A-494-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-494-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00483-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 11.12. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. A. K., R. J., D. V., V. J., V. V., V. V., R. V., L. B. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 178-184), prašydamas:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, NŽT) 2013 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.8)-l13;

2) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. vasario 17 d. įsakymą Nr.02-01-1092 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kauno mieste“;

3) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. lapkričio 23 d. įsakymą Nr. 02-018995 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 01-6627 dalinio pakeitimo, 1996 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 978 pripažinimo netekusiu galios ir dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“;

4) panaikinti Kauno apskrities 2000 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 2859 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste J. R., B.“;

5) panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. 01-6627 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“;

6) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 978 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo J. R.“;

7) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. liepos 26 d. įsakymą Nr. 01-3883 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“;

8) panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 742 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo R. Š.“;

9) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 02-01-5407 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. 01-3883 ir sprendimo Nr. 743 pakeitimo“;

10) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 17 d. įsakymą Nr. 02-01-2205 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“;

11) panaikinti Kauno apskrities sprendimą 2000 m. kovo 17 d. Nr. 2483 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste G. V.“;

12) panaikinti Kauno apskrities sprendimą Nr. 2482 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste R. V.“;

13) panaikinti Kauno apskrities sprendimą Nr. 2481 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste V. V.“;

14) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 02-01-5409 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“;

15) panaikinti Kauno apskrities sprendimą 2004 m. birželio 28 d. Nr. 5028 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste V. J.“;

16) palikti galioti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. liepos 24 d. raštą Nr. 8SD-14.8.94.)-3751.

Pareiškėjas skunde paaiškino, jog jis sužinojo apie savo teisių pažeidimą tik po to, kai 2012 m. gegužės 2 d. teismas nustatė juridinį ginčo sklypų valdymo nuosavybės teise faktą. Pareiškėjas, tikėdamasis palankaus Kauno apygardos teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo, 2012 m. balandžio 24 d. pateikė teismui patikslintą skundą, prašydamas panaikinti atsakovo sprendimus atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus tretiesiems suinteresuotiems asmenims, kartu prašydamas teismo iš atsakovo išreikalauti šių sprendimų originalus arba patvirtintas kopijas, kurių pareiškėjas gauti negali. Kadangi pareiškėjas iki šiol nėra gavęs šių aktų, laikytina, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino juos apskųsti, nes skundas teismui turi būti pateikiamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pareiškėjas 2012 m. gegužės 14 d. ir 2012 m. birželio 21 d. kreipėsi į NŽT Kauno skyrių dėl nuosavybės atkūrimo K. T.. Atsakovas 2012 m. liepos 24 d. sprendimu atsakė, kad kliūčių nėra ir nurodė kompensacijos dydį. 2012 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas gavo atsakovo kasacinį skundą, iš kurio pareiškėjas suprato, kad net ir turėdamas teismo nustatytą juridinį faktą, realiai negalės atkurti savo nuosavybės teisių, kol galios nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo sklypus tretiesiems asmenims. Pabrėžė, jog pareiškėjo prašomi panaikinti atsakovo sprendimai atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus tretiesiems suinteresuotiems asmenims pažeidžia pareiškėjo teises, nes tokio reikalavimo tenkinimas sukeltų teisinių pasekmių pareiškėjui – jis galėtų atkurti nuosavybės teises į savo turtą.

Paaiškino, kad K. T. pilnai sumokėjo visas sutartimis sutartas sumas už žemės sklypus B. D., J. V. ir S. K.. Kad buvo atsiskaityta su buvusiais savininkais patvirtina pinigų gavimo pakvitavimai, vekseliai. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) yra aiškiai nurodyta, kokie dokumentai yra pateikiami norint atkurti nuosavybę, juose nėra nurodytas žemės išskirstymo viensėdžiais planas. Manė, kad tretieji suinteresuotieji asmenys privalėjo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo ir tik teismo sprendimu jiems galėjo būti grąžinta nuosavybė. Minėti ginčo sklypai dabar patenka į Kauno miesto esančią (duomenys neskelbtini) parko teritoriją, išskyrus nedidelę sklypų Nr. 95 ir Nr. 96 dalį. K. T. buvo pateikusi visus prašomus žemėtvarkos dokumentus, įskaitant ir archyvinę pažymą. Archyvinė pažyma buvo įstatymo numatytas dokumentas, kuriuo remiantis turėjo būti sugražinti jos nupirkti sklypai iš buvusių savininkų. Tuo metu trečiųjų asmenų pateikti dokumentai turėjo tokią pačią galią, kaip ir K. T. nuosavybės įrodymai, todėl turėjo būti laikomasi lygiateisiškumo principų, nes tiek K. T., tiek trečiųjų asmenų pateiktiems dokumentams buvo būtinas juridinio fakto nustatymas, todėl negalima tokios pačios įrodomosios galios dokumentų vertinti skirtingai. Pabrėžė, kad apie pretendentus į tą pačią žemę (duomenys neskelbtini) žemėtvarka žinojo.

Nurodė, jog centrinėje Lietuvos teritorijos dalyje galiojo Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo toliau sąvado pirmoji dalis. Vienu žemės teisės šaltinių laikytina antroji knyga, kurioje kalbama apie nuosavybės teisių įgijimą ir įtvirtinimą įvairias nuosavybės rūšis, kitaip civilinis kodeksas. Todėl tai yra laikytina to meto teisės dokumentais, kuriais rėmėsi K. T.. Pabrėžė, kad galiojo ir Žemės reformos įstatymas, kurio pagrindu buvo skirstomos žemės, naujiems savininkams, nurodant visas vykdymo eigos detales. Pareiškėjo turimi žemės pirkimo dokumentai, kurie sudaryti laikantis formos, kuri galiojo sutarčių pasirašymo momentu t. y. Rusijos Imperijos sąvadu. Jose minimas sklypas, jo dydis, vieta, ir kaina, gretutinių sklypų savininkai bei liudininkai. Teismui yra pateiktas dokumentas iš Lietuvos valstybinio archyvo apie sudarytą sandorį tarp K. T. ir B. D.. Nurodė, kad 2011 m. kovo 23 d. gavus iš Lietuvos centrinio archyvo žemės tvarkymo bylą (F 1250 Ap.2 B315) paaiškėjo, jog užpirkimo sutartys buvo užvizuotos kaimo matininko Z. Š.. Byloje (LCVA F 1250 ap. 2 B315) yra visų savininkų ir liudininkų parašų pavyzdžiai, kurie sutampa su turimų dokumentų (sutarčių, pinigų pakvitavimų, vekselių) parašais. Pažymėjo, kad Kauno archyvai yra nepilnai išlikę, todėl labai tikėtina, jog K. T., taip pat trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės dokumentai aktai žuvo ir nebuvo sutvarkyti dėl prasidėjusios Lietuvos okupacijos, todėl tiek K. T., tiek tretiesiems suinteresuotiems asmenims reikėjo nustatyti nuosavybės valdymo juridinį faktą. K. T. nuosavybės valdymo faktą patvirtino 1943 m. vokiečių okupacijos metų K. T. prašymas nuosavybės dokumentus išduoti jos vardu, o tai reiškia, kad nuosavybė jau buvo, tačiau dėl okupacijos dokumentai nebuvo išduoti į rankas K. T..

Atkreipė dėmesį, jog žemėtvarkos bylose (Nr. 4791 B. D., Nr. 2914 J. V., Nr. 1856 S. K.) nėra Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje reikalaujamų nuosavybės teisės į žemės sklypą patvirtinančių dokumentų. Sklypų išskirstymo viensėdžiais planas nėra priskirtas prie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, o laikomas tik dokumentu, kuris gali būti nuosavybės įrodymu, tačiau tam būtina nustatyti juridinį faktą. Prieškariu galiojęs Žemės tvarkymo įstatymas nustatė sklypų išskirstymo viensėdžiais projekto vykdymo ir įgyvendinimo tvarką.

Žemėtvarkos projektų planai buvo siunčiami vyriausiajam notarui arba hipotekos įstaigai, kuri įregistruodavo naująjį valdymą. Planai su registracijos pažymėjimu siųsdavo į žemės tvarkymo departamentą (plano kopija pasilikdavo notaro ar hipotekos įstaigoje), kuriame braižykloje žemės savininkams buvo pagaminami dokumentai – žemės sklypų planai (projekto plano ištraukos). Pagaminus žemės sklypų planus, juos įteikdavo savininkams pasirašytinai (perdavimo dokumentai buvo atsiunčiami Žemės tvarkymo departamentui prijungti prie bylos, o originali byla buvo perduodama į archyvą).

Pabrėžė, kad ginčo sklypų išskirstymo viensėdžiais planas, pagal kurį atsakovas atkūrė nuosavybės teises tretiesiems asmenims, net nėra patvirtintas ir nėra įregistruotas Žemės tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka, todėl tretieji asmenys privalėjo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, kad iki nacionalizacijos ginčo sklypus valdė nuosavybės teise. Agrarinės tarnybos ar archyvų išduoti dokumentai, kuriuose teigiama, kad nuosavybės patvirtinančių dokumentų nėra, tačiau yra planas, negali būti traktuojami kaip pakankamais ir nereikalaujančiais juridinio fakto nustatymo, kadangi planas yra nepatvirtintas notaro, nėra turto įregistravimo notarinėse knygose, kuris ir įtvirtina valdymą, nėra turto pirkimo ar gavimo aktų.

Nors minėti tretieji suinteresuotieji asmenys neturėjo galutinių aktų ir įrodymų, kad minėtas išskirstymo sklypais planas buvo patvirtintas ir įregistruotas Žemės tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypus tik pagal įrodymus, kurie gali būti nuosavybės įrodymais. Akcentavo, jog K. T., kuri pirmoji padavė prašymą atkurti nuosavybę į minėtus sklypus 1991 m., buvo atsakovo diskriminuojama, nes K. T. pateiktus dokumentus atsakovas nepagristai ir neteisėtai laikė turinčiais mažesnę įrodomąją galią nei išskirstymo sklypais planas.

Tiek K. T., tiek trečiųjų asmenų pateikti įrodymai turėjo vienodą įrodomąją galią, nes tiek K. T., tiek tretieji asmenys privalėjo turimų dokumentų pagrindu nustatyti nuosavybės valdymo juridinį faktą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 3-7).

Atsiliepime nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2).-113 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, kuriuo K. T. neatkuriamos nuosavybės teisės į jos pačios žemės sklypą (duomenys neskelbitini), Kaune, yra pagrįstas ir teisėtas, nes priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi bei atsižvelgiant į tai, kad pretendentė ir jos įpėdiniai nepateikė dokumentų, įrodančių, kad iki 1940 m. liepos 22 d. valdė žemės sklypą (duomenys neskelbitini), Kaune.

Pareiškėjas prašo panaikinti administracinius aktus ir sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į S. K., J. V. ir B. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas žemes, tačiau jis neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti administracinius aktus bei sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į S. K., J. V. ir B. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas žemes, nes jų nuginčijimas nesukels jam jokių teisinių pasekmių. Šiais administraciniais sprendimais nėra pažeidžiamos pareiškėjo konstitucinės teisės ir laisvės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2013 panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad K.

T. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė žemės sklypą, buvo atmestas. Pareiškėjas savo skundą grindžia tuo, kad „nuo juridinio fakto nustatymo pareiškėjas įgijo subjektinę teisę reikalauti apginti jo teisę į ginčo sklypus“, tačiau nutyli, jog šią teisę prarado įsiteisėjus Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 14 d. nutarčiai. Pažymi, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 22 d. ir 2012 m. birželio 26 d. prašymais kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, prašydamas pateikti išaiškinimus: ką turi atlikti pareiškėjas, kad greičiau atgautų nuosavybę; ar yra galimybė atgauti sklypus buvusioje vietoje; pateikti detalų planą ir dokumentus, kuriuose yra K.

T. sklypai; kur ir kada jie buvo įtraukti į parko teritoriją; jei pareiškėjas pasirenka laukti lygiaverčio sklypo Kauno mieste, kiek užtruktų toks laukimas iki sklypo atidavimo, kokioje eilės vietoje jis būtų; jei pareiškėjas pasirenka kitą sklypą rajono teritorijoje, į kokią eilę jis būtų įtrauktas ir kiek gali užtrukti iki sklypo atidavimo; kokia yra sklypų vertė, kuria valstybė kompensuoja pinigais; ar yra ribojimų atkuriamo ploto dydžiui. Atsakymus į prašymus atsakovas pateikė 2012 m. liepos 24 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-3751.

Šiame rašte yra tik pateikta informacija į pareiškėjo rūpimus klausimus. Todėl manė, kad 2012 m. liepos 24 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.94.)-3751, kurį pareiškėjas prašo palikti galioti, nesukėlė, nesukelia ir negali sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių, nes jis nėra valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas pareiškėjui, kuris būtų pagrindas administraciniams teisiniams santykiams atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti. Manė, kad šioje dalyje byla turėtų būti nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu, nes ginčijamas raštas nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. V. atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškino, jog NŽT Kauno miesto skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 22 d. įsakymas Nr. 8VĮ-(14.8.2).-113 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“, kurio K. T. neatkuriamos nuosavybės teisės į jos pačios žemės sklypą (duomenys neskelbitini), Kaune, yra pagrįstas ir teisingas, kadangi priimtas remiantis Atkūrimo įstatymu ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pretendentė K. T. nepateikė dokumentų, įrodančių, kad iki 1940 m. liepos 22 d. valdė žemės sklypą (duomenys neskelbitini), Kaune.

K. T. iki žemės nacionalizavimo buvo sudariusi tik užpirkimo sutartis, kurios nuosavybės teisių į turtą nesukuria, įrodymų apie pilną atsiskaitymą su buvusiais savininkais pareiškėjas taip pat nepateikė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl užpirkimo sutarčių, bei laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas, t. y. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1679–1690 straipsniais, nustatytina, kad K.

T. buvo pateikusi į bylą užpirkimo sutartis, todėl net ir visos pinigų sumos sumokėjimas nereikštų, jog K. T. atsirado nuosavybės teisė į tose sutartyse nurodytus sklypus, nes tuo metu galiojantys įstatymai nuosavybės teisių atsiradimą siejo ne su pinigų sumokėjimu, bet su pirkimo akto sudarymu, be kurio nuosavybės teisės negalėjo atsirasti. Pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog K. T. pilnai sumokėjo visas sutartimis sutartas sumas būtent B. D., J. V. ir S. K.. Pareiškėjas teigia, jog tai, kad buvo atsiskaityta su buvusiais savininkais patvirtina pinigų gavimo pakvitavimai, vekseliai, tačiau teismui pareiškėjo pateikti pinigų gavimo pakvitavimai neįrodo, kad buvo pilnai atsiskaityta už perkamus žemės sklypus, o B.

D. pasirašyti vekseliai rodo tik buvus jį skolingu K. T.. Pastebėjo, jog yra priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas, kuriuo nenustatytas juridinis faktas dėl pareiškėjos K. T. įgytos subjektinės teisės ginti savo teisę į ginčo sklypus, todėl NŽT sprendimai dėl nuosavybės atkūrimo buvusiems savininkams B. D., J. V. ir S. K. yra teisėti ir teisingi. NŽT Kauno miesto skyriaus 2012 m. liepos 24 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.94)-3751 yra tik atsakymas į paties pareiškėjo prašymą išaiškinti, pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl nėra pagrindo jį ir naikinti (t.

II, b. l. 108-110).

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 22 d. sprendimu (t. II, b. l. 164-175) nutraukė administracinę bylą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. liepos 24 d. rašto Nr. 8SD-14.8.94.)-3751 panaikinimo, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl termino ginčyti administracinius aktus teismas nustatė, jog pareiškėjo 2, 3, 4, 5, 6 reikalavimuose prašomi panaikinti administraciniai aktai yra B. D. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, 7, 8, 9, 14 ir 15 reikalavimuose prašomi panaikinti administraciniai aktai – S. K. nuosavybės teisių atkūrimo byloje, 10, 11, 12 ir 13 – J. V. nuosavybės teisių atkūrimo byloje.

Nurodė, kad skundu ginčijami administraciniai aktai (reikalavimai nuo 2 iki 15 imtinai) buvo pateikti nagrinėjant civilinę bylą ir pareiškėjui žinomi nuo 2011 m. birželio 1 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartyje pasisakyta, jog apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Kauno apygardos teismui 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl ginčo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise, todėl tik nuo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo jis įgijo teisę reikalauti apginti jo teises į ginčo žemės sklypus. Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartyje pažymėta, kad pareiškėjas patikslintą skundą, kuriuo prašė panaikinti sprendimus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus, teismui padavė 2012 m. rugsėjo 10 d. Galutinai pareiškėjas suformulavo reikalavimus patikslintu skundu 2013 m. gegužės 9 d.

Atsižvelgęs į visa, ką išdėstė, teismas konstatavo, jog apie skundžiamus administracinius aktus pareiškėjui tapo žinoma nuo 2011 m. birželio 1 d., kuomet jie buvo pateikti civilinėje byloje ir pareiškėjas visoje apimtyje galėjo susipažinti su visais pateiktais byloje dokumentais, tame tarpe ir su ginčijamais aktais. 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl ginčo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise pareiškėjas įgijo teisę reikalauti apginti jo teises į ginčo žemės sklypus, todėl skundą teismui paduoti turėjo iki 2012 m. birželio 2 d. Tačiau, kaip matyti iš civilinės bylos medžiagos, nuosavybės teisių atkūrimo bylos tuo metu (jos grąžintos 2012 m. sausio 5 d.) jau buvo grąžintos NŽT. Nuo to momento, kai pareiškėjas sužinojo apie pažeistą savo teisę ir įgijo teisę reikalauti apginti jo teisę į žemės sklypus, t. y nuo juridinio fakto nustatymo – 2012 m. gegužės 2 d., skaičiuojamas terminas skundui paduoti ir ginčyti administracinius aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems asmenims. Tačiau minimu laiku nuosavybės teisių atkūrimo bylos jau buvo grąžintos, todėl realiai pareiškėjas jau neturėjo galimybės su minėtais administraciniais aktais susipažinti, tai įrodo ir ta aplinkybė, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2012 m. rugsėjo 24 d. NŽT Kauno miesto skyriaus raštą Nr. 8SD-(14.8.94.)4363, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui pateikti sprendimus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į B. D., J. V. ir S. K. iki nacionalizacijos turėtus žemės sklypus. Pažymėjo, kad tai įrodo, jog nuo 2012 m. gegužės 2 d., nuo sužinojimo apie savo pažeistas teises, pareiškėjas neturėjo realios galimybės išsireikalauti minimus administracinius aktus. Pabrėžė, kad nustačius juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjas pagrįstai tikėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Atitinkamai, teismas darė išvadą, jog termino ginčyti administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į B. D., J. V. ir S. K. iki nacionalizacijos turėtus žemės sklypus pareiškėjas nėra praleidęs.

Teismas, pasisakydamas dėl administracinių aktų panaikinimo, nustatė, kad siekdamas įrodyti žemės valdymo faktą pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau jo pareiškimas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimu buvo atmestas. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą ir pareiškėjo pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T., mirusi 1999 m. birželio 12 d., iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise Kauno apskrityje, (duomenys neskelbitini) valsčiuje, (duomenys neskelbitini) kaime valdė: žemės sklypą Nr. 96, kurio plotas 0,263 ha, įsigytą iš B. D., įvykdžius 1937 m. rugsėjo 5 d. užpirkimo sutartį, žemės sklypą Nr. 97, kurio plotas 0,133 ha, įsigytą iš J. V., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį; žemės sklypą Nr. 95, kurio plotas 0,166 ha, įsigytą iš S. K., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį. Atsakovas pateikė kasacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužes 2 d. sprendimą ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą. t. y. nuo 2013 m. vasario 14 d. pareiškėjas prarado teisę apginti pažeistas teises.

Atsakovo 2013 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 8VĮ-(14.8.8)-l13 nutarta neatkurti nuosavybės teisių K. T. į jos pačios žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Kaune. Pirmu reikalavimu pareiškėjas prašė panaikinti šį administracinį aktą. Teismas pabrėžė, kad juridinis žemės valdymo faktas byloje nenustatytas. Pretendentė ir jos įpėdiniai nepateikė dokumentų, įrodančių, kad iki 1940 m. liepos 22 d. valdė žemės sklypą (duomenys neskelbitini), Kaune. Šis faktas išsamiai išanalizuotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartyje, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo argumentus atkartoti nagrinėjant šią bylą, kadangi, vadovaujantis ABTĮ 14 straipsniu, įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutarimas ir nutartis, yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Darė išvadą, jog nagrinėjant bylą nenustatyta pagrindų ginčijamo administracinio akto panaikinimui, tokių pagrindų nenurodė ir pareiškėjas, todėl reikalavimo dėl akto panaikinimo netenkino.

Pareiškėjas 2–15 patikslinto skundo reikalavimais (patikslinto skundo numeracija neatitinka, kadangi padaryta rašymo apsirikimo klaida ir 9 reikalavimas numeruotas du kartus 9 ir 10) prašė panaikinti administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims į S. K., J. V. ir B. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas žemes. Teismas pažymėjo, jog sprendimai ir įsakymai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemes tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nesukuria pareiškėjui konkrečių teisių ir pareigų, jų sukeliamos teisinės pasekmės yra susijusios su pareiškėjo galimybių apribojimu atkurti nuosavybės teises natūra Kauno apskrityje, (duomenys neskelbitini) valsčiuje, (duomenys neskelbitini) kaime, pagal 1991 m. gruodžio 16 d. K. T. prašymą. Pastebėjo, kad tik įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas dėl ginčo žemės valdytojo šios žemės nacionalizacijos metu, pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę šiuos aktus ginčyti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimas panaikintas, juridinis žemės valdymo faktas tapo nenustatytas, tokiu būdu pareiškėjas buvo grąžintas į pirminę padėtį buvusią iki 2012 m. gegužės 2 d., kuomet administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims į S. K., J. V. ir B. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas žemes panaikinimas, nesukuria pareiškėjui konkrečių teisių ir pareigų, šių aktų nuginčijimas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 ir 22 straipsniais ir nurodė, jog minimais administraciniais aktais nėra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, todėl ginčyti šiuos aktus pareiškėjas neturi reikalavimo teisės.

Dėl pareiškėjo prašymo palikti galioti Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. liepos 24 d. raštą Nr. 8SD-14.8.94.)-3751 teismas nustatė, kad pareiškėjas prašymais kreipėsi į NŽT Kauno miesto skyrių, prašydamas pateikti išaiškinimus į jo pateiktus klausimus. Atsakymus į prašymus atsakovas pateikė 2012 m. liepos 24 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-3751. Teismas akcentavo, jog minėtas raštas, kurį pareiškėjas prašo palikti galioti, nesukėlė, nesukelia ir negali sukelti pareiškėjui teisinių pasekmių, nes jis nėra valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas pareiškėjui, kuris būtų pagrindas administraciniams teisiniams santykiams atsirasti, pasibaigti ar pasikeisti. Teismas sprendė, jog ginčijamas 2012 m. liepos 24 d. raštas Nr. 8SD-(14.8.94.)-3751 nelaikytinas administraciniu aktu, nes jis nesukuria pareiškėjui teisinių pasekmių, jame neišreikštas valinis viešojo administravimo subjekto patvarkymas pareiškėjui, dėl to šioje dalyje bylą teismas nutraukė.

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui). Dėl šios priežasties šių argumentų detaliau nedėstė ir neanalizavo.

III. Pareiškėjas K. M. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 11-15) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą:

1) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. vasario 17 d. įsakymą Nr. 02-01-1092 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kauno mieste“;

2) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. lapkričio 23 d. įsakymą Nr. 02-018995 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 01-6627 dalinio pakeitimo, 1996 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 978 pripažinimo netekusiu galios ir dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo Kaune“;

3) panaikinti Kauno apskrities 2000 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 2859 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste J. R., B.“;

4) panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. 01-6627 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“;

5) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 978 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo J. R.“;

6) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. liepos 26 d. įsakymą Nr. 01-3883 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“;

7) panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 742 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo R. Š.“;

8) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 02-01-5407 „Dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. liepos 26 d. įsakymo Nr. 01-3883 ir sprendimo Nr. 743 pakeitimo“;

9) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. kovo 17 d. įsakymą Nr. 02-01-2205 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“;

10) panaikinti Kauno apskrities sprendimą 2000 m. kovo 17 d. Nr. 2483 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste G. V.“;

11) panaikinti Kauno apskrities sprendimą Nr. 2482 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste R. V.“;

12) panaikinti Kauno apskrities sprendimą Nr. 2481 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste V. V.“;

13) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. birželio 28 d. įsakymą Nr. 02-01-5409 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atstatymo Kauno mieste“;

14) panaikinti Kauno apskrities sprendimą 2004 m. birželio 28 d. Nr. 5028 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste V. J.“.

Apeliaciniame skunde nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad prašomi panaikinti atsakovo sprendimai atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus tretiesiems suinteresuotiems asmenims pažeidžia jo teises, nes tokio reikalavimo tenkinimas sukeltų teisinių pasekmių pareiškėjui: tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad nuosavybės teisė į ginčo sklypus tretiesiems asmenims buvo atkurta neteisėtai, nes jie šių sklypų nevaldė nuosavybės teise 1940 m., pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą dėl trečiųjų asmenų nepagrįsto praturtėjimo ir taikyti restituciją; jei teismas nustatytų, kad tretiesiems asmenims nuosavybės teisė atkurta teisėtai, nes jie valdė ginčo sklypus nuo 1940 m. arba vėliau, pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą dėl trečiųjų asmenų nepagrįsto praturtėjimo ir užpirkimo sutarties nevykdymo, reikalaudamas iš trečiųjų asmenų grąžinti keturis kartus didesnę sumą nei asmenys, kurie privalėjo parduoti sklypus pagal užpirkimo sutartis, gavo iš K. T..

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuosavybės teisių perėjimo pagal sudarytas sutartis faktą, neatsižvelgė į tai: 1) kad šalių valia – perleisti (įgyti) nuosavybės teises į žemės sklypus – buvo aiškiai išreikšta (byloje nėra duomenų apie atsisakymą vykdyti susitarimą), 2) kad sutarčių buvo laikomasi ir jos buvo vykdomos (mokami pinigai, išrašomi vekseliai, 1938 m. liepos 17 d sudaryto sutartyje su S. K. vietoje B. D. jau įrašyta K. T.), 3) kad sutartys įvykdytos (sumokėti pinigai) iš pirkėjo K. T. pusės, 4) kad jos nebuvo tinkamai įformintos (pagal tuo metu galiojusius įstatymus) dėl nuo sutarties šalių nepriklausančių aplinkybių.

Byloje yra pateikti įrodymai, kad NŽT, o ypač jos padalinys Kaune, trečiųjų asmenų nuosavybės teisę į ginčo sklypus atkūrė pagal negaliojantį ir neįregistruotą ginčo sklypų išskirstymo viensėdžiais planą, o ne nustačius juridinį faktą šio plano pagrindu kaip reikalavo įstatymai. Nors minėti tretieji suinteresuotieji asmenys neturėjo galutinių aktų ir įrodymų, jog minėtas išskirstymo sklypais planas buvo patvirtintas ir įregistruotas Žemės tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka, tačiau jiems buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo sklypus tik pagal įrodymus, kurie gali būti nuosavybės įrodymais net nenustačius nuosavybės valdymo juridinio fakto.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (t. III, b. l. 26-29) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi ABTĮ 5 straipsniu, 22 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia daryti išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Mano, jog teismas pagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai ir įsakymai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemes tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nesukuria pareiškėjui konkrečių teisių ir pareigų, šių aktų nuginčijimas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių.

Remiasi ABTĮ 14 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog nors Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu pareiškėjas ir įgijo teisę ginti savo pažeistas teises į ginčo žemės sklypus, tačiau Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2013 priėmus sprendimą pareiškėjas tokios teisės neteko. Pažymi, kad, sistemiškai aiškinant ABTĮ 5 straipsnį ir 22 straipsnio 1 dalį, galima daryti išvadą, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo ginčijamais administraciniais aktais nėra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, ginčyti šiuos aktus pareiškėjas neturi reikalavimo teisės. Nurodo, jog šioje byloje neturi reikšmės trečiųjų asmenų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų analizė, kuria iš esmės yra grindžiamas apeliacinis skundas, nes pareiškėjas neturi reikalavimo teisės ginčyti skundžiąmus administracinius aktus, nes jų nuginčijimas jam nesukels teisinių pasekmių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo pareiškėjui K. M. ginčijant aktus, priimtus nuosavybės teisių atkūrimo procese, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims, taip pat pareiškėjui prašant panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. kovo 22 d. įsakymą Nr. 8VĮ-(14.8.8)-l13 bei palikti galioti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2012 m. liepos 24 d. raštą Nr. 8SD-14.8.94.)-3751.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, skundžiamu sprendimu nutraukė administracinę bylą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. liepos 24 d. rašto Nr. 8SD-14.8.94.)-3751 panaikinimo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas dėl administracinių aktų, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos tretiesiems suinteresuotiems asmenims į iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas žemes, panaikinimo nurodė, jog šių aktų nuginčijimas nesukels pareiškėjui teisinių pasekmių, nes pats pareiškėjas nebeturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės, kiek tai susiję su jo pateiktais reikalavimais ginčijant administracinius aktus, kuriais nuosavybės teisės buvo atkurtos tretiesiems suinteresuotiems asmenims, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino jo inicijuotą ginčą ir sprendė dėl jo teisių ginčyti skundžiamus administracinius aktus.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, proceso šalių pateiktus argumentus, tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria ir vertina priimtą teismo sprendimą atsižvelgusi į pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą, apeliacinio skundo turinį.

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog teismų praktika pripažįsta, kad teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir paprastai nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nurodytas reguliavimas lemia ir tai, kad, jeigu administracinės bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės arba tokia teisė išnyko, skundas turi būti atmestas ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A143-443/2005, Nr. A502-906/2008, Nr. A502-304/2009, Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124–131, 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2488/2011).

Pastebėtina, jog šiame kontekste asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A3-170/2004).

Vertinant šią konkrečią situaciją pabrėžtina, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Okupacijos metu įvykusio turto nusavinimo visuotinumas ir istoriniai visuomeninių santykių pokyčiai lėmė tai, kad, Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ paskelbus iki okupacijos buvusių nuosavybės teisinių santykių tęstinumą, savaime jie nėra atkuriami – nuosavybės teisių atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų (ad hoc) viešosios teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis ir nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę, – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009).

Nurodyto instituto paskirtis lemia ir įtvirtintą teisinį reguliavimą. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Pagal to paties straipsnio 2 dalį piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei patvirtinantys giminystės ryšį, neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių bei giminystės ryšio nustatymo kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka.

Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą pastebėtina, jog tam, kad kompetentingas administravimo subjektas turėtų pagrindą priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi būti įrodyta, kad asmuo, į kurio nuosavybės teisių atkūrimą pretenduojama, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą, kuris iš jo buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Pirminis elementas nuosavybės teisių atkūrimo procese yra turto savininko jo nacionalizavimo (kitokio nusavinimo) metu nustatymas, nuosavybės teisės atkuriamos tik į to asmens nekilnojamąjį turtą, kuris jam priklausė šio turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo metu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2093/2010 Administracinė jurisprudencija. 2010, 20, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1310/2008). Taigi atsižvelgus į pačią nuosavybės teisių atkūrimo instituto esmę, tokio atkūrimo sąlygas, tvarką matyti, jog atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą turtą svarbu yra, be kita ko, ar atitinkamas asmuo buvo žemės savininkas, buvusio savininko turėta nuosavybė, šios nuosavybės apimtis.

Atsižvelgus į tai, kad nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę, – kitiems Atkūrimo įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių, nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog pareiškėjo pateikto reikalavimo tenkinimui inter alia visų pirma yra svarbios aplinkybės, susijusios su tuo, ar pats pareiškėjas turi teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo ir atitinkamai šiuo pagrindu ginčyti tretiesiems asmenims įvykdytą nuosavybės teisių atkūrimą į ginčo žemės sklypus, į kuriuos jis mano, kad būtent jam turi būti atkurta nuosavybė (Atkūrimo įstatymo 4 str.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas siekdamas įrodyti žemės valdymo faktą siekiant nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (prijungta civilinė byla Nr. 2-1845-528/2012), prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad K. T. (mirusi 1999 m. birželio 12 d.) nuosavybės teise iki 1940 m. liepos 22 d. valdė: iš B. D. įsigytą žemės sklypą Nr. 96, 0,263 ha, dėl kurio 1937 m. rugsėjo 5 d. buvo sudaryta užpirkimo sutartis; iš J.

V. – Nr. 97, 0,133 ha, dėl kurio 1938 m. liepos 17 d. buvo sudaryta užpirkimo sutartis; iš S. K. – Nr. 95, 0,166 ha, dėl kurio 1938 m. liepos 17 d. buvo sudaryta užpirkimo sutartis. Pareiškėjas grindė pareiškimo reikalavimus nurodytomis užpirkimo sutartimis, mokėjimus patvirtinančiais įrodymais. Pareiškėjo pareiškimas Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimu buvo atmestas (t. I, b. l. 86-90). Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo apeliacinį skundą, 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu (t. I, b. l. 91-95) panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą ir pareiškėjo pareiškimą tenkino – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad K.

T., mirusi 1999 m. birželio 12 d., iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise Kauno apskrityje, (duomenys neskelbitini) valsčiuje, (duomenys neskelbitini) kaime valdė: žemės sklypą Nr. 96, kurio plotas 0,263 ha, įsigytą iš B. D., įvykdžius 1937 m. rugsėjo 5 d. užpirkimo sutartį, žemės sklypą Nr. 97, kurio plotas 0,133 ha, įsigytą iš J. V., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį, žemės sklypą Nr. 95, kurio plotas 0,166 ha, įsigytą iš S. K., įvykdžius 1938 m. liepos 17 d. užpirkimo sutartį.

Kita vertus, pabrėžtina, jog atsakovas pateikė kasacinį skundą ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2013 panaikino Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužes 2 d. sprendimą ir paliko galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 4 d. sprendimą (t. III, b. l. 9-19), t. y. nuo 2013 m. vasario 14 d. nebuvo nustatytas juridinis faktas dėl K. T. iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise Kauno apskrityje, (duomenys neskelbitini) valsčiuje, (duomenys neskelbitini) kaime, valdytos žemės, į kurią pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises.

Pastebėtina, jog nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2013 yra įsiteisėjusi ir teisėjų kolegija, remdamasi ABTĮ 14 straipsniu, neturi pagrindo kvestionuoti teismo padarytų išvadų, be to, administracinio teismo kompetencijai nėra suteikta įgaliojimų pačiam nustatinėti juridinius faktus ar pervertinti bendrosios kompetencijos teismų nustatytas aplinkybes (ABTĮ 3 str.).

Dėl šių priežasčių nevertintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas nuosavybės teisių perėjimo pagal sudarytas sutartis faktą nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, susijusias, be kita ko, su šalių valios išreiškimu, užpirkimo sutarties vykdymu, sutarties įvykdymu, į tai, kad jos nebuvo tinkamai įformintos (pagal tuo metu galiojusius įstatymus) dėl nuo sutarties šalių nepriklausančių aplinkybių. Akcentuotina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo prašyti panaikinti skundžiamus aktus, atsižvelgė į įsiteisėjusius bendrosios kompetencijos teismų sprendimus ir pats nenustatinėjo juridinių faktų, nesprendė dėl nuosavybės teisių pagal sudarytas sutartis K. T. perėjimo (t. II, b. l. 164-175). Teismas rėmėsi tuo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2013 yra išaiškinęs, kad atsižvelgus į nurodytą ginčo sandorių sudarymo laikotarpiu (1937–1938 m.) galiojusį teisinį reglamentavimą matyti, jog užpardavimo sutartis nuosavybės teisės į turtą nesukūrė, o tik nustatė sutarties šalių teises ir pareigas ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, net ir visos pinigų sumos sumokėjimas pagal užpirkimo (užpardavimo) sutartį nereikštų, jog K. T. atsirado nuosavybės teisės į pirmiau nurodytus žemės sklypus, nes tuo metu galioję įstatymai nuosavybės teisių atsiradimą siejo ne su pinigų sumokėjimu, bet su pirkimo akto sudarymu, kurio nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes sudaryta nebuvo. Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjui nėra suteikta teisė, inicijuojant šios administracinės bylos nagrinėjimą, paneigti ar siekti nuginčyti šias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadas.

Taigi nurodytos faktinės aplinkybės ir įsiteisėję bendrosios kompetencijos teismų priimti sprendimai liudija, kad juridinis žemės valdymo faktas, jog K. T., mirusi 1999 m. birželio 12 d., iki nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d.) nuosavybės teise Kauno apskrityje, (duomenys neskelbitini) valsčiuje, (duomenys neskelbitini) kaime, valdė įvardintus žemės sklypus šiuo metu nėra nustatytas, be to, pretendentė K. T. ir jos įpėdiniai (pareiškėjas) nepateikė kitų dokumentų, įrodančių, kad iki 1940 m. liepos 22 d. jie valdė žemės sklypą (duomenys neskelbitini), Kaune, į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos tretiesiems suinteresuotiems asmenims.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas 2–15 patikslinto skundo reikalavimais prašo panaikinti administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims į S. K., J. V. ir B. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas žemes, teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog sprendimai ir įsakymai, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemes tretiesiems suinteresuotiems asmenims, nesukuria pareiškėjui konkrečių teisių ir pareigų, nes jų sukeliamos teisinės pasekmės yra tiesiogiai susijusios su pareiškėjo galimybių apribojimu atkurti nuosavybės teises natūra Kauno apskrityje, (duomenys neskelbitini) valsčiuje, (duomenys neskelbitini) kaime, pagal 1991 m. gruodžio 16 d. K. T. prašymą. Faktinės aplinkybės byloje, kaip jau buvo minėta, įrodo, jog apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik Kauno apygardos teismui 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu nustačius juridinę reikšmę turintį faktą dėl ginčo žemės sklypų valdymo nuosavybės teise, todėl tik nuo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, šio sprendimo įsiteisėjimo, jis įgijo teisę reikalauti apginti jo teises į ginčo žemės sklypus, įgijo reikalavimo teisę ginčyti, kuriais atkurtos kitiems asmenims nuosavybės teisės į ją. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi (t. II, b. l. 9-19) Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimas panaikintas, juridinis žemės valdymo faktas nenustatytas ir tokiu būdu pareiškėjas grąžintas į pirminę padėtį, buvusią iki 2012 m. gegužės 2 d., t. y. kai administracinių aktų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims į S. K., J. V. ir B. D. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas žemes, panaikinimas nesukuria pareiškėjui konkrečių teisių ir pareigų. Nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pareiškėjo skundo argumentai, kad jo prašomi panaikinti atsakovo sprendimai atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus tretiesiems suinteresuotiems asmenims pažeidžia jo teises, nes tokio reikalavimo tenkinimas sukeltų teisinių pasekmių pareiškėjui – jis galėtų atkurti nuosavybės teises į savo turtą, šiuo metu laikytini nepagrįstais.

Priešingų išvadų administracinėje byloje neleidžia daryti ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad prašomi panaikinti atsakovo sprendimai atkurti nuosavybės teises į ginčo sklypus tretiesiems suinteresuotiems asmenims pažeidžia jo teises, nes tokio reikalavimo tenkinimas sukeltų teisinių pasekmių pareiškėjui: tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad nuosavybės teisė į ginčo sklypus tretiesiems asmenims buvo atkurta neteisėtai, nes jie šių sklypų nevaldė nuosavybės teise 1940 metais, jis galėtų kreiptis į teismą dėl trečiųjų asmenų nepagrįsto praturtėjimo ir taikyti restituciją, o jei teismas nustatytų, kad tretiesiems asmenims nuosavybės teisė atkurta teisėtai, nes jie valdė ginčo sklypus nuo 1940 metų arba vėliau, pareiškėjas galėtų kreiptis į teismą dėl trečiųjų asmenų nepagrįsto praturtėjimo ir užpirkimo sutarties nevykdymo, reikalaudamas iš trečiųjų asmenų grąžinti keturis kartus didesnę sumą nei asmenys, kurie privalėjo parduoti sklypus pagal užpirkimo sutartis, gavo iš K. T. (t. III, b. l. 11-15).

Šiuo aspektu pažymėtina, jog buvo nustatyta, kad pareiškėjas neturi subjektinės teisės reikalauti, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę ir atitinkamai ginčyti į ją įvykdytą nuosavybės teisių atkūrimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Argumentai, kad tretieji suinteresuoti asmenys nuo sklypų įsigijimo privalėjo juos parduoti K. T., kurios paveldėtoju yra pareiškėjas, ir teisinėje valstybėje neįmanoma padėtis, kai nuosavybės teisė yra atkuriama į tą patį nekilnojamąjį turtą asmenims, kurie kartu pasilieka ir pinigus, sumokėtus už šią žemę, ir taip nepagrįstai praturtėja, nesudaro pagrindo kitaip vertinti nurodytos situacijos.

Pabrėžtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2013 aiškiai nurodė, kad visos trys pareiškėjo teismui pateiktos sutartys dėl ginčo žemės sklypų atitinka jų sudarymo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies (toliau – ir Sąvadas) 1679–1690 straipsnių reikalavimus, t. y. jos kvalifikuotinos kaip užpirkimo, užpardavimo sutartys, kuriomis jokios teisės turtui nenustatomos, o tik nustatomos teisės ir pareigos ateityje sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį.

Taigi tuo atveju, jeigu pareiškėjas mano, jog buvo sumokėti pinigai pagal sudarytas užpardavimo sutartis ir tokiu būdu nesudarius pirkimo–pardavimo sutarčių ir pasilikus sumokėtus pinigus buvo nepagrįstai praturtėta, jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl lėšų grąžinimo, dėl nepagrįsto atsisakymo sudaryti sutartį, tačiau šiuo metu neturi teisės reikalauti, kad šiuo pagrindu būtų naikinami aktai, priimti vykdant nuosavybės teisių atkūrimą. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais buvo nustatyta, kad nuosavybės teisė K.

T. neperėjo, o nuosavybės teisių atkūrimo kontekste yra svarbu būtent tai, kad nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę, – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių. Šiuo atveju tiesioginės ginčijamų sprendimų sukeliamos teisinės pasekmės yra susijusios su galimybių apribojimu atkurti nuosavybės teises natūra Kauno apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, pagal 1991 m. gruodžio 16 d.

K. T. prašymą, tačiau šiuo atveju jau yra nustatyta, kad pareiškėjas neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, pažymėtina, jog pareiškėjas šioje dalyje taip pat remiasi tik galimomis pasekmėmis, kurias galimai sukeltų jo teisių gynimas galimai inicijuotame teisminiame procese. Dėl šių priežasčių šiuo metu iš esmės nelieka pagrindo pareiškėjui reikalauti naikinti skundžiamus aktus, siekiant konkrečių teisinių pasekmių.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, jog teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu. Taigi į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą. Pareiškėjas nagrinėjamu atveju realizavo savo teisę kreiptis į teismą, tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aktualią administracinių teismų praktiką, byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad pareiškėjui nėra suteikti įgaliojimai ginti viešąjį interesą (ABTĮ 56 str.), nurodo, jog bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas pagal pareikšto reikalavimo pobūdį neteko materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti skundžiamus aktus, kuriais atkurtos nuosavybės teisės tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Dėl to pareikšto teismui reikalavimo tenkinimas nagrinėjamo ginčo ribose nesukurtų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, nebūtų apgintos jo teisės ar teisėti interesai.

Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino iš esmės skundžiamų aktų, kuriais tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės, teisėtumo ir pagrįstumo. Atitinkamai, dėl nurodytų motyvų taip pat nevertinti ir apeliacinio skundo argumentai, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus pagal jų pateiktus dokumentus, kad jie turėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinio fakto nustatymo, ir dėl jų iš esmės nepasisakytina (t. III, b. l. 11-15).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo pateiktų reikalavimų, todėl keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo K. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis