A-858-189-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-189/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01000-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, A. V. ir F. S. dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu turto savininku patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (b. l. 1-2), kurį vėliau patikslino (b.l. 20-21), prašydamas atnaujinti praleistą terminą pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) prašymą atkurti nuosavybės teises į V. K. I. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,30 ha žemės sklypą, buvusį Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus V. T. apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime (dabar (duomenys neskelbtini) gatvė Vilniuje), taip pat atnaujinti praleistą terminą pateikti NŽT pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, t. y. V. K. I., patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėjas paaiškino, kad V. K. I. prieš tarybinį žemės pertvarkymą Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus V. T. apylinkėje (dabar (duomenys neskelbtini) gatvė, Vilnius) valdė 3,30 ha žemės. 1980 m. liepos 3 d. V. K. I. testamentu, kurį patvirtino Vilniaus valstybinės notarinės kontoros valstybinė notarė V. Z., gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paliko savo žmonai K. Z. F., gim. 1907 metais, gyvenančiai (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o jei ji mirtų anksčiau nei testatorius, tai minėtą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais testamentu jis paliktų S. I. I., pareiškėjo motinai. Vilniaus valstybinės notarinės kontoros valstybinė notarė V. Z. 1982 m. spalio 27 d. išdavė I. S. paveldėjimo teisės liudijimą. Pagal šį liudijimą I. S., t. y. pareiškėjo motina, tapo gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paveldėtoja ir savininke.

Nurodė, kad jo motina mirė 2001 m. kovo 20 d. Po motinos mirties jos palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti, priėmė pats pareiškėjas. Kadangi V. K. I. nuosavybės teise turėtą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), Vilniuje, testamentu paliko jo motinai I. S., pareiškėjas manė, kad jis turi teisę būti pretendentu atkurti nuosavybės teises į V. K. I. valdytą 3,30 ha žemės sklypą, buvusį (duomenys neskelbtini) valsčiaus V. T. apylinkėje (dabar (duomenys neskelbtini) gatvė, Vilnius).

Paaiškino, jog 2012 m. pavasarį, tvarkydamas sesers A. V. butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pareiškėjas peržiūrėjo tėvo ir motinos po mirties likusį archyvą ir atsitiktinai aptiko prašymą atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 2 ha žemės, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pažymėjo, kad siekdamas sužinoti, ar tikrai V. K. I. valdė žemę, o jei valdė, tai kiek, kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą. Vilniaus apskrities archyvo duomenimis, V. K. I. iš tikrųjų valdė žemės sklypą Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus V. T. apylinkės (duomenys neskelbtini) kaime. Skunde pareiškėjas sutiko su tuo, jog terminai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra praleisti, tačiau prašė atsižvelgti į sužinojimo apie V. K. I. valdytą žemės sklypą momentą, minėtas aplinkybes pripažinti svarbiomis, nes terminus praleido dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausančių priežasčių.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjas papildomai paaiškino, kad 2007 metais kreipėsi į valstybinę įstaigą Registrų centras, norėdamas sužinoti, ar kas nors priklauso jo motinai, tačiau gavęs neigiamą atsakymą, toliau į NŽT nesikreipė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu (b. l. 35–38) į pareiškėjo pareiškimą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad Vilniaus miesto skyriuje nuosavybės teisių atkūrimo bylos į buvusios savininko V. K. I. turėtą žemę nėra. Pareiškėjas su prašymu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,30 ha žemės sklypą, kreipėsi tik 2013 m. vasario 22 d. Nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalies pataisa, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atsakovas taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeimyninė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis, šios aplinkybės turi būti įvertintos kartu su kitomis reikšmingomis terminui atnaujinti aplinkybėmis. Pažymėjo ir tai, kad įstatymais buvo nustatyta pakankamai ilga šio termino trukmė, todėl pilietis tikrai turėjo pakankamai daug laiko realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovo atstovė papildomai nurodė, kad iš pareiškėjo kartu su prašymu pateiktų dokumentų nustatė, jog V. K. I. jokio nekilnojamojo turto, tarp jo ir žemės, iki nacionalizacijos neturėjo, visas jo nekilnojamas turtas įgytas po nacionalizacijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu su pareiškėjo pareiškimu sutiko ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad, tvarkydama kartu su broliu savo namus, rado prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę. Jos motinos su V. K. I. giminystės ryšys nesiejo, jos motina jį tik prižiūrėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 63-67) pareiškėjo A. S. (A. S. ) pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1980 m. liepos 3 d. V. K. I. testamentu gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nurodė paliekantis žmonai Sofijai K. F., o jei ji mirs anksčiau už jį, tai nurodytą namą su ūkiniais pastatais palieka I. S. I. 1982 m. spalio 27 d. Vilniaus valstybinė notarė V. Z., remdamasi 1980 m. liepos 3 d. testamentu, išdavė Paveldėjimo teisės liudijimą, liudijantį, kad V. K. I., mirusio 1982 m. balandžio 16 d., turto, nurodyto testamente, paveldėtoja yra I. S. I. Paveldimą turtą sudaro 55,39 kv. m. gyvenamasis namas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje, žemės sklype, kurio plotas 4224 kv. m. 1991 m. gruodžio 13 d. I. S. vardu buvo surašytas prašymas Vilniaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą 2 ha žemės, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2007 m. vasario 28 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu Nr. 2-676-494/2007 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad A. S. po savo motinos, I. S., mirusios 2001 m. kovo 20 d., mirties priėmė palikimą, pradėdamas jį faktiškai valdyti. Sprendimas yra įsiteisėjęs. 2013 m. sausio 30 d. Vilniaus apskrities archyvo pažymoje Nr. (8.12) V5-255 nurodyta, kad Liudvinavo kaimo 1948 m. spalio 28 d. žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytas žemės naudotojas V. K., J., turėjęs viso žemės ūkyje – 3.30: 0,05 – sodybinės, 2,50 – ariamos, 0,45 – ganyklų, 0,30 – krūmynų žemės. Matavimo vienetas nenurodytas. 2013 m. vasario 22 d. pareiškėjas kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių su prašymu atkurti nuosavybės teises į V. K. I. nuosavybės teise valdytą turtą – 3,30 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime (dabar (duomenys neskelbtini) gatvė, Vilnius).

Nurodė, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyta teisė piliečiams kreiptis į teismą dėl praleistų terminų prašymams atkurti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo. Teismas, pripažinęs, kad šie terminai praleisti dėl svarbių priežasčių, gali šiuos terminus atnaujinti. Svarbiomis minėtų terminų praleidimo priežastimis pareiškėja nurodė nežinojimą apie būtinumą pateikti savarankišką prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybę bei giminystę patvirtinančius dokumentus bei Nacionalinės žemės tarnybos nebendradarbiavimą, nepadedant jai įgyvendinti savo teisių.

Teismas vertino tai, kad Atkūrimo įstatyme nėra įtvirtinta, kokios terminų praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl, sprendžiant šį klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėjo, jog nežinojimas apie būtinumą asmeniškai pateikti prašymą bei nuosavybės ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra pripažįstamas svarbia priežastimi terminui atnaujinti, tačiau tik įrodžius, kad asmuo tikrai neturėjo galimybės žinoti apie tokį faktą, taip pat turi pateikti įrodymus, kokiomis aplinkybėmis ir kada apie tai sužinojo. Nustatęs tokias aplinkybes, teismas gali vertinti, kiek laiko praėjo nuo sužinojimo apie reikšmingas aplinkybes, ar pareiškėjas elgėsi rūpestingai, ar operatyviai siekė įgyvendinti savo teises.

Vertindamas pareiškėjo nurodytą įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastį, jog pareiškėjas tik 2012 m. sesers bute, su kuria iki mirties gyveno jų motina, rado prašymą atstatyti nuosavybės teises į 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Vilniuje, o iki tol apie žemę nieko nežinojo, kadangi motina nei jam, nei kitiems vaikams nebuvo pasakojusi, todėl ir į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nesikreipė, teismas nurodė, kad tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais – subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės, priklausančios nuo asmens valios, jo siekio inicijuoti, puoselėti, stiprinti socialinius ryšius su giminaičiais, artimaisiais ir kitais visuomenės nariais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-299/2009). Pasirinktas pasyvus elgsenos variantas paprastai nėra pateisinamas, todėl negali būti ir pripažįstamas svarbia termino praleidimo priežastimi sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-405/2012). Teismas vertino, jog šie pareiškėjo argumentai nėra laikytini svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistus įstatymu nustatytus atitinkamos teisės realizavimo terminus.

Taip pat teismas nurodė, kad svarbus ir būtinas akcentas sprendžiant prašymus dėl atkūrimo nuosavybės teises į žemę yra nustatyti, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus, nes 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės nuosavybe. Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamas turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo santykius (Atkūrimo įstatymo 1 str. 1 d.). Todėl sprendė, kad sistemiškai aiškinant paminėtus teisės aktus, nuosavybės teisės atkuriamos tik į tą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo nacionalizuotas, t. y. valdytas, naudotas, turėtas iki 1940 m. liepos 22 d. Pažymėjo, jog iš byloje esančios Vilniaus apskrities archyvo pažymos Nr. (8.12) V5-255 nustatyta, kad V. K. I., į kurio žemes pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, (duomenys neskelbtini) kaimo 1948 m. spalio 28 d. žemės apskaitos žiniaraštyje buvo įrašytas žemės naudotoju. Teismas pabrėžė, kad iš byloje pateiktų ūkinės knygos kopijų matyti, kad V. K. I. valdė, naudojosi žeme 1952-1954 m., 1961-1963 m., ankstesnių datų nei 1948 m. byloje esančiuose rašytiniuose dokumentuose nėra nurodyta. Todėl sprendė, kad objektyvių duomenų, jog V. K. I. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė žemę, byloje nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad nacionalizacijos procesas V. K. I. interesų nepalietė, o pats pareiškėjas nepatenka į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, nurodytą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje.

Atsižvelgęs į tai, ką išdėstė, pareiškėjo reikalavimą – atnaujinti praleistą terminą pateikti NŽT prašymą atkurti nuosavybės teises į V. K. I. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,30 ha žemės sklypą, buvusį Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus V. T. apylinkėje Liudvinavo kaime (dabar (duomenys neskelbtini) gatvė, Vilnius) – teismas atmetė kaip nepagrįstą. Kadangi antrasis pareiškėjo reikalavimas – atnaujinti praleistą terminą pateikti NŽT pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, t. y. V. K. I., patvirtinančius dokumentus – neatsiejamas nuo pirmojo, jį taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas A. S. (A. S.) apeliaciniu skundu (b. l. 71-72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, svarstydamas klausimą dėl terminų atnaujinimo, procesinį sprendimą grindė tiek teisės doktrina, tiek teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Teismo nurodomi argumentai yra bendro pobūdžio teoriniai teiginiai ir šioje byloje netaikytini, išskyrus tai, kad kiekvienas atvejis yra individualus bei tai, kad teismas kiekvieną kartą privalo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pažymi, kad teismo išsakyti teoriniai teiginiai labiau tinka tai teisinei situacijai, kai pareiškėją ir buvusį nekilnojamojo turto savininką sieja giminystės ryšiai. Šiuo atveju, nei pareiškėjo motinos, nei pareiškėjo ir buvusio turto savininko nesiejo jokie giminystės ryšiai. Pabrėžia, kad šios bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo tų bylų, kurios nurodytos skundžiamame sprendime, faktinių aplinkybių, todėl minėtose bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės šioje byloje turi būti (jei iš vis gali būti) naudojamos ribotai.

Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas terminų atnaujinimo klausimą, pasisakė ir dėl V. K. I. valdytos žemės (po nacionalizacijos). Mano, kad šioje stadijoje pasisakyti apie tai, kas nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą iki nacionalizacijos, galima tik preliminariai, o iš esmės spręsti klausimą, kas iki nacionalizacijos buvo tikrasis turto savininkas, galima (ir būtina) tik vėlesnėse stadijose, t. y. atnaujinus terminus dokumentams pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Teigia, kad teismo argumentai, jog šios bylos kontekste pareiškėjas negali būti tinkamas pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, nesiderina su nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepimu (b. l. 78–80) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, mano, jog jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas A. S. (A. S.) kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į V. K. I. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 3,30 ha žemės sklypą, buvusį Trakų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus V. T. apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime (dabar (duomenys neskelbtini) gatvė Vilniuje), taip pat pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatos. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad tarpusavio ryšių stoka, nebendravimas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, nepasidalijimas turima informacija bei dokumentais yra subjektyvaus pobūdžio faktinės aplinkybės. Taip pat konstatavo, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog V. K. I. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė žemę, todėl sprendė, jog pareiškėjas nepatenka į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą, nurodytą Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo kiekvienas atvejis yra individualus.

Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises, pateikti praleido dėl priežasčių, kurios negali būti pripažintos svarbiomis.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2012 m. kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą, prašydamas pateikti duomenis apie buvusių savininkų turėtą iki nacionalizacijos nekilnojamąjį turtą, į kurį jis pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Tais pačiais metais archyvas jam pateikė jo prašomą informaciją, o į institucijas, įgaliotas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, nustatyta tvarka kreipėsi 2013 m. vasario 22 d.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad 2007 m. kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centras norėdamas sužinoti, ar kas nors priklauso jo motinai I. S., tačiau gavo neigiamą atsakymą. Byloje duomenų, patvirtinančių minėtą kreipimąsi, nėra. Taip pat byloje duomenų, kad pareiškėjas iki 2012 m. bandė įgyvendinti savo teises nepateikta. Iš to darytina išvada, jog pareiškėjas tik 2012 m. – 2013 m. pradėjo įgyvendinti savo teises.

Minėtų terminų praleidimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad apie galimybę atkurti nuosavybės teises į V. K. I. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, pareiškėjui tapo žinoma tik 2012 m. pavasarį, kai atsitiktinai aptiko prašymą atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 2 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina I. S. niekada neužsiminė apie minėtą žemės sklypą.

Nurodoma termino praleidimo priežastis – aptiktas dokumentas, kuris, kaip nurodo pareiškėjas, nežinia kieno rašytas, kolegijos nuomone, yra subjektyvaus pobūdžio priežastis, nes tokios informacijos gavimas yra siejamas su atsitiktinumo faktoriumi, kurio atsiradimas nėra lemiamas paties asmens aktyvių veiksmų bei liudija apie asmens pasyvumą, kadangi tokia informacija asmeniui galėjo būti pateikta, bet galėjo būti ir nepateikta.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pareiškėjas, kaip savo motinos I. S. teisių perėmėjas, byloje vertinamu atveju negali turėti ar įgyti daugiau teisių nei jo motina, kurios subjektinių teisių pagrindu siekia atnaujinti teisės aktuose nustatytus terminus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo motina V. K. I. turtą paveldėjo 1982 m. Kaip testamentinė minėto asmens įpėdinė pareiškėjo motina turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreiptis į atitinkamas institucijas su prašymu atkurti nuosavybės teises į V. K. I. turėtą turtą, taip pat kreiptis į archyvus ar kitu būdu ieškoti dokumentų ar kitų įrodymų, pagrindžiančių jo nuosavybės teises. Byloje nėra pateikta duomenų ar argumentų, kad pareiškėjo motina būtų siekusi realizuoti savo teises, taip pat nenustatyta objektyvių aplinkybių, užkirtusių kelią pareiškėjo motinai realizuoti savo subjektines teises.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytą teiginį, jog pareiškėjo motinai I. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo nuosavybės teise valdytą žemę. Pareiškėjas paaiškino, kad I. S. buvo parašiusi įgaliojimą, kuriuo pareiškėją įgaliojo tvarkyti jos su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius klausimus. Atsižvelgiant į visa tai, darytina išvada, kad tiek pareiškėjo motina, tiek pats pareiškėjas turėjo reikiamų žinių ir galimybių įgyvendinti subjektinę teisę atkurti nuosavybę.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. administracinę bylą Nr. A14-541/2007), pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, tame tarpe – domėtis ir gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Todėl nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo pilnos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių.

Kaip minėta, nėra duomenų, kad pareiškėjo motina būtų atlikusi kokius nors veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į V. K. I. turėtą turtą, o pareiškėjas į archyvus dėl atitinkamų duomenų kreipėsi tik 2012 metais, t. y. jau pasibaigus prašymų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo padavimo terminui. Nors pats pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog su motina santykiai buvo geri, kartu su seserimi ją prižiūrėjo, tačiau pareiškėjas nesikreipė į motiną dėl duomenų apie žemę, į kurią galėtų būti atkurta nuosavybės teisė, gavimo. Taip pat nepateikė įrodymų ir argumentų, kad pareiškėjo motina, kuri buvo testamentinė V. K. turtinių teisių įpėdinė, dėl objektyvių priežasčių įstatymų nustatytais terminais negalėjo ieškoti ar gauti informacijos apie V. K. valdytą nekilnojamąjį turtą ir galimybę jį susigrąžinti.

Pažymėtina ir tai, kad nėra įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog minėtas prašymas atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 2 ha žemės, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo surastas tik 2012 metais. Pabrėžtina, kad nepateikta duomenų, įrodančių, jog pareiškėjo motina ir pats pareiškėjas per nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesą buvo aktyvus, domėjosi V. K. I. galimai turėtu iki nacionalizacijos nekilnojamuoju turtu, kurį paveldėjo jo motina, raštu kreipėsi į archyvus, kitas institucijas, tačiau sužinoti realią padėtį jam sukliudė kitų subjektų valia.

Dėl pirmiau pateiktų argumentų pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbia termino paduoti prašymą praleidimo priežastimi, nes įstatymų leidėjo nustatytas pakankamai ilgas terminas (nuo 1991 m. rugpjūčio mėn.) savaime suponavo galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją, t. y. minėtas atsitiktinumo faktorius iš esmės buvo eliminuotas įstatymų leidėjo.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo aplinkybės negali būti pripažintos objektyviomis kliūtimis paduoti prašymą, siekiant atkurti nuosavybės teises į žemę, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje vertinamu atveju pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nėra. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys