eA-1469-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1469-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 26; 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Mukera“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, NMA) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija, VAGK) 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 3R-30(AG-10/02-2014) (toliau – ir Komisijos sprendimas), kuriuo panaikintas NMA 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymas Nr. BR1-1368 (toliau – ir Agentūros įsakymas) dėl paramos neskyrimo pareiškėjo paraiškai ir NMA įpareigota iš naujo įvertinti paraišką ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikė paraišką pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos sritį „Investicijos į akvakultūros įmones“ (reg. Nr. 2AKV1-3-13-8-PR001) (toliau – ir Paraiška), siekdamas įgyvendinti projektą „UAB „Mukera“ uždaroji akvakultūros sistema“ (toliau – ir Projektas).

Vadovaujantis Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones“ įgyvendinimo supaprastintųjų taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-263 (toliau – ir Supaprastintosios įgyvendinimo taisyklės) 11 punktu, pareiškėjas paramos paraiškos pateikimo dieną turi atitikti tinkamumo gauti paramą kriterijus, kurie vertinami pagal pateiktus duomenis bei viešuosiuose registruose esančią informaciją.

Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 12.1 punkte nustatyta, kad paramos paraišką gali teikti pareiškėjas, įvardytas tinkamu pareiškėju pagal Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių III skyrių. Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 6 punkte (III skyrius) nustatyta, kad paramos paraiškas pagal priemonės veiklos sritį gali teikti labai mažos įmonės, mažos įmonės, vidutinės įmonės ir didelės įmonės, užsiimančios versline akvakultūra. Pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Juridinių asmenų registro (toliau – JAR) išrašo duomenis, pareiškėjas JAR įregistruotas 2012 m. gruodžio 14 d.

Paraiškos II skyriaus „Informacija apie projektą, kuriam prašoma paramos“ 14 lentelėje „Esama situacija“ pareiškėjas nurodė, kad yra išsinuomojęs dalį pastato, kuriame galima įrengti uždarą žuvų auginimo akvakultūroje sistemą (toliau – ir UAS). Paraiškos II skyriaus 16 lentelėje „Atlikti projekto darbai“ nurodyta, kad iki paraiškos pateikimo projekto vadovas susipažino su literatūra apie UAS, apsilankė jau veikiančiuose UAS ir išanalizavo jų afrikinių šamų auginimo patirtį, lankė mokymus Vilniuje, taip pat buvo skirtos patalpos UAS įrengti, surastos lėšos projekto finansavimui, atlikta apklausa įrangai, konsultavimo ir viešinimo paslaugoms įsigyti.

Vadovaujantis Paraiškos III skyriaus „Verslo planas“ 1 lentelės duomenimis „Informacija apie turimą ilgalaikį materialųjį turtą“, nustatyta, kad pareiškėjas tik nuomojasi gamybinį pastatą ir šiuo metu neturi įrenginių, kurie reikalingi verslinei akvakultūrai. Remiantis VĮ Registrų centro JAR pateiktomis finansinėmis ataskaitomis už 2012 m. bei finansinių ataskaitų aiškinamuoju raštu, įmonė 2012 m. negavo pardavimo pajamų, nes veiklos nevykdė. IV skyriaus „Projekto priežiūros rodikliai“ įmonės pardavimų pajamos, grynasis pelnas, produkcijos (afrikinių šamų, tilapijų, eršketų) pardavimai numatyti tik nuo 2014 m., t. y. 2013 m. pardavimo pajamos taip pat nenumatytos.

Vadovaujantis Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, veterinarinio patvirtinimo ir įregistravimo tvarkos aprašo, patvirtinto Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2005 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. B1-146 (toliau – Tvarkos aprašas), 3 punktu, ūkio subjektai, užsiimantys akvakultūros veikla, privalo turėti veterinarinio patvirtinimo numerį, kurį išduoda Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, arba turi būti įregistruoti ir turėti registracijos numerį. Vertinimo metu pagal viešai prieinamą Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, registrą (jį galima rasti adresu www.vmvt.lt) nustatyta, kad pareiškėjo nėra Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, sąraše. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2008 m. balandžio 24 d.

įsakymo Nr. B1-246 „Dėl Veterinarijos reikalavimų akvakultūros gyvūnams ir jų produktams, vandens gyvūnų ligų prevencijai ir valstybinei veterinarinei kontrolei patvirtinimo“ (toliau – ir Reikalavimai) 8 punkte įtvirtinta, jog akvakultūros gyvūnų tvarkymu, gamyba ir/ar perdirbimu užsiimantis subjektas privalo turėti veterinarinio patvirtinimo numerį. Teikdamas Paraišką pareiškėjas tik planavo užsiimti versline akvakultūra, o ne ja užsiėmė, todėl jis laikytinas netinkamu pareiškėju paramai skirti. Priimdama sprendimą VAGK nepagrįstai nevertino NMA argumentų, kuriais ji įrodinėjo savo sprendimo neskirti paramos pagrįstumą, padarė nepagrįstas išvadas vertindama Agentūros įsakymą, todėl VAGK sprendimas naikintinas, o pareiškėjo skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 190 „Dėl institucijų, atsakingų už Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos įgyvendinimą, paskyrimo“, Supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles, NMA yra atsakinga už Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos administravimą paraiškų ir projektų lygmeniu, įvertinusi paramos paraiškas, galutinį sprendimą dėl paramos skyrimo arba neskyrimo priima NMA (Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 45 p.).

NMA neturi kompetencijos vertinti Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių teisėtumo ir jų atitikties ES teisės aktams, todėl priimdama skundžiamą įsakymą NMA pagrįstai vadovavosi Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių nuostatomis. Teikdamas Paraišką pareiškėjas neužsiėmė versline akvakultūra, tai buvo nurodyta ir pateiktoje Paraiškoje, tai patvirtino ir viešai prieinama Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, registro informacija, todėl pareiškėjo Projektas pagrįstai pripažintas neatitinkančiu Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 12.1 punkte įtvirtinto tinkamumo gauti paramą kriterijaus.

Pareiškėjas UAB „Mureka“ su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad NMA sprendimą priėmė remdamasi viešų informacijos šaltinių medžiaga, tačiau NMA tinklalapis www.nma.lt taip pat yra viešas informacijos šaltinis. Šioje svetainėje skelbiama, kad 2007–2013 m. parama Lietuvos žuvininkystės sektoriui teikiama pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programą, patvirtintą Europos Komisijos sprendimu C/2007/6703 (toliau – ir Veiksmų programa, Programa). Ši veiksmų programa patalpinta minėtame NMA internetiniame puslapyje, o programos 51 puslapyje 5.3.3.1 punkte aiškiai parašyta, kad akvakultūroje paramos gavėjai yra įmonės, kurios užsiima ar siekia užsiimti versline akvakultūra.

Todėl pagal pačios NMA viešai pateikiamą informaciją, paraiškas gali teikti ir tie asmenys, kurie dar tik ruošiasi užsiimti šiuo verslu. Supaprastintosios įgyvendinimo taisyklės privalo atitikti minėtą programą, kaip aukštesnio lygio teisės aktą. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl vertindama paraišką NMA nepasinaudojo savo svetainėje publikuojamais dokumentais ir teiginiais. NMA pozicija, kad ji neturi kompetencijos vertinti Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių teisėtumo ir atitikties ES teisės aktams, todėl vadovaujasi tiktai Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių nuostatomis, nepagrįsta.

Šių taisyklių 1 punkte aiškiai nurodyta, kad jų tikslas – nustatyti paramos suteikimo pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programą tvarką, o 2 punkte, kad Taisyklės parengtos vadovaujantis Veiksmų programa. Todėl tos taisyklės yra tik Europos Komisijos sprendimu patvirtintos programos normų taikymo aktas. ES teisės aktai yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos teisės aktuose negali būti nustatyta naujų kriterijų, siaurinančių asmenų, laikytinų paramos gavėjais, ratą.

Pati NMA visai pagrįstai savo svetainėje deklaravo, kad 2007–2013 m. parama Lietuvos žuvininkystės sektoriui teikiama pagal Veiksmų programą. Šiame NMA svetainės pranešime nenurodyta, kad parama pagal minėtą Veiksmų programą bus neteikiama, jei Taisyklėse koks nors punktas bus traktuojamas kitaip negu ES patvirtintame dokumente. Dėl to teikdamas Paraišką pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad bus vykdomas Veiksmų programos 5.3.3.1 punktas, nustatantis, kad paramos gavėjais gali būti ir įmonės, kurios dar tik siekia užsiimti versline akvakultūra.

Nesutiko su NMA motyvais, kad pareiškėjas negali būti laikomas tinkamu pareiškėju paramai gauti, nes neužsiima „versline akvakultūra“, kadangi pardavimo pajamas, grynąjį pelną numato gauti nuo 2014 metų ir t. t. Visų pirma, nei Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse, nei Lietuvos Respublikos žuvininkystės įstatyme nėra termino „verslinė akvakultūra“ išaiškinimo. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje 3 skyriuje taip pat nėra tokios veiklos srities, nors yra jūrinė akvakultūra, gėlųjų vandenų akvakultūra.

Vadinasi, pareiškėjams reikia įrodyti, jog užsiima veikla, kuri teisiškai neegzistuoja. Dar daugiau, Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse iš viso neminimi dokumentai, kuriuos reikia pateikti, kaip įrodymą, kad pareiškėjas užsiima versline akvakultūra. Todėl neaišku, kuo remdamasi NMA pageidauja gauti neaišku kokius duomenis, įrodančius užsiėmimo versline akvakultūra faktą, o jų nesant, pripažįsta pareiškėją neužsiimančia versline akvakultūra įmone. MB „Maltupis“, ruošęs paraišką, paraiškos ruošimo metu kelis kartus telefonu kreipėsi į NMA dėl išaiškinimo, ar naujai įsteigtos įmonės yra tinkamos pareiškėjos pagal Supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles (pagal Administravimo taisykles būtent NMA privalo teikti potencialiems pareiškėjams tokią informaciją, kurios reikia paramos paraiškoms užpildyti ir pateikti).

Šiuo klausimu konsultavusi NMA specialistė N. J. paaiškino, kad nei Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse, nei Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklėse nėra nurodyta jokių apribojimų paraiškas teikti naujai (t. y. paraiškos pateikimo metais) įsteigtoms įmonėms, t. y. nėra numatyta nei terminų, kiek laiko įmonė turėjo užsiimti akvakultūra iki paraiškos pateikimo, nei kitų konkrečių reikalavimų šiuo klausimu. Priešingai, Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklėse atskiras punktas apibrėžia reikalavimus naujoms įmonėms, o tai leidžia daryti prielaidą, kad naujos įmonės yra tinkami pareiškėjai.

Jau prieš kelis metus buvo aiškinamasi, ką reiškia sąvoka „užsiimančios versline akvakultūra įmonės“, neaišku kodėl atsiradusi Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse. Dar 2010 metais Alternatyviosios akvakultūros asociacija oficialiai užklausė Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją (toliau – ir ŽŪM), kas yra tos įmonės. ŽŪM 2010 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. 22-6994(24.13) paaiškino, kad paramos paraiškas pagal veiklos sritį gali teikti įsteigti, t. y. veiklą vykdantys arba nauji ūkio subjektai nepriklausomai nuo jų veiklos pradėjimo metų.

Raštą pasirašė viceministras M. K., dirbantis šiose pareigose ir dabar. Remiantis tokiu išaiškinimu, sąvoka „versline akvakultūra užsiimančios įmonės“ apima ir įmones, dar tik siekiančias užsiimti šia veikla. Tai savo praktinėje veikloje pripažino ir NMA. Iš naujai įsteigtų įmonių buvo priimamos paraiškos ir jos 2011 metais gavo paramą. Nuo to laiko Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse 6 punkto nebuvo keistas. Logiška buvo tikėtis, jog tie patys reikalavimai bus taikomi ir naujai teikiamoms paraiškoms, nes to reikalauja vienas iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo principų – objektyvumas.

Laikytis teisingumo, lygių galimybių principų reikalauja ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pareiškėjo vertinimu, buvo visapusiškai išsiaiškinta su NMA konsultantu ir apsidrausta. Dar daugiau, ŽŪM 2013 m. lapkričio 13 d. raštu Nr. 2D-5717(24.14) NMA nurodė, kad versline akvakultūra užsiimančiomis įmonėmis laikytinos tos, kurios augina vandens organizmus ir (arba) juos veisia, taikydamos metodus, kuriais siekiama gauti didesnę nei natūraliomis sąlygomis produkciją, iš kurios yra arba bus uždirbamos pajamos. Paraiškoje buvo numatyta, kad pajamos bus uždirbamos nuo 2014 metų.

Tad visiškai nesuprantama, kodėl NMA, nepaisydama nei minėto ŽŪM išaiškinimo, nei pačios NMA oficialaus konsultavimo, pripažino paraišką netinkama, nes pareiškėjas neužsiima versline akvakultūra ir pajamas numato gauti tik 2014 metais. Skundžiamame NMA direktoriaus įsakyme ir NMA skunde teismui minima, kad bendrovės pripažinti veikiančia akvakultūros įmone neleidžia ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2005 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. Bl-146 3 punktas, pagal kurį ūkio subjektai, užsiimantys akvakultūros veikla, privalo turėti veterinarinio patvirtinimo numerį, kurį išduoda Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, arba turi būti įregistruoti ir turėti registracijos numerį.

Šio įsakymo tekste kalbama apie subjektus, jau užsiimančius akvakultūros veikla, o pareiškėjas dar tik planuoja įsirengti savo UAS, todėl registravimo numerio dar neturi turėti. Be to, Žuvininkystės įstatymo 3 straipsnis nustato, kad žuvininkystės sektoriaus valstybinį valdymą atlieka ŽŪM ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, o ne Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Šios tarnybos direktoriaus 2005 m. kovo 1 d. įsakymas paraiškų teikėjams taptų privalomas, jeigu jo atitinkamos nuostatos būtų perkeltos į Supaprastintas įgyvendinimo taisykles, bet tai nebuvo padaryta, be to ir NMA 2011 metais teikė paramą naujai įkurtoms įmonėms.

Tokie skirtingi vertinimai bei veiksmai akivaizdus teisingumo ir lygių galimybių principų pažeidimas. NMA skunde atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos teismų praktikoje taikomas principas „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama”, tačiau Programos punktas yra pakankamai aiškus, nustatantis, kad paramos gavėjais gali būti ir įmonės, kurios dar tik siekia užsiimti versline akvakultūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą atmetė. Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 3R-30(AG-10/02-2014) paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, aptarusi byloje nustatytas aplinkybes, VAGK sprendimo turinį, pažymėjo, jog iš esmės sutinka su VAGK sprendimo motyvais ir argumentais, su išvada, kad Paraiška turi būti įvertinta iš naujo.

Dėl faktinių aplinkybių ginčo nėra. Paraišką ir Verslo planą tiek pareiškėjas, tiek NMA aprašo (nurodo faktus) vienodai. NMA ginčija tą faktą, kad Europos Komisijos 2007 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. C/2007/6703 patvirtinta Veiksmų programa nėra ES teisės aktas, todėl negali būti taikoma tiesiogiai, kaip nurodo pareiškėjas savo atsiliepime ir kaip nurodyta VAGK sprendime.

Teismas darė išvadą, kad VAGK, spręsdama ginčą, nors ir pažymėjo, kad Veiksmų programa yra Bendrijos teisės dalis, tačiau visgi rėmėsi ir Reglamentu. Nors Veiksmų programa nelaikytina Bendrijos teisės dalimi, tačiau teismas vertino, kad iš esmės VAGK sprendimas grindžiamas Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių ir Ekonominio gyvybingumo taisyklių nuostatų sisteminiu aiškinimu atsižvelgiant į Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklėse nurodytą 2006 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1198/2006 dėl Europos žuvininkystės fondo ir 2007 m. kovo 26 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 498/2007, kurių pagrindu tos taisyklės buvo parengtos.

Iš skundžiamo Agentūros įsakymo nuostatų, kiek jos susijusios su pareiškėju, akivaizdu, kad iš esmės pareiškėjui parama neskirta tik dėl to, kad Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 6 punkte yra nuostata, jog paramos paraišką pagal veiklos sritį gali teikti tik labai mažos įmonės, mažos įmonės, vidutinės įmonės ir didelės įmonės užsiimančios versline akvakultūra (pareiškėjai), dėl šiame punkte įrašyto žodžio “užsiimančios”. Teismo nuomone, ši teisės akto nuostata iš viso nereglamentuoja pareiškėjų tinkamumo, nes tik šio punkto papunkčiuose yra išvardinama, kokios įmonės gali teikti paraiškas, kokius reikalavimus jos turi atitikti, o 6 punkte įrašytas tik bendras jo pavadinimas.

Teismo nuomone, 6 punkto dispozicija apima ir tas įmones, kurios sukūrė verslo planą užsiimti tokia veikla kaip verslinė akvakultūra, nes jau tokio plano sukūrimas, pradiniai veiksmai, kuriais siekiama pradėti tokį verslą (patalpų nuoma, atitinkamų sutarčių sudarymas), rodo, kad įmonė užsiima būtent tokia veikla. Ar pareiškėjas atitiko šiuos kriterijus (nuo 6.1 iki 6.4 punkto), įsakyme nepasakyta, o būtent šiuose punktuose nustatyta, kokios įmonės gali teikti paraiškas paramai gauti. Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 9 punkte išvardinama, kokie pareiškėjai gali būti laikomi netinkamais teikti paraiškas.

Pareiškėjui nei viena 9 punkto nuostata pagal turimą faktinę medžiagą netaikytina. Supaprastintųjų gyvendinimo taisyklių IV skyriuje „Tinkamumo gauti paramą kriterijai“ ir šio skyriaus 12.1 punktas visai nereiškia, kad pareiškėjas yra netinkamas pagal Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių III skyrių, nes, ar pareiškėjas atitinka 6 punkto papunkčiuose nurodytas sąlygas, nebuvo vertinama, akivaizdu, kad pareiškėjui netaikytini 7, 8, 9 ir 10 punktai. Tai, kad 6 punkte kaip bendro pobūdžio pasakymas įrašyta frazė „užsiimančios versline akvakultūra”, negali reikšti draudimo teikti paraiškas ir gauti paramą toms įmonėms (jeigu jos atitinka 6 punkto papunkčiuose nurodytas sąlygas, nėra draudimų pagal 7, 8, 9, 10 punktus), kurios dar tik pradeda tokį verslą, kuriam taikoma aptariama priemonė.

Šis teisės aktas turi būti aiškinamas sistemiškai su kitais teisės aktais, kurie taikomi tokiai paramai gauti. Aptariama parama turi būti skiriama ir taikant Ūkio subjektų, siekiančių pasinaudoti parama pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos priemones, ekonominio gyvybingumo nustatymo taisykles, patvirtintas žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 4 d. įsakymu Nr. 3D-79. Šios taisyklės leidžia pasinaudoti parama naujiems ūkio subjektams, nes leidžia jiems teikti paraiškas pagal Supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles, kai paramos suma neviršija 174 000 Lt, tik nustato sąlygą, kad jie laikomi tinkamais paramai gauti, jei: skolos rodiklio reikšmė pirmaisiais metais po projekto įgyvendinimo pabaigos metų mažesnė arba lygi 0,75; pirmaisiais metais po projekto įgyvendinimo pabaigos metų bus gautas grynasis pelnas (11.1 ir 11.2 punktai).

NMA netyrė šio klausimo, ar pareiškėjas, kaip naujai įsteigta įmonė, paraiškos padavimo metais atitiko Ekonominio gyvybingumo taisyklėse nustatyto naujo ūkio subjekto sąvoką, ar atitiko šių taisyklių 11 punkte keliamus reikalavimus paraiškai teikti ir paramai gauti. Be to, netyrė ir to, ar pareiškėjas atitinka reikalavimus, keliamus Supaprastintųjų gyvendinimo taisyklių 6 punkto papunkčiuose, 7, 8, 9, 10 punktų reikalavimus, taip pat 12 punkto kitų papunkčių (ne 1-mo) reikalavimus. Tuo tarpu vertinimo ataskaitoje nurodyti ir kiti pirmiau paminėti neatitikimai, tačiau įsakymas tais neatitikimais negrindžiamas.

Atsižvelgdamas į aptartų dviejų teisės aktų nuostatas, teismas darė išvadą, kad Supaprastintosios įgyvendinimo taisyklės ir Ekonominio gyvybingumo taisyklės neprieštarauja vienos kitoms, kaip teigiama VAGK sprendime, o tiesiog Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 6 punktas aiškintinas kaip bendro pobūdžio, nieko nedetalizuojantis ir neuždraudžiantis pasakymas (punkto pavadinimas), apimantis ir tuos, kurie planuoja užsiimti versline akvakultūra. Tokią išvadą patvirtina ir kitos Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių nuostatos, kurios yra lygiavertė šių taisyklių dalis, t. y. jų 1 priedas, kuriuo nustatoma paramos paraiškos forma.

Nustatant reikalavimus šiai formai, nustatomas ir būtinų pateikti dokumentų sąrašas, jame išskiriama, kokius dokumentus pateikia vykdantys veiklą ūkio subjektai už praėjusius ir ataskaitinius metus. Tai reiškia, kad paraiškas gali teikti ir nevykdantys veiklos ūkio subjektai, kuriems tokių dokumentų pateikti nereikia, nes jie jų ir turėti negali.

Pažymėta, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pasakyta, kad aiškinant panašaus pobūdžio teisės aktus, būtina vadovautis ir ES teisės aktais, kurių pagrindu priimti Lietuvos teisės aktai. LVAT 2013 m. sausio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2707/2012 yra pasakyta: „Sprendžiant bylas, kuriose taikomi nacionaliniai teisės aktai, priimti vadovaujantis (remiantis) tiesiogiai taikomais ES teisės aktais – reglamentais – itin svarbu atsižvelgti į nacionalinės ir ES teisės santykį bei įvertinti, ar minėti nacionaliniai teisės aktai užtikrina veiksmingą ES teisės taikymą; reglamentai yra įpareigojantys visa savo apimtimi ir taikomi ES valstybėse narėse tiesiogiai. Tiesioginis reglamentų taikymas reiškia, jog jų galiojimas konkretiems teisiniams santykiams nepriklauso nuo to, kokių nacionalinės teisės priemonių buvo imtasi. Valstybės narės turi pareigą nekliudyti tiesioginiam reglamentų veikimui, t. y. nacionalinės teisės normos, skirtos įgyvendinti reglamentų nuostatas (nors jas priimti paprastai nėra būtina), neturi teisinės galios tokiais atvejais, jei keičia, trukdo įgyvendinti, daro neaiškiu tiesioginį reglamento taikymą ar paskirtį aspektu, nulemiančiu ES teisės pažeidimą. Nors nacionaliniais teisės aktais gali būti detalizuojamos reglamentų nuostatos, be to, jomis gali būti įtvirtinamos sankcijos, kurios nebuvo numatytos reglamente (Europos Sąjungos Teisingumo Teismas sprendimas byloje Amsterdam Bulb BV prieš Produktschap voor Siergewassen, Nr. 50/76), tačiau sprendžiant ginčus nacionalinės teisės normos, nesuderinamos su reglamentais ir kliudančios jų tiesioginiam veikimui, neturėtų būti taikomos”.

Nagrinėjamu atveju Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse tiesiogiai nurodyta, kad jos parengtos vadovaujantis 2006 m. liepos 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1198/2006 dėl Europos žuvininkystės fondo ir 2007 m. kovo 26 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 498/2007, o ne tik minėta Veiksmų programa. Tarybos reglamente yra nustatytas reikalavimas, kad parama būtų suderinta su Bendrijos politikos kryptimis, prioritetais ir veikla bei papildytų kitas Bendrijos finansines priemones. Tarybos reglamente pasakyta, kad šis suderinamumas visų pirma nurodomas veiksmų programoje (6 str. 2 d., 17 str. 1 d.). Taigi Veiksmų programa nors ir nėra ES teisės aktas, tačiau ji privalo būti parengta ir patvirtinta vadovaujantis minėto reglamento nuostatomis, o tokios programos patvirtinimas reiškia, kad ja suderinamas paramos teikimas su Bendrijos politika, prioritetais ir kt. Tuo tarpu Veiksmų programoje tiesiogiai pasakyta, kad paramos gavėjais gali būti ir įmonės, kurios siekia užsiimti versline akvakultūra (5.3.3.1 punktas). Taip pat ir kiti Veiksmų programos punktai reiškia, kad įgyvendinant priemonę bus remiamos investicijos į akvakultūros ūkių statybą, įrengimą ir modernizavimą, siekiant užsiimti versline akvakultūra. Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse pasakyta, kad jos parengtos vadovaujantis ir Veiksmų programa, reiškia, aiškinant šias taisykles reikia atsižvelgti į Veiksmų programą.

Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas sutiko su VAGK sprendime padaryta išvada, kad tinkamu paramos gavėju gali būti ir naujai įsteigta bei siekianti užsiimti verslinės akvakultūros veikla įmonė. Pareiškėjas, kaip paramos gavėjas, Paraiškos VII dalies 14 punkte įsipareigojo grąžinti paramą, jei vykdant projektą nebuvo laikomasi ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, susijusių su projekto įgyvendinimu, reikalavimų, projektas buvo nutrauktas ar nebuvo pasiekti paramos paraiškoje nustatyti projekto tikslai ir uždaviniai, t. y. pareiškėjas turės įvykdyti visus reikalavimus, Ekonominio gyvybingumo taisyklėse keliamus naujai įsteigtoms įmonėms, jų būsimiems privalomiems rodikliams, nes, priešingu atveju, paramą reikėtų grąžinti ir tai pareiškėjui yra žinoma.

Dėl Agentūros įsakyme nurodyto Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, veterinarinio patvirtinimo ir įregistravimo tvarkos aprašo (patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2005 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. B1-146) taikymo, kaip patvirtinančio, kad pareiškėjas neužsiima versline akvakultūra, teismas darė išvadą, kad tai NMA nurodomas papildomas argumentas, jog pareiškėjas neužsiima versline akvakultūra, tačiau pareiškėjas šio fakto ir neneigia. Todėl šio akto nurodymas neturi įtakos pareiškėjo tinkamumo vertinimui. Jau iš pačios paraiškos ir verslo plano yra aišku, kad pareiškėjas tik planuoja vykdyti tokią veiklą ateityje, ir aišku, kad jos vykdyti negalės pradėti, neturėdamas veterinarinio patvirtinimo numerio, ar nebus įregistruotas Tarnyboje.

Kadangi NMA netyrė Ataskaitoje papildomai išdėstytų kitų nustatytų neatitikimų, dėl jų neteikė pareiškėjui paklausimų, VAGK pagrįstai įpareigojo NMA iš naujo vertinti pareiškėjo Paraišką ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Ataskaitoje yra pasakyta, kad paraiška neatitinka Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 12.12, 12.5, 17, 51, 71 punktų reikalavimų, Paramos viešinimo taisyklių, patvirtintų žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 3D-232, 14.4.2 punkto reikalavimų, todėl NMA gali paraišką įvertinti ir pagal minėtus Ataskaitoje nurodytus kitus neatitikimus.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, LVAT jurisprudencija, kurioje konstatuota, jog VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Įsakymas, kurio dalį pareiškėjas skundė VAGK, neatitiko nurodytų VAĮ, todėl VAGK pagrįstai panaikino įsakymo dalį dėl paramos neskyrimo pareiškėjui.

III. Atsakovas NMA pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą. Taip pat prašo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Teismo argumentai dėl Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 6 punkto nepagrįsti. Pastarųjų taisyklių III skyriuje (taigi ir 6 punkte) numatyti kriterijai, kuriuos turi atitikti pareiškėjas, kad galėtų būti pripažintas tinkamu, ir visi šie kriterijai yra privalomi. Aptariamame punkte aiškiai įtvirtintas reikalavimas užsiimti versline akvakultūra, jis yra taikomas visiems pareiškėjams ir negali būti traktuojamas kaip „bendro pobūdžio pasakymas“, nes priešingu atveju tokia nuostata minėtame punkte net nebūtų įtvirtinta. Įmonėms, tik ketinančioms užsiimti versline akvakultūra, galimybė gauti paramą Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse nėra numatyta. Šiuo aspektu pažymi, jog teisės aktai apskritai nedraudžia gauti paramą pagal aptariamą veiklos sritį naujai įsteigtoms įmonėms, ketinančioms užsiimti versline akvakultūra. Tokia galimybė buvo numatyta Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones“ įgyvendinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 3D-299 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), jų 6 punkte, ne Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse.

2) Teismo argumentai dėl Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklių taip pat nepagrįsti, nes pastarosios taisyklės nustato ekonominio gyvybingumo rodiklių dydžius, kuriuos turi atitikti nauji ar veikiantys ūkio subjektai, bet nenustato, kas gali kreiptis paramos. Tai nustato įgyvendinimo taisyklės (Įgyvendinimo taisyklės ir Supaprastintosios įgyvendinimo taisyklės).

3) Dėl teismo argumentų dėl Veiksmų programos, pažymi, kad ji ir buvo įgyvendinta, priimant Įgyvendinimo taisykles (kurios numato galimybę gauti paramą naujai įsikūrusioms įmonėms) ir Supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles. Taip visiems pareiškėjams (ir naujai įsikūrusioms įmonėms, ir įmonėms, jau užsiimančioms versline akvakultūra) buvo sudarytos sąlygos kreiptis dėl paramos pagal Veiklos sritį, tačiau pareiškėjas, teikdamas Paraišką pagal Supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles, nesilaikė nustatytos tvarkos.

4) Supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles, dėl kurių nuostatų nagrinėjamoje byloje yra kilę ginčas, patvirtino ŽŪM, tad ją tikslinga įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu.

Pareiškėjas UAB „Mukera“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti Agentūros apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1) Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisyklės, patvirtintos iki Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo, teisę į paramą pagal atitinkamą priemonę pagal Supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles aiškiai suteikė ir verslinės akvakultūros veiklos nevykdantiems subjektams, jei jie pasieks tam tikrus rodiklius po projekto, kuris finansuojamas paramos lėšomis, pabaigimo. Supaprastintosios įgyvendinimo taisyklės negali būti aiškinamos taip, kad draustų skirti paramą naujiems ūkio subjektams, remiantis vien Supaprastintosiose įgyvendinimo taisyklėse neapibrėžta sąvoka „užsiimantys versline akvakultūra“. Pastaroji sąvoka bendro pobūdžio, be aiškaus turinio apibrėžimo. Konkrečius reikalavimus pareiškėjams numato 6.1-6.4 papunkčiai, o atvejus, kai pareiškėjai nelaikomi tinkamais – Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 9 punktas. Šiuose punktuose nėra nuostatos, draudžiančios gauti paramą asmenims, kurie ketina užsiimti versline akvakultūra.

2) Supaprastintosios įgyvendinimo taisyklės parengtos vadovaujantis Reglamentu ir Veiksmų programa, tad į šiuos aktus turi būti atsižvelgiama aiškinant Supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles. Reglamentas (29 straipsnis) nenumato, kad paramos gavėjai turi užsiimti versline akvakultūra. Tokie ribojimai iškreiptų konkurenciją, nes į paramą negalintys pretenduoti nauji ūkio subjektai negalėtų pasiūlyti konkurencingų kainų ir tai reikštų objektyviais kriterijais neparemto riboto asmenų rato finansavimą. Atitinkamai Veiksmų programa numato, kad paramos gavėjais gali būti tiek įmonės, kurios užsiima akvakultūra, tiek tos, kurios ketina ja užsiimti. Nei Reglamentui, nei Veiksmų programai neribojant paramos gavėjų rato, tokių ribojimų negali būti ir Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse. Atsakovo argumentas, kad Supaprastintosios įgyvendinimo taisyklės, lyginant su Įgyvendinimo taisyklėmis, nustato mažesnius reikalavimus paramai gauti ir mažesnę galimą paramos sumą, kad įmonės, jau užsiimančios versline akvakultūra ir siekiančios plėsti veiklą, galėtų greičiau ir paprasčiau gauti paramą, nes dėl šių įmonių nėra rizikos, kad projektai liks neįgyvendinti, nepagrįstas. Abiejų taisyklių priemonės veikos tikslai ir uždaviniai, reikalavimai pareiškėjams, paraiškos nagrinėjimo procedūros sutampa, tačiau Supaprastintose įgyvendinimo taisyklėse, priešingai nei Įgyvendinimo taisyklėse, nėra numatyta, kad paramą gali gauti ir įmonės, siekiančios užsiimti versline akvakultūra. Nei Reglamentas, nei Veiksmų programa nesieja paramos skyrimo su projekto įgyvendinimo rizikingumu dėl tokių subjektų veiklos vykdymo trukmės, tai hipotetiniai atsakovo teiginiai.

3) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I520-16/2012 ir pažymi, kad ginčijamas nacionalinis teisinis reglamentavimas negali būti vertinamas neatsižvelgiant į šiuos ES teisės aktus. Reglamentas aiškiai numato, kad paramos gavėjais gali būti bet kurie asmenys (tiek asmenys užsiimantys versline akvakultūra, tiek siekiantys ja užsiimti), todėl Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių nuostata, ribojanti paramos gavėjų ratą, neturi būti taikoma, ir Reglamentas dalyje dėl paramos, gavėjų rato turi būti taikomas tiesiogiai. Atsakovas turi vadovautis ES teisės viršenybės principu ir tiesiogiai taikyti Reglamentą, taip pat įgyvendinant neaiškias Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių nuostatas atsižvelgti į vienareikšmišką kitų teisės aktų turinį ir jų visumą – Ekonominio gyvybingumo nustatymo taisykles, Veiksmų programą, Reglamentą.

4) Dėl Valstybinės veterinarinės kontrolės subjektų, išskyrus maisto tvarkymo subjektus, sąrašo, pažymi, jog reikalavimas būti šiame sąraše taikomas tik akvakultūra užsiimantiems subjektams ir netaikomas asmenims, kurie siekia tokia veikla užsiimti. Supaprastintųjų įgyvendinimo taisyklių 12.7 punktas numato, kad pareiškėjas įsipareigoja užtikrinti, kad projektas atitiks ES ir Lietuvos Respublikos gyvūnų srovės, veterinarijos, higienos, maisto kokybės reikalavimus, ką pareiškėjas savo Paraiškoje ir nurodė padarysiantis.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. lapkričio 19 d. nutartimi, atnaujinęs administracinės bylos nagrinėjimą iš esmės, kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją prašydamas pateikti nutartyje įvardintą informaciją.

Žemės ūkio ministerija 2014 m. gruodžio 19 d. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašytą informaciją.

Pareiškėjas UAB „Mukera“ ir atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinės instancijos teismui pateikė jų sudarytą 2015 m. kovo 27 d. taikos sutartį, kurią prašo teismo skubos tvarka patvirtinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. BR1-1368 dalies, kuria pareiškėjui UAB „Mukera“ atsisakyta skirti paramą pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystė ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės „Akvakultūra“ veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones“ įgyvendinimo supaprastintąsias taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-263.

Atsakovas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą, kuriuo minėtas Agentūros įsakymas panaikintas ir Agentūra įpareigota iš naujo įvertinti pareiškėjo paraišką ir priimti reikalavimus atitinkantį sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą, Agentūros skundą atmetė ir Komisijos sprendimą paliko nepakeistą.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, Agentūra pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Proceso šalys – pareiškėjas UAB „Mukera“ ir atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos – apeliacinės instancijos teismui pateikė jų sudarytą 2015 m. kovo 27 d. taikos sutartį (toliau – ir Taikos sutartis), kurią prašo teismo skubos tvarka patvirtinti.

Pasisakydama dėl galimybės patvirtinti pateiktą Taikos sutartį, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 521 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu taikos sutartį sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. Taikos sutartis negali būti sudaroma bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai).

Taigi, remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad tarp šalių yra kilęs konfliktas ir šalys siekia jį išspręsti. Taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromiso radimas. Tai reiškia, kad gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų jų pozicijas išskiriančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos, siekiant rasti bendrų problemos sprendimo būdų.

Iš šioje byloje pateiktos Taikos sutarties matyti, kad ja pareiškėjas atsisakė nuo savo paduoto prašymo (reikalavimų) Taikos sutartyje nurodytomis sąlygomis ir būdu. Nuo apeliacinio skundo taip pat atsisako ir atsakovas atsižvelgdamas į suderėtas Taikos sutarties sąlygas.

Taigi pateikta Taikos sutartis išreiškia tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo valią ir siekį taikiai išspręsti šioje administracinėje byloje kilusį ginčą. Šiuo atveju nėra nustatyta ABTĮ 521 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, neleidžiančių tvirtinti pateiktos Taikos sutarties, nėra duomenų apie tai, kad ši sutartis gali pažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ar teisėtus interesus. Priešingai, iš Žemės ūkio ministerijos 2014 m. gruodžio 19 d. rašto taip pat matyti, kad ji taip pat yra suinteresuota, jog tarp šalių kilęs ginčas būtų išspręstas taikiai.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, į tai, jog iš Taikos sutarties matyti, kad šalims yra žinomos patvirtintos taikos sutarties sukeliamos teisinės pasekmės, numatytos ABTĮ 102 straipsnyje (Taikos sutarties 5 p.), darytina išvada, jog egzistuoja visos teisinės sąlygos, leidžiančios šioje byloje tvirtinti šalių pateiktą Taikos sutartį.

Prieš tvirtinant Taikos sutartį naikintinas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 3R-30(AG-10/02-2014), kuris šioje byloje buvo priimtas bylą nagrinėjant išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (ABTĮ 25, 28 str.). Priešingu atveju, palikus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimą galioti, būtų paneigta Taikos sutartis, jos pasirašymas taptų teisiškai beprasmis.

Patvirtintus Taikos sutartį, administracinė byla nutrauktina remiantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu.

Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog šios bylos teisminio proceso numeris yra 3-61-3-00897-2014-4, todėl tvirtinant Taikos sutartį, jos tekste nurodytas teisminio proceso numeris 3-66-3-00029-2014-6, laikytinas rašymo apsirikimu ir keistinas tinkamu teisminio proceso numeriu – 3-61-3-00897-2014-4.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 521 straipsniu, 101 straipsnio 4 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti.

Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 3R-30(AG-10/02-2014) panaikinti.

Patvirtinti apeliacinės instancijos teismui pateiktą 2015 m. kovo 27 d. tokio turinio taikos sutartį:

„Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, įregistravimo kodas (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini), 08111 Vilnius, a. s. (duomenys neskelbtini), „Swedbank”, AB, banko kodas 73000, atstovaujama Teisės departamento direktoriaus T. J., veikiančio pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. spalio 28 d. įgaliojimą Nr. BR8-60 (toliau – Atsakovė arba Agentūra), ir UAB „Mukera”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) k. (duomenys neskelbtini) sen. Klaipėdos r. sav. (toliau – Pareiškėja), toliau kartu vadinamos Šalimis, o kiekviena iš jų – Šalimi,

atsižvelgdamos į tai, kad:

1. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. eA-1469-525/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2014-4) pagal Pareiškėjos skundą (Atsakovės apeliacinį skundą) dėl Agentūros 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. BR1-1368 „Dėl projektų, kuriems skiriama ir neskiriama parama pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystė ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara” priemonės „Akvakultūra” veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones” supaprastintąsias įgyvendinimo taisykles, sąrašo patvirtinimo” dalies dėl paramos Pareiškėjai neskyrimo;

2. Šalys siekia teisinį ginčą užbaigti greitai ir taikiai;

3. Šalys siekia taikiai užbaigti pradėtą teisminį procesą administracinėje byloje Nr. eA-1469-525/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2014-4) bei užkirsti kelią kilti teisminiams ar neteisminiams ginčams ateityje prašymo pagrindu,

vadovaudamosi:

4. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 521 straipsniu, reglamentuojančiu taikos sutarties sąlygas;

5. ABTĮ 101 str. 2 ir 4 d., pagal kurias, bylą nutraukus ir/ar pasirašius taikos sutartį, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama,

sudarė šią taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis), kuria susitarė:

6. Taikiai baigti administracinę bylą Nr. eA-1469-525/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2014-4):

6.1. Pareiškėja šia sutartimi įsipareigoja projektą pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. pateiktą paraišką, kurios registracijos Nr. 2AKV1-3-13-8-PR001, įgyvendinti iki 2015 m. rugsėjo 30 d.;

6.2. Pareiškėja įsipareigoja projekto pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. pateiktą paraišką kurios registracijos Nr. 2AKV1-3-13-8-PR001, galutinį mokėjimo prašymą pateikti Agentūrai ne vėliau kaip iki 2015 m. rugsėjo 30 d.;

6.3. kiekviena Šalis pati padengs savo bylinėjimosi (įskaitant išlaidas advokatų bei advokatų padėjėjų paslaugoms apmokėti) ir bet kokias kitas susijusias išlaidas, Šalies patirtas nagrinėjant administracinę bylą Nr. eA-1469-525/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2014-4);

6.4. kiekviena Šalis pati padengs savo patirtas išlaidas, susijusias su šios Taikos sutarties sudarymu;

6.5. Pareiškėja sutinka, jog 2013 m. rugsėjo 16 d. pateiktos paraiškos, kurios registracijos Nr. 2AKV1-3-13-8-PR001, vertinimas vyks vadovaujantis Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara” priemonės „Akvakultūra” veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones” įgyvendinimo supaprastintosiomis taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 3D-263 „Dėl Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara” priemonės „Akvakultūra” veiklos srities „Investicijos į akvakultūros įmones” įgyvendinimo supaprastintųjų taisyklių patvirtinimo” (toliau – Supaprastintosios taisyklės) (Taikos sutarties pasirašymo metu galiojanti redakcija);

6.6. Pareiškėja sutinka, jog 2013 m. rugsėjo 16 d. pateiktos paraiškos, kurios registracijos Nr. 2AKV1-3-13-8-PR001, vertinimas vyks vadovaujantis Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 3D-339 „Dėl Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos administravimo taisyklių patvirtinimo” (Taikos sutarties pasirašymo metu galiojanti redakcija) (toliau – Administravimo taisyklės).

7. Atsakovė pareiškia, kad Pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikta paraiška, registracijos Nr. 2AKV1-3-13-8-PR001, bus vertinama kaip atitinkanti Supaprastintųjų taisyklių 6 punkte nustatytą veiklos vykdymo reikalavimą (pripažįstama, jog įmonė užsiima versline akvakultūra), o tolimesnis pakartotinis paraiškos vertinimas ir administravimas bus vykdomas griežtai vadovaujantis Supaprastintųjų bei Administravimo taisyklių reikalavimais.

8. Agentūra įsipareigoja Pareiškėjos bylos pakartotinį vertinimą atlikti per 15 dienų po teismo nutarties, patvirtinančios taikos sutartį, įsiteisėjimo dienos, neįskaitant laikotarpių skiriamų Pareiškėjai, prašomos papildomos informacijos pateikimui.

Baigiamosios nuostatos:

9. Ši Taikos sutartis yra tinkamai teisiškai įformintas ir Šalis įpareigojantis susitarimas, kurio vykdymas Šalims yra privalomas ir užtikrinamas vadovaujantis šios Taikos sutarties sąlygomis.

10. Šalys patvirtina, kad šia Taikos sutartimi išsprendžia visus ginčus administracinėje byloje Nr. eA-1469-525/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2014-4).

11. Sudaroma Taikos sutartis neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kitiems įstatymų įgyvendinamiesiems teisės aktams, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų: nėra kitų aplinkybių, kurios galėtų būti teisinis pagrindas pripažinti šią Taikos sutartį negaliojančia ir (ar) niekine.

12. Šalys pareiškia ir garantuoja, kad ši Taikos sutartis nereglamentuoja klausimų, susijusių su šalių teisiniu statusu ir veiksnumu, viešąja tvarka, ir klausimų, kuriuos reglamentuoja imperatyvios teisės normos.

13. Šalys pareiškia ir garantuoja, kad yra visiškai veiksnios bei turi visas teises ir įgalinimus sudaryti ir įvykdyti šią Taikos sutartį pagal taikytinus įstatymus ir kitus teisės aktus.

14. Šalys pareiškia, kad šią Taikos sutartį perskaitė, jos turinį, prasmę ir teisines pasekmes suprato ir, kaip atitinkančią valią, priėmė ir pasirašė.

15. Šalys pripažįsta, kad ši Taikos sutartis yra sudaryta gera valia ir dėl jos viena kitai jokių pretenzijų neturi ir ateityje nereikš.

16. Šalys, pasirašydamos Taikos sutartį, patvirtina, kad joms žinomos ir suprantamos Taikos sutarties sudarymo teisinės pasekmės, numatytos ABTĮ 101 str. 2 ir 4 d., t. y. kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama, prašo Teismą patvirtinti Taikos sutartį ir nutraukti administracinę bylą Nr. eA-1469 525/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2014-4) Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme.

17. Šalys įsipareigoja ateityje viena kitai nereikšti jokių žalos atlyginimo reikalavimų, susijusių su administracine byla Nr. eA-1469-525/2015 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00897-2014-4) Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme / Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

18. Taikos sutartis įsigalioja įsiteisėjus taikos sutartį patvirtinusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai.

19. Taikos sutartis sudaryta 3 (trimis) vienodą teisinę galią turinčiais egzemplioriais, kurių vienas atiduodamas Pareiškėjai, antrasis – Atsakovei, trečiasis – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

20. Šalys pareiškia ir patvirtina, kad Šalims pasirašius šią Sutartį, ji Šalims turės įstatymo galią ir Šalims bus privaloma, o šią Taikos sutartį patvirtinus Teismui ji turės teismo sprendimo (res judicata) galią.“

Administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas