A-575-521-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-521/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01283-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. V. (J. V.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 10 000 Lt turtinės žalos ir 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant teisės aktus. Paaiškino, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, buvo laikomas 7 kv. m ploto kamerose su dar 3 asmenimis. Teigė, jog būdamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo sveikata ir buvo pažeista teisė į orumą. Be to, pabrėžė, kad kameros neatitiko higienos reikalavimų – jose buvo įrengta netinkama ventiliacija, trūko šildymo, nebuvo stalo, kėdės.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas nurodė, kad skunde nėra nurodyta, kokiais konkrečiais Kalėjimų departamento veiksmais buvo padaryta žala, taip pat nenurodytas priežastinis ryšys tarp tariamos žalos ir Kalėjimų departamento veiksmų. Be to, pažymėjo, kad ginčas dėl buitinių sąlygų laisvės atėmimo vietose užtikrinimo ir žalos atlyginimo tiesiogiai nėra susijęs su Kalėjimų departamento veiksmais ir teisėmis bei pareigomis, o nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo spręsti žalos atlyginimo klausimą. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praėjus apie 8 mėn. nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K ir dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K į Kalėjimų departamentą nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 13–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, jog pareiškėjui būnant kamerose 2011 m. rugpjūčio 23 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 24 d. ryte, 2012 m. sausio 11 d. ryte, 2012 m. birželio 28 d. ryte ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat pažymėjo, jog asmenų pristatymą į Lukiškių TI-K reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 8 straipsnis, o skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi SVĮ 10 straipsnio bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų, todėl kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau, esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kartu akcentavo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, o už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Papildomai paaiškino, jog karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 54–57) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nustatė, jog pareiškėjas apytiksliai tik 3 paras iš 393 parų buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Teismas nurodė, kad gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, sukėlė pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas. Tačiau teismas nenustatė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K turėjo įtakos jo sveikatai ir (ar) pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas įvertino laikotarpio, kurį pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, trukmę, taip pat atsižvelgė į šalies ekonominę padėtį, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus ir į tai, kad pareiškėjas iš esmės rėmėsi bendro pobūdžio argumentais bei nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, be to, jis yra išlaikomas valstybės lėšomis. Tuo tarpu, nenustatęs turtinės žalos kilimo fakto, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi teisės į turtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas J. V. apeliaciniame skunde (b. l. 62–64) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, pareiškėjo skundą tenkinant visiškai bei priteisiant jam 100 Lt pašto išlaidų. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes bei teismui pateiktą medžiagą, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą bendrąją įrodymų vertinimo taisyklę. Be to, ignoravo pareiškėjo prašymą iškviesti liudytojus bei nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pažymi, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pablogėjusią pareiškėjo sveikatos būklę patvirtina tai, jog jis tris kartus kreipėsi dėl psichologinės pagalbos, o šį faktą patvirtina prie apeliacinio skundo pridėta pažyma.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 71–74) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei pakeisti atsakovo Lietuvos valstybės atstovą Kalėjimų departamentą trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir atsakovo atstovu įtraukti Lukiškių TI-K. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tuo, jog Lukiškių TI-K nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, yra įtvirtinta, kad ši įstaiga užtikrina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems, be to, užtikrina Lukiškių TI-K esančių suimtųjų ir nuteistųjų komunalines bei buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Atitinkamai pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, kad pareiškėjo skunde nurodytus nepatogumus ir išgyvenimus sukėlė kalinimas Lukiškių TI-K, tačiau neišnagrinėjo klausimo dėl atsakovo atstovo pakeitimo. Taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis, o apeliaciniame skunde iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, taigi iš to galima spręsti, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti pareiškėjui žymių nepatogumų.

Kartu akcentuoja, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Nurodo, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala bei kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Remdamasis teismų praktika, Kalėjimų departamentas taip pat pažymi, kad bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas.

Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog Kalėjimų departamento neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta neturtinė žala. Atsiliepime kartu atkreipiamas dėmesys, jog pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad pažeistos jo teisės, jų negynė, konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Kalėjimų departamento manymu, šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos iš valstybės. Papildomai nurodo, jog Lukiškių TI-K yra nuolat perpildytas, o įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui, dėl to nustatyta minimali gyvenamojo ploto norma kartais neužtikrinama.

Kita vertus, valstybė sprendžia nuteistųjų kalinimo problemas: Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. planą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu ir mano, kad jam taip pat turėjo būti priteistas turtinės žalos atlyginimas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę), atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kaip pasireiškė jam padaryta turtinė žala, byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas patyrė kokią nors turtinę žalą, todėl, nesant vienos iš būtinųjų turtinės žalos atlyginimo sąlygų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė pareiškėjo reikalavimą šioje dalyje.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma. Atsižvelgiant į tai, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; atsižvelgus į tai, toliau nėra būtina tirti kitus kalinimo sąlygų aspektus (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 13–15, 18–19) matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 14 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d., iš viso 393 paras, iš kurių 390 parų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu teisės aktų reikalavimų neatitinkantis vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,85 kv. m iki 2,65 kv. m, o didžiąją laiko dalį buvo apie 2–2,5 kv. m.

Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Nors pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą taip pat kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigos kamerose buvo netinkamas vėdinimas, pabrėžtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 16), o pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus.

Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginys dėl nepakankamo kameros šildymo yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atmetė. Kita vertus, pareiškėjo pateiktas kamerų inventoriaus apibūdinimas (pareiškėjas teigia, jog kamerose trūko stalo ir kėdės) laikytinas pakankamai detalizuotu, tačiau, kaip minėta, nustačius, jog kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas buvo ypač mažas ir tai tęsėsi gana ilgą laiką, nėra būtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis.

Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai detaliau nenagrinėjo pareiškėjo teiginių dėl stalo bei kėdės trūkumo kamerose ir nekvietė į teismo posėdį šias aplinkybes, pareiškėjo teigimu, galinčių patvirtinti liudytojų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, bylos Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, o į teismą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi tik praėjus daugiau nei 8 mėnesiams po jo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Tuo tarpu bado akciją 2011 m. rugpjūčio 3–9 d. pareiškėjas buvo paskelbęs dėl baudžiamosios bylos, o 2012 m. kovo 23–27 d. bado akcijos priežastys asmens sveikatos istorijoje nenurodytos (b. l. 3).

Nors pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo tris kartus iškviestas Psichologinės tarnybos specialisto psichologinei pagalbai, jis išskirtiniais adaptaciniais sunkumais nepasižymėjo, psichinė sveikata buvo adekvati aplinkai, psichinės veiklos sutrikimų nepastebėta (b. l. 65), o jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Taip pat, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir pragyvenimo sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 8 700 Lt.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino Kalėjimų departamento prašymo pakeisti jį trečiuoju suinteresuotu asmeniu ir atsakovo atstovu įtraukti Lukiškių TI-K. Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. 932 įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti žalą kildina būtent iš kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. būtent iš šios viešojo administravimo institucijos neveikimo taip, kaip pagal įstatymus institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti, o ne iš Kalėjimų departamento veiksmų (neveikimo), todėl Lietuvos valstybės atstovu laikytinas Lukiškių TI-K.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 8 700 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo taip pat prašė priteisti jo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už prašymų surašymą ranka ir pašto išlaidas), o apeliaciniu skundu, be kita ko, prašo priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 100 Lt pašto išlaidų, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui pareiškėjas nepateikė šių išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo, todėl teismas dėl to nepasisako. Kita vertus, pažymėtina, kad remiantis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas prašymą dėl išlaidų atlyginimo kartu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu turi teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. V. (J. V.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui J. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 700 Lt (aštuonis tūkstančius septynis šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys