A-575-2041-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2041/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00197-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas E. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–11), kuriame prašė priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2002 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. vasario 5 d., t. y. iki skundo teismui pateikimo dienos, buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis, žeminančiomis orumą sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, jog pataisos namai buvo perpildyti ir gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2 kv. m gyvenamojo ploto, o dėl ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose trūko oro, buvo drėgna, nuolat tvyrojo įtampa, taip pat trūko privatumo. Be to, pabrėžė, kad būriuose, kuriuose jis gyveno, buvo nuo 70 iki 100 nuteistųjų ir jie buvo priversti naudotis tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais bei 4 pisuarais. Kartu atkreipė dėmesį, jog skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų kiekiui, maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose neįrengta šilto vandens tiekimo sistema, neįrengtos rūbinės ir dušai su šiltu vandeniu nusiprausti po sporto, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos. Taip pat teigė, kad Pravieniškių PN-AK neturi privalomo higienos paso, o pastatai nepritaikyti dideliam žmonių kiekiui, trūksta vėdinimo, stogai uždengti šiferio danga, kurioje yra asbesto, nėra atsarginio evakuacinio išėjimo, nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir buitiniams parazitams. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė didelę turtinę ir neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, sumažėjo pareiškėjo pasitikėjimas savimi, jis negali ramiai miegoti, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas taip pat prašė netaikyti ieškinio senaties termino (b. l. 102–103).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–20) prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto į administraciją.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog buvo suvaržytos jo teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, todėl šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys.

Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas visą bausmės atlikimo pataisos namuose laikotarpį gyveno kartu su kitais nuteistaisiais bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų, ir turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę tiek lauke, tiek vidinėse patalpose bei galimybes užsiimti leistina veikla, t. y. dienotvarkėje numatytu laiku nuo kėlimosi iki gulimosi laiko laisvai judėti savo būrio patalpose ir lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, sportuoti įrengtose sporto salėse ir krepšinio, tinklinio bei futbolo aikštelėse su dirbtine danga, dirbti, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, lankytis sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla.

Taip pat pabrėžė, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vėdinimas savaiminis (per orlaides) ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, asmens higienos patalpos įrengtos atskirai nuo miegamųjų, o miego metu miegamieji nerakinami. Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad pastatai buvo statyti būtent nuteistųjų laikymui, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jie nėra pritaikyti tokiam dideliam žmonių skaičiui, yra nepagrįsti.

Be to, atkreipė dėmesį, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu buvo patvirtinti žmonių evakavimo planai, kurie yra pateikti kiekviename būryje, o pataisos įstaigos Sveikatos priežiūros tarnyba turi higienos pasą ir jos vykdomos veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Kiekvienais metais Pravieniškių PN-AK direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, pagal kurią visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, o pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo budėti gyvenamosiose patalpose, gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjui tenkančio ploto, papildomai nurodė, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ir neįrodė, kad dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK jam buvo padaryta neturtinė žala.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 14 d. sprendimu (b. l. 125–131) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, jog sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tuo tarpu CK 1.130 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka.

Tačiau šiuo atveju pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2014 m. vasario 7 d., todėl jo pareikšti reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinami už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 5 d. Atsižvelgęs į tai, teismas nevertino pareiškėjo kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2002 m. gegužės 22 d. iki 2011 m. vasario 4 d. Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2011 m. birželio 28 d. buvo paskirtas gyventi 11 būrio 2 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 31,89 kv. m ir ji skirta gyventi 20 asmenų, o nuo 2011 m. birželio 29 d. buvo paskirtas gyventi 16 būrio 3 brigados gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 50,74 kv. m ir ji skirta gyventi 14 asmenų.

Taigi pareiškėjui 11 būrio 2 brigadoje teko 1,59 kv. m gyvenamojo ploto, o 16 būrio 3 brigadoje – 3,62 kv. m. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2011 m. birželio 28 d. pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktais numatytas minimalus gyvenamasis plotas. Tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nes Pravieniškių PN-AK nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų.

Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita veikla, o buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Be to, byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Kita vertus, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, pataisos namai pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y.

CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai. Teismas iš dalies pagrįstais pripažino pareiškėjo argumentus, kad minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas jam sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, tačiau pabrėžė, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, ir neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičius gyvenamosiose patalpose nuolat keičiasi (dėl išvykimo į pasimatymus, kitas įstaigas ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.

Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo patirtų nepatogumų nekompensuotų teismo pripažinimas, jog atsakovas neužtikrino jam minimalios gyvenamojo ploto normos. Teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais netenkintinas. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad aplinkybės, jog gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vėdinimas savaiminis (per orlaides), o asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų, taip pat reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog pataisos namuose nėra evakuacinių išėjimų, trūksta poilsio kambarių, langai uždengti grotomis, skalbyklos, džiovyklos, pirties, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų (klozetų, pisuarų), dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, atsiranda pelėsis, pablogėja vėdinimas, ėmė veistis graužikai, tarakonai ir pan., teismas pažymėjo, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose bei matomose vietose, taip pat sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, yra parengtas ir suderintas su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planas kilus gaisrui, be to, Pravieniškių PN-AK yra apsirūpinę gesintuvais, kurių laikymo vietos pažymėtos specialiais lipdukais.

Tuo tarpu nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas, o Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d.

Pravieniškių PN-AK išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13). Teismas taip pat akcentavo, kad Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Siekiant užtikrinti teisės aktais reglamentuotas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas, tarp Pravieniškių PN-AK ir specializuotos įmonės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“ buvo pasirašyta sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo.

Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB „Koslita“. Skalbimo, patalynės keitimo paslaugos taip pat reglamentuotos administraciniais aktais ir sutartimis, o teismui nebuvo pateikti jokie duomenys, kurie sudarytų pakankamą pagrindą išvadai, jog minėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai, jog neskalbiama ir nekeičiama patalynė ir t. t. Tai patvirtina ir Kauno visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, jog tiek BVK 110 straipsnio 1 dalies 3 punktas, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius, tame tarpe ir pareiškėją, nuolat rūpintis patalpų švara. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų trūkumą, šiferio lakštų egzistavimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, sudaro pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų (susirgimų, diagnozių ir t. t.) dėl šiferio stogo dangos tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatos būklei ir dėl prausimosi šaltu vandeniu po sporto.

Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog Higienos normos HN 76:2010 27 punkto reikalavimai dėl šalto ir karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje yra įgyvendinti ir ši aplinkybė nepaneigta leistinais įrodymais. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių PN-AK yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas sprendė, jog šiuo atveju pareiškėjas galėjo iš dalies patirti trumpalaikių neigiamų dvasinių išgyvenimų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau šie neigiami aspektai nebuvo tokio mąsto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška. Juolab kad pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu (pelėsių, graužikų, tarakonų buvimo patalpose, nepakankamo gyvenamojo ploto ir pan.), o byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

III. Pareiškėjas E. U. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 135–136), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir nepagrįstai taikė 3 metų senaties terminą, kadangi Konvencijos 3 straipsnis jokio senaties termino nenumato, o pareiškėjas anksčiau kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis nežinojo, jog jo teisės yra pažeidinėjamos. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą išreikalauti iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo metu užfiksuotus duomenis, taip pat iš Kaišiadorių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. balandžio 14 d. patikrinimo metu užfiksuotus duomenis, kurie patvirtintų, jog šių patikrinimų metu Pravieniškių PN-AK dirbtinis ir natūralus apšvietimas, vėdinimas bei maisto energetinė vertė neatitiko nustatytų normų (b. l. 145–147).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 141–142) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą. Pravieniškių PN-AK mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo byloje esančius duomenis ir priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu 2002 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. vasario 5 d. Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2002 m. gegužės 22 d. iki 2014 m. vasario 5 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. vasario 5 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 16), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. vasario 5 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Pravieniškių PN-AK, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. vasario 5 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Šiuo atveju pareiškėjas, grįsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą, nurodo, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo negalėjo, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, dėl kurios jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintina kaip subjektyvi, neatitinkanti nurodytų kriterijų. Atkreiptinas dėmesys, jog minėta aplinkybė nagrinėjamu atveju negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo.

Juolab kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2011 m. vasario 5 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje (CK 1.131 str. 1 d.).

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, t. y. laikotarpio nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2014 m. vasario 5 d., apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Tuo tarpu iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 21–24) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2011 m. birželio 28 d. buvo paskirtas gyventi 11 būrio 2 brigados bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 31,89 kv. m ir joje įrengta 20 miegamųjų vietų, o laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2014 m. vasario 5 d. – 16 būrio 3 brigados bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 50,74 kv. m ir joje įrengta 14 miegamųjų vietų. Taigi, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2011 m. birželio 28 d. gyvenant 11 būrio 2 brigadoje teko 1,59 kv. m gyvenamojo ploto, o laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2014 m. vasario 5 d. gyvenant 16 būrio 3 brigadoje – 3,62 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 5 d. iki 2011 m. birželio 28 d. (iš viso 144 dienas) pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas pažeidžiant minėtų Taisyklių 111.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos. Kita vertus, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę.

Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku, t. y. nuo 22.30 val. iki 06.30 val. (b. l. 56). Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose.

Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Be to, pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK 2-osios valdybos III ir IV lokalinių sektorių, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, teritorijos plotas atitinkamai sudaro net 7 150 kv. m ir 5 200 kv. m, bendras bendrabučio plotas – atitinkamai 1 236,41 kv. m ir 1 221,37 kv. m, o gyvenamasis plotas – atitinkamai 1 159,09 kv. m ir 1 153,95 kv. m (b. l. 23–24). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė.

Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Higienos normos HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, jog Pravieniškių PN-AK patalpose yra natūralus vėdinimas, kuris užtikrinamas varstomais langais, ventiliacinėmis angomis bei natūralios traukos kanalais, o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus.

Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant palaikyti švarą ir išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK su atitinkamomis įstaigomis buvo sudariusi įvairias paslaugų teikimo ir prekių pirkimo–pardavimo sutartis (dėl skalbinių skalbimo, dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos paslaugų teikimo, valymo priemonių pirkimo), įvairiose patalpose buvo reguliariai atliekama dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija ir kontroliuojami jos rezultatai (b. l. 57–91, 96–99), o gyvenamąsias patalpas tvarkytis privalo ir patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p., BVK 110 str. 1 d. 3 p.).

Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu taip pat yra patvirtintas Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašas (b. l. 93–95). Be to, nors pareiškėjas skundėsi, jog trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nėra šilto vandens tiekimo sistemos, o prie sporto salės nėra persirengimo kambario ir dušo, atkreiptinas dėmesys, kad Higienos normos HN 76:2010 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Byloje yra Pravieniškių PN-AK Statinio techninis pasas (b. l. 40–49) ir pripažinimo tinkamu naudoti aktas (b. l. 50–52), o Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktų reikalavimams, Pravieniškių PN-AK yra išdavęs leidimą-higienos pasą (b. l. 28–38), jokių pažeidimų, susijusių su asbesto medžiagomis ir jų kenksmingu poveikiu, 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo akte Nr. 36-1248(7) nenustatė (b. l. 13–14). Taip pat akcentuotina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais (b. l. 13–14).

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė minėtus pareiškėjo skundo argumentus. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju klozetų, pisuarų ir praustuvių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų miegamųjų vietų skaičių, nevisiškai atitiko Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimus.

Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad gyvenamosiose patalpose trūko oro ir privatumo, jis buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų kiekiui, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Be to, akcentuotina, kad įvertinus byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos bei kitus duomenis (b. l. 15, 112–119), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti iš Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 6 d. patikrinimo metu užfiksuotus duomenis, taip pat iš Kaišiadorių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2014 m. balandžio 14 d. patikrinimo metu užfiksuotus duomenis, kurie patvirtintų, jog šių patikrinimų metu Pravieniškių PN-AK dirbtinis ir natūralus apšvietimas, vėdinimas bei maisto energetinė vertė neatitiko nustatytų normų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų laikotarpiu iki 2014 m. vasario 5 d., todėl nėra pagrindo išreikalauti vėliau atliktų patikrinimų duomenis.

Be to, pareiškėjas argumentų dėl maisto energetinės vertės skunde pirmosios instancijos teismui nenurodė ir šiuo aspektu jo skundas nebuvo nagrinėjamas, todėl šie pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nevertintini, kadangi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis numato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtas byloje nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto normos pažeidimas neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui ir šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. U. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys