalio 12 d. UAB „Tikroji vaivorykštė“ (III t., b. l. 6) ir UAB „Vaivorykštė“ (III t., b. l. 7) kreipėsi į Administracijos direktorių ir informavo, jog sutinka sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartį pagal šiuo metu galiojantį 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. T-178 bei pranešė, jog jei atsakovo atsiųstoje lengvatų taikymo sutartyje nebus numatytos mokesčių lengvatos už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 7 d. pagal Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. T-338, pareiškėjas nedelsiant pateiks ieškinį teismui bei kreipsis į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarnybą. UAB „Masada“ 2011 m. spalio 12 d. kreipėsi į Administraciją elektroniniu laišku (III t., b. l. 8), kuriame nurodė, jog dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties kreipėsi į Administraciją dar 2011 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 152, tačiau nesulaukė jokio atsakymo. Į 2011 m. spalio 12 d. prašymus atsakovas atsakymų pareiškėjams nepateikė. Įvertinus anksčiau nurodytų rašytinių įrodymų visetą, teismas konstatavo, jog atsakovas teismo nurodytais atvejais taip pat pažeidė minėtas Taisykles.

Pagrindinis pareiškėjų skundo ir patikslintų skundų argumentas, kad atsakovas neteisėtai nevykdė Tarybos sprendimų ir nepagrįstai atsisakė sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis. Pareiškėjai teigia, kad neturėjo prievolės mokėti nekilnojamojo turto mokesčio ir/ar valstybinės žemės nuomos mokesčio ta apimtimi, kuri viršijo Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-338 ir 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-178 nustatytus koeficientus, turtinę žalą siejo su skirtumu tarp sumokėtų ir turėjusių būti sumokėtų mokesčių. Todėl ir neteisėti veiksmai pareiškėjų skunde siejami su konkrečiu aspektu – atsakovo neteisėtu Tarybos sprendimų nevykdymu ir nepagrįstu atsisakymu su pareiškėjais sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d. ir turėjo galioti iki 2013 m. gruodžio 31 d. Tarybos 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-154 buvo sustabdytas 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 galiojimas iki artimiausio Tarybos posėdžio. Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 buvo pripažintas netekusiu galios Tarybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-178, kuris įsigaliojo 2011 m. liepos 8 d. Pareiškėjai UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ pirmą kartą 2011 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Administracijos direktorių su prašymu dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties sudarymo. Pažymėtina, jog tuo metu galiojo Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338, tačiau pareiškėjai atsakymų dėl minėtų prašymų iš Administracijos negavo. Pareiškėjai 2011 m. gegužės 24 d. antrą kartą kreipėsi pakartotinai su prašymais dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties sudarymo, kreipimosi metu taip pat galiojo Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338.

Atsakovo atstovė teigė, jog pagal Taisyklių 30 punktą, asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje; pareiškėjai pirmą prašymą pateikė 2011 m. balandžio 26 d., kuris savivaldybėje buvo užregistruotas 2011 m. balandžio 27 d., taip pat pareiškėjai 2011 m. gegužės 24 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovą su prašymu, todėl atsakovas sujungęs abu pareiškėjų 2014 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. prašymus pateikė pareiškėjams 2011 m. birželio 7 d. atsakymą. Šiame atsakyme nurodė, kad sustabdžius 2010 m. lapkričio 25 d. Tarybos sprendimo Nr. T-338 galiojimą, mokesčių lengvatų taikymo sutartys nesudaromos; apie priimtus ateityje sprendimus dėl mokesčių lengvatų taikymo Šiaulių miesto bulvare pareiškėjai bus informuoti. Teismas pažymi, jog vadovaujantis Taisyklių 30 punktu, pareiškėjams į pirmąjį prašymą turėjo būti atsakyta 2011 m. gegužės 25 d. Taisyklėse nėra numatyta galimybė gavus pakartotinį asmenų prašymą juos sujungti (ar apjungti) ir atsakyti vėliau, todėl tokie atsakovo atstovės argumentai vertintini kritiškai ir atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atsakovo atstovė nei teismo posėdžio metu, nei rašytiniuose paaiškinimuose teismui nenurodė, kas atsakovui trukdė išnagrinėti pareiškėjų pirmąjį (2011 m. balandžio 26 d.) prašymą bei nuo pirmojo prašymo pateikimo dienos sudaryti su pareiškėjais sutartis.

Vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Pažymėtina, kad nurodytas VSĮ 18 straipsnis yra bendra norma, apibrėžianti atitinkamų subjektų kompetenciją, kuri taikytina, jeigu nėra nustatytų specialių taisyklių. Ši norma negali būti aiškinama plečiamai ir negali būti taikoma nesilaikant kitų teisės aktų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014). Teisėtumo principas bei viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo privalomumo principai suponuoja tai, kad viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas galioja tol, kol nėra panaikintas aukštesnio viešojo administravimo subjekto (jeigu tokia galimybė yra nustatyta) arba teismo (LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-151/2012; 2012 m. kovo 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-227/2012; 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1017/2014).

Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas buvo sustabdytas Tarybos 2011 m. sprendimu Nr. T-154 „iki artimiausio Šiaulių miesto savivaldybės tarybos posėdžio”. Šiuo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. I-154 minėtas Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas nebuvo pripažintas negaliojančiu ar netekusiu galios. Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas buvo pripažintas netekusiu galios Tarybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-178, kuris įsigaliojo 2011 m. liepos 8 d. Taigi 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 ir šiuo sprendimu nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifai galiojo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 7 d. (paskelbtas 2011 m. liepos 7 d., įsigaliojo 2011 m. liepos 8 d.).

VSĮ 30 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog savivaldybės administracija savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina. To paties įstatymo 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybės tarybos sprendimai, neviršijantys tarybos kompetencijos, privalomi savivaldybės administracijai, visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms, gyventojams. Atsižvelgiant į šias įstatymo normas, padaryta išvada, jog Tarybos sprendimais nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifai turėjo būti taikomi fiziniams ir juridiniams asmenims, atitinkantiems Tarybos sprendimuose nustatytus kriterijus.

Taip pat teismas sutiko su pareiškėjų argumentu, jog atsakovas neturėjo dispozicijos teisės spręsti, ar sudaryti atitinkamas sutartis su pareiškėjais, ar tokių sutarčių nesudaryti. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai neatitiko Tarybos sprendimuose nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos su pareiškėjais negalėjo būti sudarytos mokesčių lengvatos taikymo sutartys. Taigi atsakovas neteisėtai nevykdė Tarybos sprendimų, nepagrįstai atsisakė su pareiškėjais sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis, todėl pareiškėjai neturėjo mokėti nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę ta apimtimi, kuri viršijo Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. T-338 ir 2011 m. birželio 30 d. sprendime Nr. T-178 nustatytus tarifus.

Teismas, įvertinęs visumą anksčiau nurodytų aplinkybių, padarė išvadą, jog šiuo atveju priežastinis ryšys tarp tariamos žalos ir neteisėtų institucijos veiksmų įrodytas, kadangi tarp pareiškėjų nurodomų patirtų nuostolių ir atsakovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (LVAT 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2924/2011).

Byloje yra nustatytos visos trys civilinės atsakomybės sąlygos, taip pat byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų patirtos žalos dydžio, šią aplinkybę patvirtino atsakovo atstovė teismo posėdžio metu. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, pareiškėjų UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Masada“ reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, tenkintinas.

Pareiškėjai prašo priteisti iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šis pareiškėjų prašymas tenkintinas (CK 6.37 str. 2 d.), pareiškėjams priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 2012 m. vasario 6 d. (skundo gavimo teisme data) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010; 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012 ir kt.).

Teismas iš dalies tenkino pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 44 str., 45 str. 1 d., Civilinio proceso kodekso 98 str. 2 d., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7 p.). Šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog pareiškėjai teismo prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurios yra detaliai apskaičiuotos ir patikslintos 2013 m. lapkričio 7 d. prašyme (IV t., b. l. 164–168). Teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovai pažymėjo, jog 2013 m. lapkričio 7 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo trečiame puslapyje padaryta aritmetinė klaida nurodant priteistiną sumą 4 814,48 Lt (1 394,37 Eur), todėl darytina išvada, jog tai yra rašymo apsirikimo klaida, ir laikytina, jog UAB „Vaivorykštė“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų iš viso 6 374,48 Lt (1 846,18 Eur). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB „Vaivorykštė“ sumokėjo UAB „Tikroji vaivorykštė“ 1 200 Lt (347,54 Eur) už 2012 m. vasario 2 d. ieškinio parengimą (2012 m. gegužės 9 d. PVM sąskaita faktūra, serija TVA Nr. 0003891, 2012 m. gegužės 9 d. kasos pajamų orderis, serija TVK Nr. 723; III t., b. l. 44–45); UAB „Masada“ sumokėjo UAB „Vaivorykštė“ 1 200 Lt (347,54 Eur) už 2012 m. vasario 2 d. ieškinio parengimą (2012 m. gegužės 9 d. PVM sąskaita faktūra, serija TVA Nr. 0003890, 2012 m. gegužės 9 d. kasos pajamų orderis, serija TVK Nr. 724; III t., b. l. 48–49).

Taip pat pareiškėjai prašo priteisti už 2013 m. vasario 11 d. pareiškimo dėl ieškinio dalyko patikslinimo parengimą 1 000 Lt (289,62 Eur). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „Vaivorykštė“ sumokėjo VšĮ „Kultūros vizija“ 1 000 Lt (289,62 Eur) už 2013 m. vasario 11 d. pareiškimo dėl ieškinio dalyko patikslinimo parengimą (PVM sąskaita faktūra, serija KV Nr. 00137, kasos pajamų orderis, serija KV Nr. 0027), UAB „Tikroji vaivorykštė“ sumokėjo VšĮ „Kultūros vizija“ 1 000 Lt (289,62 Eur) už 2013 m. vasario 11 d. pareiškimo dėl ieškinio dalyko patikslinimo parengimą (PVM sąskaita faktūra, serija KV Nr. 00136, kasos pajamų orderis, serija KV Nr. 0026), UAB „Masada“ sumokėjo VšĮ „Kultūros vizija“ 1 000 Lt (289,62 Eur) už 2013 m. vasario 11 d. pareiškimo dėl ieškinio dalyko patikslinimo parengimą (PVM sąskaita faktūra, serija KV Nr. 00135, kasos pajamų orderis, serija KV Nr. 0025) (III t., b. l. 174–183).

Pareiškėjai prašo priteisti už 2013 m. gegužės 13 d. pareiškimo dėl ieškinio dalyko patikslinimo parengimą 200 Lt (57,92 Eur) ir už 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo (prašymo) dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo parengimą 900 Lt (260,66 Eur). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „Vaivorykštė“ (PVM sąskaita faktūra, serija Nr. 00193, kasos pajamų orderis, serija KV Nr. 0068), UAB „Tikroji vaivorykštė“ (PVM sąskaita faktūra, serija Nr. 00192, kasos pajamų orderis, serija KV Nr. 0069), UAB „Masada“ (PVM sąskaita faktūra, serija Nr. 00194, kasos pajamų orderis, serija KV Nr. 0070) sumokėjo VšĮ „Kultūros vizija“ už 2013 m. gegužės 13 d. pareiškimo dėl ieškinio dalyko patikslinimo parengimą 200 Lt (57,92 Eur) ir už 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo (prašymo) dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo parengimą 900 Lt (260,66 Eur) (IV t., b. l. 119–124). Vadovaudamasis Rekomendacijų 10 punktu, 8.2 punktu, teismas nustatė, jog maksimali priteistina suma už skundo ir patikslinto skundo parengimą – 3 MMA, t. y. 1 000 Lt (289,62 Eur) x 3 MMA = 3 000 Lt (868,86 Eur). Kadangi pareiškėjai už skundo ir patikslintų skundų parengimą prašo priteisti (1 200 Lt + 1 000 Lt + 200 Lt + 900 Lt) po 3 300 Lt (955,75 Eur), bylinėjimosi išlaidų suma už skundo ir patikslintų skundų parengimą yra akivaizdžiai didesnė už Rekomendacijų 8.2. punkte numatytą maksimalų priteistiną užmokesčio dydį. Taigi pareiškėjams UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ priteistina po 3 000 Lt (868,86 Eur) už skundo ir patikslintų skundų parengimą.

UAB „Tikroji vaivorykštė“ teismo prašo priteisti už patikslintų skundų parengimą 2 100 Lt (608,20 Eur) (1 000 Lt (289,62 Eur) + 200 Lt (57,92 Eur) + 900 Lt (260,66 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašoma 2 100 Lt (608,20 Eur) bylinėjimosi išlaidų suma už patikslinto skundo parengimą neviršija Rekomendacijų 8.2. punkte numatyto maksimalaus priteistino užmokesčio dydžio, pareiškėjui UAB „Tikroji vaivorykštė“ priteistina 2 100 Lt (608,20 Eur) suma už patikslintų skundų parengimą. Pažymėtina, jog teismas vadovaudamasis Rekomendacijų 2 punktu ir atsižvelgdamas į šios bylos sudėtingumą, nustatydamas priteistinus užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžius, taikė maksimalius 8 punkte nurodytus dydžius.

Konkrečiu atveju pareiškėjų nurodomos skundo ir patikslintų skundų rengimo išlaidos vertinamos kaip kitos protingos ir pagrįstos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-443/2013; 2013 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-350/2013). Protingų ir pagrįstų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, dydis yra sprendžiamas kiekvienu konkrečiu atveju. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį bei tai, kad pareiškėjams procesinius dokumentus parengė UAB „Vaivorykštė“, VšĮ „Kultūros vizija“, o ne advokatas ar advokato padėjėjas, kurių veiklai taikytini tam tikri standartai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjams prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma mažintina bei turėtų būti priteista UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ po 3 000 Lt (868,86 Eur), UAB „Tikroji vaivorykštė“ 2 100 Lt (608,20 Eur) už skundo ir patikslintų skundų parengimą.

Pareiškėjai prašo priteisti už kopijavimo paslaugas po 91,48 Lt (26,49 Eur). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „Vaivorykštė“ sumokėjo UAB „Šiaulių lyra“ 91,48 Lt (26,49 Eur) už kopijavimo paslaugas (PVM sąskaita faktūra, serija SLY Nr. 0012739, kasos pajamų orderio kvitas, serija LLL Nr. LLL000461924) (II t., b. l. 119–120). Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Masada“ sumokėjo UAB „Šiaulių lyra“ po 91,84 Lt (26,60 Eur) už kopijavimo paslaugas (PVM sąskaita faktūra, serija SLY NR. 0012738; kasos pajamų orderio kvitas, serija LLL Nr. LLL000461923; PVM sąskaita faktūra, serija SLY Nr. 0012737; kasos pajamų orderio kvitas, serija LLL Nr. LLL000461925) (II t., b. l. 121–124), tačiau UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Masada“ teismo prašo priteisti po 91,48 Lt (26,49 Eur). Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai pateikė įrodymus, pagrindžiančius kopijavimo išlaidas, tačiau teismas negali priteisti didesnės sumos negu pareiškėjai prašo, UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Masada“ priteistina po 91,48 Lt (26,49 Eur) už kopijavimo paslaugas.

Pareiškėjai teismo prašo priteisti už 2013 m. rugsėjo 18 d. rašytinių paaiškinimų parengimą po 200 Lt (57,92 Eur) (IV t., b. l. 111–115). Teismui susipažinus su 2013 m. rugsėjo 12 d. rašytiniais paaiškinimais, matyti, jog pareiškėjai iš esmės jau buvo išdėstę savo poziciją 2013 m. rugpjūčio 1 d. patikslintame skunde (prašyme) (IV t., b. l. 59–70). 2013 m. rugsėjo 12 d. rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti tie patys motyvai bei argumentai, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjų nurodytos išlaidos už 2013 m. rugsėjo 18 d. rašytinių paaiškinimų parengimą (po 200 Lt 57,92 Eur) negali būti pripažintos būtinomis ir pagrįstomis, todėl iš atsakovo šios pareiškėjų turėtos išlaidos nėra priteisiamos.

Pareiškėjai teismo prašo grąžinti UAB „Vaivorykštė“ 282,00 Lt, UAB „Tikroji vaivorykštė“ 61,00 Lt (17,67 Eur) ir UAB „Masada“ 151,00 Lt (43,73 Eur) bendrosios kompetencijos teisme sumokėtus žyminius mokesčius. Bylos medžiaga patvirtina, jog UAB „Vaivorykštė“ 2012 m. vasario 1 d. sumokėjo 230 Lt (66,61 Eur) žyminį mokestį už skundo padavimą bendrosios kompetencijos teismui, 2012 m. vasario 1 d. UAB „Masada“ sumokėjo 58 Lt (16,80 Eur) žyminį mokestį už skundo padavimą bendrosios kompetencijos teismui ir 2012 m. sausio 31 d. UAB „Tikroji vaivorykštė“ sumokėjo 151 Lt (43,73 Eur) žyminį mokestį už skundo padavimą bendrosios kompetencijos teismui (I t., b. l. 14–16). Teismas pažymi, jog 2013 m. rugpjūčio 6 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi minėti žyminiai mokesčiai buvo grąžinti (IV t., b. l. 73–74), todėl pareiškėjų prašymo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

Pareiškėjų prašyme prašoma priteisti už 2012 m. birželio 4 d. apeliacinio skundo dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo surašymą 968 Lt (280,35 Eur); taip pat UAB „Vaivorykštė“ prašo priteisti už 2013 m. spalio 21 d. apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo parengimą 1 815 Lt (525,66 Eur). Pažymėtina, jog pagal LVAT praktiką (Nr. AS525-422/2009, AS8-83/2007, AS14-1/2007, AS11-53/2006) prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme. Jei toks prašymas paduotas ne tiesiogiai apeliacinės instancijos, o pirmosios instancijos teismui, šis teismas prašymą turėtų persiųsti apeliacinės instancijos teismui. Todėl, atsižvelgiant į nurodytą administracinių teismų praktiką, remiantis teisingumo ir protingumo principais, pareiškėjų UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Masada“ prašymo dalis dėl 2012 m. birželio 4 d. apeliacinio skundo dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo surašymo, už 2013 m. spalio 21 d. apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo parengimą perduotina nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

III. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Administracijos, apeliaciniu skundu (V t., b. l. 9–14) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjų skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pažymėtina, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimas priimtas bylą išnagrinėjus iš naujo, kai ją pirmosios instancijos teismui grąžino LVAT 2014 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-772/2014). LVAT nagrinėjo atsakovo veiksmų atitikimą Vyriausybes 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Taisyklių reikalavimams; pažymėjo, kad negali būti laikoma, jog atsakovo padaryti Taisyklių pažeidimai turėjo tiesiogines įtakos pareiškėjų nurodomos turtinės žalos atsiradimui. Todėl nėra vienos ir privalomos deliktinės atsakomybes sąlygos – priežastinio ryšio.

2. Pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pagrindinio pareiškėjų skundo argumento, kad atsakovas neteisėtai nevykdė Tarybos sprendimų ir nepagrįstai atsisakė sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis.

3. Teismas, formaliai nustatęs, kad atsakovas pažeidė Taisyklių reikalavimus, neatsižvelgė į tai, jog patys pareiškėjai netinkamai įgyvendino savo teises, neįvertino, jog dėl pareiškėjų kaltės nebuvo sudarytos minėtos sutartys. Be to, neįvertinta ir tai, kad formalūs pažeidimai nebuvo priežastimi pareiškėjų nurodytai žalai kilti, nes lengvatos buvo teikiamos pagal galiojančius Tarybos sprendimus.

4. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog 2011 m. gegužės 24 d. prašymai (raštai) buvo atsakovui pateikti dar nepasibaigus Taisyklių 30 punkte nustatytam terminui pateikti atsakymą į pirmą pareiškėjų skundą (2011 m. balandžio 26 d.). Be to, pareiškėjai neskundė atsakovo 2011 m. birželio 7 d. pateikto atsakymo.

5. Teismas nepagrįstai nurodo, jog į pareiškėjų pateiktą 2011 m. liepos 25 d. prašymą atsakovas atsakė 2011 m. rugpjūčio 31 d. ir tik UAB „Tikroji vaivorykštė“. Informacija visiems trims pareiškėjams buvo žinoma, nes visi trys pareiškėjai teikė analogiško turinio prašymus, tomis pačiomis dienomis, visi pareiškėjai buvo atstovaujami tų pačių asmenų ir priklausė vienam konsorciumui. Taigi atsakovo atsakymas buvo žinomas visiems pareiškėjams, nesukėlė jokių sunkumų dėl informacijos valdymo. Be to, Tarybos sprendimai yra vieši.

6. Teismas sprendime pats daro išvadą, jog į 2011 m. balandžio 26 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. raštus atsakovas visgi pateikė atsakymus, nors ir pavėluotai. Tai reiškia, kad pareiškėjai turėjo pilną informaciją, kad atsakovas veikė pagal galiojantį teisinį reguliavimą. Be to, akivaizdu, jog pareiškėjai nesąžiningai gina savo teises, nes reikalavimus dėl tariamai neatsakytų raštų (tą paneigia pats teismas) kelia tik po beveik 3 mėnesių. Pareiškėjai neskundė Administracijos veiksmų, nestabdė Tarybos sprendimų galiojimo ir nekėlė konkrečių reikalavimų.

7. Teismas, konstatuodamas Administracijos veiksmų seką pažeidė objektyvumo principą, nes nepagrįstai nurodė, jog neprivalo aiškinti visų aplinkybių ir atsakyti į kiekvieną argumentą (remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika). Šiuo atveju teismas neaiškino esminių aplinkybių, todėl padarė neteisingas išvadas. Teismas neįvertino fakto, jog Administracija siūlė sudaryti sutartis pagal galiojantį Tarybos sprendimą Nr. T-178, o pagal sprendimą Nr. T-338 sutarčių sudarinėti atsakovas teisės neturėjo.

8. Teismas padarė išvadą, jog yra priežastinis ryšys tarp tariamos žalos ir neteisėtų atsakovo veiksmų, tačiau teismas neteisingai aiškino Vietos savivaldos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį. Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo galiojimas buvo sustabdytas 2011 m. gegužės 26 d., todėl atsakovas taikyti šio sprendimo negalėjo. Taigi pareiškėjų atžvilgiu mokesčiai buvo skaičiuojami teisingai. Be to, po 2011 m. birželio 30 d. Tarybos sprendimo priėmimo pareiškėjams buvo siūloma sudaryti sutartis, tačiau patys pareiškėjai kėlė papildomas sąlygas. Taigi nėra ir negali būti priežastinio ryšio tarp žalos ir tariamai neteisėtų atsakovo veiksmų.

9. Pareiškėjų prašomos bylinėjimosi išlaidų sumos negali būti priteisiamos, nes visi trys pareiškėjai į teismą kreipėsi vienu ieškiniu, juos visus atstovavo teisininkai vieno procesinio dokumento pagrindu.

Pareiškėjai UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Masada“ atsiliepime į (V t., b. l. 19–31) atsakovų apeliacinį skundą, prašo jį atmesti bei priteisti pareiškėjų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas iš esmės tokiais pat argumentais, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 1 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 5 dalies, CK 6.552 straipsnio 2 dalies, Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei kitų teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjai papildomai pažymi, jog:

1. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad mokesčių lengvatos taikomos apibrėžtai subjektų grupei. Pareiškėjo manymu, šios lengvatos taikomos nepribrėžtai subjektų grupei, nes tarifai nustatyti ne individualiems subjektams, o visiems subjektams, kurie atitinka teritorinį (yra kvartale) ir kokybinį kriterijų (subjektai, kuriems netaikomos Tarybos sprendime nustatytos išimtys). Su kai kuriais juridiniais asmenimis, atitinkančiais šiuos kriterijus, ginčui aktualiu laikotarpiu sutartys buvo sudaromos (buvo sudarytos trys tokios sutartys).

2. Apelianto teiginiai, kad visiems pareiškėjams atsakovas pagrįstai atsakė vienu raštu, atmestini, kadangi pareiškėjai yra skirtingi juridiniai asmenys, jiems priklausantys nekilnojamieji daiktai ir nuomojami valstybiniai žemės sklypai yra skirtingose vietose, pareiškėjų buveinės yra skirtingose vietose. Taigi apeliantas privalėjo kiekvienam atsakyti atskiru sprendimu.

3. Apelianto teiginys, jog teismas nieko nepasisakė dėl pagrindinio pareiškėjų skundo argumento, kad atsakovas neteisėtai nevykdė Tarybos sprendimų ir nepagrįstai atsisakė sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis, nepagrįstas. Teismas šiuo aspektu pasisakė išsamiai (sprendimo 8–10 psl.).

4. Be to, Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 pripažintas netekusiu galios 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-178, todėl sprendimas Nr. T-338 neteko galio ne ab inition, o perspektyviai, nuo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T-178 paskelbimo. Tai reiškia, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 7 d. turėjo būti taikomi tarifai, nustatyti Tarybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-178. Tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. T-338 nustatyti tarifai pagrįstai buvo taikomi tik nuo 2011 m. liepos 8 d.

5. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog patys pareiškėjai kalti dėl sutarčių nesudarymo. Pareiškėjai jokių sąlygų, kurios negalėjo būti tenkinamos, atsakovui nekėlė. Apeliantas nenurodo, kokias būtent sąlygas pareiškėjai kėlė, todėl pareiškėjai net negali tinkamai atsikirsti į šį argumentą. Pažymėtina, kad pareiškėjai neturėjo pagrindo skųsti Tarybos sprendimų, o pagal LVAT praktiką atsakovo raštai, nesukeliantys pareiškėjams teisinių pasekmių, negali būti skundžiami teismui. Be to, pareiškėjai kaip tik nuosekliai siekė ir reikalavo, kad apelianto administracija vykdytų 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. T-338.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliaciniu skundu skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimas, kuriuo teismas tenkino pareiškėjų UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ patikslintą skundą dėl turtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas minėtu sprendimu iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, pareiškėjui UAB „Vaivorykštė“ priteisė 2 722,76 Eur, pareiškėjui UAB „Tikroji vaivorykštė“ – 1 458,36 Eur, o pareiškėjui UAB „Masada“ – 592,34 Eur turtinės žalos atlyginimą, taip pat 5 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2012 m. vasario 6 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Be to, pirmosios instancijos teismas iš atsakovo pareiškėjui UAB „Vaivorykštė“ priteisė 895,35 Eur, UAB „Tikroji vaivorykštė“ 634,70 Eur, o UAB „Masada“ 895,35 Eur teismo išlaidų atlyginimą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.); teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.). Teisėjų kolegija bylą patikrino vadovaudamasi ABTĮ 136 straipsnio nuostatomis.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-772/2014 (IV t., b. l. 175–184) pareiškėjų UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir, panaikinęs Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą (IV t., b. l. 126–134), bylą grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byla grąžinama nagrinėti iš naujo, kadangi pirmosios instancijos teismas nieko nepasisakė dėl pagrindinio pareiškėjų skundo argumento, t. y. to, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija neteisėtai nevykdė tarybos sprendimų ir nepagrįstai atsisakė sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis. Pasak LVAT teisėjų kolegijos, pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo atsakovo veiksmų teisėtumą tik Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (patvirtintos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875), nustatytų reikalavimų kontekste.

Išnagrinėjęs bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 9 d. sprendime taip pat didžiausią dėmesį skyrė atsakovo veiksmų atitikimo Taisyklėse nustatytiems reikalavimams tyrimui, o dėl ginčo esmės, teisėjų kolegijos vertinimu, pasisakė neišsamiai ir abstrakčiai.

ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką yra pažymėjęs, jog apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136 str.), tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylos aplinkybes ir jas įvertinti pagal atitinkamas materialinės teisės normas (ABTĮ 79 str.1 d., 81 str., 86 str., 87 str. 4 d.). Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė ir kad bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti naujus įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 140 str. 1 d. 4 p., 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d.) (pvz., LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-149-146/2015).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338, kuris, pasak pareiškėjų, turėjo būti jiems taikomas, nustato atitinkamas sąlygas, apribojančias subjektų, kuriems šis sprendimas taikomas, ratą: fiziniams ar juridiniams asmenims priklausantys pastatai ar sklypai yra atitinkamoje, sprendime apibrėžtoje teritorijoje; mokesčių lengvatas siekiantys gauti fiziniai ar juridiniai asmenys neužsiima sprendime išvardintomis veiklomis ir pan. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, jog šiuo aspektu teismas apsiribojo konstatavimu, jog „byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjai neatitiko Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimuose nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos su pareiškėjais negalėjo būti sudaromos mokesčių lengvatos taikymo sutartys“, tačiau to, ar pareiškėjai (taip pat kiekvienas sklypas ar pastatas, kuriems jie prašė taikyti lengvatą) atitiko tarybos sprendime nustatytus reikalavimus, netyrė ir nevertino.

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje nėra ginčo dėl pareiškėjų patirtos žalos dydžio. Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas pareiškėjams priteisė tokią turtinės žalos atlyginimo sumą, kurios prašė ir kurią apskaičiavo patys pareiškėjai. Prašomos priteisti turtinės žalos dydžio (sumos) pagrįstumo teismas nevertino, nors, teisėjų kolegijos nuomone, turėjo atsižvelgti į šiuos aspektus: 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-388 taikymo pareiškėjams pradžios momentą, šio sprendimo galiojimo laikotarpį (šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog iš pareiškėjų skundo bei atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą matyti, kad turtinės žalos dydis apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 7 d.).

Pagal Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 7 punktą šis sprendimas įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d., tačiau šio sprendimo 6 punkte nustatyta, jog fiziniai ir juridiniai asmenys, norintys, kad jiems būtų taikomi šio sprendimo 2 ir 3 punktuose nurodyti koregavimo koeficientai, turi su Šiaulių miesto savivaldybės administracija pasirašyti Mokesčių lengvatų taikymo sutartį. Pareiškėjai UAB „Tikroji vaivorykštė“, UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją dėl Mokesčių lengvatos sutarčių sudarymo kreipėsi 2011 m. balandžio 26 d. raštais (I t., b. l. 79, II t., b. l. 1, 87). Kartu su minėtais raštais pareiškėjai pateikė Mokesčių lengvatų taikymo sutarties projektus, kurių kiekvienos III dalies 5 punkte numatyta, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento (I t., b. l. 80–81, II t., b. l. 2–3, 88–89). Kadangi, kaip pažymėjo atsakovas, pareiškėjų 2011 m. balandžio 26 d. raštai (t. y. kreipimaisi į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją dėl Mokesčių lengvatos sutarčių sudarymo) buvo užregistruoti 2011 m. balandžio 27 d., o pagal Taisyklių 30 punktą asmenų prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti, kuomet anksčiausiai galėjo būti pasirašytos Mokesčių lengvatų taikymo sutartys su pareiškėjais (teisėjų kolegijos nuomone, tai galėjo būti 2011 m. gegužės 25 d.).

Vertinant pareiškėjams priteistinos turtinės žalos dydį, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-154 (I t., b. l. 19) Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 galiojimas buvo sustabdytas iki artimiausio Šiaulių miesto savivaldybės tarybos posėdžio (t. y. iki 2011 m. birželio 30 d., kai buvo priimtas Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimas Nr. T-178, kuriuo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 pripažintas netekusiu galios). Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. T-338 galiojo iki 2011 m. liepos 7 d., (o ne iki 2011 m. gegužės 26 d.) bylos duomenimis nėra pagrįsta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo negalima pripažinti pagrįstu, nes pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylai aktualių aplinkybių bei priėmė nemotyvuotą sprendimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pažeidė anksčiau minėtų procesinės teisės normų reikalavimus (ABTĮ 86 str., 87 str. 4 d.), o dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė