2K-321-489/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-321-489/2015

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04021-2013-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.2.17.12.

2.6.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Artūro Pažarskio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Z. kasacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nutarties.

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnio 1 dalį – 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) dydžio bauda.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 2 d. nutartimi nuteistojo A. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. Z. pripažintas kaltu už tai, kad būdamas UAB „K“, reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 16 d. iki 2009 m. spalio 27 d., žinodamas apie įmonės sunkią ekonominę padėtį ir nemokumą, akivaizdžiai gresiant įmonės bankrotui, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, 2009 m. spalio mėn., pardavus UAB „K“ turtą, padarė 64 404,70 Lt (18 652, 89 Eur) užskaitas turto pirkėjams – penktos eilės kreditoriams A. Z. , A. A. , ūkininkui A. A. , J. P. , UAB „K“, UAB „R“, UAB „V“ už 64 404,70 Lt (18 652, 89 Eur), taip patenkindamas tik septynių kreditorių reikalavimus ir padarydamas turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. Z. prašo pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti.

Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Skunde nurodyta, kad kasatorius kreditorių interesų nepažeidė, nes turtą pardavė iki bankroto bylos iškėlimo. Kreditorių eilės užskaitų atlikimo metu nebuvo. Tik įmonei iškėlus bankroto bylą, ji su kreditoriais atsiskaito Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo nustatyta tvarka, o iki bankroto bylos iškėlimo galioja kita atsiskaitymo tvarka, dėl to ne kartą pasisakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).

Įmokų paskirstymą, esant kelioms skoloms, nesant šalių susitarimo, reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.55 straipsnis ir tai numatė Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas. Kasatorius nurodo, kad jam inkriminavus nusikalstamą veiką Laikinasis mokėjimų eilės tvarkos įstatymas nebegaliojo. Todėl šioje byloje turėjo būti nustatytas konkretaus įstatymo pažeidimas, kuris padarytas atliekant turto pardavimą ir vėliau kreditorių atliktus įskaitymus. Kasatorius pažymi, kad UAB „K“ įskaitymų neinicijavo, įskaitymus atliko gavusi pranešimus apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymus.

Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsiskaitant buvo pažeistos 6.923 straipsnio nuostatos. Ši CK nuostata apskritai negali būti taikoma, nes šiame straipsnyje esanti teisės norma nustato tik lėšų nurašymo eiliškumą ir nustato, kad jeigu sąskaitoje yra nepakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, lėšos nurašomos pagal kliento nurodymą ir kitų dokumentų gavimo eilę (kalendorinis eiliškumas, jeigu įstatymai nenumato kitaip ir jeigu neužtenka lėšų, privaloma atsiskaityti nustatyta tvarka iš sąskaitos nurašant lėšas). Kasatorius teigia, kad nustatyta, jog su kreditoriais jis neatsiskaitė nurašydamas lėšas, todėl nepadarė CK 6.923 straipsnio pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad CK 6.9301 straipsnis, reglamentuojantis atsiskaitymo grynais ir negrynais pinigais eiliškumą, priimtas tik 2013 m. balandžio 18 d., įstatymu Nr. XII-239.

Skunde nurodoma, kad kreditorių A. A. , ūkininko A. A. , J. P. , UAB „K“, UAB „R“, UAB „V“ ir UAB „K“ sudaryti pirkimo–pardavimo sandoriai nebuvo panaikinti, užginčyti tik pagal šiuos sandorius atlikti įskaitymai pripažinti negaliojančiais, nes buvo pažeisti kitų kreditorių interesai. Priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, kai tokį įskaitymą atliko ir apie tai pranešė patys kreditoriai, negali būti laikomas atsiskaitymu, atliktu UAB „K‘‘. Toks atliktas įskaitymas yra nuginčijamas sandoris, todėl pagal tokį sandorį nusikaltimas, numatytas BK 208 straipsnyje, negali būti padarytas. Pagal BK 208 straipsnį baudžiamoji atsakomybė gali kilti tik tada, kai pats skolininkas būna patenkinęs vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir padaręs žalą kitiems kreditoriams, tačiau šiuo atveju turto pardavimu žala kreditoriams negalėjo būti padaryta, o užskaitų padarymas nepatenka į BK 208 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Pasak nuteistojo, teismai nepagrįstai pripažino, kad pardavęs prekes kreditoriams jis su jais atsiskaitė ir patenkino jų reikalavimus. Turto pirkimo–pardavimo sutartis negali būti vertinama kaip atsiskaitymo sandoris. Turto pirkimo–pardavimo sutartimi viena šalis įsipareigoja parduoti daiktą (prekę) kitai šaliai nuosavybės teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti prekę ir sumokėti už ją nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnis). Tokiu atveju pirkimo–pardavimo sandoris yra ne atsiskaitymas su kreditoriais, o turto pardavimas už sutartą kainą. Pirkimo–pardavimo sutartimi (šiuo atveju pirkimo–pardavimo sutartis atitinka išrašytas sąskaitas-faktūras, nes turi visus rašytinės sutarties elementus) UAB „K“ turėjo gauti iš pirkėjų pinigus. Nustatyta, kad pirkėjai atliko įskaitymus, t. y. jie turimą reikalavimo teisę į UAB „K“ įskaitė į įmonės turimas reikalavimo teises į pirkėjus už parduotas prekes (CK 6.130 straipsnis).

Skunde pabrėžiama, kad būtent pirkėjai inicijavo įskaitymą, tai atliko kaip tai nustatyta CK 6.131 straipsnyje, o jis (kasatorius) jų (pirkėjų) veiksmų (atlikti įskaitymą ar ne) kontroliuoti negalėjo. Įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio l dalis), tokį įskaitymą pareiškimais ir atliko pirkėjai. Jis, kaip bendrovės vadovas, neturėjo galimybės ginčyti šių įskaitymų, nes po kiek laiko buvo iškelta bankroto byla ir jis nušalintas nuo administracijos vadovo pareigų. Šiuos įskaitymo (atsiskaitymo) sandorius ginčijo bankroto administratorius.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog kitose civilinėse bylose buvo ginčyti ir pripažinti negaliojančiais įskaitymai, ir būtent teismai nusprendė, kad kreditorių interesai pažeisti įskaitymais, o ne tuo, jog UAB „K“ pardavė prekes pirkėjams, kurie atliko įskaitymus. Kreditoriams žala pardavus prekes nepadaryta. Nuteistasis nurodo, kad jeigu pareiškimus dėl įskaitymo būtų surašiusi UAB „K“, tokiu atveju galima svarstyti, jog buvo atsiskaityta su kreditoriais atlikus įskaitymą UAB „K“ iniciatyva, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Taip pat pažymėta, kad pagal CK 6.140 straipsnį, kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Šiuo atveju įstatymai nieko draudžiamo nenustatė.

Nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė patenkinti gynėjo prašymą prijungti prie šios bylos civiline tvarka išnagrinėtas bylas, kuriomis buvo nuginčyti įskaitymo sandoriai, nes šiose civilinėse bylose esantys duomenys patvirtina, kad tik įskaitymu, o ne pardavimu buvo pažeisti kreditorių interesai, kai tuo tarpu baudžiamojoje byloje kasatoriui inkriminuojama, kad jis padarė nusikaltimą parduodamas turtą kreditoriams ir atlikdamas įskaitymus. Kasatorius teigia, kad jis vykdė visuotinio akcininkų susirinkimo valią dėl turto pardavimo, o užskaitas atliko buhalterija. Įskaitymas yra civilinio teisinio santykio reguliavimo sritis ir negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė už kitų asmenų atliktus veiksmus.

Nuteistojo nuomone, atsakomybė pagal BK 208 straipsnį galima tik tada, kai tiksliai konstatuojama, koks imperatyvus įstatymo reikalavimas pažeistas (reglamentuojantis atsiskaitymo tvarką ir eilę, reikalavimo patenkinimą) ir, kad šio pažeidimo pašalinimas buvo pasunkintas civiline tvarka. Šioje baudžiamojoje byloje į tokias aplinkybes nebuvo atsižvelgta, netinkamai aiškintos BK 208 straipsnyje nustatytos atsakomybės ribos. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas jau po to, kai įskaitymai buvo pripažinti negaliojančiais civiline tvarka ir bankrutuojanti įmonė atgavo pinigus. Taigi padaryta veika buvo praradusi pavojingumą ir pripažintina mažareikšme.

A. Z. nurodo, kad nesutinka su teismų išvadomis, jog jis veikė tiesiogine tyčia, žinojo, kad įmonė yra nemoki, ir tyčia siekė pažeisti kitų kreditorių interesus. Kasatorius teigia, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo subjektyviosios pusės – kaltės. Jis žinojo, jog įmonės ekonominė padėtis sunki, tačiau nesuprato, kad įmonė yra nemoki ir jai akivaizdžiai gresia bankrotas. Iš bylos duomenų matyti, jog bendrovė siekė išvengti bankroto. Skunde nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-108/2013, iš kurios galima daryti išvadą, kad kasatorius buvo įsitikinęs, jog bankroto bylos bus išvengta, todėl turto pardavimas kreditoriams negali būti įvertintas, kaip atliktas esant akivaizdžiai bankroto grėsmei ir žinant, kad jei kitų kreditorių reikalavimai nebus patenkinti, kils žala likusiems kreditoriams. Nuteistasis teigia, kad, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, svarstytina, ar negalėjo būti taikomos BK 30, 31, 36, 37 straipsnių nuostatos.

Skunde atkreiptas dėmesys į tai, kad kaip liudytojai apklausti A. A. , UAB „V“ direktorius A. R. parodė, jog tik po prekių pirkimo jiems kilo mintis atlikti užskaitas. Liudytojas Virginijus Baronas kalbėjo apie lizingo kompanijai priklausantį automobilį „Audi A6“, tačiau šis automobilis nebuvo bendrovės nuosavybės objektas ir nėra nurodytas kaip buvęs atsiskaitymo priemone su UAB „R“, todėl nesuprantama, kodėl jis apskritai minimas šioje byloje. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas netyrė šių liudytojų parodymų, tarpusavyje jų nelygino, rėmėsi tik ta dalimi, kuri naudinga apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Kasatorius teigia, kad nė vienas iš akcininkų nemanė, jog įmonė nustos veikti ir bus iškelta bankroto byla, o akcininkų susirinkime buvo svarstoma apie nereikalingo turto pardavimą ir bendrovės veiklos tęstinumo užtikrinimą.

Atsiliepimu į nuteistojo A. Z. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Nerijus Marcinkevičius prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodyta, kad abiejų instancijų teismai teisingai įvertino UAB „K“ padarytas užskaitas dėl 64 404,70 Lt kaip tyčinius A. Z. veiksmus, atliktus siekiant patenkinti tik dalies kreditorių reikalavimus, ir taip padarant turtinės žalos likusiems kreditoriams, pagrįstai tokių kasatoriaus veiksmų nepriskyrė civiliniams santykiams, teisingai kvalifikavo veiką pagal BK 208 straipsnio 1 dalį.

Pasak prokuroro, kasatoriaus nurodytos aplinkybės, kad įskaitymus remiantis pirkimo–pardavimo sandoriais pagal nuosprendyje nurodytas PVM sąskaitas-faktūras inicijavo ir atliko kreditoriai, o ne A. Z. , kasatoriaus kaltės nepaneigia. Prokuroras teigia, kad teismai išsamiai išanalizavo įrodymus, kurių visuma patvirtina, jog A. Z. buvo sudaręs išankstinį susitarimą su turto pirkėjais, kad už prekes atsiskaityti nereikės, nes prekėmis dengiamos esamos skolos, o tai įrodo A. Z. kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Kasatoriaus akcentuojama aplinkybė, jog įskaitymo sandoriai teismine tvarka buvo ginčyti ir pripažinti negaliojančiais, A.

Z. tyčios taip pat nepaneigia, nes ne A. Z. aktyviais veiksmais siekė nuginčyti atliktus įskaitymus, o ieškovė – BUAB „K“. Ta aplinkybė, kad sandoriai pripažinti negaliojančiais, nešalina A. Z. baudžiamosios atsakomybės, nes kasatoriaus padaryta veika neprarado pavojingumo, nepasikeitė ir jo veiksmais padarytos žalos dydis, nusikaltimo dalykas ar kiti nusikalstamos veikos požymių ypatumai, taigi veika netapo mažareikšme. Prokuroras pažymi, kad visiškai nesuprantami kasacinio skundo argumentai dėl BK 30, 31 straipsnių taikymo, nes už turto perleidimą bendrovė praktiškai negavo pajamų, išpardavė darbo įrankius, ir tokie A.

Z. veiksmai negalėjo išgelbėti bendrovės nuo bankroto, todėl nėra pagrindo jų vertinti būtinojo reikalingumo kontekste. Vadovaudamasis kasatoriaus teiginiais, prokuroras daro išvadą, kad žalos (atsiradusios dėl bendrovės bankroto) padarymas kitiems kreditoriams galėjo įmonę išgelbėti nuo bankroto, tačiau tai prieštarauja sveikai logikai. Atsiliepime nurodyta, kad kasatorius savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, dėl to atsirado žala, ir nėra pagrindo, šalinančio baudžiamąją atsakomybę dėl tarnybinių pareigų vykdymo, kai asmuo, prisidengdamas profesinės pareigos vykdymu, tyčia daro žalą teisės saugomiems interesams.

Prokuroras teigia, jog atsakomybei pagal BK 208 straipsnį kilti visiškai nebūtina sąlyga, kad kaltininkas pažeistų imperatyvius įstatymo reikalavimus. Kaltininkas gali atlikti veiksmus, kurie visiškai nepažeidžia jokių kitų teisės normų, tačiau užtraukia atsakomybę pagal BK 208 straipsnį. Visiškai nesvarbu, kad tuo metu, kai kaltininkas perleido turtą, nebuvo sudaryta kreditorių eilė, nes skolininkas suprato, kad, tenkindamas vienų kreditorių reikalavimus, pažeis kitų kreditorių reikalavimus, nepaisant to, kokioje eilėje šie bebūtų po bankroto bylos iškėlimo.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

BPK 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą kasacine tvarka apskųsti nuosprendžiai ir nutartys patikrinami teisės aspektu. BPK 367 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad: „kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme“. BPK 320 straipsnio 3 dalyje, apibrėžiančioje bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, įtvirtinta nuostata, kad: „teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti“. Vadovaujantis nurodytomis BPK nuostatomis darytina išvada, kad kasacinio proceso paskirtis patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, tinkamai aiškino ir taikė BK bei BPK nuostatas. Tačiau kasacinio skundo argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, kasacine tvarka negali būti nagrinėjami.

Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu A. Z. neprašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, neišdėstė jokių argumentų dėl BK 30, 31, 36, 37 straipsniuose numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų buvimo. Jokių išvadų dėl šių BK bendrosios dalies normų netaikymo apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra. Taigi nuteistojo kasaciniame skunde nurodyti klausimai nesudaro ir kasacinio bylos nagrinėjimo dalyko, nes nuteistasis pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies taisykles dėl šių klausimų neįgijo teisės paduoti kasacinį skundą.

Antra, analogiškus kaip ir kasaciniame skunde argumentus dėl atskirų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, nuteistojo padaryto su kitais asmenimis įskaitymo inicijavimo aplinkybių, A. Z. nesuvokimo, jog UAB „K“ buvo sunkioje ekonominėje padėtyje, bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties reikšmės, kasatorius kėlė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus išnagrinėjo ir, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, pateikė išvadas. Tačiau kasaciniame skunde šios išvados teisės aspektu nėra skundžiamos, kokie esminiai BPK pažeidimai padaryti nenurodoma, o paprasčiausiai pakartojami apeliacinio skundo argumentai (kasacinio skundo 3, 5-6 lapai). Tokie pasikartojantys apeliacinio teismo išnagrinėti argumentai pagal BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimus nelaikytini argumentais, pagrindžiančiais BPK 369 straipsnyje apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą.

Dėl BK 208 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 208 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams. Šiame straipsnyje baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė yra kreditorių interesai.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-181-895/2015 konstatuota, kad BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas taip padarant turtinę žalą likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. <....> Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyvių ir subjektyvių šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir pobūdis, visuma. Kvalifikuojant kaltininko veiką reikia nustatyti, vieno ar keleto kreditorių reikalavimai patenkinami, kai bendrovė ar kitas ūkio subjektas yra atitinkamoje – sunkioje ekonominėje – padėtyje ar yra nemokūs, kai jiems akivaizdžiai gresia bankrotas.

Minėtoje nutartyje nurodyta, kad šis nusikaltimas yra tyčinis – padaromas arba tiesiogine, arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant (užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia). <....> Būtent kaltininko tyčios kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos pripažinimą (ar nepripažinimą) nusikaltimu. <....>Sprendžiant, ar tokius veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į tai, ar šie veiksmai buvo piktavališki ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių interesams ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų ar siekiant pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti (ar nepabloginti) kreditorių ir (ar) bendrovės interesų. Viena vertus, veiksmai, užtikrinant (patenkinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, susiję su ypatingu kaltininko nesąžiningumu, sąmoningu kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu kaltininko elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo ūkininkavimo principus dažniausiai, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, laikytini skolininko nesąžiningumu BK 208 straipsnio 1 dalies prasme. <....> nelaikytini nusikalstamais BK 208 straipsnio 1 dalies prasme veiksmai patenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų.

Teismas, padarydami išvadą, kad A. Z. veiksmai atitinka BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius aukščiau nurodytų teismų praktikos reikalavimų laikėsi. Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, teismai išsamiai argumentavo, kodėl priėjo prie išvados, jog A. Z. veikė tiesiogine tyčia.

Teismai nustatė, kad nuteistasis, būdamas UAB „K“ direktoriumi, žinodamas apie įmonės sunkią bendrovės ekonominę padėtį ir nemokumą, akivaizdžiai gresiant įmonės bankrotui, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, būtent pasirinktiems kreditoriams leido atlikti įskaitymus, pasigerinti finansinę padėtį, kartu sumažindamas galimybę kitiems kreditoriams atgauti skolas. Atsižvelgdama į žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes, sprendimuose nurodytą nuteistojo kaltės argumentavimą, kolegija su tokia teismų išvada sutinka. Bylos aplinkybės rodo, kad tik daliai A. Z. sąmoningai pasirinktų kreditorių buvo suteikta galimybė įskaitymo būdu patenkinti reikalavimus; A. Z. tik tiems kupiškėnams, „su kuriais daugiau bendraudavo“, leido nusipirkti turtą žinant, kad pinigai bus nesumokėti, o vėliau bus padarytas įskaitymas, kiti kreditoriai apie tokią galimybę įsigyti UAB „K“ turto padarant įskaitymą neturėjo informacijos; naudą darant įskaitymus, be kitų asmenų, gavo ir pats nuteistasis A. Z. , UAB „K“ akcininkas J. P, AB „K“ direktorius, akcininkės D. T. brolis A. A. , kuris pagal įgaliojimą dalyvaudavo UAB „K“ akcininkų susirinkimuose, šio asmens giminaitis ūkininkas A. A. ; atliekant nuteistojo bendrovės direktoriaus A. Z. organizuotus pardavimus ir įskaitymus ant bankroto slenksčio atsidūrusiai bendrovei negalėjo atsirasti papildomų apyvartinių lėšų; statybos darbus vykdanti įmonė už įskaitomas skolas atidavinėjo gamybos įrankius, perleido transporto priemonę, o tai taip pat paneigia, jog šiais veiksmais siekta ne savanaudiškų tikslų, o vykdyti sąžiningą komercinę – ūkinę veiklą.

Šios aplinkybės rodo, kad A. Z. veiksmai nebuvo nulemti įprastinės verslo praktikos, ekonominio būtinumo ir siekio apsaugoti bendrovės interesus. Nuteistasis suprato, kad bendrovei gresia bankrotas, kad nesąžiningai patenkina išskirtinių kreditorių reikalavimus, numatė, kad likusieji kreditoriai dėl to patirs žalą (tenkinat kreditorių interesus iš bankrutuojančios įmonės turto. sumažės UAB „K“ turto dalis į kurią kitiems kreditoriams būtų galima nukreipti savo reikalavimus), ir to norėjo. Taigi teismai, remdamiesi bylos įrodymų visuma nustatytomis aplinkybėmis, pagrįstai konstatavo, koks nuteistojo A. Z. psichinis santykis su jo padaryta veika, kodėl nuteistojo kaltė reiškėsi tiesiogine tyčia.

Kasaciniame skunde teigiama kad atsakomybė pagal BK 208 straipsnio 1 dalį galima tik tada, kai kreditorių reikalavimų patenkinimas atliekamas imperatyviai pažeidžiant įstatymo reikalavimus, tačiau BK 208 straipsnio 1 dalyje esanti norma tokio reikalavimo nenumato. Atskirų kreditorių reikalavimų patenkinimas galimas kaltininkui sudarant ir vykdant įvairius, tiek teisėtus, tiek neteisėtus, civilinius teisinius sandorius. Šiuo atveju turtinė žala kreditoriams buvo padaryta A. Z. įforminus turto pardavimą PVM sąskaitomis faktūromis ir pasirinkus CK 6.130 straipsnyje prievolės pabaigimo būdą – įskaitymą, kuris realizuotas tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktais ir skolų registrais.

Baudžiamoji atsakomybė dėl skolininko nesąžiningumo tiesiogiai nesiejama su tuo, kad atskiri sandoriai civilinio proceso tvarka pripažinti negaliojančiais ar tokiais nepripažinti. Ši aplinkybė turi reikšmės vertinant kaltininko tyčią, jo veiksmų pavojingumą, piktavališkumo pobūdį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į aplinkybes, kad bankrutuojančiai įmonei (BUAB „K“) siekiant susigrąžinti išskirtiniams kreditoriams įskaitytas lėšas civilinės bylos baigtos BUAB „K“ ieškinius patenkinus arba bylas nutraukus, patvirtinant taikos sutartis.

Dėl kasatoriaus argumento, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo gynėjo prašymą prie baudžiamosios bylos pridėti civiline tvarka išnagrinėtas bylas, pasakytina, kad, pagal teismų praktiką, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, apeliacinės instancijos teismas paprastai priima sprendimą atlikti įrodymų tyrimą, jeigu byloje būtina ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes ir pakartotinai ištirti tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi, o prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tokių įrodymų ištyrimo. Jeigu tokios būtinybės nėra, teismas savo išvadas pagrindžia ir prieštaravimus aptaria remdamasis pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais.

Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad šių reikalavimų šis teismas laikėsi. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjo prašymas atnaujinti įrodymų tyrimą ir papildyti bylą išnagrinėtų civilinių bylų medžiaga apsvarstytas ir motyvuotai atmestas. Nuteistojo parodymai ir kita bylos medžiaga apie padarytus įskaitymus apkaltinamajame nuosprendyje aptarti ir į paduoto apeliacinio skundo esminius argumentus atsakyta. Kasatorius, prieštaraudamas dėl įrodymų tyrimo neatlikimo, nenurodo, kokius esminius BPK pažeidimus padarė apeliacinės instancijos teismas netenkindamas jo gynėjo prašymo.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir nutartį teisės taikymo aspektu, kolegija sprendžia, kad abiejų grandžių teismai visas bylos aplinkybes, reikšmingas BK 208 straipsnio 1 dalyje esančio nusikaltimo sudėties taikymui, išnagrinėjo, o remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais (atitinkančiais BPK 368 straipsnio 2 dalies reikalavimus) panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. Z. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Artūras Pažarskis

Tomas Šeškauskas