AS-525-409-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-409/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02049-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 61.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. birželio 12 d. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) dėl objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti;

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija), 21 008,59 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Taip pat prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad jam nuo 2007 m. gruodžio 15 d. paskirta 1 125,44 Lt dydžio valstybinė pensija, kuri, įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), mažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, ir pagal 5 straipsnį. Pagrįsdamas skundą pareiškėjas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis prieštaravo Konstitucijai, Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, pabrėžė, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytas tik sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimas.

Vertino, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui mokėta sumažinta valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimą. Teismas privalo ginti pažeistą pareiškėjo teisę, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos bei principai, o Laikinojo įstatymo dalis, pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi pagal Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą priimti sprendimai, kurie negali būti laikomi įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Dėl termino skundui paduoti nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2010 m. liepos 1 d. neįvykdo savo pareigos, pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį nustatyti sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, t. y. vykdo tęstinį neveikimą, kuris vyksta kiekvieną dieną, terminas prašyti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra praleistas, nes neveikimas, neatliktas tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas nedelsdamas skundo nei Ministerijai, nei teismui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepateikė, kadangi tikėjo valstybe, turėjo teisėtus lūkesčius, kad greitai bus nustatytas mechanizmas grąžinti neišmokėtas pensijas.

Skaičiuoti skundo padavimo terminą nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo (t. y. 2010 m. vasario mėn.) nelogiška, nes Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė sumažintų pensijų mechanizmą nustatys tik 2010 m. liepos mėn., taigi, valstybinių pensijų gavėjai tikėjosi šio mechanizmo sulaukti, solidarizavosi su visais piliečiais, esant ekonominiam sunkmečiui, todėl ir neteikė skundo. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos dalies pensijos grąžinimo, šis terminas turėtų būti atnaujintas dėl objektyvių priežasčių.

Atsakovas Ministerija, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė bylą nutraukti, nustačius, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti, arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad remiantis Konstitucinio Teismo ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį mažinta teisėtai, pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo sumažintų pensijų mokėjimas (tame tarpe ir pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį) buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pažymėjo, kad Laikinajame įstatyme nenustatytas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimas, taip pat, nėra kitų teisės aktų, kuriuose būtų įtvirtintas toks mechanizmas.

Pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nemažinama nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., tačiau šiuo atveju tarp šalių ginčas kilo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, sumažintos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Ministerija, remdamasi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Konstitucinio Teismo doktrina dėl Konstitucijos 107 straipsnio (2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu), nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias pareiškėjui buvo apskaičiuojama valstybinė pensija, iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.) Konstitucijai neprieštaravo ir laikomos teisėtomis, taigi, dėl šio straipsnio taikymo atsiradusios teisinės pasekmės (pensijos dalies praradimai) yra teisėtos.

Be to, Konstituciniam Teismui konstatavus, jog įstatymas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, sprendimus dėl atsiradusių pasekmių, susijusių su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymu iki šio straipsnio pripažinimo negaliojančiu (t. y. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), gali priimti tik Seimas, priimdamas atitinkamą teisės aktą (įstatymą); kol Seimas nėra priėmęs atitinkamo teisės akto dėl teisinių pasekmių, kilusių taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d iki 2012 m. rugsėjo 1 d., nes valstybinės pensijos mokėjimas minėtu laikotarpiu yra laikomas teisėtu.

Taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nurodė, kad pareiškėjas, pateikdamas Ministerijai prašymą tik 2013 m.. balandžio 25 d., t. y. po 8 mėnesių nuo dienos, kai pareiškėjui jau netaikytas Laikinojo įstatymo 5 straipsnis, ir daugiau kaip po 3 m. nuo sužinojimo apie pensijos sumažinimą (t. y. nuo 2010 m. vasario mėn.), neskųsdamas konkrečių atsakovo sprendimų (administracinių aktų), kai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. kovo 18 d. (už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius), į teismą su skundu kreipęsis 2013 m. birželio 12 d., praleido 3 metų terminą skundui paduoti.

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų (svarių motyvų), patvirtinančių objektyvias aplinkybes, dėl kurių jis taip ilgai delsė, nesikreipdamas į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. nutartimi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nutraukė.

Aptaręs remiantis bylos medžiaga nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo teismą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, Ministerijos, pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį 21 008, 59 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, kuris skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 12 d., apie pirmąją valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėjas turėjo ir galėjo sužinoti 2010 m. kovo 18 d., todėl traktuotina, kad pareiškėjas praleido minėtą procesinį terminą. Pareiškėjo argumentai dėl minėto procesinio termino atnaujinimo yra nepagrįsti, nes teisinis neaiškumas, teisės nežinojimas nėra priežastis atnaujinti terminą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jau 2012 m. vasario mėnesį buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame konstatuota atitinkamų teisės aktų neatitiktis Konstitucijai, o pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2013 m. birželio 12 d.

Be to, teismas akcentavo, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas jau žinojo 2011 m. pradžioje, net kreipėsi į teismą, tačiau Vilniaus apygardos administraciniam teismui atsisakius priimti skundą, savo teisių nebegynė. Teismas ypač pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodytų argumentų, kad terminą galima atnaujinti tik esant rimtoms priežastims; teismas pakartojo, kad teisinio reguliavimo neaiškumas, teisės nežinojimas nėra ir negali būti tokia priežastis, nes priešingas aiškinimas reiškia, kad termino atnaujinimas tampa ne išimtimi, o bendra taisykle (o tai alogiška).

Teismas konstatavo, kad nėra jokių aplinkybių, leidžiančių minėtą procesinį terminą atnaujinti, todėl administracinę bylą nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – dėl objektyvių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 21 008,59 Lt valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Taip pat prašo priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad vos tik gavęs sumažintą valstybinę pensiją į teismą nesikreipė, nes tikėjo, kad valstybė ir Vyriausybė nustatys mechanizmus sumažintų pensijų grąžinimui. Akcentuoja, kad sprendimai dėl jo pensijos dydžio buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie jos dydį pareiškėjas sužinodavo tik gavęs pensiją už atitinkamą mėnesį. Be to, pensija laikytina periodine išmoka, o reikalavimams dėl jų įstatymas numato sutrumpintą penkių metų ieškinio senaties terminą. Tad mano, kad termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nepraleido. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos terminai nėra nustatyti, o tai, kad asmenys turintys teisę į valstybinės pensijos nepriemoką turi ją ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai 2013 m. kovo 12 d. priėmus nutartį. Tik2013 m. lapkričio 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo teismui termino pradžios. Prieš kreipdamasis į teismą, per protingą laiką nuo minėtos nutarties priėmimo prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri jo prašymą tenkinti atsisakė. Mano, kad nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad terminą skundui paduoti praleido dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių, tad yra pagrindas terminą skundui paduoti atnaujinti. Remiasi taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutarties, kuria teismas administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos, Ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nutraukė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. O pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Atsižvelgiant į minėtą administracinių teismų praktiką bei byloje nustatytas aplinkybes − kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. kovo 18 d. (b. l. 51–54, 57–60), t. y., kai jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius, tačiau skundą teismui pateikė tik 2013 m. birželio 12 d. (b. l. 11), konstatuotina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe yra tai, kad pareiškėjas teismo prašė dėl objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz. 2014 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-751/2014; 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014; 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. kovo mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog nurodytos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pabrėžė, kad, vienoje iš minėtų nutarčių – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 – nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodytų argumentų, kad terminą galima atnaujinti tik esant rimtoms priežastims, pakartojo, kad teisinio reguliavimo neaiškumas, teisės nežinojimas nėra ir negali būti tokia priežastis, nes priešingas aiškinimas reiškia, kad termino atnaujinimas tampa ne išimtimi, o bendra taisykle (o tai alogiška).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, termino atnaujinimo klausimas, terminų atnaujinimo priežastys ir jų svarba nebuvo vertinama. Todėl tarp Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 prieštaravimų nėra. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautais pastarojoje nutartyje pradėta formuoti ir vėlesnėmis nutartimis patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartis nutraukti bylą ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo ir atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. K. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartį panaikinti, tenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujinus kreipimosi į teismą terminą, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas