A-122-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-122-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03329-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1; 9.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. Š. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir S. M. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. Š. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (I t., b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2013 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 68-136 (toliau – ir VMI sprendimas); 2) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. (04.5)-K3-101 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas); 3) netenkinus prašymo panaikinti sprendimus visiškai, panaikinti sprendimų dalį priskaičiuoti pareiškėjai 6 538 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigius ir 1 000 Lt GPM baudą.

Pareiškėja paaiškino, kad Kauno AVMI atliko jos mokestinį patikrinimą, kurio pagrindu 2013 m. kovo 6 d. surašė patikrinimo aktą Nr. AU16-8, šį aktą patvirtino savo sprendimu ir apskaičiavo pareiškėjai mokėtinus mokesčius (bendra suma – 17 539 Lt). Pareiškėja šį sprendimą apskundė VMI, kuri savo sprendimu jos skundą atmetė. Pareiškėjos nuomone, mokesčių administratorių sprendimai yra nepagrįsti ir naikintini. Mokėtini mokesčiai pareiškėjai buvo apskaičiuoti nuo jos nedeklaruotų pajamų, gautų 2007 m. sausio 23 d. sutartimi pardavus nekilnojamąjį turtą – ½ dalį 431,87 kv. m bendrojo ploto nebaigto statyti gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Kaune.

Pareiškėja nebuvo šios pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, pajamų iš jos sudarymo negavo. Sutartį sudarė buvęs jos sutuoktinis S. M.. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu pareiškėja su S. M. nebegyveno, nevedė bendro ūkio. Pajamos iš pirkimo-pardavimo sutarties nebuvo turto dalybų objektas nutraukiant santuoką civilinėje byloje Nr. 2-8238-742/2007, kuri buvo išspręsta Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendimu. Net pripažinus mokestinę prievolę, skundžiamais aktais buvo netinkamai nustatytas jos dydis, nes nebuvo atsižvelgta į išlaidas, patirtas įrengiant parduodamą gyvenamąjį namą – pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 19 straipsnį gyventojų pajamų mokestis yra skaičiuojamas nuo sumos, kuri gaunama iš turto pardavimo pajamų atėmus turto įsigijimo kainą.

Taip pat atsakovas mokestinę prievolę nustatė praleidęs nustatytą terminą, t. y. pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. To paties įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtų baudų mokėjimo, jeigu mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti.

Šiuo atveju tiek S. M., tiek pareiškėjai laikant, kad pajamos iš pirkimo–pardavimo sutarties buvo asmeninis S. M. turtas, pareiškėja negalėjo numatyti, kad jai kils pareiga sumokėti mokesčius nuo buvusio sutuoktinio gautų pajamų.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 45–49) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad Kauno AVMI 2013 m. kovo 6 d. patikrinimo aktu Nr. AU16-8 ir 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. (04.5)-K3-101 apskaičiavo pareiškėjai 10 001 Lt nesumokėto GPM, 6 538 Lt GPM delspinigių bei skyrė 1 000 Lt GPM baudą. Pareiškėja apskundė šį sprendimą VMI, kuri 2013 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 68-136 jos skundą atmetė. Atliktų pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens S. M. kontrolės procedūrų metu nustatyta, kad S. M. pagal 2006 m. birželio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 0,1502 ha bendro ploto gyvenamosios teritorijos žemės sklypą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. 2006 m. spalio 24 d. jam išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Nr. 38-3-GN-727-660/1.

Pagal 2006 m. lapkričio 28 d. statybos inspekcijos tarnybos pažymą Nr. 7-NS-491 S. M. vardu įregistruotas 36 proc. baigtumo 431,87 kv. m bendro ploto gyvenamasis namas (dviejų butų pastatas). Būdami sutuoktiniai S. M. ir pareiškėja pagal 2006 m. gruodžio 11 d. sutartį R. R. ir R. K. iš viso už 350 000 Lt pardavė 908 kv. m iš 0,1502 ha žemės sklypo ir ½ dalį 431,87 kv. m bendro ploto nebaigto statyti (baigtumas 36 proc.) gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Sudarytoje sutartyje nurodyta, kad parduodamas turtas nuosavybės teise priklauso S. M. ir pareiškėjai bei yra įregistruotas S. M. vardu. 2007 m. sausio 23 d. sudaryta sutartimi S. M. ir pareiškėja už 200 000 Lt D.

K. ir V. K. pardavė 594 kv. m iš 0,1502 ha žemės sklypo ir ½ dalį 431,87 kv. m bendro ploto nebaigto statyti (baigtumas 36 proc.) gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Sudarytoje sutartyje nurodyta, kad parduodamas turtas nuosavybės teise priklauso S. M. ir pareiškėjai bei yra įregistruotas S. M. vardu. Pagal pareiškėjos ir S. M. 2007 m. kovo 1 d. sudarytą povedybinę sutartį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, minėtas žemės sklypas buvo įgytas iki santuokos sudarymo, todėl priklausė S. M. asmeninės nuosavybės teise.

Nebaigtas statyti gyvenamasis namas parduotas po santuokos įregistravimo su pareiškėja, todėl priklausė abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Atitinkamai gautos pajamos pardavus šį gyvenamąjį namą taip pat priklausė abiems sutuoktiniams. Abiejose šiose sutartyse buvo nurodyta, kad pirkėjas apmoka parduodamo objekto kainą, pervesdamas pinigines lėšas į asmenines S. M. banko sąskaitas. Pareiškėja Kauno AVMI yra pateikusi laikinąją metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2006 m. ir metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 m.

Jose nenurodyta pajamų, kurias pareiškėja būtų gavusi minėtų 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2007 m. sausio 23 d. sutarčių pagrindu. S. M. pateiktoje laikinojoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2006 m. deklaravo gautas 265 000 Lt turto pardavimo ar kitokio perleidimo pajamas, 162 159,65 Lt su šio turto įsigijimu susijusias išlaidas, 102 840 Lt apmokestinamąsias pajamas. Pateiktoje metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2007 m. S. M. deklaravo gautas 100 000 Lt turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas, 43 922,96 Lt su šio turto įsigijimu susijusias išlaidas bei 56 077,04 Lt apmokestinamąsias pajamas.

Atliktų pareiškėjos ir S. M. kontrolės procedūrų metu S. M. nurodė, kad įsigijo žemės sklypą ir ant jo statė gyvenamąjį namą savo šeimai bei pareiškėjos motinai, todėl, yrant jo ir pareiškėjos santuokai, nusprendė šį namą parduoti. Pareiškėjos ir S. M. 2007 m. kovo 1 d. sudaryta povedybinė sutartis teismo sprendimu buvo patvirtinta 2007 m. birželio 1 d. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis namas buvo parduotas 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2007 m. sausio 23 d. sudarytomis sutartimis kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, pareiškėja iš jo gavo pajamų.

Pagal GPMĮ 6, 19 straipsnius šių pajamų ir parduoto turto įsigijimo kainos, sumokėto komisinio atlyginimo bei mokesčių, rinkliavų, susijusių su šio turto perleidimu nuosavybėn, skirtumo suma apmokestinama taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Mokestinio patikrinimo metu įvertinus surinktus duomenis nustatyta, kad pareiškėja nepatyrė statybos ar kitų išlaidų, kuriomis būtų galima mažinti turto pardavimo apmokestinamąsias pajamas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja nuosavybės teisės į žemės sklypą neturėjo, GPM buvo apmokestintos jos pajamos iš 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2007 m. sausio 23 d. sudarytų sutarčių, kiek jomis buvo apmokėta parduodamo gyvenamojo namo kaina.

Šiose sutartyse gyvenamojo namo ir žemės sklypo kaina nėra išskirta, todėl gyvenamojo namo kaina perskaičiuojama pagal sutartyse nurodytas turto vidutines rinkos vertes. Pagal jas gyvenamojo namo pardavimo kaina lygi 130 580 Lt ir, atitinkamai, pareiškėjos pajamos sudaro pusę šios sumos – 65 290 Lt. Pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatyta mokėtina 10 001 Lt GPM suma. Pareiškėja laiku neįvykdė šios mokestinės prievolės, todėl pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalį, 100 straipsnį ir 141 straipsnio 2 dalį, jai skaičiuojami delspinigiai, pagrindo nuo jų atleisti nėra.

Pareiškėjai bauda pagal MAĮ 139 straipsnį paskirta pagrįstai, atsižvelgiant į tai, kad bauda atitinka minimalų 10 proc. nuo priskaičiuoto mokesčio sumos dydį, pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nevykdė mokesčių administratoriaus nurodymo, nepateikė prašomų dokumentų, neatsiliepė bandant susisiekti telefonu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. M. (III t., b. l. 1–6) atsiliepimu į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 11 d. ir 2007 m. sausio 23 d. sutartimis pardavė jam ir pareiškėjai bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Iš šių sutarčių jam tekusią pajamų dalį deklaravo. Pareiškėja turėjo deklaruoti pusę iš 2007 m. sausio 23 d. sutartimi parduoto nekilnojamojo turto gautų pajamų. Gyvenamasis namas buvo statomas išimtinai šeimos interesais, buvo skirtas gyventi šeimai ir pareiškėjos motinai. Namą statė pats, išlaidas apmokėjo bendromis sutuoktinių lėšomis. Sutuoktinių santykiams pašlijus, nusprendė gyvenamąjį namą parduoti, pasidalinti iš parduoto turto gautas pinigines lėšas ir nutraukti santuoką. Dalimi iš 2007 m. sausio 23 d. sutarties gautų pinigų buvo padengtas jo ir pareiškėjos kreditas pagal kredito sutartį Nr. 06-040045-FA. Nors pinigai buvo pervesti į jo sąskaitą, tačiau su pareiškėja pinigus pasidalino juos išgryninę, vienas kitam neturėjo jokių pretenzijų, susijusių su parduotu turtu, iš jo gautomis pajamomis. Tai patvirtina aplinkybė, kad į santuokos nutraukimo bylą nebuvo įtrauktas nei minimas parduotas turtas, nei gautos pajamos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 24 d. sprendimu (III t., b. l. 15–21) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę, pardavus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį turtą, gautos pajamos, t. y. už šio turto pardavimą gautos piniginės lėšos, laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). Tačiau ši aplinkybė nėra pakankama pripažinti, jog pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPMĮ nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPMĮ nuostatų kontekste (GPMĮ 2 straipsnio 31 dalis, 2 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 23 straipsnis).

Kita vertus, ginčo pajamos buvo gautos pardavus bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusį turtą, o tokius sandorius, t. y. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo turto pardavimo, galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai (CK 3.92 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad šie reikalavimai buvo pažeisti, pirkimo–pardavimo sutartį sudarė ir pasirašė abu sutuoktiniai, be kita ko, patvirtindami, kad piniginės lėšos už parduodamą turtą būtų pervestos į S. M. banko sąskaitą. Pažymėtina, kad turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (CK 3.92 straipsnio 1 dalis).

Todėl vertintina, kad atsižvelgiant į prieš tai nurodytas sandorių sudarymo aplinkybes, vien tai, jog ginčo lėšos buvo pervestos į S. M. sąskaitą (gautos jo vardu), nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad pajamas GPMĮ prasme gavo tik jis (vienas sutuoktinis). Bendrąja jungtine nuosavybe valdytą turtą teisiniu požiūriu pardavė abu sutuoktiniai, tad ir ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių nagrinėjamu atveju gavo abu sutuoktiniai. Parduoto gyvenamojo namo statybai leidimas buvo išduotas 2006 m. spalio 24 d., t. y. po pareiškėjos ir S. M. santuokos sudarymo.

Pareiškėjos ir S. M. povedybinė sutartis buvo sudaryta 2007 m. kovo 1 d., t. y. po gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir jos įvykdymo. Santuoka buvo nutraukta ir povedybinė sutartis teismo sprendimu patvirtinta 2007 m. birželio 1 d. Šios sutarties 2.1 punkte numatyta, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo iki šios sutarties įsigaliojimo, yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šių visų aptartų aplinkybių visuma teismui sudarė pakankamą pagrindą pripažinti, jog pareiškėja laikytina gavusia ginčo pajamas GPMĮ 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu, prasme.

Teismas pažymėjo, kad pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pareiškėjos mokestinį patikrinimą buvo pavesta atlikti 2012 m. gruodžio 17 d. Pagal MAĮ 120 straipsnio 1 dalį ir susiklosčiusią teismų praktiką, mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas yra mokestinio patikrinimo pradžia. Todėl pareiškėjai GPM ginčijamas aktais galėjo būti skaičiuojamas 5 metus iki 2012 m. sausio 1 d. (termino pradžia laikoma 2007 m. sausio 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pajamos įgytos 2007 m. sausio 23 d. sutarties pagrindu, atsakovas nepraleido MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje numatyto termino.

Teismas nurodė, kad pareiškėja, prašydama atleisti ją nuo baudų ir delspinigių mokėjimo, rėmėsi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtų baudų mokėjimo, jeigu mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Vertinant, ar šis pagrindas apima tiek pareiškėjai skirtą baudą, tiek delspinigius, yra reikšmingas MAĮ 100 straipsnis, pagal kurį mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio Įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas arba kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tačiau šiuo atveju pareiškėja nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios atitiktų jos prašomą taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą. Be to, pareiškėjai skundžiamais aktais paskirta 1 000 Lt dydžio bauda atitinka minimalų leistiną baudos dydį. Iš to teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą atleisti ją nuo skundžiamais aktais paskirtos baudos.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad GPMĮ 19 straipsnyje nurodyta, jog pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta turto įsigijimo kaina, kuriai, jeigu turtas yra pasigamintas paties gyventojo, prilyginamos visos to turto pagaminimo ir rekonstravimo išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį). Šiuo atveju pareiškėja nepateikė įrodymų ar motyvuotų paaiškinimų, patvirtinančių išlaidų dydį parduoto gyvenamojo namo įsigijimui, statybai, todėl nėra pagrindo taikyti GPMĮ 19 straipsnio nuostatas ir jų pagrindu mažinti apskaičiuotą mokėtiną GPM. Skundžiamais aktais pagrįstai turto įsigijimo kaina šiuo atveju prilyginta 0 Lt.

III. Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 35–40), kuriuo prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti VMI ir Kauno AVMI sprendimus. Netenkinus šio reikalavimo – panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pažymi, kad tiek mokesčių administratorius, tiek bylą nagrinėjęs teismas neanalizavo, kas gavo pinigines lėšas pagal 2007 m. sausio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, ar lėšos pasiekė pareiškėją, ar pareiškėja yra lygiai atsakinga už prievolę mokėti GPM kartu su S. M.. Taip pat teismas visiškai nepagrįstai pripažino minėtas lėšas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nesivadovaudamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika santuokos nutraukimo bylose. Šių esminių aplinkybių neišsiaiškinimas nulėmė klaidingos išvados, jog pareiškėja turi pareigą mokėti GPM, padarymą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nuosekliai tvirtino, kad ji negavo jokių pajamų iš minėto turto pardavimo, turtą parduodant jau gyveno skyriumi su S. M., jų turtas buvo atskiras. Šias aplinkybes patvirtino ir pats S. M., savo atsiliepime nurodydamas, kad santykiai su pareiškėja buvo pašliję, šalys negyveno kartu. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pinigai gauti pardavus minėtą nekilnojamąjį turtą buvo pervesti būtent į asmenines S. M. banko sąskaitas, iš kurių dalies pinigų pavedimai nebuvo padaryti būtent pareiškėjai.

S. M. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėja gavo pusę pardavus turtą gautų lėšų. Be to, S. M. turėjo verslo liudijimą verstis namų statybos veikla, o verslo liudijime pareiškėja kaip susijęs asmuo nebuvo įrašyta, todėl buvusiems sutuoktiniams ūkį vedant atskirai, gyvenant skyriumi, akivaizdu, kad S. M. siekė užsidirbti tik sau, o ne pareiškėjai ar jų bendrų poreikių tenkinimui. Į tokias aplinkybes atsižvelgta nebuvo. Net ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-8238-742/2007, kuriuo buvo nutraukta pareiškėjos santuoka su S. M., yra fiksuotos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jog pareiškėja su S. M. susituokė 2006 m. rugsėjo 30 d., o nuo 2007 m. sausio mėnesio jie kartu nebegyvena, bendro ūkio neveda, nepalaiko artimų santuokinių ryšių.

Tuo tarpu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę ir jų nereikia pakartotinai įrodinėti. Taigi akivaizdu, kad vien gyvenimas santuokoje nesudaro pagrindo teigti, jog sutuoktinių turtas ir prievolės yra bendros. Prezumpcija, kad sutuoktinių turtas yra bendras, gali būti paneigta. Šiuo atveju šią prezumpciją paneigia ne tik pačios pareiškėjos bei S. M. paaiškinimai, bet ir įsiteisėjęs teismo sprendimas civilinėje byloje, kuris turi prejudicinę galią.

Nurodo, kad mokesčių administratorius, net ir padaręs nepagrįstą išvadą dėl prievolės pareiškėjai mokėti GPM, šio mokesčio dydį apskaičiavo netinkamai. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą ir skirti ekspertizę, siekiant nustatyti, kiek ir kokių išlaidų buvo patirta, kokia parduoto turto vertė. Tokie teismo veiksmai yra nelogiški, neatitinkantys sąžiningumo, protingumo principų reikalavimų. Akivaizdu, kad neįmanoma pastatyti namo, kurio dalis kartu su 594 kv. m žemės sklypu 2007 m. sausio 23 d. buvo parduota už 200 000 Lt, nepatiriant jokių statybos išlaidų. Teismo pozicija, jog pareiškėja privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius išlaidas, patirtas namo statybai, yra nelogiška ir pažeidžianti pareiškėjos teises, nes pareiškėjai yra primetama iš esmės neįgyvendinama įrodinėjimo pareiga – ji turi įrodyti ne savo, o savo buvusio sutuoktinio turėtas išlaidas, kurių ji nežino ir negali žinoti. Be to, turto vertę mokesčių administratorius nustatė ne pagal sutartyje numatytą turto pardavimo kainą, o vadovaudamasis nelogiškas aritmetiniais skaičiavimais, kuriuose taip pat padaryta klaida, t. y. vietoj 60 000 Lt pajamų buvo nustatyta, kad pareiškėja gavo 65 290 Lt pajamų.

Teigia, kad mokėtini mokesčiai už 2007 metus pareiškėjai buvo priskaičiuoti suėjus senaties terminui. Einamaisiais metais yra laikyti patikrinimo akto surašymo metai, t. y. 2013 m. Tokiu būdu penkeri praėję kalendoriniai metai yra 2012–2008 metai.

Atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog vietos mokesčių administratorius mokesčius pareiškėjos atžvilgiu paskaičiavo visiškai nepagrįstai, atitinkamai nepagrįstai buvo paskaičiuoti delspinigiai ir baudos. MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, jog mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtų baudų mokėjimo, jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Akivaizdu, kad tiek pareiškėjai, tiek S. M. laikant, kad jų turtas ir iš jo gaunamos pajamos yra atskiros, pareiškėja objektyviai negalėjo numatyti, kad jai kils pareiga sumokėti mokesčius nuo buvusio sutuoktinio gautų pajamų, kurios yra išimtinai asmeninės S. M. pajamos.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (III t., b. l. 48–57) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo tuos pačius argumentus kaip ir savo atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno AVMI 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.5)-K3-101 (I t., b. l. 19–29) ir mokestinį ginčą dėl šio sprendimo nagrinėjusios VMI 2013 m. liepos 29 d. sprendimo „Dėl M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2013-05-14 skundo“ Nr. 68-136 (I t., b. l. 30–39), kuriuo buvo patvirtintas Kauno AVMI sprendimo nurodymas pareiškėjai sumokėti 10 001 Lt GPM, 6 538 Lt GPM delspinigių ir 1 000 Lt GPM baudą, ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimo (III t., b. l. 15–21) teisėtumo ir pagrįstumo.

Minėti sprendimai buvo priimti atlikus pareiškėjos gyventojų pajamų mokesčio patikrinimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad šiuo laikotarpiu pareiškėja su sutuoktiniu S. M. (santuoka įregistruota 2006 m. rugsėjo 30 d., povedybinė sutartis sudaryta 2007 m. kovo 1 d., o santuoka išregistruota 2007 m. liepos 3 d.; I t., b. l. 7; II t., b. l. 107–110) 2007 m. sausio 23 d. sutarties pagrindu už 200 000 Lt bendrą kainą pardavė 594 kv. m dalį iš 0,1502 ha žemės klypo (žemės sklypą pardavė S. M. asmeniškai, nes jis buvo įgytas už 220 000 Lt iki santuokos su pareiškėja sudarymo ir priklausė jam asmeninės nuosavybės teise) ir ½ dalį 431,87 kv. m pastato–gyvenamojo namo, statyto pareiškėjos santuokos su S. M. metu (baigtumas 37 proc.; II t., b. l. 27–28, 30). Dalis už parduotą nekilnojamąjį turtą gautos sumos buvo pervesta bankui padengiant turto įsigijimui paimtą kreditą, o likusi dalis (110 063,09 Lt) 2007 m. vasario 13 d. pervesta į S. M. atsiskaitomąją sąskaitą (I t., b. l. 13). Pažymėtina, kad minėtoje nekilnojamojo turto pardavimo sutartyje nurodyta, jog pareiškėja sutinka, kad pinigai būtų pervesti į S. M. atsiskaitomąją sąskaitą (III t., b. l. 30). Minėtą sumą S. M. 2007 m. vasario 13–14 d. išgrynino (I t., b. l. 13) ir, jo teigimu, pasidalino su pareiškėja. Pusę už nekilnojamojo turto pardavimą gautų pajamų (t. y. 100 000 Lt), atėmus su šio turto įsigijimu susijusias išlaidas (43 922,96 Lt), S. M. deklaravo ir sumokėjo atitinkamus mokesčius, tuo tarpu pareiškėja savo dalies už nekilnojamojo turto (pastato–gyvenamojo namo dalies) pardavimą gautų pajamų nedeklaravo ir atitinkamų mokesčių nesumokėjo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad aiškindama sutuoktinių mokestines prievoles gyventojų pajamų mokesčio srityje, t. y., kas yra laikomas pajamų gavėju, taip pat, kas turi prievolę deklaruoti ir mokėti gyventojų pajamų mokestį, kai faktiškai pajamas gauna vienas iš sutuoktinių, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. sausio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012 (Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 291–311) išaiškino, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 7 punkte (2004 m. balandžio 8 d.

įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) numatytu atveju GPM mokėtoju pripažįstamas gyventojas, kuris faktiškai bet kokia forma gavo pajamų, kurios yra gyventojų pajamų mokesčio objektas jų gavimo momentu. Aplinkybė, į kieno kredito įstaigoje esančią sąskaitą lėšos yra pervedamos, paprastai yra reikšminga sprendžiant klausimą dėl atitinkamo asmens pripažinimo GPM mokėtoju, nes GPM įstatymas apmokestinimo momentą, be kita ko, sieja su faktiniu pajamų gavimu. Tačiau, kaip yra matyti iš GPM įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2004 m. balandžio 8 d.

įstatymo Nr. IX-2103 redakcija) įstatymų leidėjo vartojamos formuluotės „<...> pajamos bet kokia forma faktiškai gaunamos <...>“ loginės ir lingvistinės konstrukcijos, taip pat šią nuostatą aiškinant sistemiškai kitų GPM įstatymo nuostatų atžvilgiu, vien ši faktinė aplinkybė savaime negali eliminuoti galimybės pripažinti, kad faktiškai atitinkamą naudą, kuri laikoma pajamomis apmokestinimo aptariamu mokesčiu tikslais (GPM įstatymo 2 str. 74 d. (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), gavo (ir) kitas fizinis asmuo (gyventojas).

Aplinkybė, jog atitinkamos pajamos laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, nėra pakankama pripažinti, kad šias pajamas faktiškai yra gavę kiekvienas iš sutuoktinių GPM įstatymo nuostatų prasme. Toks plečiamasis GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d. įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), aiškinimas akivaizdžiai neatitiktų šių nuostatų vertinimo kitų GPM įstatymo nuostatų kontekste.

Kai pajamos yra gaunamos pagal sandorius dėl vertybinių popierių pardavimo, siekiant įvardinti, kuris iš sutuoktinių faktiškai jas (pajamas) gavo, be kita ko, būtina objektyviai įvertinti šių sandorių pobūdį, jų turinį, sudarymo aplinkybes, taip pat teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvavusių asmenų ryšius. Tokius sandorius, t. y. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančių vertybinių popierių pardavimo, galėjo sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti (Civilinio kodekso 3.92 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad šie reikalavimai buvo pažeisti. Vadinasi, galima teigti, kad teisinių santykių, kurių pagrindu buvo gautos ginčo pajamos, faktiniai dalyviai buvo abu sutuoktiniai, ginčo pajamos vertintinos, kaip įgytos abiejų sutuoktinių valia. Turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu (Civilinio kodekso 3.92 str. 1 d.). Todėl vertintina, kad atsižvelgiant į konkrečių sandorių sudarymo aplinkybes, vien tai, jog ginčo lėšos buvo pervestos į vieno iš sutuoktinių sąskaitą (gautos jo vardu), nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad pajamas GPM įstatymo prasme gavo tik jis (vienas sutuoktinis).

Bendrąja jungtine nuosavybe valdytą turtą teisiniu požiūriu pardavė abu sutuoktiniai, tad ir ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių nagrinėjamu atveju gavo abu sutuoktiniai. GPM mokėtoju gali būti pripažįstamas tik konkretus fizinis asmuo (gyventojas), o ne jų daugetas. Šioje byloje nustatyto ginčo pajamų šaltinio pobūdis (šios pajamos gautos iš Civilinio kodekso 3.92 straipsnio 4 dalyje nurodytų sandorių, susijusių su bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės turto – vertybinių popierių – pardavimu, pagrindu), nesant konkrečių mokesčių įstatymuose numatytų taisyklių, savaime implikuoja būtinybę subsidiariai remtis privatinės teisės nuostatomis tiek, kiek tai susiję su sutuoktinių gautų pajamų iš minėtų vertybinių popierių pardavimo dalies nustatymu apmokestinimo tikslais.

Šiuo tikslu nagrinėjamu atveju galima ir būtina remtis Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, jog „preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios“. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti šios prezumpcijos, jos (prezumpcijos) iš esmės neginčija ir sutuoktiniai. Todėl nagrinėjamoje byloje pripažintina, kad kiekvienas iš sutuoktinių, GPM įstatymo 3 straipsnio (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2004 m. balandžio 8 d.

įstatymo Nr. IX-2103 redakcija), požiūriu, faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų, kurios buvo įgytos pardavus minėtus ginčo vertybinius popierius.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje, atsižvelgdama į prieš tai konstatuotas aplinkybes, kurių proceso šalys iš esmės neginčija, taip pat į nurodytus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai pripažino, jog pareiškėja 2007 m. gavo pajamų iš nekilnojamojo turto (pastato–gyvenamojo namo dalies) pardavimo. Kaip jau buvo minėta, pastatas–gyvenamasis namas buvo statytas pareiškėjai ir S. M. jau sudarius santuoką, t. y. šis turtas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šis turtas buvo parduotas, piniginės lėšos S. M. pervestos ir išgrynintos taip pat pareiškėjos santuokos su S. M. metu. Sutuoktiniai tik po 1,5 mėnesio po minėtų veiksmų atlikimo, t. y. 2007 m. kovo 1 d., sudarė povedybinę sutartį, kurios 2.1 punktu aiškiai numatė, jog „turtas, įgytas po santuokos sudarymo iki šios sutarties įsigaliojimo yra jungtinė sutuoktinių nuosavybė <...>“. Ši sutartis įsigaliojo nuo jos sudarymo momento (povedybinės sutarties 6.2 punktas). Byloje nėra pateikta jokių duomenų, paneigiančių S. M. teiginius, kad jis su pareiškėja pasidalino gautus ir išgrynintus už parduotą nekilnojamąjį turtą pinigus. Taigi bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe valdytą turtą teisiniu požiūriu pardavė abu sutuoktiniai, tad ir ekonominę naudą bei pajamas iš šių sandorių gavo abu sutuoktiniai. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių netaikyti Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcijos, todėl pripažintina, kad kiekvienas iš sutuoktinių faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų, kurios buvo įgytos pardavus pastato–gyvenamojo namo dalį. Nors pareiškėja nurodo, kad žemės sklypą įsigijo ir pastatą statė S. M. vykdydamas atitinkamą individualią veiklą, tačiau iš tiesų S. M. vykdė esamų statinių atstatymo ir remonto veiklą (III t., b. l. 3), kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo statomas naujas pastatas–gyvenamasis namas, be to, S. M. individualios veiklos vykdymo faktas nepaneigia prieš tai išdėstytų aplinkybių teisingumo, juo labiau, kad bylos medžiaga nustatyta, jog ir pati pareiškėja nuo 2006 m. gruodžio 4 d. įregistravo individualią veiklą, susijusią su nekilnojamuoju turtu (I t., b. l. 7).

Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jai mokesčiai negalėjo būti apskaičiuoti, nes buvo praleistas senaties terminas, taip pat mano, jog ji turėjo būti atleista nuo delspinigių ir baudų mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad minėtais klausimais išsamiai ir detaliai pasisakė tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas, todėl sutikdama su minėtų institucijų sprendimų atitinkamais motyvais ir išvadomis, taip pat vengdama nereikalingo kartojimosi, jų nekartoja.

Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat kelia mokesčių (GPM) apskaičiavimo teisingumo klausimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, analizuodama šį aspektą, nustatė, kad mokesčių administratorius, apibrėždamas GPM bazę pareiškėjai, rėmėsi parduoto nekilnojamojo turto vidutinėmis rinkos vertėmis (I t., b. l. 27), tačiau niekaip nemotyvavo, kodėl nesirėmė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimis bei jose nurodytomis šio turto įsigijimo, o vėliau ir pardavimo kainomis (II t., b. l. 23–30 ir kt.), šioje administracinėje byloje nekeldamas klausimo dėl šių sutarčių bei jose nurodytų kainų pagrįstumo. Tokiu būdu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja 2007 m. gavo 65 290 Lt turto pardavimo pajamų, ir pripažino jai 0 Lt išlaidų (I t., b. l. 27), nors tuo tarpu S. M. už tą patį laikotarpį deklaravo 100 000 Lt turto pardavimo pajamų ir 43 922,96 Lt išlaidų (I t., b. l. 26). Taigi S. M. deklaravo gavęs mažesnes apmokestinamąsias pajamas nei kad buvo apskaičiuota pareiškėjai, nors, kaip buvo nustatyta prieš tai, S. M. pajamų gavo ne tik už pastato–gyvenamojo namo dalies, bet ir už žemės sklypo dalies pardavimą. Be to, pareiškėjai nuo 65 290 Lt turto pardavimo pajamų apskaičiavus 9 793,5 Lt GPM, prie šios sumos buvo pridėta (o ne atimta, taipogi niekaip nemotyvuojant) 866 Lt GPM permoka, galutinę mokėtiną GPM sumą nustatant 10 001 Lt bei nuo jos apskaičiuojant delspinigius ir baudą. Šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino nei centrinis mokesčių administratorius, nei pirmosios instancijos teismas. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dalys dėl pareiškėjos GPM bazės apibrėžimo, mokėtinos GPM sumos bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų apskaičiavimo naikinamos, pareiškėjos skundą šioje dalyje perduodant centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijai konstatavus šias aplinkybes, pareiškėjos kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su jai apskaičiuotų mokėtinų sumų dydžiu, nebenagrinėjami.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tačiau neatkreipė dėmesio į apibrėžtą GPM bazę, mokėtino GPM bei su juo susijusių sumų apskaičiavimą. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, nusprendžiant panaikinti VMI sprendimo dalį, susijusią su GPM bazės apibrėžimu, GPM bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų apskaičiavimu, o pareiškėjos skundas šioje dalyje perduodamas centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos M. Š. apeliacinį skundą iš dalies tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 24 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos M. Š. skundą iš dalies tenkinti. Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. liepos 29 d. sprendimo „Dėl M. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2013-05-14 skundo“ Nr. 68-136 dalis, susijusias su gyventojų pajamų mokesčio bazės apibrėžimu, mokėtinų gyventojų pajamų mokesčio bei su šiuo mokesčiu susijusių sumų apskaičiavimu. Pareiškėjos M. Š. skundą dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04.5)‑K3‑101 nurodytoje dalyje perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo. Kitą pareiškėjos M. Š. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys