2K-357/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-357/2014

Teisminio proceso numeris: 1-20-2-00007-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.28.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

išteisintajam L. C.,

išteisintojo gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui,

nukentėjusiosios I. V. atstovui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios I. V. atstovo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: L. C. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

I. V. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu L. C. buvo nuteistas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant L. C. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš L. C. nukentėjusiajai I. V. priteista 29 913,98 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1320 Lt atstovavimo išlaidų.

Turtinę žalą įpareigota atlyginti per dvejus metus dešimt mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovo advokato, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti,

n u s t a t ė :

L. C. buvo kaltinamas, pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl to, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, suvokdamas savo veiksmų neteisėtą pobūdį, savavališkai vykdė nukentėjusiosios I. V. ginčijamą, bet nerealizuotą savo tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ir teisėtiems interesams, būtent: žinodamas, kad namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), antrąjį aukštą savo lėšomis yra įsirengusi I. V., kad paveldėjimo dokumentai yra įstatymiškai nesutvarkyti ir kad dalis šio namo įstatymiškai priklauso I. V., 2010 m. gruodžio 10 d. išgriaudamas vidinę namo sieną, skyrusią patekimą iš pirmojo į antrojo aukšto patalpas, I. V. padarė 5100 Lt turtinę žalą, 2010 m. gruodžio 11 d. išimdamas visus penkis namo pirmojo aukšto langus bei vienerias duris, I. V. padarė bendrą 3000 Lt turtinę žalą; nupjaudamas šilumos tiekimo vamzdžius, padarė nukentėjusiajai bendrą 6000 Lt turtinę žalą; išlauždamas antrojo aukšto virtuvės ir kambario duris padarė jai bendrą 2500 Lt turtinę žalą; apsigyvendamas antrojo aukšto – I. V. įrengtose patalpose, ten sugadindamas laminuotas grindis, padarė 1000 Lt turtinę žalą; sugadindamas medinius laiptus – padarė 1000 Lt turtinę žalą; sukraudamas drabužius į šiukšlių maišus ir padarydamas netinkamus juos dėvėti, padarė bendrą 1800 Lt turtinę žalą; išmesdamas pirmojo aukšto vonią padarė 500 Lt turtinę žalą; taip name sudarydamas I. V. šeimai neįmanomas gyventi sąlygas, savavališkai vykdė ginčijamą savo tariamą teisę į namo dalį, kurioje gyveno I. V., o suniokodamas bendrą ir asmeninį I. V. turtą padarė I. V. bendrą 20 900 Lt turtinę žalą ir didelę žalą jos teisėms ir asmeniniams interesams.

Kauno apylinkės teismas 2013 m. liepos 8 d. nuosprendžiu L. C. nuteisė pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savo išvadą motyvuodamas tuo, kad L. C. kaltė be nuoseklių ir argumentuotų nukentėjusiosios I. V., liudytojų A. G., E. V., E. Č., T. J., V. S., A. A. parodymų, taip pat įrodyta akistatos tarp nukentėjusiosios ir L. C. protokolu, įvykio vietos apžiūros protokolu ir visa kita bylos medžiaga.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai neišnagrinėjo bylos ir pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktus, 5 dalį. t. y. priėmė nemotyvuotą sprendimą. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kokie bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai patvirtina, jog nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, kokios liudytojų nurodytos aplinkybės paneigia nuteistojo parodymus. Teismas aprašomojoje nuosprendžio dalyje tik nurodė liudytojų parodymų turinį, tačiau jų netyrė, neanalizavo ir nelygino su kitais duomenimis. Nuosprendyje nėra nurodyta, kokius įstatymus ir kokią jais nustatytą tvarką nuteistasis savo veiksmais būtų pažeidęs. Teismas visiškai neatsižvelgė į nuteistojo ir jo sesers susidariusios konfliktinės situacijos civilinę teisinę prigimtį.

Kasaciniu skundu nukentėjusiosios I. V. atstovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, priėjo prie išvadų, kurios prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, dėl to nepagrįstai išteisino L. C.. Kasaciniame skunde nukentėjusiosios atstovas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. C. veiksmuose nėra didelės žalos požymio, taip pat nesutinka su teismo nurodoma praktika, kuria jis remiasi, t. y. kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-383/2011. Pasak kasatoriaus, toks praktikos taikymas netinkamas, nes situacijos abiejose bylose negali būti vertinamos kaip analogiškos. Apeliacinės instancijos teismas, cituodamas šios nutarties nuostatą dėl nepagrįsto nedidelio pavojingumo konfliktų kriminalizavimo, visiškai neatskleidė bylos turinio, kurioje ši nutartis buvo priimta. Minėtoje byloje kaltininkas buvo apkaltintas savavaldžiavimu už akinių paėmimą, už kurių atidavimą reikalavo, kad nukentėjusysis pripūstų padangas, nes manė, kad būtent jis išleido iš padangų orą. Kasatoriaus manymu, tai visiškai nesulyginamos situacijos, nes namo langų išėmimas ir šilumos tiekimo vamzdžių nupjovimas žiemos metu, taip sudarant neįmanomas gyventi tame name sąlygas bei turto gadinimas ir niokojimas dėl savo pavojingumo, intensyvumo ir trukmės niekaip negali būti vertinamas kaip analogiškas veiksmams, konstatuotiems cituojamoje byloje. Nuosprendyje nurodoma, kad vamzdžiai buvo nupjauti siekiant seną šildymo sistemą pakeisti nauja, tačiau tokia teismo išvada pagrįsta tik L. C. teiginiais. Teismas neatskleidė, kaip vertino aplinkybę, kad gruodžio mėnesį išimti namo langai buvo sudėti tik praėjus keletui mėnesių, t. y. 2011 m. pavasarį.

Skunde teigiama, kad I. V. dėl L. C. savavaldžiavimo į policiją kreipėsi 2010 m. gruodžio mėn., pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį 2013 m. liepos 8 d., tuo tarpu L. C. su civiliniu ieškiniu dėl naudojimosi gyvenamuoju namu nustatymo kreipėsi tik 2013 m. kovo 19 d., taigi, pasak kasatoriaus, šiuo ieškiniu buvo siekiama ne realiai padalyti turtą civilinio proceso tvarka, bet tik sukurti situaciją, leidžiančią teigti, jog jo veiksmai nėra nusikalstami ir patenkantys į baudžiamojo persekiojimo sferą. Šiuo ieškiniu L. C. siekia ne nustatyti naudojimosi tvarką, bet pretenduoja į didesnę, nei jam priklauso, pastato dalį, aiškiai suvokdamas jokio teisinio pagrindo tokioms pretenzijoms nebuvimą, nes namas ir ūkinis pastatas yra K. J. ir T. J. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. L. C. priėmęs palikimą dėl K. J. turto gali pretenduoti tik į ketvirtadalį šio nekilnojamojo turto, todėl nėra jokios perspektyvos, kad šis ieškinys bus patenkintas. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nevertino ieškinio kaip duomenų, kurie leistų daryti išvadą apie L. C. baudžiamojo persekiojimo tariamą nepagrįstumą.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad L. C. veikė CK 4.35 straipsnyje nustatytomis sąlygomis šios normos ribose. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad L. C. pasinaudojo teise į savigyną, tačiau, pasak kasatoriaus, CK 1.139 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, kad panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik CK numatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas CK 4.35 straipsnis nenumato teisės panaudoti savigyną ginant savo teisę nuo valdymo pažeidimo ir prieštarauja CK 4.34 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, kad valdytojas gali reikalauti teismine tvarka ne tik savo valdymo gynimo, bet ir nuostolių, kurie buvo padaryti dėl valdymo pažeidimo, atlyginimo. CK 6.253 straipsnyje įtvirtinta, kad savigyna – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Bylos duomenys patvirtina, kad nebuvo nė vienos sąlygos, kuri būtų leidusi L. C. panaudoti savigyną, savo menamas teises jis įgyvendino neteisėtai.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji pastatė pertvarą savavališkai, nesilaikydama įstatyme nustatytos tvarkos, negavusi leidimo ir nesant parengto projekto, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybės. Teismas tokią L. C. versiją priėmė jos netikrinęs. Tokiai išvadai prieštarauja bylos aplinkybės, kad I. V. antrąjį namo aukštą kartu su sutuoktiniu savo lėšomis įsirengė ir jame apsigyveno dar 1998 m., tai padarant su jos tėvų sutikimu, L. C. tuo metu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose iš kur buvo paleistas 2001 m. gegužės 24 d. K. J. 2006 m. kovo 20 d. mirė, namo ir ūkinio pastato statybos dokumentai liko nesutvarkyti ir rekonstrukcija neįteisinta. Po motinos mirties palikimą priėmė tiek I. V., tiek L. C., atstovaujamas I. V.. 2006 m. liepos 26 d. I. V., veikiančios savo ir L. C. vardu, užsakymu buvo atlikti kadastriniai matavimai. Atstovavimas abiem atvejais buvo reikalingas dėl to, kad nuo 2003 m. L. C. vėl atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, iš kurių išėjo 2008 m. spalio 9 d. ir I. V. sutikimu apsigyveno pirmajame namo aukšte. Tais pačiais metais buvo atlikta namo korektūra, kurią Kauno miesto savivaldybės administracija suderino rašytiniu pritarimu 2011 m. sausio 24 d. I. V. kaip paveldėtoja statytojos K. J. vardu Valstybinei teritorijų planavimo inspekcijai pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą ir prašymą ją patvirtinti, visus nekilnojamojo turto patikros ir pridavimo darbus savo lėšomis atliko I. V..

Apeliacinės instancijos teismas žalos dydžio klausimą nepagrįstai ir neteisėtai susiejo tik su nukentėjusiosios patirta ar nepatirta turtine žala, nors BK 294 straipsnio dispozicija kalba apie didelės žalos padarymą asmens teisėms ar teisėtiems interesams.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Nagrinėjamoje byloje kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išteisinamuoju nuosprendžiu, ginčija ir šio teismo nustatytas faktines aplinkybes, jo atliktą įrodymų vertinimą. Pavyzdžiui, kasaciniame skunde ginčijama apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad vamzdžiai buvo nupjauti siekiant seną šildymo sistemą pakeisti nauja, nesutinkama su teismo išvada, jog nukentėjusioji pastatė pertvarą savavališkai, nesilaikydama įstatyme nustatytos tvarkos, negavusi leidimo ir nesant parengto projekto. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. tikrina, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis), ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo netiria ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Taigi minėti ir kiti kasacinio skundo argumentai, kurie iš esmės reiškia prašymą kasacinės instancijos teismui nustatyti kitokias faktines aplinkybes, negu nustatė apeliacinės instancijos teismas, nesudaro bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalyko, todėl paliekami nenagrinėti.

Dėl BK 294 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y.

įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 straipsnis). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas yra pavojingas ir padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą.

Taigi, būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje nurodė, kad savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinės teisės pažeidimas (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 straipsnis).

Būtent didelės žalos požymio nustatymas identifikuoja savavališko (nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos) subjektinės teisės vykdymo pavojingumą, būtiną baudžiamajai atsakomybei už tai kilti. Kartu Lietuvos Aukščiausiais Teismas pabrėžė, kad šis požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-2/2010, 2K-383/2011).

Atsižvelgiant į tai, kad savavaldžiavimas aprašytas materialiąja sudėtimi (sudėties būtinasis požymis yra ir padariniai) bei remiantis tyčinės kaltės samprata veikose, aprašytose materialiosiomis sudėtimis (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms bei teisėtiems interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267-2011).

Šios nuostatos yra aktualios aiškinant ir nustatant nusikalstamo savavaldžiavimo (BK 294 straipsnio 1 dalis) požymius. Pabrėžtina, kad BK 294 straipsnio 1 dalies dispozicija yra pakankamai abstrakti, pagrindiniai savavaldžiavimo objektyvieji požymiai (kaltininko vykdomos teisės rūšis, tvarka, kurios nesilaikoma, didelės žalos kriterijai) nesukonkretinti. Be to, įstatymai nustato ne tik baudžiamąją, bet ir administracinę atsakomybę už savavaldžiavimą. Pažymėtina ir tai, kad savavališki veiksmai įgyvendinant tam tikrą teisę dažnai atliekami esant skirtingų interesų sandūrai, civiliniam ginčui, kurio sprendimo pagrindus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Todėl savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą ir atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes. Nepritartina praktikai, kai įvairūs tarpusavyje kylantys konfliktai ir ginčai dirbtinai kriminalizuojami kaltinant vieną iš konfliktuojančių pusių nusikalstamu savavaldžiavimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267-2011, 2K-P-183/2012).

Nagrinėjamos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie civilinę L. C. ir nukentėjusiosios konflikto prigimtį. Namo, dėl kurio kilo konfliktas, atskiros dalys priklauso keliems bendrasavininkiams, tarp jų ir L. C. bei nukentėjusiajai I. V.. Bendrasavininkiai tarpusavyje nesutarė, namo patalpos teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo padalytos; atsakyti į klausimą, kokios konkrečiai patalpos kam priklauso, nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nebuvo galimybės, nes jokios naudojimosi namo patalpomis tvarkos bendraturčiai nebuvo nusistatę. Esant tokiai situacijai, pažeistų teisių naudotis savo nuosavybės dalimi gynimo principus ir būdus nustato civilinės teisės normos. Antai CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. CK 4.95 ir 4.98 straipsniai nustato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Taip pat pažymėtina, kad civilinį ieškinį pareiškęs ieškovas, remdamasis CK 1.138 straipsniu, nustatančiu civilinių teisių gynimo būdus, gali reikalauti ne tik išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), bet ir užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams, atkurti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį.

Kaip minėta, pagal BK 294 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik tada, kai dėl kaltininko neteisėtų veiksmų asmens teisėms ar teisėtiems interesams padaroma didelė žala. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo pateikta ar surinkta jokių nukentėjusiosios turtinę žalą, jos dydį patvirtinančių įrodymų (pvz., nėra nei daiktų pirkimo kvitų, nei reikalingų atlikti darbų ir reikalingų medžiagų lokalinių sąmatų). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nepaneigta nuteistojo versija, jog šildymo vamzdžių nupjovimas, name neveikiant centralizuotai šildymo sistemai, o šildantis kitais būdais, negalėjo sudaryti sąlygų, dėl kurių tapo neįmanoma gyventi name, ir kad name buvusi šildymo sistema buvo sena, neefektyvi ir neekonomiška, todėl norėdamas sudaryti normalias sąlygas name gyventi L. C. nusprendė ją pakeisti nauja. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog L. C. šiais veiksmais siekė pabloginti namo būklę ar sudaryti sąlygas, kad name taptų neįmanoma gyventi. Teismas taip pat nenustatė, kad grindys, laiptai, nukentėjusiosios drabužiai buvo sugadinti. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pripažino, kad namo pirmajame aukšte buvusios nenaudojamos vonios L. C. neišmetė, tačiau ją pernešė į kitą name esančią patalpą. Teismas nenustatė ir kitų aplinkybių, kurios patvirtintų didelės žalos padarymo nukentėjusiajai faktą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo nustatytų ir įvertintų aplinkybių visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad L. C. veiksmai ir jų sukelti padariniai yra tiek pavojingi, kad būtų galima konstatuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymius. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas teisingai pripažino, jog L. C. veiksmuose nėra didelės žalos nukentėjusiajai, kaip būtinojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 1 dalyje, požymio.

Kasaciniame skunde, ginčijant išteisinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog išteisintasis, atlikdamas tam tikrus veiksmus, įgyvendino CK numatytą teisę į savigyną. CK 1.139 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog CK nustatytais atvejais, asmuo turi teisę į savigyną. Civilinių teisių savigynos sąvoka pateikiama CK 6.253 straipsnio 8 dalyje – tai asmens veiksmai, kuriais jis teisėtai priverstinai įgyvendina savo teisę, kai neįmanoma laiku gauti kompetentingų valstybės institucijų pagalbos, o nesiėmus savigynos priemonių teisės įgyvendinimas taptų negalimas arba iš esmės pasunkėtų. Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip minėta, būtinasis BK 294 straipsnyje numatyto nusikaltimo (savavaldžiavimo) požymis yra didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams padarymas. Taigi nagrinėjamoje byloje nenustačius, kad L. C. savo veiksmais padarė didelės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, sprendžiant klausimą dėl jo atsakomybės pagal BK 294 straipsnį, neturi reikšmės, ar jis veikė įgyvendindamas savo teisę į savigyną, ar ne.

Nesutiktina ir su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas žalos dydžio klausimą nepagrįstai ir neteisėtai susiejo tik su nukentėjusiosios patirta ar nepatirta turtine žala. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, teismas motyvuotai pasisakė ir dėl neturtinės žalos padarymo nukentėjusiajai. Antai apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs ir įvertinęs bylos duomenis, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai pripažino, jog nukentėjusioji patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą nepatogumus bei pažeminimą ir tuo patyrė neturtinę žalą.

Taigi, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamo nuosprendžio turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios I. V. atstovo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Aldona Rakauskienė

Armanas Abramavičius