A-502-751-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-751/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01898-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. 2013 m. birželio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 1D-3962(11); 2) įpareigoti atsakovus išmokėti per laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. spalio mėnesio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalį.

Skunde (b. l. 1–5, 36–37) pareiškėjas paaiškino, kad sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas prieštaravo konstituciniams teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principams. Prašydamas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti jis nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 25–27) paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos veiksmai perskaičiuojant ir išmokant sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjui buvo atlikti teisės aktų nustatyta tvarka iki Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), įsigaliojimo, todėl laikytini teisėtais. Be to, dėl nepriemokos A. T. į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi tik 2013 m. balandžio 2 d., t. y. po Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto 3 metų termino, nes apie savo teisių pažeidimą jis žinojo (turėjo sužinoti) dar 2010 m. sausio mėnesį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. T. skundą tenkino iš dalies – panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-3962(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti A. T. 18 579,40 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 51–56).

Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerijos pažyma patvirtina, jog A. T. pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl pagal šį straipsnį pareiškėjui sumažinta pensija teisėtai ir pagrįstai, o laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjui neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Pareiškėjui priteistina suma, nurodyta pažymos grafoje „skirtumas“. Šių sumų dydžio ir jų teisingumo neginčijo nei pareiškėjas, nei atsakovai, todėl teismas pažymėjo neturintis pagrindo abejoti jam pateiktų duomenų teisingumu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo, mokėjimo ir mokėjimo nutraukimo vidaus tarnybos sistemoje tvarkos ir pensijos bylos aprašo, patvirtinto vidaus reikalų ministro 2007 m. rugpjūčio 20 d. įsakymu Nr. 1V-294, 23 punkte nustatyta, kad Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos išmoka pensijas pensijų gavėjams už praėjusį mėnesį ne vėliau kaip iki kiekvieno mėnesio 20 dienos (imtinai). Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai jam buvo išmokama sumažinta pensija. Pareiškėjas apie sumažintą 2010 m. sausio mėnesio pensiją sužinojo 2010 m. vasario 26 d., apie vasario mėnesio – 2010 m. kovo 20 d., apie 2010 m. kovo mėnesio – 2010 m. balandžio 20 d., o į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. balandžio 2 d., taigi tinkamai gynė pažeistas teises dėl nuo 2010 m. kovo mėnesį išmokėtos sumažintos pensijos priteisimo. Kadangi pareiškėjas, gindamas savo teisę gauti paskirtą pensiją, į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. balandžio 2 d., jam nepriteista valstybinės pensijos dalis, neišmokėta 2010 m. sausio ir vasario mėnesiais, nes jis praleido 3 metų terminą tokiam veiksmui skųsti. Remiantis minėtos pažymos duomenimis šiuo atveju priteista per laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 61–62) paaiškinama, kad pareiškėjas ikiteismine tvarka į Vidaus reikalų ministeriją kreipėsi praleidęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, nes nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Vidaus reikalų ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo diena – 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 d., o ikiteisminiu prašymu į ministeriją kreiptasi tik 2013 m. balandžio 2 d. Įstatymai nesuteikė Vidaus reikalų ministerijai teisės praleistą terminą atnaujinti. Tai, kad Vidaus reikalų ministerija prašymą dėl teisinės klaidos išnagrinėjo, nepanaikina aplinkybės, kad pareiškėjas pažeidė ikiteisminę ginčo nagrinėjimo tvarką.

Pareiškėjas A. T. atsiliepime prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 67–68).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo pateiktu termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos skaičiavimu.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Pažymėtina, jog A. T. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą A. T. kreipėsi 2013 m. birželio 5 d. (b. l. 9), taigi, kaip teisingai nurodo atsakovai, praleidęs minėtą 3 metų terminą. A. T. šios aplinkybės neginčijo ir prašė pirmosios instancijos teismą praleistą terminą atnaujinti (b. l. 36–37).

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Išvardytuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais apeliacinės instancijos teismas tenkina A. T. 2013 m. rugsėjo 11 d. prašymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. AS502-169/2014, AS525-267/2014, AS143-219/2014, AS756-279/2014, AS756-280/2014), ir atnaujinęs jam kreipimosi į teismą terminą, iš esmės pasisako dėl byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų tenkinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 15 d. pažymos Nr. 11PP(P)-2637 duomenys (b. l. 24) patvirtina, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, vėliau pripažintos prieštaraujančia Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį A. T. negavo 19 594,20 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, todėl nurodyto dydžio nepriemoką Lietuvos valstybė privalo išmokėti.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija keičia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą dalyje, o sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-3962(11) neteisėtumo, šio administracinio akto panaikinimo motyvų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo apimtimi iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo A. T. skundą tenkinti iš dalies.

Tenkinti pareiškėjo A. T. prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Priteisti pareiškėjui A. T. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 19 594,20 Lt (devyniolika tūkstančių penkis šimtus devyniasdešimt keturis litus ir dvidešimt centų) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 1D-3962(11) dalį, kuria atsisakyta A. T. netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas