2K-415/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–415/2014

Teisminio proceso Nr. 1-98-1-00157-2011-6

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.1.8.1.2;

2.1.7.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Armano Abramavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajai R. L. ,

gynėjai Jelenai Smirnovai,

uždarame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. L. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nuosprendžių.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nuosprendžiu R. L. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus laisvės atėmimu dešimčiai metų, paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nuosprendžiu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nuosprendis pakeistas ir R. L. paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki aštuonerių metų. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vladislovo Ranonio pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. L. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktus už tai, kad 2011 m. kovo 20 d., apie 9 val., (duomenys neskelbtini), savo sodybos lauko tualete, dar iki gimdymo turėdama sumanymą nužudyti savo naujagimį, prasidėjus gimdymui, pagimdžiusi gyvą moteriškos lyties visiškai išnešiotą naujagimį, nuplėšė naujagimio bambagyslę ir, šiam įkritus į lauko tualeto duobėje esančias fekalijas, suprasdama, kad naujagimis jau yra atsiskyręs nuo jos, tyčia paliko savo naujagimę dukterį lauko tualeto duobėje, dėl to ši įvykio vietoje kelių ar keliolikos minučių laikotarpiu po gimimo mirė nuo hipotermijos – bendro kūno atšalimo; taip R. L. nužudė mažametę savo šeimos narę – dukterį M. L.

Kasaciniu skundu nuteistosios R. L. gynėja advokatė Jelena Smirnova prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 3 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti nesant R. L. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose, sudėties požymių, arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį: taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, paskiriant nuteistajai švelnesnę bausmę.

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 329 straipsnio 1, 4 punktus, nes paliko galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nepaisant to, kad nebuvo padaryta veika, numatyta BK 129 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktuose; kad buvo padaryti BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatyti esminiai BPK pažeidimai, šališkai ir nevisapusiškai bei neišsamiai atliktas įrodymų tyrimas, pažeistos įrodinėjimo taisyklės, dėl to nebuvo tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, o iš R. L. buvo atimta teisė į teisingą teismą.

Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas pakeitė faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes naujomis, nepalankiomis nuteistajai. Kasatorė cituoja kaltinamajame akte R. L. pateiktą kaltinimą, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino aplinkybę, jog R. L. nutraukė bambagyslę būtent ją suspaudusi. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismu ir padarė išvadą, kad bambagyslė buvo fiksuota ir po to nuplėšta, tačiau skundžiamame nuosprendyje nurodė visiškai naują faktinę aplinkybę, kad nuteistoji neva nutraukė bambagyslę nenustatytu objektu, nors R. L. tuo kaltinama nebuvo. Anot kasatorės, byloje nėra jokių objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog R. L. turėjo kokį nors objektą, kuriuo nuraukė bambagyslę, ji pati tai kategoriškai paneigė; iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad lauko tualete nieko, išskyrus tualetinio popieriaus ritinėlį, nerasta. Taip pat kasatorė abejoja, ar, esant gimdymo skausmams, placentai neatsiskyrus, vaikui kabant ant bambagyslės, kuri, kaip ir kūdikis, yra slidūs, kai pati bambagyslė yra itin tampri, R. L. apskritai turėjo galimybę ją nuplėšti ir kokios jėgos tokiam veiksmui būtų reikėję. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 3, 5 dalis, 22 straipsnio 3 dalį, 44 straipsnio 7 dalį, t. y. padarė BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 3 dalyje numatytą esminį BPK pažeidimą.

Apeliacinėje instancijoje, aiškinantis dėl virkštelės nutrūkimo aplinkybių, buvo iškviesta ekspertė R. S. bei atliktas įrodymų tyrimas tik dėl jos išvados Nr. MK 42.11(01). Paaiškėjus naujoms aplinkybėms pagal ekspertės R. S. paaiškinimus bei atsiradus prieštaravimams tarp jos ir eksperto J. V. paaiškinimų dėl virkštelės nutraukimo mechanizmo, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kviesti apklausai ekspertą J. V. ir placentos bei naujagimės bambos žiedo histologinį tyrimą atlikusią ir ekspertui J. V. pateikusią specialisto išvadą ekspertę J.

P. bei išreikalauti jos atliktą specialisto išvadą Nr. H 163/11(01). Taip dėl neišsamaus esminių bylos aplinkybių ištyrimo liko nepašalinti ekspertų J. V. ir R. S. bei nuteistosios parodymų dėl virkštelės nutraukimo mechanizmo prieštaravimai. Pagrįsdama šį argumentą kasatorė cituoja ekspertės R. S. parodymus, jos specialisto išvadoje Nr. MK42/11 (01) ir eksperto J. V. specialisto išvadoje Nr. M 295/11(02) nurodytas išvadas dėl virkštelės fragmentų atidalijimo būdo. Kasatorė pažymi, kad abiejų ekspertų paaiškinimai dėl virkštelės nutraukimo R.

L. nurodytomis aplinkybės, t. y. vaikui užsifiksavus iš tualeto angos vidinės pusės, o R. L. atsistojus ir apsisukus per kairį petį apie savo ašį 180 laipsnių ir pasilenkus į priekį, bambagyslei įsitempus ir kontaktuojant su 3 cm storio lauko tualeto sėdynės angos kraštais, taip pat skiriasi. Kasatorės teigimu, esant prieštaravimams, apeliacinės instancijos teismas privalėjo kviesti ir apklausti ekspertą J. V. , tačiau tokį gynybos prašymą atmetė. Kasatorė taip pat cituoja 2013 m. spalio 23 d. R. S. apklausos klausimus ir nurodo, kad ekspertė R.

S. pateikė prieštaringus teiginius dėl suspaudimo požymių ant ištirtų virkštelių fragmentų:

a) jog virkštelės drebutinis sluoksnis buvo sutraiškytas dėl suspaudimo;

b) drebutinis sluoksnis galėjo būti sutraiškytas ir dėl stipraus tempimo;

c) vėliau vėl laikėsi savo išvados dėl to, kad virkštelė turėjo būti užfiksuota nutraukimo vietoje, tempiant ją už vieno ar kito galo arba už abiejų galų. Kasatorės manymu, R. S. vengė atsakyti į klausimą, bet darė prielaidas dėl aprašytos situacijos eigos, negalėjo savo specialisto išvadoje aprašytų virkštelės fragmentų pažeidimų iliustruoti pridėtose prie išvados nuotraukose, aiškindama, kad jos tik apžvalginės ir jose aprašytų požymių nematyti. Siekiant patikrinti, ar R. S. specialisto išvadoje nurodyta virkštelės atidalijimo fragmentų įstriža plokštuma galėjo susidaryti nuo kontakto su tualeto dangčio angos aštriu kraštu, persitempus per kraštą iš abiejų galų ar kitaip įstrigus, būtina papildomai ištirti abu virkštelės fragmentus, tačiau, pasak R.

S. , virkštelė sunaikinta ir to padaryti nebeįmanoma. Dėl to, kas nurodyta pirmiau, R. S. specialisto išvadą apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti kritiškai, o jos paaiškinimais dėl virkštelės atidalijimo mechanizmo, ją suspaudžiant ir nutraukiant, nesivadovauti, kaip nepatikimais įrodymais. Prieštaravimai dėl fragmentų atidalijimo mechanizmo nėra ir negali būti pašalinti, todėl visos abejonės dėl virkštelės atidalijimo mechanizmo turi būti traktuojamos R. L. naudai.

Be to, kaltinime veika buvo apibrėžta taip, kad R. L. įmetė kūdikį į fekalijų duobę, tačiau ji nuteista už tai, kad nutraukė virkštelę, o „vaikui nukritus“ į duobę, jį paliko sušalti, todėl nuosprendis yra nesuprantamas ir nekonkretus, nėra galimybės gintis nuo tokio kaltinimo, juolab kad pripažinta, jog vaikas į duobę nukrito pats. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi prielaida ir neištirtais byloje įrodymais, konstatavęs, kad duobės gylis buvo apie 50 cm ir R. L. galėjo pasiekti vaiką, nors R. L. , R. L. ir kiti vienkiemio gyventojai tvirtino, jog duobė buvo gilesnė. Kasatorė abejoja liudytojo S. L. ir policijos pareigūno E. L., kurie duobės gylio neišmatavo, parodymais.

Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai nenustatė ir subjektyviųjų R. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių – išankstinės tyčios nužudyti, motyvo bei tikslo. Nuosprendžių motyvai atskleidžiant inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviąją pusę nepatvirtina to, kad R. L. iš anksto planavo ir numatė naujagimės mirties galimybę būtent tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kuriomis ši mirė. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad R. L. nesilankydamas pas gydytojus elgėsi rizikingai ir turėjo suvokti, jog gimdymas gali būti komplikuotas, yra deklaratyvūs bendro pobūdžio samprotavimai. Buvimas moterų konsultacijos įskaitoje, anot kasatorės, nepakeistų R. L. klaidingo prasidėjusio gimdymo įvertinimo kaip pūslės peršalimo. Kasaciniame skunde taip pat cituojamos bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl to, kad R. L. nesiruošė auginti vaiko, iš anksto suplanavo jį nužudyti, ir nurodoma, kad jos nepagrįstos, nes nenustatyta, kada susiformavo išankstinė tyčia, be to, teismų pripažinti įrodymais selektyviai atrinkti liudytojų R. L. , D. B., R. U. parodymų fragmentai, Kauno klinikų pažyma ir kiti įrodymai to nepatvirtina. Teismų motyvas, kad nuteistoji slėpė nėštumą nuo aplinkinių ir artimųjų, prieštarauja bylos medžiagai, nes R. L. apie nėštumą pranešė savo motinai, kai ši 2010 m. gruodžio mėn. grįžo iš užsienio į Lietuvą. Teismai nepagrįstai kritiškai vertino R. L. parodymus dėl nepranešimo apie nėštumą priežasčių, kuriuos patvirtino liudytoja R. U. Teismai nepagrįstai visiškai neanalizavo to, kad R. L. emociškai nebrandi, paviršutiniška, žemo normalaus intelekto lygio, jos interesų ratas gana siauras ir pan., kita vertus, ji suprantanti visuomenei priimtas normas ir nelinkusi elgtis asocialiai; nevertino, kad ji turėjo šeimą, vaiką ir vyrą.

Be to, sprendžiant dėl R. L. kaltės nebuvo įvertinti objektyvūs duomenys, kad gimus vaikui neatsiskyrė placenta ir vaikas liko kaboti ant virkštelės, nenustatyta gimdymo eiga, konkretūs R. L. veiksmai ir kt. Kasatorė pabrėžia, kad nuteistoji nurodė, jog negalėjo atsikelti nuo tualeto sėdynės, nes jautė stiprius skausmus ir tempimą, nuo to jai buvo „aptemusi sąmonė“. Specialistas J. V. patvirtino, kad placentos atidalijimas sukelia stiprius skausmus, kad, R. L. bandant atsikelti nuo sėdynės ir esant tik 30 cm laisvos virkštelės eigos, ji negalėjo išsitiesti, normaliai atsistoti, jautė skausmą ir tempimą, kuris stiprėjo. Taigi, kiek laiko R. L. bandė atsikelti, kol nenutrūko virkštelė, nenustatyta, neįvertinta tai, jog ji buvo sutrikusi, išsigandusi, pasimetusi, kraujuojanti, jautė stiprėjančius skausmus ir tempimą. Aplinkybė, kad naujagimė galėjo mirti dar nenutrūkus virkštelei, neatmesta. Be to, nenustatyta, kiek laiko naujagimė kabėjo ant virkštelės, kol ji nutrūko. Kasatorė pažymi, kad visos procesinės galimybės nustatyti, kiek laiko naujagimė buvo gyva, kiek kartų įkvėpė, buvo išnaudotos, todėl teismai privalėjo vertinti abejones nuteistosios naudai. Šios aplinkybės nustatymas ir įvertinimas reikšmingas tuo, ar R. L. objektyviai galėjo išgelbėti vaiką, jei vaikas mirė po pirmojo įkvėpimo. Kita vertus, šioje situacijoje, anot kasatorės, nėra pagrindo teigti, kad R. L. tyčia paliko vaiką mirtinai sušalti, nes objektyviai išgelbėti vaiko negalėjo, o tokiu atveju galima tik neatsargi kaltės forma. Kasatorė abejoja, ar R. L. apskritai turėjo fizinę galimybę padėti vaikui dėl savo fizinės būklės, ar ji pati buvo bejėgiškos būklės. Teismai nepagrįstai teigė, kad R. L. turėjo galimybę sėdėdama sau per tarpukojį ištraukti vaiką; nemotyvavo, kodėl nevertino R. L. fizinės būklės iš karto po gimdymo ir šias aplinkybes ignoravo, nors esant tokiai situacijai neteisinga taikyti griežtus atsakomybės kriterijus. Šioje situacijoje teismai turėjo pasisakyti ir dėl atsakomybę šalinančios aplinkybės – būtinojo reikalingumo (BK 31 straipsnis), taip pat, ar tai nėra nelaimingas atsitikimas (kazusas), ar viskas įvyko ne dėl neatsargumo.

Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai dėl R. L. buvo šališki, orientuoti tik į skaudžius įvykio – vaiko mirties – padarinius, todėl nepagrįstai visus R. L. parodymus vienareikšmiškai vertino kaip nepatikimus, nenuoseklius, prieštaraujančius kitiems įrodymams. Tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kuris yra ne kartą pasisakęs, jog kiekviena kaltinamojo gynybinė pozicija turi būti kruopščiai be išankstinio nusistatymo ištirta ir įvertinta (BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys, 7 straipsnis bei 301 straipsnio 1 dalis). Be to, abiejų instancijų teismai teisiamajame posėdyje nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė nuteistosios ir jos gynėjos prašymus: apžiūrėti R. L. namuose saugomus naujagimio rūbelius, pridėti prie bylos jų nuotraukas; taip pat nuotraukas, patvirtinančias santykius šeimoje bei R. L. figūros ypatumus esant nėščiai; papildomai apžiūrėti įvykio vietą; atlikti DNR ir teismo medicininę–trasologinę (kriminalistinę), teismo medicininę–ginekologinę ekspertizes ir kt. Teismai nuteistosios pirmojo vaiko gimdymo medicininius dokumentus vertino šališkai, t. y. tik tuo aspektu, kad neva ji turėjo suprasti, jog prasidėjo gimdymas, nepagrįstai atmetė R. L. kategoriškus parodymus, kad ji nesiruošė gimdyti ne ligoninėje, planavo kreiptis į medikus būtent dėl to, kad pirmą vaiką gimdė su komplikacijomis, gimdymas buvo skatinamas vaistais, vyko prižiūrint gydytojams, ji turėjo plyšimų, kurie buvo tvarkomi specialisto chirurginiu būdu, po gimdymo ilgai blogai jautėsi. Liudytoja R. U. patvirtino nuteistosios parodymus. Kasatorės manymu, byloje įrodyta, kad R. L. lauko tualete pagimdė dėl to, jog nesuprato ir neatpažino prasidėjusio gimdymo požymių, manė, kad tai cistitas, o prasidėjus stangoms, gimdymo veiklos negalėjo sustabdyti dėl objektyvių priežasčių.

Be to, nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtą bausmę (BPK 328 straipsnio 2 punktas), ir nuosprendį dėl to pakeitė, tačiau, anot kasatorės, turėjo būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatos. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į nuteistosios R. L. teismo psichologijos–psichiatrijos ekspertizės išvadą, kad jos intelektas yra žemo lygio, buvo abejonių dėl intelekto pilnavertiškumo, kad ji emociškai nebrandi, paviršutiniško mąstymo, primityvių samprotavimų, tačiau supranta visuotinai priimtinas elgesio normas; į tai, kad nuteistoji ne tik augina ir prižiūri savo mažametį sūnų, bet prižiūri ir kartu gyvenančius ligotus savo senyvo amžiaus senelius, jiems padeda, be jos senelių prižiūrėti nėra kam; į amžių; glaudų ryšį su savo mažamečiu sūnumi; itin geras charakteristikas. R. L. paskirta bausmė, anot kasatorės, aiškiai prieštarauja teisingumo principui, yra per griežta.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatorės argumentų BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo klausimais

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kasatorė, nesutikdama su tuo, kaip teismai įvertino nuteistosios R. L. bylos įrodymus, pateikia savą atskirų bylos duomenų vertinimą, laikydama, kad jie nepatvirtina nuteistosios tyčios nužudyti gimusį kūdikį, bei manydama, kad teismai neištyrė svarbių bylos aplinkybių, galėjusių turėti įtakos teismų išvadoms.

Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Šiuos reikalavimus teismų nuosprendžiai atitinka.

Kasaciniame skunde pagrindinis dėmesys skiriamas kūdikio virkštelės nutraukimo mechanizmui, teigiant, kad teismai nepašalino prieštaringų bylos duomenų ir nepaneigė galimybės, jog virkštelė galėjo nutrūkti, kai, neatsiskyrus placentai, nuteistoji stojosi, o kūdikis įstrigo lauko tualeto angoje. Tokie teiginiai prieštarauja bylos duomenims. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu atliko įrodymų tyrimą. Teismas iškvietė ir apklausė teismo medicinos specialistę R. S., tyrusią vaiko ir placentos virkštelės fragmentus bei pateikusią specialisto išvadą, prieš tai supažindinęs specialistę su bylos medžiaga. Specialistė patvirtino savo išvadą, kad naujagimės virkštelės abu fragmentai atidalinti juos nutraukiant buku būdu, paaiškino, kaip tai galėjo būti padaryta, atsakė į proceso dalyvių klausimus, tarp jų ir dėl virkštelės nutrūkimo gynėjos minėtu būdu galimybės, ją motyvuotai atmesdama.

Apeliacinės instancijos teismas, gavęs rašytinį gynėjos prašymą skirti kompleksinę ekspertizę šiam klausimui išspręsti vėlgi gynėjos prašymu iškvietė tą pačią specialistę, ištirtų bylos duomenų kontekste apsvarstė gynėjos pateiktus klausimus ir motyvuotai nerado pagrindo skirti ekspertizę. Tuo BPK nuostatos nebuvo pažeistos. Kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 331 straipsnio 1 dalyje, priimtame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas išdėstė argumentus, kodėl tiki tiesiogiai virkštelės fragmentus tyrusios teismo medicinos specialistės paaiškinimais ir jais atmeta pirmosios instancijos teisme apklausto specialisto, netyrusio tų fragmentų, paaiškinimus, kuriais neatmesta galimybė nutrūkti virkštelei nuo kontakto į tualeto angos kraštą be pačios gimdyvės tyčinių veiksmų. Ta aplinkybė, kad byloje nenustatyta, kokiais konkrečiais veiksmais nuteistoji nutraukė virkštelę, nepaneigia paties virkštelės nutraukimo fakto.

Kita vertus, pats savaime tyčinis virkštelės nutraukimas dar nerodo tyčios nužudyti. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Priešingai negu teigia kasatorė, teismai šios sąlygos nepažeidė, spręsdami dėl nuteistosios R. L. veikos subjektyviųjų požymių jie aptarė visus bylos duomenis, nuteistosios elgesį prieš įvykį ir po jo. Ištyrę visus bylos įrodymus, juos palyginę tarpusavyje ir įvertinę ne tik kiekvieną atskirai, bet ir jų visumą, teismai sprendė, kad yra pakankamai duomenų, rodančių, jog nuteistoji R. L. slėpė savo nėštumą ir turėjo išankstinę tyčią nužudyti naujagimį. Šiame kontekste yra nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, esą apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuteistosios teises, atmesdamas kaip praktiškai neįgyvendinamus, išsprendžiamus vertinant esamus bylos duomenis ar neturinčius reikšmės bylai išspręsti teisingai, gynėjos prašymus, susijusius su įvykio vietos apžiūra, parodymų patikrinimu vietoje, eksperimentu, liudytojos apklausa, nuotraukų pateikimu ir kitais klausimais.

Gynėja atkartoja apeliacinio skundo argumentus, kuriais neigiamos teismo išvados dėl išankstinės tyčios nužudyti ir kitaip vertinami tie patys bylos duomenys, kuriais remdamasis teismas padarė tokią išvadą. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų pateikė motyvuotas išvadas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį įrodymų ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimais pripažino teisingu. Kasacinio skundo teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų ir kaip to padarinio – netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, yra nepagrįsti.

Dėl kasatorės argumentų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių keitimo klausimu

Kaltinamuoju aktu R. L. buvo kaltinama tuo, kad dar iki gimdymo turėdama sumanymą nužudyti savo naujagimį, prasidėjus gimdymui, pagimdžiusi gyvą, moteriškos lyties visiškai išnešiotą naujagimį, suspaudusi ir nuplėšusi, taip nutraukusi naujagimio bambagyslę, ir šiam įkritus į lauko tualeto duobėje esančias fekalijas, suprasdama, kad naujagimis jau yra atsiskyręs nuo jos, tyčia paliko savo naujagimę dukterį lauko tualeto duobėje.

Pirmosios instancijos teismas, aprašydamas įrodyta pripažintos R. L. nusikalstamos veikos aplinkybes, nenurodė, kad bambagyslė buvo suspausta, apsiribodamas nuoroda į jos nuplėšimą. Kasatorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo aplinkybę, kad R. L. nutraukė bambagyslę ją suspaudusi, o apeliacinės instancijos teismas esą su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko. Tokį teiginį kasatorė grindžia tuo, kad pats apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog bambagyslė buvo fiksuota, o po to nuplėšta. Be to, kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, jog R. L. nenustatytu objektu nutraukė bambagyslę, nurodė visiškai naują nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį, kurio nebuvo kaltinime. Remdamasi tuo, kad byloje nėra duomenų apie kokio nors objekto panaudojimą, kasatorė teigia, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK normas, garantuojančias nuteistosios teisę žinoti, kuo yra kaltinama, jos teisę į gynybą ir kitas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas. Tokie argumentai yra nepagrįsti.

Teismas, nustatydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, neprivalo pažodžiui atkartoti kaltinimo. Tai, kad teismas pašalino iš kaltinimo nuorodą į virkštelės suspaudimą prieš ją nuplėšiant, kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių iš esmės nekeičia. Nagrinėjamoje byloje yra svarbus pats papildomos jėgos panaudojimo nutraukiant virkštelę faktas, kurį patvirtina žodis „nuplėšė“, o ne tai, kokiu būdu ta jėga buvo panaudota. Teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje, atmesdamas nuteistosios versiją apie galimą virkštelės savaiminį nutrūkimą ar jos nutrūkimą dėl sąveikos su tualeto angos aštriu kampu ir atsižvelgdamas į tai, kad pati nuteistoji nepaaiškino, kokiomis aplinkybėmis ji buvo nutraukta, rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada ir specialisto paaiškinimais teisiamojo posėdžio metu. Teismas konstatavo, kad tai galima padaryti rankomis, suėmus nagu ar suspaudžiant virkštelę į tualeto angos kraštą.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rūšies ir jo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas tik dėl neteisingai paskirtos bausmės. Gynėjos apeliacinio skundo argumentai dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms atmesti. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas papildomai aiškinosi virkštelės nutraukimo mechanizmą ir iš esmės pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo klausimu. Nuosprendžio motyvuojamosios dalies nuoroda į bambagyslės nutraukimą nenustatytu objektu negali būti vertinama kaip kaltinime nurodytos veikos faktinių aplinkybių pakeitimas iš esmės skirtingomis. Sąvoka „nenustatytas objektas“ apima ne tik kokius nors įrankius ar pašalines priemones, bet ir pirmosios instancijos teismo nurodytas priemones (rankomis, nagais ar suspaudimu į briauną). Kasatorės argumentai iš esmės susiję ne su faktinių bylos aplinkybių keitimo, o su terminologijos klausimais. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas yra pažeidęs jos nurodomas BPK normas.

Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo

Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tokį savo sprendimą teismas privalo pagrįsti išimtinių aplinkybių, susijusių su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe, buvimu. Išimtinių aplinkybių, kurios duotų pagrindą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas R. L. bausmę, įvertino kasaciniame skunde nurodytas jos asmenybę apibūdinančias aplinkybes, kad ji jauno amžiaus, turi šeimą, yra susaistyta stipriais socialiniais ryšiais, rūpinasi mažamečiu sūnumi, seneliais, seniūnijos teigiamai apibūdinama (vertinama), anksčiau nebuvo teista ar bausta administracine tvarka, ir būtent dėl to skyrė jai minimalią BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie mažesnį nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nenustatyta, faktinių bylos aplinkybių kontekste nėra jokių prielaidų išvadai, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės yra nepakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios R. L. gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė

Vladislovas Ranonis