AS-916-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-916-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02010-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. V. K. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) pripažinti atsakovo neveikimą ir/ar vilkinimą pagrįstu, įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamą sprendimą; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės neveikimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir/ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai nedalyvauja politinėje ir teisinėje korupcijoje; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą ir atsisakius tirti ikiteisminio tyrimo bylą ir ginti viešą interesą, neprieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatoms; 4) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis, kuri galimai prieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas taikomas Vilniaus apygardos administracinio teismo, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi nustatė V. K. terminą iki 2015 m. balandžio 29 d. pašalinti skundo trūkumus – nustatyta tvarka pateikti naują skundą, kuriame tiksliai nurodyti skundžiamus veiksmus (neveikimą) ar aktus, tinkamai, atsižvelgiant į šioje teismo nutartyje nurodytus išaiškinimus, suformuluoti dėl jų skundo reikalavimus, prie skundo pridėti jame nurodytų kreipimųsi (skundų) į Vyriausybę ir Ministrą Pirmininką kopijas ir visus skundžiamus aktus, 28 eurų žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį žyminio mokesčio kvitą.

V. K. pateikė naują skundą, prašydamas: „1. Priimti skundą nagrinėjimui ir išspręsti ginčą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neveikimo ir vilkinimo, pripažinti atsakovų neveikimą ir/ar vilkinimą pagrįstu, įpareigoti atitinkamus viešojo administravimo subjektą – Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliariją ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją per teismo nustatytą laiką priimti atitinkamus sprendimus žmogaus teisių ir laisvių apsaugos klausimai;

2. Patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą 2015 m. kovo 3 d. LR Teisingumo ministerijos aktą Nr. (1.23)7R-1537 ir įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;

3. Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti ar kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą konstitucingumo kontrolės, prašant spręsti ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, kurioje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 str., 2 str., 3 str., 4 str., 5 str., 6 str., 7 str., 18 str., 28 str., 29 str., 30 str., 33 str., 102 str., 103 str., 104 str., 105 str., 107 str. bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams;

4. Patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, kuri galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas taikomas Vilniaus apygardos administracinio teismo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims bei, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos teisingumo ir teisinės valstybės principams;

5. Patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo nustatytu būdu – kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Respublikos Generalinio Prokuroro Dariaus Valio ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas nagrinėjant 2013 m. lapkričio 21 d. skundą Reg. Nr. 5.6-5110 ir atsisakius tirti ikiteisminio tyrimo baudžiamąją bylą Nr. 10-9-064-04 ir ginti viešą interesą civiliniuose ir administracinėse bylose neprieštarauja inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatai: „ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja <...> prokuroras“ ir Lietuvos Respublikos Generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 2 dalies nuostatai: „Prokuroras įstatymo nustatytais atvejais gina asmens, visuomenės ir valstybės teisės bei teisėtus interesus“.“

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi priėmė V. K. skundo, teisme gauto 2015 m. balandžio 28 d., dalį dėl Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23)7R-1537 panaikinimo. Nustatė, kad atsakovu pagal pareiškėjo skundo dalį dėl Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. rašto Nr. (1.23)7R-1537 panaikinimo yra Teisingumo ministerija. Skundo, teisme gauto 2015 m. balandžio 28 d., su priedais nuorašą nutarė išsiųsti atsakovui Teisingumo ministerijai ir įpareigoti iki 2015 m. gegužės 18 d. pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą su ginču susijusią medžiagą. Pasiūlė atsakovui atsiliepimą į skundą ir kitus dokumentus pateikti elektroniniu būdu per LITEKO Viešųjų elektroninių paslaugų posistemio paskyrą. Atsisakė priimti V. K. skundo dalį dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio Prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai. Likusią V. K. skundo dalį laikė nepaduota ir grąžino pareiškėjui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas pripažinti atsakovo neveikimą ir (ar) vilkinimą nepagrįstu nėra tinkamas, kadangi jis nelaikytinas savarankišku skundo reikalavimu – tai kitus skundo reikalavimus galinčios pagrįsti aplinkybės. Nors pareiškėjui buvo paaiškintos ABTĮ nuostatos dėl skundo dalyko (reikalavimo) suformulavimo, pareiškėjas naujame (patikslintame) skunde reiškia tokį pat netinkamai suformuluotą reikalavimą dėl atsakovų neveikimo ir (ar) vilkinimo pripažinimo nepagrįstu. Todėl konstatuota, kad šioje dalyje pareiškėjas neištaisė teismo nustatytų skundo trūkumų, todėl ši skundo dalis laikyta nepaduota ir grąžinta pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą suformuluotas netinkamai, nes nenurodomas nei konkretus administravimo subjektas, kuris įpareigotinas atlikti veiksmus, nei konkretūs veiksmai, kuriuos administravimo subjektas įpareigotinas atlikti. Todėl konstatuota, kad šioje dalyje pareiškėjas neištaisė teismo nustatytų skundo trūkumų, todėl ši skundo dalis laikyta nepaduota ir grąžinta pareiškėjui (ABTĮ 37 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2015 m. kovo 3 d. Teisingumo ministerijos aktą Nr. (1.23)7R-1537 teismas laikė tinkamu ir priėmė nagrinėti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo prašymai dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl įstatymų ar kitų teisės aktų atitikties Konstitucijai laikytini procesinio pobūdžio reikalavimais ir jie spręstini bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio Prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi teismams nesuteikti įgaliojimai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konkrečių pareigūnų (šiuo atveju prokurorų) veiksmų ar neveikimo atitikties Konstitucijai. Be to, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis numato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundo (patikslinto) reikalavimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio Prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai, atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjimui priimamas skundo reikalavimas dėl Teisingumo ministerijos rašto panaikinimo, teismas nutarė atsakovu byloje laikyti tik Teisingumo ministeriją, o kitų skunde atsakovais įvardijamų asmenų atsakovais nelaikytini. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas netrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu (ABTĮ 48 straipsnis), nusprendus, kad bylos išsprendimas neturės įtakos jo teisėms ar pareigoms.

III. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės. Pareiškėjas prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis ir Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas atitinka Konstituciją ir teisinės valstybės principus, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 straipsniams bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams; ar Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1-2 dalims, ar teisėjo M. Bajoro veiksmai/neveikimas atitinka Konstituciją, tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus, teismų nepriklausomumo, nešališkumo, teisingumo ir teisinės valstybės principus; ar teisėjo A. Kaminsko 2015 m. sausio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015 neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1-2 dalims.

Pareiškėjas tvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis savo turiniu ir priėmimo tvarka prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisingumo ir teisinės valstybės principams. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisminę gynybą, teisė į kankinimo uždraudimą, teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisė į veiksmingas teisinės gynybos priemones, teisė būti apsaugotam nuo diskriminacijos, teisė į gerą viešą administravimą ir kt. Pareiškėjas mano, kad teisėjas Marius Bajoras turėjo nusišalinti nuo pareiškėjo bylos, kadangi pareiškėjui kyla abejonių dėl šio teisėjo nešališkumo, todėl kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tyčia vilkina bylas, kuriose pareiškėjas yra V. K.. Pažymi, kad teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi nepagrįstai reikalavo pateikti dokumentus, kurie yra kitoje administracinėje byloje, taip pat nepagrįstai reikalavo sumokėti žyminį mokestį, nors pareiškėjas yra VRM pensininkas ir nėra turtingas, o reikalavimas dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus yra neapmokestinamas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pažymi, kad teismas nesiekia pagrindinio tikslo – realaus teisingumo. Mano, kad teismas pažeidė Konstituciją, nes ignoravo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų šiurkščius Konstitucijos pažeidimus, neteisėtą neveikimą. Pareiškėjo teigimu, teismas sudarė kliūtis teisingam ir greitam bylos išnagrinėjimui nesujungdamas dviejų teisme esančių bylų (Nr. I-7578-142/2015 ir Nr. I-8175-790/2015) į vieną bylą. Teismas tyčia vilkina kreipimąsi į Konstitucinį Teismą.

Atsakovas Teisingumo ministerija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydamas atskirąjį skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjo atskirasis skundas neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame dėstomi argumentai ir dėl kitų Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarčių, todėl turi būti atmestas. Tvirtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, keliančių abejonių teisėjo M. Bajoro nešališkumu. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo skundas buvo laikytas nepaduotu ir kuria skundo dalį atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismas bylų pagal atskiruosius skundus procese tikrindamas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atsisakė priimti, laikė nepaduotu, nesprendžia klausimų, kurie susiję su administracinio ginčo esme, todėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su ginčo esme, yra nenagrinėtinos ir dėl jų nepasisakytina, taip pat nepasisakytina dėl pareiškėjo argumentų, nesusijusių su ginčijamos teismo nutarties teisėtumu ir pagrįstumu.

Šiuo atveju yra nagrinėjami tik procesiniai klausimai, susiję su pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu ir pagrįstumu.

Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str. 1 d.). Tačiau šios įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis.

Kreipimosi į administracinius teismus tvarka yra įtvirtinta ABTĮ, kuris numato, jog administracinėse bylose asmenų pateikiami skundai (prašymai) turi atitikti ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje teisingai nurodė, jog skunde reiškiamas reikalavimas turi būti aiškus ir konkretus, atitikti ABTĮ 88 straipsnyje nustatytas teismo galimų priimti sprendimų rūšis, paaiškino, kad pagal ABTĮ 88 straipsnį administracinis teismas turi įgaliojimus panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį), įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, atlyginti turtinę ar (ir) moralinę žalą. Minėtoje nutartyje pareiškėjui taip pat pagrįstai išaiškinta, kad skundo reikalavimas pripažinti atsakovo neveikimą ir (ar) vilkinimą nepagrįstu nėra tinkamas, kadangi jis nelaikytinas savarankišku skundo reikalavimu – tai kitus skundo reikalavimus galinčios pagrįsti aplinkybės. Pastebėtina, kad reikalavimas dėl neveikimo ar vilkinimo pripažinimo neteisėtu negali būti nagrinėjamas teisme kaip savarankiškas reikalavimas (skundo dalykas), kadangi administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (pvz., 2007 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-261/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007). Pažymėtina ir tai, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Nors pareiškėjui buvo paaiškintos ABTĮ nuostatos dėl skundo dalyko (reikalavimo) suformulavimo, pareiškėjas naujame (patikslintame) skunde (b. l. 55) reiškė tokius pat netinkamai suformuluotus, neaiškius, nekonkrečius reikalavimus dėl atsakovų neveikimo ir (ar) vilkinimo pripažinimo nepagrįstu, įpareigojimo atlikti veiksmus. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šią pareiškėjo skundo dalį pagrįstai laikė nepaduota ir grąžino pareiškėjui, kadangi nebuvo ištaisyti 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje nurodyti skundo trūkumai.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje taip pat pagrįstai nurodė, kad už skundą mokėtinas žyminis mokestis. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jo skundas neapmokestinamas žyminiu mokesčiu remiantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas skundžia teismui ne tik atsakovų neveikimą, bet ir konkrečius aktus, todėl jis turi pareigą sumokėti žyminį mokestį. Be to, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui išaiškino, kad remiantis motyvuotu, įrodymais pagrįstu prašymu, pareiškėjas teismo nutartimi gali būti atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Teismas taip pat pagrįstai įpareigojo pareiškėją pateikti ginčijamus aktus, kadangi tokią pareigą numato ABTĮ 24 straipsnio 1 dalis.

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas sudarė kliūtis teisingam ir greitam bylos išnagrinėjimui nesujungdamas dviejų teisme esančių bylų (Nr. I-7578-142/2015 ir Nr. I-8175-790/2015) į vieną bylą. ABTĮ 69 straipsnio 1 dalis numato, kad bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Paminėtoje teisės normoje įtvirtintas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad bylų sujungimas yra bylą nagrinėjančio teismo teisė, o ne pareiga. Be to, nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2015 m. gegužės 4 d. nutartimi sprendė tik skundo priėmimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant spręsti, ar Generalinio Prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas neprieštarauja Konstitucijai, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi teismams nesuteikti įgaliojimai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl konkrečių pareigūnų (šiuo atveju prokurorų) veiksmų ar neveikimo atitikties Konstitucijai. Be to, ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis numato, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnyje įtvirtinta, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai (1 dalis), taip pat ar Konstitucijai ir įstatymams neprieštarauja Respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai (2 dalis). Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnis, detalizuodamas šią Konstitucinę nuostatą (Konstitucijos 102 str. 2 d.) dėl bylų žinybingumo Konstituciniam Teismui, nustato, kad Konstitucinis Teismas nagrinėja bylas dėl: 1) įstatymų ir kitų Seimo aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai; 2) Respublikos Prezidento aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams; 3) Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktas reglamentuoja, kad Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitikimą Konstitucijai, jeigu prašymo nagrinėjimas yra nežinybingas Konstituciniam Teismui. Pagal minėtą įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą Konstitucinis Teismas vykdo konstitucinę teisminę kontrolę tik dėl Konstitucijos 105 straipsnyje numatytų teisės aktų. Taigi, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, Generalinio Prokuroro ir jam pavaldžių prokurorų veiksmai ir neveikimas negali būti konstitucinės teisminės kontrolės objektas.

Remiantis tai pačiais argumentais netenkintini ir pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimas atitinka Konstituciją ir teisinės valstybės principus, ar Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1-2 dalims, ar teisėjo M. Bajoro veiksmai/neveikimas atitinka Konstituciją tarptautines sutartis, įstatymus ir kitus teisės aktus, teismų nepriklausomumo, nešališkumo, teisingumo ir teisinės valstybės principus; ar teisėjo A. Kaminsko 2015 m. sausio 19 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. I-4986-561/2015, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1-2 dalims, bei 2015 m. birželio 10 d. pateiktas pareiškėjo prašymas ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko Ričardo Piličiausko 2015 m. gegužės 27 d. nutartis neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1-2 dalims, jo veiksmai ir/ar neveikimas – Konstitucijai bei teisingumo ir teisinės valstybės principams. Remiantis paminėtu teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad teismų priimti procesiniai sprendimai ir teisėjų veiksmai/neveikimas nėra Konstitucinės teisminės kontrolės objektas, todėl paminėti pareiškėjo prašymai negali būti tenkinti.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas stabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto konstitucingumą gali būti realizuota tik tuo atveju, kai teismas nagrinėja konkrečią jo kompetencijai priskirtiną bylą. Ši išvada darytina remiantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluota praktika administracinėje byloje Nr. AS438-679/2009.

Atsižvelgdama į tai, kad teismas priėmė nagrinėti tik pareiškėjo reikalavimą dėl Teisingumo ministerijos 2015 m. kovo 3 d. akto Nr. (1.23)7R-1537 panaikinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad netenkintini pareiškėjo prašymai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis atitinka Konstituciją ir teisinės valstybės principus, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 106 straipsnyje įtvirtintas draudimas Lietuvos Respublikos piliečiams tiesiogiai kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 18, 28, 29, 30, 33, 102, 103, 104, 105, 107 bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės, teisingumo ir teisinės valstybės, demokratijos ir suvereniteto, žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, teisinio saugumo, ekonomiškumo, subsidiarumo ir proporcingumo principams, kadangi šie teisės aktai netaikyti nagrinėjamoje byloje.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog pirmosios instancijos teismo teisėjas turėjo nusišalinti nuo skundo priėmimo klausimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, nepateikė įrodymų, patvirtinančių teisėjo M. Bajoro šališkumą, todėl jo argumentai dėl šio teisėjo šališkumo atmestini kaip nepagrįsti.

Kitus atskirajame skunde nurodytus argumentus teisėjų kolegija vertina, kaip deklaratyvius ir dėl jų nepasisako.

Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis, aptartu teisiniu reguliavimu ir išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą nutartį, todėl ji nekeistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė