A-3050-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3050-756/2015

Teisminio proceso Nr. 4-45-3-00570-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui L. S., jo atstovui advokatui Pauliui Vinkleriui,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovui Jurij Albu,

vertėjui F. A. J.,

vertėjai A. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo (duomenys neskelbtini) piliečio L. S. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio L. S. prašymą pakartotinai svarstyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio L. S. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Švenčionių rajono apylinkės teisme gautas pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio L. S. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo (b. l. 1–3). Juo užsienietis prašo panaikinti 2015 m. balandžio 15 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjas sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) iki 2015 m. liepos 15 d.

Užsienietis nurodė, kad šiuo metu yra išnykęs jo sulaikymo pagrindas, Lietuvos Respublikoje jis yra teisėtai, todėl tolesnis jo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre pažeidžia tiek pareiškėjo teises, tiek Lietuvos Respublikos įstatymus. Rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 2 straipsnio 20 dalyje pateikta prieglobsčio prašytojo sąvoka, 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 4 dalimi bei nurodė, kad prašomo panaikinti teismo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas nebuvo pateikęs prieglobsčio prašymo Lietuvos Respublikoje ir įgijęs prieglobsčio prašytojo teisinio statuso.

Pareiškėjui tapus prieglobsčio prašytoju, nenustačius Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindų, tolesnis jo sulaikymas UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu. Jis taip pat nėra galimas, nes 2015 m. gegužės 7 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimo Nr. (15/6-8)15PR-58 (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas) priėmimas liudija, jog pareiškėjo prieglobsčio prašymas yra pagrįstas pakankamai rimtais motyvais, reikalaujančiais nuodugnaus bei išsamaus tyrimo.

Šuo sprendimu pareiškėjui buvo suteiktas laikinas teritorinis prieglobstis bei išduotas užsieniečio registracijos pažymėjimas, o tai patvirtina, jog pareiškėjas atvyko iš nesaugios šalies, jo prieglobsčio prašymas nėra akivaizdžiai nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad įvedus jo pirštų atspaudus į EURODAC informacinę sistemą sutapimų nerasta, kaip ir informacijos apie jo atžvilgiu paskelbtus (galiojančius) draudimus atvykti į Šengeno sutarties valstybių teritoriją. Pareiškėjas niekada nebuvo prašęsis prieglobsčio Europos Sąjungos valstybėse ir prieglobsčio procedūra nepiktnaudžiauja.

Pažymėjo, jog nors jo tapatybė (pilietybė) oficialiai dar nėra nustatyta, tai nesudaro pagrindo jo judėjimo laisvės suvaržymui, nes nei vienas iš UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje numatytų prieglobsčio prašytojų sulaikymo pagrindų nėra imperatyvaus pobūdžio. Taip pat, pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 6–9 punktuose nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo manyti, kad jis gali pasislėpti vengdamas grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

II. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 2 d. sprendimu (b. l. 25–26) pareiškėjo prašymo netenkino.

Teismas nustatė, jog nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2015 m. balandžio 15 d. pareiškėjas buvo suimtas kaip asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalyje, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu jis sulaikytas iki 2015 m. liepos 15 d. apgyvendinant Užsieniečių registracijos centre, dėl to, kad neteisėtai atvyko į Lietuvą ir neteisėtai joje yra. Teismas nurodė, jog nors Migracijos departamento sprendimas užsieniečiui yra palankus, tačiau šiuo metu nėra aiškūs motyvai, kuriais pareiškėjas grindžia savo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nėra nustatyta jo asmens tapatybė. Pažymėjo, kad pareiškėjui yra taikytinos Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies nuostatos, kadangi jo asmens tapatybė nenustatyta, į Lietuvą jis atvyko turėdamas tikslą susirasti geriau apmokamą darbą, t. y. jo prieglobsčio prašymas grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje nesusijusiais motyvais, ir yra pagrindas manyti, kad jis, piktnaudžiaudamas prieglobsčio nagrinėjimo procedūromis, gali bandyti išvengti išsiuntimo į savo kilmės valstybę. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo prašymo dėl prieglobsčio suteikimo priėmimas nagrinėti iš esmės nepanaikina Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto sulaikymo pagrindo – neteisėto užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką – buvimo. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad užsieniečio prašymas motyvuotas formaliu aspektu, jog priėmus jo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimui iš esmės jo buvimas Lietuvos Respublikoje neva tai tampa teisėtu ir jis negali būti sulaikomas, šiuo konkrečiu atveju nelaikytinas tinkamu pagrindu sprendžiant dėl jo sulaikymo panaikinimo, todėl pareiškėjo prašymo netenkino.

III. (duomenys neskelbtini) pilietis L. S. apeliaciniu skundu (b. l. 31–34) prašo panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo Užsieniečių registracijos centre.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalis įtvirtina asmens sulaikymo teisėtumo principą. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų.

2. UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje yra pateiktas baigtinis sąrašas atvejų, kai gali būti sulaikomi prieglobsčio prašytojo teisinį statusą turintys asmenys. Šių prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindų nebuvimas negali būti laikomas formaliu prašymo panaikinti sulaikymą pagrindu.

3. Vertinant, ar prieglobsčio prašytojas piktnaudžiauja prieglobsčio procedūra, turi būti nagrinėjamas užsieniečio elgesys po laikino teritorinio prieglobsčio Lietuvos Respublikoje jam suteikimo. Pareiškėjas po Migracijos departamento sprendimo priėmimo neatliko jokių veiksmų, kurie leistų manyti, kad jis piktnaudžiauja prieglobsčio suteikimo procedūra, ar kad yra tikimybė, jog jis galėtų neteisėtai išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes nares. Priešingai, užsienietis bendradarbiauja su kompetentingomis Lietuvos Respublikos institucijomis, teikia joms informaciją ir siekia kuo greitesnio galutinio sprendimo jo byloje priėmimo.

4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje nebuvo duomenų, patvirtinančių UTPĮ 113 straipsnio 4 dalyje numatytų pagrindų buvimą, būtiną prieglobsčio prašytojams taikant Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą sulaikymo pagrindą.

5. Nurodytas pareiškėjo sulaikymo pagrindas – nenustatyta jo asmens tapatybė – savaime negali būti sulaikymo pagrindu. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog užsienietis nebendradarbiautų su valstybės institucijomis dėl jo asmenybės nustatymo, taip pat nėra nustatyta Įstatymo 113 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytų aplinkybių, turinčių reikšmės pasislėpimo pavojui nustatyti. Asmens judėjimo laisvės suvaržymas vien dėl nenustatytos jo tapatybės yra nepagrįsta ir neproporcinga priemonė.

6. Teismo argumentą, neva pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvai yra akivaizdžiai nesusiję su persekiojimo pavojumi, paneigia Migracijos departamento sprendimo priėmimas, kuris buvo įmanomas tik susipažinus su pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvais ir nustačius, jog jo prašymas nėra laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu (UTPĮ 77, 78, 81 str.), taip pat tai, jog skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu buvo praėję beveik du mėnesiai nuo Migracijos departamento sprendimo priėmimo, taigi prieglobsčio prašymą nagrinėjanti institucija turėjo pakankamai laiko prieglobsčio prašymo motyvams patikslinti.

Užsieniečių registracijos centras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti bei palikti galioti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikoje klausimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo užsieniečiui ir jo neišsiuntimo ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos yra sprendžiamas vienos administracinės procedūros metu, tai atitinka 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 6 straipsnio 6 dalies nuostatą. Šį klausimą sprendžia Migracijos departamentas.

2. Pareiškėjo laisvė yra atimta tik remiantis įstatymu ir jame numatytais pagrindais, t. y. vadovaujantis UTPĮ 113 straipsniu. Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, numatyta, jog prieglobsčio prašytojas šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas tik siekiant nustatyti jo tapatybę (pilietybę) ir (arba) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį. Šio prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindo buvimą ginčijamame sprendime konstatavo ir Švenčionių rajono apylinkės teismas. Pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašą, jeigu prieglobsčio prašytojas neturi jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų, jo tapatybė bei kelionės maršrutas nustatomi Užsieniečių registracijos centre, o nustačius asmens tapatybę, apie tai nedelsiant informuojamas Migracijos departamentas.

3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gegužės 30 d. sprendime, byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR padarė išvadą, kad 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva Nr. 2003/9/EB, nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, ir 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva Nr. 2005/85/EB, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2005/85/EB) nedraudžia, jog trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsniu, būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti, ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog aplinkybė, kad Migracijos departamento sprendimu užsieniečiui suteikiamas laikinas teritorinis prieglobstis, pati savaime iš esmės nekeičia esminių aplinkybių, sietinų su pareiškėjo sulaikymo pagrįstumu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo Švenčionių rajono apylinkės teismas netenkino pareiškėjo L. S. prašymo pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo, teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje esančioje Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimo kopijoje nurodyta sprendimo data 2014 m. birželio 2 d. laikytina rašymo apsirikimu, nes iš sprendimo turinio akivaizdu, kad jis priimtas 2015 metais, ir ginčo dėl šios aplinkybės šalys nekelia.

Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties bei prieglobsčio suteikimo jiems klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (byloje aktuali 2014 m. gruodžio 9 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 1 d.).

Susipažinusi su bylos medžiaga, teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu užsienietis buvo sulaikytas Užsieniečių registracijos centre ne ilgiau kaip iki 2015 m. liepos 15 d. Įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu, o skundžiamu Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimu, vadovaujantis UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 113 straipsnio 4 dalimi, buvo netenkintas pareiškėjo prašymas pakartotinai svarstyti sprendimą dėl jo sulaikymo.

Iš užsieniečio asmens bylos nustatyta, jog Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartimi užsienietis buvo suimtas 1 mėnesiui įtariant jį padarius nusikaltimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, nes jis 2014 m. spalio 13 d. neleistinoje vietoje – ne per pasienio kontrolės punktą – tyčia neteisėtai perėjo iš (duomenys neskelbtini) Respublikos į Lietuvos Respubliką. Vėliau teismo nutartimis jo suėmimas tęsiamas iki 2015 m. balandžio 15 d., o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu jis buvo sulaikytas 3 mėnesiams apgyvendinant jį Užsieniečių registracijos centre.

Užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kurį Migracijos departamentas 2015 m. gegužės 7 d. sprendimu Nr. (15/6-12)15PR-58 priėmė nagrinėti iš esmės bei suteikė užsieniečiui laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Švenčionių rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 2 d. sprendimu, atmesdamas pareiškėjo prašymą, pažymėjo, kad šiuo metu dar nėra aiški užsieniečio asmens tapatybė, pareiškėjo nurodytas atvykimo iš kilmės šalies tikslas bei prieglobsčio prašymo pateikimo motyvai nėra susiję su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje, taip pat tuo, jog yra pagrindas manyti, kad piktnaudžiaudamas prieglobsčio procedūra užsienietis gali bandyti išvengti išsiuntimo į savo kilmės valstybę.

Užsieniečio sulaikymo pagrindus nustato UTPĮ 113 straipsnis. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienietis yra sulaikomas, jei jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 4 dalimi, prieglobsčio prašytojas šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu gali būti sulaikytas tik siekiant nustatyti ir (arba) patikrinti jo tapatybę (pilietybę) ir (arba) išsiaiškinti motyvus, kuriais grindžiamas jo prašymas suteikti prieglobstį (kai informacija dėl motyvų negalėtų būti gauta prieglobsčio prašytojo nesulaikius), taip pat kai jo prašymas suteikti prieglobstį grindžiamas su persekiojimo pavojumi kilmės šalyje akivaizdžiai nesusijusiais motyvais ar paremtas apgaule, arba kai prieglobsčio prašytojui nesuteiktas laikinas teritorinis prieglobstis ir įvertinus šio straipsnio 5 dalies 6–9 punktuose nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti siekdamas išvengti grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą byloje Nr. C-534/11 Mehmet Arslan prieš Policie ČR, kuriame šis teismas padarė išvadą, jog 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/9/EB, nustatančia minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, ir Direktyva 2005/85/EB nedraudžiama, kad trečiosios šalies pilietis, padavęs tarptautinės apsaugos prašymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2005/85/EB, po to, kai jis buvo sulaikytas remiantis Direktyvos 2008/115/EB 15 straipsniu (kurį atitinka UTPĮ 113 str. 2 d.), būtų toliau sulaikytas pagal nacionalinės teisės nuostatą, kai kiekvienu atveju įvertinus visas reikšmingas aplinkybes paaiškėja, kad šis prašymas pateiktas vien siekiant pavėlinti ar sutrukdyti įvykdyti sprendimą grąžinti ir kad objektyviai būtina sulaikymo priemonę palikti galioti, siekiant neleisti, kad atitinkamas asmuo visiškai išvengtų grąžinimo priemonės taikymo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, jog sulaikymas užsieniečiui, kaip jis yra apibrėžtas UTPĮ 2 straipsnio 32 dalyje, gali būti taikomas taip pat ir tuo atveju, kai jis yra pateikęs prašymą prieglobsčiui suteikti, jei egzistuoja Įstatymo 113 straipsnyje įtvirtinti pagrindai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. N858-90/2014).

Kalbant apie asmenų sulaikymą taip pat svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog bylos aplinkybės rodo, kad yra išlikę užsieniečio sulaikymo pagrindai, numatyti Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 4 dalyje. Įvertinus bylos medžiagą yra pagrindas spręsti, jog užsienietis nebendradarbiauja su valstybės institucijomis – neteisėtai atvykęs į Lietuvos Respubliką, Lietuvos Respublikos institucijoms prisistatė netikru vardu (galimai slepia savo asmens duomenis), prieglobsčio prašymą pateikė praėjus gan ilgam laiko tarpui po jo atvykimo į šalį, jau vykstant ikiteisminiam tyrimui baudžiamojoje byloje dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo ir yra pagrindas manyti, kad jis, piktnaudžiaudamas prieglobsčio nagrinėjimo procedūromis, gali bandyti išvengti išsiuntimo į savo kilmės valstybę. Kaip matyti iš teismo posėdžio metu prie bylos medžiagos prijungto (duomenys neskelbtini) ambasados Varšuvoje rašto, ambasadai siųstame laiške pareiškėjas nurodė, jog tikrasis jo vardas yra G. S.. Remdamasi pareiškėjo pateikta informacija, minėtu raštu ambasada patvirtino tik faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Šiuo atveju, teisėjų kolegija akcentuoja, jog negalima sutikti, kad pareiškėjo pilietybės nustatymas yra tolygus jo asmenybės nustatymui, taigi, šiuo metu pareiškėjo asmens tapatybė dar nėra nustatyta.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirminės apklausos metu pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, darytina išvada, kad užsienietis trukdo priimti sprendimą dėl jo grąžinimo į užsienio valstybę, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, įpareigojimo užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos arba jo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, būdamas nesulaikytas Užsieniečių registracijos centre jis gali pasislėpti vengdamas grąžinimo, išsiuntimo ar perdavimo ir pan. Tokiai išvadai pagrindą sudaro tai, jog, nesant galutinai nustatytai pareiškėjo asmens tapatybei, šiuo metu nėra baigtas ir ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje dėl neteisėto valstybės sienos perėjimo. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, jog šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, kad netaikant sulaikymo, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, užsienietis gali išvykti iš Lietuvos Respublikos, taip dar kartą pažeisdamas tiek Lietuvos Respublikos, tiek ir kitų valstybių migracijos ir kitus įstatymus.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja UTPĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 4 dalyje numatyti prieglobsčio prašytojo sulaikymo pagrindai, taip pat egzistuoja konkrečios aplinkybės, pagrindžiančios tai, kad užsienietis gali pasislėpti, todėl nėra pagrindo naikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą ir panaikinti pareiškėjui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu skirtą sulaikymą Užsieniečių registracijos centre.

Papildomai pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju sulaikymas pareiškėjui skirtas ne dėl buvimo prieglobsčio prašytoju, tačiau dėl didelės bandymo neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos tikimybės ir siekiant įgyvendinti draudimą piktnaudžiauti prieglobsčio sistema valstybėse narėse bei tam, jog būtų galima įgyvendinti Dublino sistemą.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir teisės aktų nuostatas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

(duomenys neskelbtini) piliečio L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė