A-261-245-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-245/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00423-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas J. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-10), kuriame prašė: 1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) 2013 m. balandžio 17 d. pranešimą apie atsisakymą atleisti iš tarnybos Nr. 20-IL-557; 2) įpareigoti atsakovą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu.

Paaiškino, kad 2013 m. balandžio 17 d. pareiškėjui suėjo 20 metų tarnybos stažas, todėl 2013 m. balandžio 14 d. jis pateikė prašymą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui, prašydamas atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 19 d. Atsakovas 2013 m. balandžio 17 d. pranešime Nr. 20-IL-557 tenkinti jo prašymą atsisakė, nurodydamas, jog jis yra padaręs tarnybinį nusižengimą, galimai turintį nusikalstamos veikos požymių. Kaip šiame rašte nurodė atsakovas, pagal teisės taikymo taisykles teisinis vertinimas, nustatant reikšmingus tarnybos santykiams faktus (veikas bei įvykius), reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo laiką. Kadangi pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra padarytas tarnybinis nusižengimas, atleidimas iš vidaus tarnybos nebus sprendžiamas tol, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir nuspręsta dėl drausminės atsakomybės.

Teigė, jog skundžiamas atsakovo sprendimas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 3 dalyje nustatytas priverčiamojo darbo draudimas. Draudimas „Niekas negali veržiamas dirbti priverčiamąjį ar privalomąjį darbą“ nustatytas ir Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje. Tokiu būdu, nustačius pareiškėjui pareigą dirbti, šiurkščiai pažeidžiama jo konstitucinė teisė laisvai pasirinkti darbą, sprendimas prieštarauja konstituciniam priverčiamojo darbo draudimo principui. Konstitucinė teisė pasirinkti darbą yra absoliuti ir tai reiškia, kad pareiškėjas turi teisę nevaržomai atsisakyti darbo, kurio dirbti nenori, nutraukti tarnybos santykius savo valia, o darbdavys neturi teisės versti jį dirbti prieš jo valią. Pažymėjo, jog Vidaus tarnybos statutas bei kitų įstatymų nuostatos nesuteikia atsakovui teisės nesvarstyti ir netenkinti pareigūno prašymo dėl jo atleidimo iš tarnybos savo valia tuo atveju, jeigu pareigūno atžvilgiu pradėtas bet nebaigtas koks nors teisinio persekiojimo procesas, iki proceso pabaigos. Manė, kad atsakovas neteisėtai išplėtė įstatymuose nustatytas teises, viršijo jam suteiktus įgaliojimus ir taip pažeidė elgesio draudimo principą. Sutiko su atsakovo vertinimu dėl nuoseklaus veiksmų (įvykių) kvalifikavimo pagal jų padarymo laiką, tačiau teigė, kad ginčo atveju vienintelis teisinis įvykis – tai prašymo, prašant atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją, pateikimas. Kitų teisinių faktų nėra, nes tarnybinio nusižengimo faktas, ar nusikalstama veika nekonstatuota. Be to, priimtas aktas, kuris pareiškėjui nustato pareigą toliau tęsti tarnybą, tinkamai neįformintas, taip pažeidžiant Kauno AVPK darbo reglamento reikalavimus.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 14-15) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog pareiškėjas 2013 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Kauno AVPK viršininką su prašymu atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 19 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, t. y. jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją. Pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas, kadangi nebuvo išspręstas drausminės atsakomybės klausimas.

Paaiškino, kad Kauno AVPK Vidaus tyrimų skyriuje 2011 m. birželio 21 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal Policijos registruojamų įvykių registre 2011 m. birželio 19 d. užregistruotą anonimo pranešimą, kuris pranešė jog Šauklių žiede už padarytą kelių eismo taisyklių pažeidimą jis policijos darbuotojams davė 40 Lt. Kauno AVPK Kauno miesto Centro policijos komisariato teritorijoje 2011 m. birželio 19 d. nuo 14.30 val. iki 21.55 val. patruliavo Kauno AVPK Patrulių rinktinės 1-ojo būrio vyresnysis patrulis A. Č. ir patrulis J. P. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad dėl minėtos dienos įvykio Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdyboje nuo 2011 m. birželio 20 d. atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 225 straipsnio 4 dalyje, 227 straipsnio 3 dalyje. 2011 m. liepos 19 d. tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. 2013 m. birželio 5 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 4 dalį.

Teigė, jog šiuo atveju pirmesnis veiksmas laiko atžvilgiu buvo pareiškėjo elgesys, susijęs su galimai padaryta nusikalstama veika, jo atžvilgiu 2011 m. birželio 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimai pareiškėjo atliktų veiksmų, diskredituojančių pareigūno vardą, 2011 m. birželio 21 d. buvo pradėta tarnybinio patikrinimo procedūra. Pareiškėjo 2013 m. balandžio 15 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją buvo vėlesnis veiksmas laiko atžvilgiu ir turi būti sprendžiamas eilės tvarka teisiškai kvalifikavus jo pirmiau padarytus veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 42–45) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2013 m. balandžio 17 d. raštą Nr. 20-IL-557, kuriuo atsisakyta pareiškėją J. P. atleisti iš vidaus tarnybos jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją ir įpareigojo Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą kitą darbo dieną po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos.

Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriuje viršininko nurodymu 2011 m. birželio 21 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal Policijos registruojamų įvykių registre 2011 m. birželio 19 d. užregistruotą anonimo pranešimą dėl 40 Lt kyšio policijos pareigūnams. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad dėl šio įvykio Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-209-11. Tuo pagrindu tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje (b. l. 22-24). 2013 m. balandžio 15 d. pareiškėjas pateikė Kauno AVPK prašymą atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą (paties prašymu dėl išėjimo į pensiją) nuo 2013 m. balandžio 19 d. (b. l. 25). Kauno AVPK 2013 m. balandžio 17 d. pranešimu Nr. 20-IL-557 atleisti pareiškėją iš tarnybos buvo atsisakyta (b. l. 26).

Remiantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto, 55 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatomis, tuo, kad pareiškėjas pateikė prašymą atleisti iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą atsakovui 2013 m. balandžio 14 d., o byloje nėra ginčo dėl jo tarnybos stažo, sudarančio teisines prielaidas ne tik prašymui dėl išėjimo į pensiją pateikti, bet ir tokiam prašymui spręsti, padaryta išvada, kad pareiškėjui realizavus įstatymu suteiktą teisę ir išreiškus savo tikrąją valią, vėliausiai po 14 kalendorinių dienų turėjo būti išspręstas jo atleidimo klausimas.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, kuria rėmėsi atsakovas, priimdamas skundžiamą 2013 m. balandžio 17 d. raštą atsisakyti pareiškėją atleisti Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu ir atidėdamas šio klausimo sprendimą iki nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-209-11 pareiškėjo atžvilgiu priėmimo, kaip ir vėlesnėje šio teismo praktikoje iš tiesų laikomasi nuoseklios pozicijos, jog nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis vertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Todėl tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms teisinėms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių, įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas sprendė, jog bylos aplinkybės ir susiklosčiusi konkreti teisinė situacija nėra analogiška bylai, kuria atsakovas remiasi kaip precedentu. Teismo nuomone, minėta teismų praktikoje formuojama taisyklė dėl nuoseklaus veiksmų (įvykių) kvalifikavimo pagal jų padarymo laiką taikytina tais atvejais, kai sprendžiamas įsakymo dėl atleidimo iš tarnybos teisėtumo klausimas ir tokia taisyklė negali būti taikoma ginčo situacijoje, kai pareiškėjo atžvilgiu nėra priimtas joks įsakymas dėl atleidimo. Tokią teismo išvadą, be kita ko, suponuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tarptautiniuose, taip pat nacionaliniuose darbo, tarnybos santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas dėl priverčiamojo darbo draudimo.

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1, 3 dalimis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007 pateiktu išaiškinimu, teismas pripažino, jog kad nagrinėjamoje byloje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą yra pažeista, nes pareiškėjui, priverstinai (ne savo valia) vykdant tarnybines pareigas, neteisėtai apribota jo teisė laisvai pasirinkti kitą darbą.

Remdamasis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto nuostata, teismas padarė išvadą, kad bet koks darbuotojas, tarnautojas, pareigūnas turi teisę savo noru išeiti iš darbo, jeigu jis to pageidauja ir jeigu tai yra jo asmeninės valios išraiška. Tokioje teisinėje situacijoje darbuotojui tėra nustatyta pareiga informuoti darbdavį apie tarnybos nutraukimą prieš 14 dienų, taip siekiant užtikrinti darbdavio interesus, jam sužinant darbuotojo valią iš anksto bei taip sudarant galimybes spręsti tokio darbuotojo vykdytų funkcijų tęstinumo klausimus. Jokiomis kitomis sąlygomis, išskyrus nustatytas įstatymo arba teismo sprendimu, darbuotojas negali būti saistomas. Tokia išvada padaryta ne tik tokias teisines situacijas apibrėžiančių teisės aktų kontekste, bet ir remiantis pagrindiniais valstybės tarnybos reglamentavimo principais, įtvirtintais Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnyje.

Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2013 m. balandžio 17 d. pranešimas apie atsisakymą atleisti iš tarnybos bylos aplinkybių kontekste nėra tik informacinio pobūdžio ir pripažintinas individualiu vienkartiniu vidaus administravimo teisės aktu, skirtu konkrečiam subjektui (pareiškėjui), neabejotinai darančiu įtaką pareiškėjo teisiniam statusui, tiesiogiai sukeliančiu jam tiek konkrečias pareigas (vykdyti tarnybines pareigas, atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kt.), tiek teises (gauti teisingą apmokėjimą, socialinę apsaugą nedarbo, ligos atveju ir kt.). Akivaizdu, kad minėtu aktu atsisakius spręsti atleidimo klausimą ir taip nurodžius tęsti tarnybą, buvo neteisėtai apribotos pareiškėjo teisės ir laisvės, taip paneigiant ir pareiškėjo teisę dirbti kitą jo savanoriškai pasirinktą darbą, atitinkantį jo polinkius, interesus, galimybes, tomis sąlygomis, kurios jį tenkina. Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu 2013 m. balandžio 17 d. pranešimas, kuriuo atsisakyta atleisti pareiškėją iš tarnybos ir kuriuo faktiškai suvaržyta jo konstitucinė teisė pačiam laisvai pasirinkti darbą bei sukurta pareiga priverstinai (privalomai) dirbti prieš valią, panaikintas.

Teismas pripažino, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą atleisti jį iš vidaus tarnybos, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktu, yra pagrįstas, tačiau iš teismų informacinės duomenų sistemos LITEKO duomenų bazės teismas nustatė, kad 2013 m. birželio 5 d. pareiškėjo atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-00209-11-4, kurioje jis nuteistas teisės dirbti valstybės tarnautojo ar prilyginto asmens darbą 1 (vieneriems) metams atėmimu pagal BK 225 straipsnio 4 dalį (b. l. 33-40), todėl pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos klausimą, svarstytinas ir Vidaus tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyto atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindo taikymas. Atsižvelgęs į tai bei į tai, kad atsakovas nei, gavęs pareiškėjo prašymą atleisti jį iš vidaus tarnybos dėl išėjimo į pensiją, nesprendė Vidaus tarnybos statuto 55 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminais pareiškėjo atleidimo klausimo pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, nei, vadovaudamasis administracinių teismų praktikoje suformuota taisykle vertinti reikšmingus tarnybos santykiams faktus, atsižvelgiant į jų padarymo (vykdymo) laiką, nesprendė klausimo dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos kitu Statute numatytu pagrindu, be to, pareiškėjo nušalinimo nuo tarnybos klausimas taip pat nebuvo išspręstas, teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundo reikalavimas dėl įpareigojimo įgyvendinti įstatymą – atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statyto 53 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, tenkintinas iš dalies, įpareigojant atsakovą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos atsakovui pačiam parenkant atleidimo pagrindą.

III. Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 47-48) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 laikosi nuoseklios pozicijos, kad nustatytų reikšmingų tarnybos santykiams faktų (veikų bei įvykių) teisinis įvertinimas pagal teisės taikymo taisykles reiškia nuoseklų veiksmų (įvykių) kvalifikavimą pagal jų padarymo (vykimo) laiką. Todėl tuo atveju, kai dėl anksčiau (laiko prasme) vykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms pasekmėms kilti, kitų vėlesnių įvykių teisinis įvertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas. Šiuo atveju, pirmesnis veiksmas laiko atžvilgiu buvo pareiškėjo elgesys, susijęs su galimai padaryta nusikalstama veika. Jam 2011 m. birželio 20 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 4 dalyje (kyšininkavimas), 227 straipsnio 3 dalyje (papirkimas). Pareiškėjo 2013 m. balandžio 15 d. prašymas atleisti jį iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją buvo vėlesnis pareiškėjo veiksmas laiko atžvilgiu ir turi būti sprendžiamas eilės tvarka teisiškai kvalifikavus jo pirmiau padarytus veiksmus, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, todėl 2011 m. liepos 19 d. tarnybinio nusižengimo tyrimas sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-209-11. Kauno apylinkės teismas 2013 m birželio 5 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu pareiškėją pripažino kaltu pagal BK 225 straipsnio 4 dalį ir atėmė teisę dirbti valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens darbą vieneriems metams. Atsakovas vadovavosi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nurodyta taisykle dėl to, kad teismų praktikoje laikomasi jos dėl nuoseklaus veiksmų kvalifikavimo pagal jų padarymo laiką. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje laiko prasme pirmesnis veiksmas laiko požiūriu yra pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas, todėl vėlesnių įvykių (pareiškėjo prašymo atleisti iš tarnybos dėl išėjimo į pensiją pateikimas) teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo požiūriu tampa nereikšmingas.

2. Kadangi 2013 m birželio 5 d. Kauno apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis yra neįsiteisėjęs, todėl pareiškėją atsakovas negali atleisti pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punktą. Nors pirmosios instancijos teismas reikalauja parinkti bet kurį atleidimo pagrindą, nesvarbu kokį, svarbu tik atleisti pareigūną, tačiau toks teismo sprendimo vykdymas pažeistų Statute nurodytus imperatyvius pagrindus, kurie gali būti taikomi tik atsiradus kokiai nors aplinkybei. Atsakovas, pasak teismo sprendimo, prisiimdamas riziką atleisti pareigūną pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą neįsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, pažeistų nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje. Įsiteisėjus apkaltinamajam nuosprendžiui, pareiškėjas turėtų būti atleistas vadovaujantis iš vis kitu atleidimo pagrindu, nurodytu Statuto 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte. Todėl neaišku, kaip atsakovui įgyvendinti teismo sprendimą, kadangi, parenkant pareiškėjui vieną iš Statute numatytų atleidimo pagrindų, kyla įvairūs prieštaravimai, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-481/2005, neatsižvelgė į Konstitucijoje įtvirtintus principus, Statute numatytus reikalavimus, teismų praktiką. Be to, palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtų sukurtas precedentas, kurio pagrindu tarnybinius nusižengimus ar net nusikaltimus padarę pareigūnai galėtų reikalauti atleidimo iš darbo su teise į valstybinę pensiją.

Pareiškėjas J. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 51-54) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovo apeliacinis skundas argumentuojamas ir motyvuojamas ne teisiniais pagrindais, o hipotetiniais samprotavimais. Atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė jokių naujų argumentų ir motyvų išskyrus tuos, kuriuos pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Šiuos atsakovo argumentus ir motyvus išsamiai patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismas, bei sprendimu motyvuotai atmetė.

2. Atsakovo teiginiai, kad jam neaišku, kaip įgyvendinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi parenkant pareiškėjui vieną iš Statute numatytų atleidimo pagrindų kyla įvairūs prieštaravimai, todėl teismas, aiškindamas neatsižvelgė į Konstitucijoje įtvirtintus principus, Statute numatytus reikalavimus, teismų praktiką, o palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtų sukurtas precedentas, kurio pagrindu tarnybinius nusižengimus ar net nusikaltimus padarę pareigūnai galėtų reikalauti atleidimo iš darbo su teise į valstybinę pensiją, nepagrįsti nei faktu nei teise, o yra tik abstraktūs hipotetiniai samprotavimai. Teismas įpareigojo atsakovą atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos ir suteikė jam diskrecijos teisę parinkti Statute nustatytą atleidimo iš tarnybos teisinį pagrindą. Taigi, atsakovas turi visas galimybes įgyvendinti teismo sprendimą ir apsispręsti dėl pareiškėjo atleidimo iš tarnybos teisinio pagrindo.

3. Atsakovas nenurodo, kokie prieštaravimai kyla, kuo jie pasireiškia. Taip pat nenurodo, į kokius konkrečius Konstitucijos principus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė. Priešingai pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai atskleidė ir nurodė, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą atleisti iš vidaus tarnybos, pažeidė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, kad priverčiamas darbas yra draudžiamas, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą draudimą, kad niekas negali būti verčiamas dirbti priverstinį ar privalomąjį darbą, bei Darbo kodekse įtvirtintus principus, kaip laisvė pasirinkti darbą, visų formų priverstinio ir privalomojo darbo draudimas. Teismas ypač akcentavo tai, kad pareiškėjas nebuvo nušalintas nuo darbo, tokiu būdu jis, praėjus po prašymo atleisti iš tarnybos pateikimo 14 dienų, buvo priverstas tarnybines funkcijas atlikti prieš savo valią, t. y. dirbo priverstinai. Atsakovas taip pat nenurodė konkrečios teismų praktikos, į kurią turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, ar apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas atsakovo apeliacinį skundą.

4. Atsakovo teiginys, kad palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtų sukurtas precedentas, kurio pagrindu tarnybinius nusižengimus ar net nusikaltimus padarę pareigūnai galėtų reikalauti atleidimo iš darbo su teise į valstybinę pensiją, visiškai nesusijęs su šia byla, nes pagal konstitucinį nekaltumo prezumpcijos principą pareiškėjas iki šio momento nėra padaręs nei tarnybinio nusižengimo, nei nusikaltimo.

5. Atsakovo apeliacinis skundas vertintinas tik kaip atsakovo siekimas vilkinti pareiškėjo prašymo atleisti iš tarnybos tenkinimą bei vykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nevykdydamas šio teismo sprendimo, o tik paduodamas formalų skundą, atsakovas ir toliau šiurkščiai pažeidinėja pareiškėjo konstitucinę teisę laisvai pasirinkti darbą ir Konstitucijoje bei Konvencijoje nustatytą priverstinio (privalomojo) darbo draudimo principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu. 2013 m. balandžio 17 d. pareiškėjui suėjo 20 metų tarnybos stažas, todėl 2013 m. balandžio 14 d. jis pateikė prašymą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkui, prašydamas atleisti jį iš vidaus tarnybos nuo 2013 m. balandžio 19 d., tačiau atsakovas 2013 m. balandžio 17 d. pranešime Nr. 20-IL-557 tenkinti jo prašymą atsisakė, nurodydamas, jog jis yra padaręs tarnybinį nusižengimą, galbūt turintį nusikalstamos veikos požymių. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vidaus tyrimų skyriuje viršininko nurodymu 2011 m. birželio 21 d. buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal Policijos registruojamų įvykių registre 2011 m. birželio 19 d. užregistruotą anonimo pranešimą dėl 40 Lt kyšio policijos pareigūnams. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad dėl šio įvykio Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Klaipėdos valdyboje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-209-11. Tuo pagrindu tarnybinis patikrinimas buvo sustabdytas iki bus priimtas galutinis procesinis sprendimas baudžiamojoje byloje. Todėl prašymas dėl atleidimo iš vidaus tarnybos negali būti sprendžiamas, kol nebus priimtas galutinis procesinis sprendimas ir išspręstas drausminės atsakomybės klausimas.

Pasisakydama dėl aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad jos apibūdina situaciją, kurioje turi būti išspręstas prioritetinio teisės taikymo laike klausimas, t. y. ar pareiškėjas gali (galėjo) būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru (savo prašymu) tuomet, kai jo atžvilgiu jau buvo pradėtas ir prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos padavimo metu dar nebuvo baigtas tarnybinis patikrinimas dėl galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo.

Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad teisiniai santykiai dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos jo paties prašymu reglamentuojami Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktų ir Statuto 55 straipsnio. Pagal šias teisės normas, pareigūno atleidimas iš vidaus tarnybos jo paties prašymu arba jo paties prašymu dėl išėjimo į pensiją yra savarankiški pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, kurių taikymas išimtinai priklauso nuo paties pareigūno valios. Pastebėtina, kad nurodytas išimtinumas Statuto lygmeniu yra atskleistas 55 straipsnyje, pagal kurį pareigūnas, norintis palikti vidaus tarnybą, turi paduoti prašymą dėl atleidimo iš vidaus tarnybos ne vėliau kaip prieš 14 kalendorinių dienų (1 d.), turi teisę atšaukti savo prašymą ne vėliau kaip per 3 kalendorines dienas nuo prašymo padavimo dienos (3 d.), o turintis teisę skirti pareigūną į jo užimamas pareigas vadovas privalo atleisti pareigūną kitą darbo dieną po šio straipsnio 1 dalyje nustatyto (14 kalendorinių dienų) termino pasibaigimo arba, vadovo sutikimu – ir nepasibaigus šiam terminui (2 d.).

Aiškindama nurodytas Statuto normas šio teisės akto normų, reglamentuojančių teisinius santykius dėl pareigūno patraukimo drausminėn atsakomybėn ir jo atleidimo iš vidaus tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, kontekste, kolegija konstatuoja, kad pareigūno teisė būti atleistam iš vidaus tarnybos savo noru (jo paties prašymu) ir jo vadovo pareiga šią teisę įgyvendinti, kaip nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A143-287/2014 jau anksčiau yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiesiogiai nėra saistoma tokio pareigūno atžvilgiu pradėtu (ir vykdomu) tarnybiniu patikrinimu, kurio tikslas – nustatyti pareigūno galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo arba pareigūno vardo pažeminimo faktus. Sąsaja ir tam tikra teisinė kolizija tarp Statuto normų, reglamentuojančių pareigūno atleidimą iš vidaus tarnybos savo noru, ir normų, reglamentuojančių pareigūno patraukimą drausminėn atsakomybėn arba jo atleidimą iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo, gali pasireikšti tik sprendžiant klausimą dėl šių normų taikymo laike susiklosčius situacijai, kai šių normų taikymas laike sutampa. Todėl kolegija pripažįsta būtina pasisakyti dėl tokios sąsajos (kolizijos) išsprendimo būdo aukščiau aprašytoje bylos situacijoje.

Tai darydama, kolegija (kalbant apie pareigūno patraukimą drausminėn atsakomybėn) pažymi, kad Statuto 26 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta bendra pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn taisyklė, pagal kurią tarnybinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per 30 dienų nuo tarnybinio nusižengimo išaiškėjimo dienos. Be to, šioje dalyje yra nustatyti naikinamieji tarnybinės nuobaudos skyrimo terminai: vieneri metai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos bei treji metai išimtiniais atvejais (tarp jų ir nagrinėjamai bylai aktualiu atveju, kai pareigūno atžvilgiu pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra yra sustabdoma, kol bus baigtas pareigūno atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas) nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Statuto 56 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra nurodyta, kad, esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punkte (pareigūno atleidimas, jei savo poelgiu jis pažemino pareigūno vardą), 14 punkte (pareigūno atleidimas, jei paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos) išvardytiems atleidimo pagrindams, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos.

Iš nurodytų teisės normų matyti, kad pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn ar atleidimo iš pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo terminai, palyginus su aukščiau aptartu Statuto 55 straipsnyje nustatytu pareigūno atleidimo iš tarnybos savo noru terminu (kita darbo diena po 14 kalendorinių dienų nuo prašymo padavimo dienos), yra ženkliai didesni ir kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo tam tikro fakto nustatymo (paaiškėjimo) dienos. Paminėtas Statuto 55 straipsnyje nustatytas terminas yra aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžtas kaip saistomas tik su pareigūno valios būti atleistam iš vidaus tarnybos išreiškimo diena. Esant tokiems aptariamų terminų ypatumams, bei, vadovaujantis bendrais teisėtumo ir teisinio tikrumo principais, darytina išvada, kad susiklosčius situacijai, kai pareigūno padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančio poelgio faktai yra nustatomi (paaiškėja) per Statuto 55 straipsnyje nustatytą 14 kalendorinių dienų terminą, turi būti priimti šiuos faktus atitinkantys sprendimai patraukti pareigūną tarnybinėn atsakomybėn arba atleisti jį pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą dėl poelgio, pažeminusio pareigūno vardą. Esant situacijai, kai paminėtas 14 dienų terminas sueina (pasibaigė), pareigūnas turi būti atleistas iš vidaus tarnybos savo noru pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktus, nesvarbu, kad dar tęsėsi (nepasibaigė) jo patraukimo drausminėn atsakomybėn ar atleidimo iš tarnybos dėl pareigūno vardo pažeminimo procedūros. Kolegija pažymi, kad tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir įstatymą įgyvendinančio teisės akto – Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 „Dėl tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos“ patvirtintos taisyklės. Taisyklių nagrinėjamo ginčo atsiradimo metu galiojusi specialioji (aptariamai situacijai išspręsti skirta) norma – 35 punktas (2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymo Nr. 1V-308 redakcija), pagal kurį, atsiradus Statuto 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 12 punktuose numatytiems atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindams, pradėta tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra turi būti nutraukiama, jeigu jos neįmanoma užbaigti per Statuto 55 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad 2013 m. balandžio 17 d. pranešime apie atsisakymą atleisti iš tarnybos Nr. 20-IL-557 išreikšta atsakovo pozicija teisės taikymo požiūriu pripažintina neteisinga ir nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą atleisti jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktą, tinkamai išaiškino ir pritaikė aukščiau aptartas materialinės teisės normas. Todėl teismo sprendimo dalis dėl šio pareiškėjo reikalavimo išsprendimo kolegijos pripažintina pagrįsta ir teisėta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas