A-502-1523-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1523/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03812-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 17.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (b. l. 1–4), prašydamas ištirti:

1) ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“ 1.2 punkto nuostata „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ atitinka teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

2) ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“ 1.2 punkto nuostata „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus“ atitinka Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – ir Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas) 11 straipsnio 3 dalies nuostatas bei teisėtumo principą, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta.

Pareiškime nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. kovo 17 d. priėmė sprendimą Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“ (toliau – ir Sprendimas), kuris atitinka visus norminio teisės akto kriterijus: yra taikomas individualiais požymiais neapibrėžtam asmenų ratui, jame suformuluotos daugkartinio naudojimo bendro pobūdžio elgesio taisyklės.

Vadovavosi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktu, Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi ir nurodė, jog teisę į socialinio būsto nuomą turi ne tik į atitinkamus sąrašus įrašyti asmenys, bet ir tie, kurie nėra sąrašuose, tačiau atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pareiškėjo nuomone, Sprendimo 1.2 punkto nuostata, expressis verbis nustatanti, kad butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik įrašytiems į socialinio būsto nuomos sąrašus, pažeidžia konstitucinius įstatymo viršenybės ir teisėtumo principus, nes nepagrįstai varžo judėjimo negalią turinčių asmenų, neįrašytų į sąrašus, tačiau turinčių teisę gauti socialinį būstą Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatytais atvejais, teises gauti būstą, pritaikytą judėjimo negalią turintiems asmenims.

Pareiškėjas manė, kad Sprendimo 1.2 punkte įtvirtintas skirtingas judėjimo negalią turinčių asmenų teisių į socialinį būstą, pritaikytą tokią negalią turintiems asmenims, nustatymas pagal tai, ar jie yra įrašyti į sąrašus, ar ne, nėra pagrįstas aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis, objektyviomis aplinkybėmis, todėl, atsižvelgiant į asmenų lygiateisiškumo, teisėtumo principus bei į įstatymo viršenybės principą, ši Sprendimo nuostata yra neteisėta.

Pabrėžė, jog Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 daliai bei teisėtumo principui taip pat prieštarauja ir Sprendimo 1.2 punkto nuostata „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus“. Šį vertinimą pareiškėjas grindė tuo, jog Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad sąrašų prioritetus nustato savivaldybės taryba, pirmumą teikdama buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui. Sąrašų prioritetai nustatyti Sprendimo 1.1 punkte, o 1.1.3 punkte nurodyta, kad našlaičiams ar likusiems be tėvų globos asmenims (šeimoms) yra skiriamas didžiausias procentas (25 proc.) socialinio būsto fonde esančių butų. Kita vertus, Sprendimo 1.2 punkte nurodyta, kad butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus. Taigi šie butai yra socialinio būsto fonde, tačiau skirstant socialinius butus pagal sąrašus jie nėra įtraukiami (įskaičiuojami) į bendrą neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašui ar kitiems sąrašams skirtų butų skaičių, o kartu ir į socialinio būsto paskirstymo pagal sąrašus procentus. Vadinasi kiekvienam sąrašui yra skiriamas Sprendimo 1.1.1–1.1.6 punktuose nurodytas procentas socialinio būsto fonde esančių butų (neįskaitant Sprendimo 1.2 punkte nurodytų butų) ir papildomai gali būti skiriami 1.2 punkte nurodyti butai. Dėl nurodyto reguliavimo faktiškai nėra įmanoma nustatyti, koks galutinis procentas socialinio būsto fonde esančių butų yra skiriamas kiekvienam sąrašui, o tai reiškia, kad Sprendimo 1.2 punktu yra sukuriamos prielaidos pakeisti Sprendimo 1.1.1–1.1.6 punktuose nustatytus sąrašų prioritetus ir galimai pažeisti imperatyvią Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatą, nustatant sąrašų prioritetus pirmumą teikti buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui.

Pareiškėjas nurodė, jog savivaldybės tarybos sprendimas, kuriame nustatomi sąrašų prioritetai, turi būti konkretus, aiškus, nedviprasmiškas ir neturi kelti abejonių dėl jo turinio bei taikymo. Atitinkamai, pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 28 d. teikimu Nr. 1T-20 pasiūlė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai svarstyti Sprendimo 1.2 punkto panaikinimo ar pakeitimo, suderinant su anksčiau nurodytais teisės aktais, klausimą. Artimiausias Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdis įvyko 2013 m. rugsėjo 11 d., tačiau į šio posėdžio darbotvarkę klausimas dėl Sprendimo pakeitimo nebuvo įtrauktas, o prašymo pratęsti teikimo įvykdymo terminą nebuvo.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškimą (b. l. 7–11, 25–29) prašė jį atmesti.

Paaiškino, jog laikantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies reikalavimų buvo parengtas Sprendimas, kuriuo nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų buvo paskirstytas socialinio būsto, suteikiamo eilės tvarka pagal nustatytus sąrašus, fondas. Sprendimu reglamentuojamas socialinio būsto fondo paskirstymas būtent pagal sąrašus, o ginčijamas Sprendimas nereglamentuoja atvejų, kai socialinis būstas nuomojamas ne eilės tvarka, todėl nėra niekaip susijęs ir neturi įtakos socialinio būsto nuomai ne eilės tvarka. Asmenims, kurie neįrašyti į socialinio būsto nuomos sąrašus, tačiau atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas, socialinis būstas nuomojamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 1-1640 patvirtinto Socialinio būsto nuomos asmenims (šeimoms), neįrašytiems į asmenų ir šeimų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašus, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nustatyta tvarka. Tokių asmenų teisės nėra pažeidžiamos ir, vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalies reikalavimais, socialinis būstas jiems nuomojamas atskira Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka. Taigi socialinio būsto nuoma eilės tvarka ir ne eilės tvarka, laikantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo reikalavimų, reglamentuojama skirtingais teisės aktais. Išnuomojant socialinį būstą Tvarkos aprašo 5.4 punkte nustatytais atvejais pirmenybė teikiama vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims, taigi esamu reglamentavimu yra užtikrinamos visų asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ne eilės tvarka, įskaitant ir vienišų judėjimo negalią turinčių asmenų, teisės ir interesai.

Atsakovas nurodė, kad reaguojant į pakeistą Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog išnuomojant socialinį būstą pirmenybė teikiama šeimoms ir asmenims, įrašytiems į buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašą, buvo priimtas Sprendimas, kuriame socialinio būsto fondas buvo paskirstytas taip, kad pirmumo teisė atitektų buvusiems našlaičiams ar be tėvų likusiems asmenims. Sprendimo 1.1.3 punkte nurodyta, kad našlaičiams ar likusiems be tėvų globos asmenims (šeimoms) yra skiriamas didžiausias procentas (25 proc.) socialinio būsto fonde esančių butų, taigi jis atitinka teisės aktų reikalavimus.

Atsakovo nuomone, judėjimo negalia skiriasi nuo kitų negalios formų, kadangi jai esant yra apribota asmens galimybė judėti, todėl svarbu pritaikyti gyvenamąją aplinką asmens poreikiams ir garantuoti normalias gyvenimo sąlygas šią negalią turinčiam asmeniui. Ne kiekvienas būstas judėjimo negalią turintiems asmenims yra tinkamas, be to, ne kiekvienas butas gali būti pritaikomas judėjimo negalią turintiems asmenims. Tinkami butai paprastai turi būti pirmame aukšte, o visiškai neprotinga būtų nuomoti socialinį būstą aukštesniuose aukštuose daugiabučiuose namuose, kuriuose nėra lifto, nes tokiu atveju asmeniui būtų suvaržyta judėjimo laisvė.

Pažymėjo, kad Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog šeimų ir asmenų, turinčių teisę į socialinį būstą, sąrašai sudaromi pagal prašymo įregistravimo savivaldybės vykdomojoje institucijoje datą, o ne pagal negalios pobūdį. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas nereglamentuoja, kaip turėtų būti nuomojami butai, pritaikyti gyventi asmenims, turintiems būtent judėjimo negalią, nors tai turėtų būti padaryta, kadangi būtent judėjimo negalią turintiems asmenims turi būti skiriamas jiems pritaikytas būstas, kuris dėl objektyvių priežasčių yra ribotas. Atitinkamai, atsirado būtinybė nustatyti socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus tvarką, įvertinant specialiai pritaikytų butų nuomą. Jei šie butai būtų įtraukiami į neįgaliems asmenims (šeimoms) išnuomojamų butų procentus būtų pažeistas teisingumo principas, nes pirmenybė būtų suteikta asmeniui, esančiam eilės priekyje, neatsižvelgiant į jo negalios formą, o tai reikštų, kad būstai, pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims, turėtų būti nuomojami ir turintiems kitokią negalios formą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu (b. l. 55–61) pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje pareiškimą tenkino. Teismas pripažino Sprendimo 1.2 punkto nuostatą „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ prieštaraujančia Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 daliai, teisėtumo ir įstatymo viršenybės principams, Sprendimo 1.2 punkto nuostatą „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus“ prieštaraujančia Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 daliai ir teisėtumo principui. Pripažino, kad panaikintas Sprendimo 1.2 punktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto dalies pripažinimo neteisėtu. Teismas taip pat įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Vilniaus diena“.

Teismas nustatė, kad Sprendimas laikytinas norminiu teisės aktu, kadangi jis yra visuotinai privalomas, bendro pobūdžio, nevienkartinio taikymo, nustato elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei ir yra viešai paskelbtas. Atitinkamai, atsižvelgęs į tai, kad prašomas ištirti aktas atitiko norminio akto sąvoką, jis nebuvo panaikintas, o į teismą dėl norminio akto ištyrimo kreipėsi teisės aktuose nustatytas subjektas, teismas pradėjo akto tyrimą.

Kiek tai susiję su Sprendimo 1.2 punkto nuostatos „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ nurodytu neatitikimu teisėtumo bei įstatymo viršenybės principams, teismas nurodė, jog Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad savivaldybės gyvenamosios patalpos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išnuomojamos ir neįrašytoms į šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus šeimoms ir asmenims, netekusiems būsto dėl gaisrų, potvynių, stiprių vėjų ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise neturi kito tinkamo gyventi būsto, šeimoms, auginančioms penkis ir daugiau vaikų, ir šeimoms, kurioms vienu kartu gimsta trys ar daugiau vaikų, taip pat vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims. Atitinkamai, teisę į socialinio būsto nuomą turi ne tik į atitinkamus sąrašus įrašyti asmenys, bet ir sąrašuose nesantys vieniši judėjimo negalią turintys asmenys, t. y. tie, kurie atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismas pabrėžė, jog Sprendimo 1.2 punkte expressis verbis nustačius, kad butai, pritaikyti asmenims, turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai, tai neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo, pagal kurį teisę gauti gyvenamąsias patalpas turi ir asmenys, neįrašyti į sąrašus, t. y. vieniši judėjimo negalią turintys asmenys.

Teismo nuomone, tokiu reguliavimu sudaromas teisinis neaiškumas, kadangi Sprendimo 1.2 punkte įtvirtinus sąlygą, kad butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik įrašytiems į socialinio būsto nuomos sąrašus, sudaro prielaidą manyti, jog ir asmuo, kuris yra vienišas ir turi judėjimo negalią, taip pat privalo būti į tokį sąrašą įrašytas, nors Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas tokio reikalavimo nenustato.

Teismas pastebėjo, jog Sprendimo 1.2 punktas nustato, kas gali gauti būstą, pritaikytą turintiems judėjimo negalią, o Tvarkos aprašas detalizuoja būsto suteikimo tvarką neįrašytiems į sąrašus asmenims. Sprendime nėra nuorodos į Tvarkos aprašą, taigi vienišam asmeniui, turinčiam judėjimo negalią, susipažinus su Sprendimo tekstu, sudaroma prielaida manyti, jog jis privalo būti įrašytas į sąrašą. Toks teisinis reguliavimas nėra pateisinamas, kadangi jis yra klaidinantis. Teismas pabrėžė, jog priimant teisės aktus ir įgyvendinant Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 15 punktu pavestą funkciją turi būti laikomasi įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas laikė, kad Sprendimo 1.2 punkto nuostata „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui. Teismas pabrėžė, jog atsakovas, įgyvendindamas jam pavestas funkcijas, neturėjo diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą. Atitinkamai, teismas konstatavo, jog Sprendimo 1.2 punkto nuostata „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ neatitinka teisėtumo bei įstatymo viršenybės principų, todėl naikintina.

Kiek tai susiję su Sprendimo 1.2 punkto nuostatos „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus” nurodytu neatitikimu Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatai bei teisėtumo principui, teismas nurodė, jog pagal Sprendimą butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nėra įtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus.

Teismas pabrėžė, jog Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Sąrašų prioritetus nustato savivaldybės taryba, pirmumą teikdama buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui. Sprendimo 1.1 punkte įtvirtinti sąrašų prioritetai ir procentine išraiška nurodyta, kuriam sąrašui skiriama didžiausia socialinio būsto fonde esančių butų dalis. Pagal Sprendimo 1.1.3 punktą našlaičiams ar likusiems be tėvų globos asmenims (šeimoms) yra skiriamas didžiausias procentas (25 proc.) socialinio būsto fonde esančių butų, o pagal 1.1.4 punktą – neįgaliems asmenims (šeimoms) skiriama 20 proc. socialinio būsto fonde esančių butų. Kita vertus, pagal Sprendimo 1.2 punktą butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus. Atsižvelgęs į nurodytas nuostatas teismas sprendė, jog butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, yra socialinio būsto fonde, tačiau skirstant socialinius butus pagal sąrašus jie nėra įtraukiami (įskaičiuojami) į bendrą neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašui ar kitiems sąrašams skirtų butų skaičių, taip pat ir į socialinio būsto paskirstymo pagal sąrašus procentus. Vadinasi kiekvienam sąrašui yra skiriamas Sprendimo 1.1.1–1.1.6 punktuose nurodytas procentas socialinio būsto fonde esančių butų ir papildomai gali būti skiriami Sprendimo 1.2 punkte nurodyti butai.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog atsakovui nustačius tokį reguliavimą faktiškai nėra įmanoma nustatyti, koks galutinis procentas socialinio būsto fonde esančių butų yra skiriamas kiekvienam sąrašui, o tai reiškia, kad Sprendimo 1.2 punktu yra sukuriamos prielaidos pakeisti Sprendimo 1.1.1–1.1.6 punktuose nustatytus sąrašų prioritetus ir pažeisti imperatyvią Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad pirmumas turi būti teikiamas buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui.

Teismo vertinimu, atsakovo Sprendimas dėl nurodytos 1.2 punkto nuostatos tapo dviprasmiškas ir tokiu reguliavimu nėra užtikrinama Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga savivaldybės tarybai nustatant sąrašų prioritetus, pirmumą teikti buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui. Taigi Sprendimo 1.2 punkto nuostata „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus“ neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus dėl Sprendimo 1.2 punkto atitikties Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 daliai, teismas sprendė, jog aptariamos nuostatos taip pat prieštarauja ir teisėtumo principui.

Teismas nurodė, kad atsakovo argumentas, jog, jeigu butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, būtų įtraukiami į neįgaliems asmenims (šeimoms) išnuomojamų butų procentus, būtų pažeistas teisingumo principas, nes pirmenybė būtų suteikta asmeniui, esančiam eilės priekyje, neatsižvelgiant į jo negalios formą, o tai reikštų, kad būstai, pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims, turėtų būti nuomojami ir kitokią negalios formą turintiems žmonėms, šiuo atveju nekeičia įstatyme nustatytos pareigos teikti pirmenybę našlaičiams ir vaikams, likusiems be tėvų globos. Tai, kad įstatymas nereglamentuoja, kaip turėtų būti nuomojami butai, pritaikyti gyventi asmenims, turintiems būtent judėjimo negalią, nereiškia, kad savivaldybė savo priimtais teisės aktais gali nustatyti tokią tvarką, kuri neatitinka įstatymuose nustatytų taisyklių dėl pirmenybės teikimo našlaičiams ir vaikams, likusiems be tėvų globos. Savivaldybė, paskirstydama butus neįgaliesiems (turintiems judėjimo negalią ir turintiems kitokią negalią), neturi pažeisti cituotos imperatyvios įstatymo nuostatos, o tarybos priimtas sprendimas, kuriuo paskirstomas socialinio būsto fondas, turi būti toks, kad nekiltų dviprasmybių, jog pirmumas teikiamas ne našlaičiams ir vaikams, likusiems be tėvų globos.

Atitinkamai, teismas nurodė, jog Sprendimo 1.2 punkto nuostata „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus“ neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatos bei teisėtumo principų.

Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nustatyti, kad panaikinta norminio administracinio akto dalis negali būti taikoma nuo jo priėmimo dienos, todėl nurodė, kad panaikintas Sprendimo 1.2 punktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto dalies pripažinimo neteisėtu.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba padavė apeliacinį skundą (b. l. 63–69), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, pateiktais atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą. Papildomai nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė pakankamų argumentų bei motyvų, sudarančių pagrindą tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Teismas neįsigilino į ginčo esmę bei jo tenkinimo pasekmes, į esamą teisinį reglamentavimą.

2. Atsakovas skirtingais teisės aktais reguliuoja socialinio būsto nuomą eilės tvarka ir ne eilės tvarka. Vadovaujantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies reikalavimais, Vilniaus miesto savivaldybėje buvo parengtas Sprendimas, kuriuo buvo paskirstytas socialinio būsto, suteikiamo eilės tvarka, pagal nustatytus sąrašus, fondas. Tiek Sprendimo pavadinimas, tiek jo tekstas nurodo, kad Sprendime reglamentuojama socialinio būsto nuoma eilės tvarka ir nesudaro prielaidų manyti, kad šiuo teisės aktu, kaip nors įtakojama socialinio būsto nuoma ne eilės tvarka. Kita vertus, asmenims, kurie neįrašyti į sąrašus socialinio būsto nuomai, tačiau atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatas, socialinis būstas nuomojamas Tvarkos aprašo nustatyta tvarka. Ši tvarka išsamiai reglamentuoja, kokiais atvejais, kokiems asmenims, kokia tvarka socialinis būstas suteikiamas ne eilės tvarka.

3. Remiasi Tvarkos aprašo 1, 2, 5.4, 5.5 punktais ir nurodo, jog esamu reglamentavimu yra užtikrinamos visų asmenų, turinčių teisę į socialinio būsto nuomą ne eilės tvarka, įskaitant ir vienišų judėjimo negalią turinčių asmenų, teisės ir interesai.

4. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimti sprendimai įgyvendina Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas ir reguliuoja būtent tokius santykius ir tose ribose, kurias ir numato Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Šiuo atveju nebuvo sukuriamos naujos teisės normos, kurios konkuruotų su įstatymo nuostatomis.

5. Pažymi, jog nėra pagrindo teigti, kad kaip nors yra pažeidžiamos buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų teisės. Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat pripažino, kad skundų iš tokių asmenų nėra gauta ir nėra žinomas nei vienas atvejis, kai buvo pažeista šių asmenų pirmumo teisė į socialinio būsto nuomą.

6. Pabrėžia, jog atsakovas paskirstydamas butus neįgaliesiems nepažeidžia imperatyvių nuostatų, o tik nustatytose ribose, atsižvelgdamas į negalios pobūdį, numato tvarką, kaip nuomojami butai būtent vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas numato, kad socialinio būsto nuomos tvarką nustato savivaldybės taryba, vadinasi, ji turi teisę įstatymo numatytose ribose reguliuoti socialinio būsto nuomos tvarką atsižvelgiant į konkrečius atvejus, taip pat turi ir pareigą užtikrinti, kad nebūtų pažeistos nei vienos iš suinteresuotų grupių interesai ir teisės.

7. Remiasi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, kad dėl objektyvių priežasčių atsirado būtinybė nustatyti socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus tvarką, įvertinant specialiai pritaikytų butų nuomą. Jei šie butai būtų įtraukiami į neįgaliems asmenims (šeimoms) išnuomojamų butų procentus būtų pažeistas teisingumo principas. Visų pirma pirmenybė būtų suteikta asmeniui, esančiam eilės priekyje, neatsižvelgiant į jo negalios formą, o tai reikštų, kad būstai, pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims, turėtų būti nuomojami ir kitokią negalios formą turintiems asmenims.

8. Pažymi, jog nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas (toliau – ir Teisėkūros pagrindų įstatymas) ir visi įsiteisėję administracinių teismų sprendimai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo registruojami ir skelbiami Teisės aktų registre ir už nurodytų teismų procesinių sprendimų perdavimą registruoti ir paskelbti Teisės aktų registre atsakinga Nacionalinė teismų administracija. Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 117 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad ABTĮ numato teismui galimybę įpareigoti teismo sprendimą paskelbti ir spaudos leidinyje, tačiau įsiteisėjusio teismo sprendimo skelbimas spaudos leidinyje nėra privalomas ir turėtų būti taikomas išimtinais atvejais, kai tai objektyviai būtina. Šioje byloje teismas nemotyvavo ir nenurodė, kodėl šiuo atveju yra būtina įsiteisėjusį teismo sprendimą skelbti ne tik Teisės aktų registre, bet ir spaudos leidinyje. Toks sprendimas sukuria papildomą finansinę naštą atsakovui ir turėtų būti panaikintas.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 74–77) prašo apeliacinį skundą atmesti, pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje numatyta Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pareiga paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre, nurodant, kad teismo sprendimas skelbiamas Teisės aktų registre. Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais, pateiktais pareiškėjo pareiškime. Papildomai nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

1. Byloje ginčas yra kilęs dėl to, kad, įvertinus Sprendimo turinį, darytina išvada, jog neįgaliesiems asmenims yra nustatytos nevienodos teisės gauti būstą, pritaikytą judėjimo negalią turintiems asmenims. 2010 m. birželio 30 d. sprendime būstai, pritaikyti judėjimo negalią turintiems asmenims, neminimi. Tuo tarpu ginčijamo Sprendimo 1.2 punkte expressis verbis nustatyta, kad butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai. Vertinant šių dviejų savivaldybės tarybos sprendimų nuostatas galima daryti išvadą, kad judėjimo negalią turintiems asmenims, kurie nėra įrašyti į socialinio būsto nuomos sąrašus, tačiau pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) 11 straipsnio 6 dalies nuostatas turi teisę į socialinio būsto nuomą ne eilės tvarka, būstas, pritaikytas judėjimo negalią turintiems asmenims, nenuomojamas. Pareiškėjo nuomone, toks atsakovo nustatytas diferencijavimas nėra grindžiamas visuomeninių santykių subjektų objektyviais skirtumais ir pažeidžia lygiateisiškumo, teisėtumo ir įstatymo viršenybės principus.

2. Tuo atveju, jei Sprendimo 1.2 punktas, kaip teigia atsakovas, reglamentuoja tik tokius socialinio būsto nuomos atvejus, kai asmenys yra įrašyti į sąrašus, tai nesuprantama ir neaišku, kodėl jame yra įrašyta nuostata „tik įrašytiems į sąrašus“ (t. y. kodėl naudojant dalelytę „tik“ pabrėžiama, kad būstas nuomojamas tik įrašytiems į sąrašus, juolab, kad vertinant šios normos turinį galima daryti išvadą, kad ja nėra siekiama išskirti tik vieną konkretų sąrašą, o tik nurodoma, kad teisę į tokį būstą turi į bet kurį iš Sprendimo 1.1 punkte nurodytų sąrašų įrašyti asmenys). Toks reglamentavimas sukuria teisinį neaiškumą, klaidina ir sudaro prielaidas netinkamam šios normos taikymui.

3. Remiasi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi ir nurodo, jog įstatymų leidėjas nustatė aiškią ir konkrečią socialinio būsto, nuomojamo į sąrašus įrašytiems asmenims, nuomos tvarką – būstas nuomojamas pagal sudarytus sąrašus laikantis eiliškumo, pirmumą teikiant našlaičių ar likusių be tėvų globos asmenų sąrašui, ir nenumatė išimčių, kada šios tvarkos galima nesilaikyti. Atitinkamai, atsakovo argumentai, kad socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus tvarką galima koreguoti atsižvelgiant į specialiai pritaikytus butus, nepagrįsti.

4. Pareiškėjas remiasi ABTĮ 117 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog priimtas Sprendimas buvo paskelbtas vietos spaudoje, todėl teismo įpareigojimas įsiteisėjusį teismo sprendimą paskelbti ir vietos spaudoje yra pagrįstas ir teisėtas. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog už teismų procesinių sprendimų perdavimą registruoti ir paskelbti Teisės aktų registre atsakinga Nacionalinė teismų administracija, o ne subjektas, dėl kurio norminio administracinio akto teisėtumo yra priimtas teismo sprendimas, turėtų būti koreguojama teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kuri įpareigoja Vilniaus miesto savivaldybės tarybą teismo sprendimą paskelbti Teisės aktų registre. Teismo sprendimo rezoliucinę dalį būtina koreguoti ir atsižvelgiant į ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas norminio administracinio akto teisėtumo klausimas. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje inicijavo administracinę bylą, prašydamas ištirti:

1) ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“ 1.2 punkto nuostata „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ atitinka teisėtumo bei įstatymo viršenybės principus, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta;

2) ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“ 1.2 punkto nuostata „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus“ atitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatas bei teisėtumo principą, o pripažinus prieštaraujančia – laikyti ją panaikinta.

Teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 110 straipsnio 2 dalį pareiškėjas – subjektas, turintis teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti savivaldybių administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų atitiktį įstatymams, Vyriausybės norminiams aktams. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies nuostatas norminis administracinis aktas yra vienas iš norminių teisės aktų rūšių (greta įstatymų ir kitų teisės aktų). Norminis teisės aktas yra teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką ir kartu apibrėžia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 17 d. sprendimas Nr. 1-1447 „Dėl socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus“ atitinka norminio administracinio akto požymius: tai daugkartinio taikymo aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Pagal jį priėmusį subjektą, akto pobūdį bei reglamentuojamus santykius šis aktas pripažintinas norminiu teisės aktu ABTĮ prasme. Be to, pažymėtina, jog byloje nekyla ginčo dėl Sprendimo ar jo atskirų nuostatų norminio pobūdžio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu atskirai nepasisako. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, atitinkamų Sprendimo nuostatų teisėtumas gali būti tiriamas ABTĮ II skyriaus šešioliktojo skirsnio nustatyta tvarka.

Ginčijamo Sprendimo 1.2 punktas nustato, jog butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir pateikusiems medicininę pažymą apie specialiųjų poreikių tenkinimo būtinumą. Šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus.

Dėl Sprendimo 1.2 punkto nuostatos „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ atitikimo teisėtumo bei įstatymo viršenybės principams

Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalis nustato, jog savivaldybės gyvenamosios patalpos savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išnuomojamos ir neįrašytoms į šio straipsnio 2 dalyje nurodytus sąrašus šeimoms ir asmenims, netekusiems būsto dėl gaisrų, potvynių, stiprių vėjų ar kitų nuo žmogaus valios nepriklausančių aplinkybių, kurie Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise neturi kito tinkamo gyventi būsto, šeimoms, auginančioms penkis ir daugiau vaikų, ir šeimoms, kurioms vienu kartu gimsta trys ar daugiau vaikų, taip pat vienišiems judėjimo negalią turintiems asmenims. Savivaldybės tarybos nustatyta tvarka informacija apie šioje dalyje nurodytais atvejais išnuomotas gyvenamąsias patalpas viešai skelbiama savivaldybės tinklalapyje.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, jog Sprendimo 1.2 punkte įtvirtinus sąlygą, kad butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik įrašytiems į socialinio būsto nuomos sąrašus, sudaro prielaidą manyti, jog ir asmuo, kuris yra vienišas ir turi judėjimo negalią, taip pat privalo būti įtrauktas į tokį sąrašą, todėl šioje dalyje Sprendimo 1.2 punktas prieštarauja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 daliai.

Pirmiausiai pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra pabrėžęs būtinybę viešojo administravimo subjektams laikytis įstatymų viršenybės principo, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2011 m. gegužės 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-14/2011). Taip pat savo veikloje institucijos turi vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir VAĮ), kurio 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog vienas iš viešojo administravimo principų, kuriais vadovaujasi viešojo administravimo subjektai savo veikloje, yra įstatymo viršenybės principas, reiškiantis kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Be to, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d., 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimai). Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis. Poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, jie turi būti priimami remiantis įstatymais, nes poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Ginčijamo Sprendimo 1.2 punkto turinys suponuoja, jog butai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią, nuomojami tik Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytiems asmenims, t. y. tik įrašytiems į sąrašus. Tai reiškia, jog asmuo, kuris yra vienišas ir turi judėjimo negalią, taip pat privalo būti įrašytas į sąrašą, nors minėto straipsnio 6 dalyje yra nustatyti atvejai kada asmeniui, neįrašytam į minėtus sąrašus, gali būti išnuomojamas būstas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Sprendime nėra nuorodos į Tvarkos aprašą, kuris detalizuoja būsto suteikimo tvarką neįrašytiems į sąrašus asmenims. Taigi vienišam asmeniui, turinčiam judėjimo negalią, susipažinus su Sprendimo tekstu, sudaroma prielaida manyti, jog jis privalo būti įrašytas į sąrašą. Toks teisinis reguliavimas nėra pateisinamas, kadangi jis šiuo atveju yra klaidinantis. Be to, pažymėtina, jog minėtas Tvarkos aprašas detalizuoja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalį, t. y. Tvarkos apraše nėra konkretizuojama, ar tam tikri būstai yra nenuomojami asmenims, neįrašytiems į sąrašus, o Sprendime yra expressis verbis išskirti būstai, pritaikyti asmenims (šeimoms), turintiems judėjimo negalią. Atsižvelgusi į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog minėtos Sprendimo 1.2 punkto nuostatos „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ prieštarauja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 daliai.

Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktu, vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumas. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgus į anksčiau nurodytus argumentus dėl Sprendimo 1.2 punkto atitikties Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatoms, darytina išvada, kad šio punkto nuostata „tik įrašytiems į sąrašus socialinio būsto nuomai ir“ taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui.

Dėl Sprendimo 1.2 punkto nuostatos „šie butai neįtraukiami į socialinio būsto fondo paskirstymo pagal sąrašus procentus“ atitikimo Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatoms bei teisėtumo principui

Ginčijamo Sprendimo 1.1 punktas nustato, kad nuomojamo socialinio būsto fondas paskirstomas pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintus sąrašus. 1.1.1-1.1.6 punktuose įtvirtinti sąrašų prioritetai ir procentine išraiška nurodyta, kuriam sąrašui skiriama didžiausia socialinio būsto fonde esančių butų dalis.

Remiantis Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi savivaldybės socialinio būsto fondas – savivaldybei nuosavybės teise priklausantys, taip pat patikėjimo teise jos valdomi gyvenamieji namai, jų dalys, butai (ir kitos tinkamos gyventi patalpos), skirti nuomoti šeimoms ir asmenims, turintiems teisę į socialinį būstą.

Remiantis minėta nuostata matyti, jog Sprendimo 1.2 punkte nurodyti būstai yra socialinio būsto fonde, tačiau ginčijamo Sprendimo 1.2 punktas nustato, jog skirstant socialinius butus pagal sąrašus, jie nėra įtraukiami (įskaičiuojami) į bendrą neįgaliųjų asmenų (šeimų) sąrašui ar kitiems sąrašams skirtų butų skaičių, taip pat ir į socialinio būsto paskirstymo pagal sąrašus procentus. Vadinasi, kiekvienam sąrašui yra skiriamas Sprendimo 1.1.1–1.1.6 punktuose nurodytas procentas socialinio būsto fonde esančių butų ir papildomai gali būti skiriami Sprendimo 1.2 punkte nurodyti butai. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog savivaldybei nustačius tokį reguliavimą, faktiškai nėra įmanoma nustatyti, koks galutinis procentas socialinio būsto fonde esančių butų yra skiriamas kiekvienam sąrašui, o tai reiškia, kad Sprendimo 1.2 punktu yra sukuriamos prielaidos pakeisti Sprendimo 1.1.1–1.1.6 punktuose nustatytus sąrašų prioritetus ir pažeisti imperatyvią Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostatą, kad pirmumas turi būti teikiamas buvusių našlaičių ar be tėvų globos likusių asmenų sąrašui. Taigi, aptariamos Sprendimo 1.2 punkto nuostatos taip pat prieštarauja ir teisėtumo principui.

Dėl pareiškėjo reikalavimo pakeisti pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį atsižvelgiant į ABTĮ 116 straipsnio 1 dalį ir Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 2 dalį.

ABTĮ 116 straipsnio 1 dalis nustato, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Teisėkūros pagrindų įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustato, jog už šio straipsnio 1 dalyje nurodytų teismų procesinių sprendimų perdavimą registruoti ir paskelbti Teisės aktų registre atsakinga Nacionalinė teismų administracija. Duomenis Teisės aktų registrui Nacionalinė teismų administracija teikia Teisėjų tarybos nustatyta tvarka, suderinta su Teisės aktų registro valdytoju.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad panaikintas Sprendimo 1.2 punktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai bus paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto dalies pripažinimo neteisėtu ir rezoliucinėje dalyje įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Vilniaus diena“.

Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo reikalavimu pakeisti pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį: „įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Vilniaus diena“ ir išdėstyti ją taip: „įpareigoti Nacionalinę teismų administraciją institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre“.

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas kaip nepagrįstas, pareiškėjo reikalavimas pakeisti pirmosios instancijos teismo rezoliucinę dalį tenkinamas ir pirmosios instancijos teismo rezoliucinė dalis dalyje dėl atsakovo įpareigojimo paskelbti teismo sprendimą keistina – įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės tarybą institucijos lėšomis paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Vilniaus diena“.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį dalyje dėl atsakovo įpareigojimo paskelbti teismo sprendimą išdėstyti taip:

„Pavesti Nacionalinei teismų administracijai, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos lėšomis, paskelbti įsiteisėjusį teismo sprendimą Teisės aktų registre ir leidinyje „Vilniaus diena“.“

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė