Legislator Case Law & Legislation
A-143-790-14 AI generated

A-143-790-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number A-143-790-14
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Legislator headnote

AI generated

A-143-790-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 36–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-790/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00704-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. V. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 6–8), kurį patikslino (b. l. 21–23), į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Alytaus skyrius) 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (9.1) R1-9775; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV) 2013 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3822; 3) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti nuo 2010 m. liepos 1 d. iki jos sūnui P. V. sukako 2 metai, t. y. iki 2011 m. kovo 26 d., motinystės (tėvystės) pašalpą ir išmokėti neišmokėtą sumažintos pašalpos dalį.

Pareiškėja nurodė, kad atsakovas, vadovaudamasis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 2, 3 dalimis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 73 ir 75 punktų nuostatomis, 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. PR1-128 perskaičiavo jai paskirtą motinystės pašalpą, skirtą 2009 m. kovo 26 d. gimus sūnui P. V. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarimu paminėtas nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ji kreipėsi į VSDFV Alytaus skyrių, vėliau – į VSDFV dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo ir nepriemokos sugrąžinimo, tačiau šios institucijos ginčijamais sprendimais motinystės (tėvystės) pašalpą perskaičiuoti atsisakė, iš esmės motyvuodamos tuo, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. PR1-128 nebuvo teismui apskųstas ir yra laikomas visiškai įvykdytu. Pareiškėja akcentavo tai, kad 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. PR1-128 jai nebuvo atsiųstas iki 2013 m. balandžio 26 d., o atsiųstame sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, todėl ji neturėjo galimybės šį sprendimą ginčyti anksčiau.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 27–30) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nors sumažintą pašalpą ji gavo 2010 m. rugpjūčio mėn., tačiau su prašymu paaiškinti, kokiu pagrindu buvo sumažintas pašalpos dydis, ji kreipėsi tik 2013 m. balandžio 3 d., t. y. praleidusi teisės aktų įtvirtintą imperatyvų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus priimto sprendimo ir veiksmų apskundimo terminą, t. y. 20 darbo dienų nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Į VSDFV Alytaus skyrių pareiškėja kreipėsi tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, kuri numato, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Pareiškėjos atžvilgiu priimtas 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-128 visiškai įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas šioje byloje susiklosčiusiems ginčo santykiams netaikytinas. Atsakovas, perskaičiuodamas pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą, neturėjo teisės nevykdyti galiojančio įstatymo, todėl nėra atlikęs jokių neteisėtų veiksmų. Ginčo sprendime atsakovas išsamiai atsakė į pareiškėjos klausimus, nurodė teisės normas, paaiškino jo apskundimo tvarką, todėl jis teisėtas ir pagrįstas. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai neįpareigojo atsakovo pašalpos gavėjui siųsti (įteikti) sprendimo, susijusio su pašalpos skyrimu ar perskaičiavimu, todėl jis nebuvo siunčiamas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 36–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV Alytaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-128 priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės aktų normomis, yra nenuginčytas ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Remiantis Konstitucinio Teismo išaiškinimu ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, nėra pagrindo patenkinti pareiškėjos skunde pareikštų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 14 d. sprendimu (b. l. 61–65) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje byloje yra kilęs dėl VSDFV Alytaus skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. sprendimo Nr. (9.1) R1-9775 ir VSDFV 2013 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. (11.1) I-3822, kuriais atsisakyta perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėja ginčija šiuos sprendimus ir siekia, kad jai būtų perskaičiuota nuo 2010 m. liepos 1 d. iki jos sūnui sukako 2 metai, t. y. iki 2011 m. kovo 26 d., motinystės (tėvystės) pašalpa ir sumokėta neišmokėta sumažintos pašalpos dalis. Teismas taip pat nustatė, kad VSDFV Alytaus skyrius 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. SMTM-828 paskyrė pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 8 d. iki 2011 m. kovo 26 d. pagal apskaičiavimą: iki vaikui sukaks vieneri metai – 5 191,44 Lt (išmokėtinai 4 132,73 Lt), iki vaikui sukaks dveji metai – 4 412,73 Lt (išmokėtinai 3 508,56 Lt). Ši pašalpa buvo apskaičiuota ir paskirta vadovaujantis sprendimo priėmimo metu galiojusiais teisės aktais – Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu bei Nuostatais (Ligos ir motinystės įstatymo 20 str. 1 d., 21 str. 1 d., Nuostatų 48 p.). Įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 „Dėl einamųjų 2010 metų draudžiamųjų pajamų, ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos ir ribinio valstybinės pensijos dydžių patvirtinimo“ patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį (1 170 Lt), VSDFV Alytaus skyrius 2010 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. PR1-33 perskaičiavo motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. sausio 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai. Dėl šio perskaičiavimo ginčo byloje nėra. Kadangi pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa viršijo 75 procentų patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, atsižvelgiant į Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies ir Nuostatų 74 ir 75 punktus, VSDFV Alytaus skyrius 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. PR1-128 perskaičiavo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 26 d. pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą ir jos dydį sumažino, nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 26 d. paskirdamas – 3 510,00 Lt (išmokėtinai 2 795,40 Lt).

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 2, 3 dalių bei įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatos ta apimtimi, jog „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. pasisakė dėl tam tikro dydžio paskirtų pašalpų mažinimo apribojimo.

Teismas nurodė, kad ginčo dėl VSDFV Alytaus skyriaus sprendimų, kuriais buvo perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa (dėl pašalpos perskaičiavimo duomenų teisingumo), byloje nėra. Pareiškėja kelia ginčą dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimų (atsakymų), kuriais atsisakyta išmokėti sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį po to, kai Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pripažino, jog tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios buvo taikomos pareiškėjai perskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpą, prieštaravo Konstitucijai, teisėtumo bei pagrįstumo.

Todėl nagrinėjamos bylos kontekste aktualus Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatytas reglamentavimas, t. y. išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, taikymas. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi, Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 22, p. 318–325; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-438/2005, „Administracinių teismų praktika“, Nr. 8, p. 316–326; ir kt.). Taigi, kol viešojo administravimo subjekto sprendimas gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėja atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio motinystės (tėvystės) pašalpai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Teismas vadovavosi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi (tiek sprendimų priėmimo metu galiojusi redakcija, tiek dabar galiojanti redakcija). Pažymėjo, jog atsakovas nurodė ir pareiškėja neginčijo, kad pirmoji sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. rugpjūčio mėn. Taigi pareiškėja per 20 darbo dienų nuo sužinojimo apie šio veiksmo atlikimą, t. y. iki 2010 m. rugsėjo 28 d., galėjo kreiptis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nustatyta tvarka į kompetentingą subjektą dėl pažeistų teisių gynimo, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus pasinaudoti teise ginčyti nepalankų sprendimą teismui.

Pažymėjo ir tai, kad sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo mokama kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. balandžio mėn. (išmokant paskutinę išmoką už 2011 m. kovo mėn.), tačiau pareiškėja šiuo laikotarpiu, žinodama (turėdama žinoti) apie galimą jos teisių pažeidimą, nekėlė ginčo dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Alytaus skyriaus sprendimą, kuriuo buvo perskaičiuojama motinystės (tėvystės) pašalpa (2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-128 „Dėl J.

V. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“), ji gavo 2013 m. balandžio mėn. pabaigoje. Šią aplinkybę patvirtina VSDFV Alytaus skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. raštas Nr. (9.1) R1-9775. Taigi pareiškėja tokį sprendimą galėjo ginčyti per 20 darbo dienų nuo jo gavimo dienos, t. y. vėliausiai 2013 m. gegužės 29 d. Tačiau ji paminėto teisines pasekmes sukeliančio sprendimo įstatymo nustatyta tvarka neginčijo ir į teismą kreipėsi (2013 m. birželio 28 d. skundą išsiuntė paštu) jau praleidusi terminą tokiam sprendimui skųsti.

Taigi, nustačius, kad pareiškėja VSDFV Alytaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-128 neginčijo ir šiuo metu jau yra praleistas įstatymo nustatytas terminas šiam sprendimui skųsti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta tvarka, atsižvelgiant į tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai baigta mokėti 2011 m. balandžio mėn., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, teismo vertinimu, sprendimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo yra įvykdytas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo.

Todėl šiam ginčui taikytina Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo dar neįvykdytiems sprendimams nagrinėjamu atveju negali būti taikoma.

Teismas nustatė, kad pareiškėja nurodė, jog 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. PR1-128 įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, nes jame nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir ji tokios tvarkos nežinojo. Bylos duomenys patvirtino, kad VSDFV Alytaus skyrius 2013 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. (9.1) R1-9775 pareiškėją informavo, jog nesutinkant su VSDFV Alytaus skyriaus sprendimu dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, remiantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, per 20 darbo dienų nuo sprendimo gavimo dienos pareiškėja gali jį apskųsti VSDFV. Atsižvelgęs į nurodytą aplinkybę ir į tai, kad visi teisės aktai, reglamentuojantys skundo padavimo tvarką bei terminus, skelbiami viešai, todėl asmenims turi būti žinomi, bei į tai, kad abejojantys dėl galimo jų teisių pažeidimo ir nesantys tikri dėl galimybės pažeistas teises ginti asmenys turi galimybę pasitelkti atstovą (kvalifikuotą teisininką ar kitą asmenį), teismas atmetė pareiškėjos argumentus, jog jos teises pažeidžiančio VSDFV Alytaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. PR1-128 neginčijo dėl nežinojimo, kad toks sprendimas gali būti ginčijamas.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ginčijamuose VSDFV Alytaus skyriaus 2013 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. (9.1) R1-9775 ir VSDFV 2013 m. birželio 6 d. sprendime Nr. (11.1) I-3822 motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimo mechanizmas, tvarka, dydis, teisinis pagrindas, Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo laike taisyklės iš esmės buvo išaiškintos teisingai, ginčijamų administracinių aktų panaikinimo pagrindų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje, nenustatyta, todėl reikalavimas dėl šių sprendimų panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Pripažinus, kad prašomi panaikinti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, bei tai, kad nagrinėjamu atveju sprendimas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo yra įvykdytas ir dėl to šiam ginčui netaikytinas Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl VSDFV Alytaus skyriaus įpareigojimo perskaičiuoti nuo 2010 m. liepos 1 d. iki jos sūnui sukako 2 metai, t. y. iki 2011 m. kovo 26 d., motinystės (tėvystės) pašalpą ir išmokėti neišmokėtą sumažintos pašalpos dalį. Dėl nurodytų priežasčių teismas atmetė pareiškėjos skundą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 69–72) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisingai taikė ir išaiškino, todėl pažeidė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.). Teismo sprendimas nevisai teisingai atspindi situaciją ir ginčo esmę. Pažymi, kad VSDFV Alytaus skyrius 2013 m. balandžio 24 d. sprendime Nr. (9.1) R1-9775 nurodė, jog nesutikdama su atsakovo sprendimu dėl motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimo, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, per 20 darbo dienų jį gali skųsti VSDFV. Atsakovas sprendime tiesiogiai nenurodė, kad turėjo būti skundžiamas 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. PR1-128, o ne 2013 m. balandžio 24 d. sprendimas Nr. (9.1) R1-9775, ir taip ją suklaidino. Atsakovas (jo atstovai) ne tik raštu, bet ir žodžiu nurodė skųsti ne tą sprendimą. Sutikdama su atsakovo nurodymu, skundė 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (9.1) R1-9775, manydama, kad jo apskundimas apima ir 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. PR1-128 pavėluotą apskundimą. Apie būtinybę atskirai apskųsti šį sprendimą išaiškino Kauno apygardos administracinis teismas. Po to 2013 m. spalio 28 d. kreipėsi su skundu į trečiąjį suinteresuotą asmenį, skųsdama atsakovo 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. PR1-128. Teismas, įvertinęs, dėl kokių aplinkybių nebuvo apskųstas šis atsakovo sprendimas, negalėjo tuo pačiu sprendimu ir galutinai užkirsti jį apskųsti, nes tik nagrinėjant bylą paaiškėjo, kad tiek ji, tiek atsakovas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu ginčą vedė dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo vykdymo. VSDFV 2013 m. birželio 6 d. sprendime Nr. (11.1) I-3822 nenurodyta konkrečiai, kokį atsakovo sprendimą gali skųsti, bet iš turinio neabejotinai aišku ir akivaizdu, kad 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (9.1) R1-9775. Teigia, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo sprendimus motyvuoja jiems palankiomis aplinkybėmis, nuslėpdami ir vengdami tiesių atsakymų į faktiškai susiklosčiusias aplinkybes. Teismas kryptingai ir šališkai valstybės įstaigų nepagrįstus ir ją klaidinančius veiksmus priskyrė ir pripažino jos pagrįstam neveikimui, taip suponuodamas skundo atmetimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77–80) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad nei VSDFV Alytaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-128 priėmimo metu, nei iki motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėjai mokėjimo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2011 m. kovo 26 d., jokie teisės aktai neįpareigojo pašalpos gavėjui siųsti (įteikti) sprendimo, susijusio su pašalpos jam skyrimu, perskaičiavimu. VSDFV Alytaus skyrius, neišsiųsdamas pareiškėjai 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-128 po jo priėmimo, veikė tinkamai ir teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Pažymi, kad sprendimo nepateikimas nepaneigė pareiškėjos teisės kreiptis dėl sumažintos pašalpos ir ginti savo teises, manant, kad jos yra pažeistos. Pareiškėjos atveju senaties terminas prasidėjo 2010 m. rugpjūčio mėn., kai jai buvo išmokėta pirmoji sumažinta pašalpa. Akivaizdu, jog kreipdamasi į VSDFV Alytaus skyrių tik 2013 m. balandžio 4 d. su prašymu atsakyti, kokiu pagrindu nuo 2010 m. liepos 1 d. jai buvo sumažinta motinystės (tėvystės) pašalpa ir kada galėtų susigrąžinti negautos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, pareiškėja senaties terminą praleido. Teigia, jog ginčo objektas šioje byloje yra būtent Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo taikymas pareiškėjos atžvilgiu. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje VSDFV Alytaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-128 yra visiškai įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, kadangi terminas skundui dėl perskaičiavimo sprendimo paduoti yra pasibaigęs ir galimybė šiuo sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti išnyko. Todėl ginčui šioje byloje taikytina Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis dėl Konstitucinio Teismo nutarimo galiojimo dar neįvykdytiems sprendimams nagrinėjamu atveju negali būti taikoma. Teigia, kad pareiškėja, būdama atidi ir rūpestinga, privalėjo tinkamai, laikydamasi įstatymų nuostatų, imtis priemonių savo galbūt pažeistoms teisėms apginti ir interesams įgyvendinti. Terminas skundui paduoti praleistas dėl išimtinai nuo pareiškėjos valios priklausiusių aplinkybių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 82–84) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėja jau 2010 m. rugpjūčio mėn. gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. liepos mėn. turėjo ir galėjo sužinoti, kad pašalpa yra mažesnė, ir turėjo teisę kreiptis į VSDFV Alytaus skyrių ar VSDFV dėl sumažintos pašalpos. VSDFV Alytaus skyriaus perskaičiavimo sprendimas laikytinas visiškai įvykdytu, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios. Pareiškėja dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos į VSDFV Alytaus skyrių kreipėsi tik po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. Sprendimo nepateikimas nepaneigė pareiškėjos teisės kreiptis dėl sumažintos pašalpos ir ginti savo teises, manant, kad jos yra pažeistos. Teigia, kad šioje byloje neturi reikšmės būtent paties VSDFV Alytaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. PR1-128 apskundimas teismui šiuo metu, kadangi pareiškėja apskritai praleido Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 darbo dienų kreipimosi dėl pažeistų teisių terminą, motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai baigta mokėti dar 2011 m. balandžio mėn., t. y. beveik prieš dvejus metus iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo. VSDFV Alytaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas Nr. PR1-128 priimtas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis teisės aktų normomis, yra nenuginčytas ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad atsakovo 2009 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. SMTM-828 pareiškėjai buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa sūnaus P. V. (gim. 2009-03-26) priežiūros atostogų laikotarpiui: nuo 2009 m. gegužės 8 d. iki 2011 m. kovo 26 d. Šiuo sprendimu nurodytas pašalpos dydis atsakovo 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. PD1-128 buvo sumažintas vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Tokia sumažinto dydžio pašalpa pareiškėjai buvo mokama nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. kovo 26 d., kai pareiškėjos sūnui suėjo dveji metai.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja, siekdama atgauti paminėtu būdu sumažintą pašalpos dalį, 2013 m. balandžio 3 d. kreipėsi į atsakovą su paklausimu dėl tokio sumažinimo priežasčių, o gavusi iš atsakovo 2013 m. balandžio 24 d. atsakymą į šį paklausimą (kurį ji įvardijo sprendimu ir apskundė teismui), 2013 m. gegužės 14 d. skundu apskundė jį trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris šioje byloje pareiškėjos taip pat skundžiamu 2013 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. (11.1)I-3822 atsisakė patenkinti pareiškėjos skundą ir nurodė priežastis, dėl kurių pareiškėjos prašoma sugrąžinti pašalpos dalis jai negali būti grąžinta. Pastarąjį sprendimą pareiškėja apskundė teismui 2013 m. birželio 28 d.

Atsižvelgiant į aprašytą faktinę situaciją, nagrinėjamoje byloje yra būtina išaiškinti, ar paminėto Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia gali būti taikoma ginčo santykiams, kurie (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) susiklostė nuo 2010 m. liepos 1 d. (kai pareiškėjai buvo pradėta mokėti sumažinto dydžio pašalpa) iki 2011 m. kovo 26 d. (kai pareiškėjos sūnui suėjo dveji metai ir dėl to pasibaigė pareiškėjos teisė į paminėtą pašalpą). Aiškindama šią aplinkybę, kolegija pažymi, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad teisės aktai, kurie Konstitucinio Teismo sprendimu pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi nuo Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo dienos. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Kaip jau buvo pažymėta, teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė 2011 m. kovo 26 d., kai pasibaigė pareiškėjos teisė į pašalpą, paskirtą jos sūnaus priežiūrai. Akivaizdu, kad nuo šios dienos pasibaigė pareiškėjos šioje byloje skundžiamą pašalpos sumažinimą nustačiusio paminėto atsakovo 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo veikimo galia. Tai reiškia, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme šis atsakovo sprendimas turi būti laikomas įvykdytu sprendimu, kuriam Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia negali būti taikoma.

Pasisakydama dėl pareiškėjos teisės apskųsti atsakovo 2010 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą (pažymėtina, kad būtent šis atsakovo sprendimas sukėlė pareiškėjai neigiamas pasekmes, kurias ji siekia panaikinti šioje administracinėje byloje), kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio atsakovo (VSDFV teritorinio skyriaus) sprendimų apskundimo tvarka buvo ir yra nustatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalyje (2007-12-20 įstatymo Nr. X-1396 ir 2012-12-20 įstatymo Nr. XII-88 redakcijos) skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą. Administracinių teismų praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tokio pobūdžio terminai paduoti skundą Fondo valdybai (pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d., VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija) yra skaičiuojami nuo dienos, kurią šių ir panašių periodinių išmokų gavėjas gavo pirmą sumažinto dydžio išmoką. Nagrinėjamoje situacijoje tai reiškia, kad apie nuo 2009 m. gegužės 8 d. pradėtos mokėti pašalpos dydžio sumažinimą pareiškėja galėjo (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 2 d. taikymo požiūriu turėjo) sužinoti jau 2010 m. rugpjūčio mėn., kai gavo pirmą sumažinto dydžio pašalpą. Todėl akivaizdu, kad pareiškėja ženkliai praleido aptariamą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių faktinį ir procesinį pagrindus pripažinti šio termino praleidimo priežastis svarbiomis jo atnaujinimo prasme. Todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti jai atsakovo 2009 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. PR1-128 sumažintos pašalpos dalį pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė