AS-236-552/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-236-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05154-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 17-2-14079; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnį neišmokėtą pensijos dalį – 29 546,21 Lt; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį neišmokėtą pensijos dalį – 19 006,09 Lt; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 8 500 Lt. Kartu su skundu pareiškėja padavė prašymą atnaujinti praleistą trejų metų terminą skundui paduoti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti, atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtą pensijos dalį – 29 546,21 Lt ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį neišmokėtą pensijos dalį – 19 006,09 Lt. Teismas priėmė pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Generalinės prokuratūros 2014 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 17-2-14079 ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą pensijos dalį – 8 500 Lt.

Teismas rėmėsi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nustatė, kad pareiškėjai I. V. pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 dienos. Teismas nurodė, kad perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 2010 metų sausio mėnesį pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Skundą teismui pareiškėja padavė 2014 m. lapkričio 28 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, įvertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kurios, jos manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, ir konstatavo, kad svarbių ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jai laiku kreiptis į teismą, nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 dieną.

Skundą teismui pareiškėja padavė tik 2014 m. lapkričio 28 d., t. y. praėjus daugiau nei 4 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismas nurodė, kad nėra pateikti duomenys, jog egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjai anksčiau kreiptis į teismą. Pareiškėjos elgesį teismas vertino kaip delsimą ginti savo pažeistas teises. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, jog reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, paaiškėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o tai, kad šis terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos galutinai išaiškinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 28 d., t. y. praėjus daugiau nei metams nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjai nedelsiant po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo jos pasirinkto elgesio būdo, teismui nenurodytos. Teismas konstatavo, jog tai, kad pareiškėja laukė, kol valstybė nustatys sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, negali būti vertinama niekaip kitaip kaip tik jos pasirinktas pasyvus savo pažeistų teisių gynimo būdas.

Teismas pažymėjo, kad argumentai, jog trejų metų kreipimosi į teismą terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., prieštarauja nuosekliai administracinių teismų praktikai. Teismas konstatavo, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį kreipimosi į teismą terminą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį neišmokėtą pensijos dalį – 29 546,21 Lt, ir nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį neišmokėtą pensijos dalį – 19 006,09 Lt, atsisakė priimti.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra ribojama esant skirtingam teisiniam pagrindui. Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų nuostatos, kuriomis Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams. Teismas darė išvadą, kad dėl reikalavimo dalies, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų pareiškėja termino kreiptis į teismą nėra praleidusi, todėl šią skundo dalį priėmė.

II. Pareiškėja I. V. atskiruoju skundu (b. l. 44-70) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl prašymo netenkinimo pratęsti terminą paduoti skundą teismui ir priimti naują nutartį – perduoti pirmosios instancijos teismo kitam teisėjui iš naujo nagrinėti jos prašymą ir skundą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutarimą ir teigia, kad teismas neįvertino jos pateiktų įrodymų, teismo nutartis tinkamai nemotyvuota. Pareiškėjos manymu, teismas klaidingai taikė įstatymo analogiją dėl termino. Pareiškėjos teigimu, teismas netinkamai rėmėsi Konstitucija, netinkamai išsiaiškino taikomų įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimą ginčo teisiniams santykiams, nesilaikė vienodos teismų praktikos. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-722/2014.

Pareiškėja nurodo, kad teismas nustatė, jog jai paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas perskaičiuota nuo 2010 m. sausio 1 d, pareiškėjai 2010 m. sausio mėnesio pensija buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. I. V. remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pabrėžia, kad terminą praleido dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo. Pareiškėja nurodo, kad 2014 m. spalio 21 d. kreipėsi į Generalinę prokuratūrą su prašymu dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėja pabrėžia, kad buvo diskriminuojama kaip pensininkė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėja nurodo, kad apie savo pažeistas teises dėl turtinių praradimų sužinojo tik 2014 m. spalio 15 d. Pareiškėja nurodo, kad įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinės pensijos mažinimo, bus jai kompensuojami teisėkūros. Pareiškėja pažymi, kad yra garbaus amžiaus pensininkė. Jos manymu, savo teises pradėjo ginti per protingą terminą, o konstatavus, kad terminas skundui paduoti buvo praleistas, jį praleido dėl objektyvių priežasčių.

Pareiškėja paaiškina negalėjo sužinoti apie sumažintą pensiją, nes bankomate rodė dviejų pensijų pinigų likutį. Pareiškėja nurodo nežinojusi apie savo teisių pažeidimą, teigia tikėjusi, kad valstybė kompensuos neišmokėtos pensijos dalį. Pareiškėjos manymu, teisiniams santykiams reguliuoti turėtų būti taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėja pabrėžia, kad vien tik Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų pripažinimas netekusiomis dalios nepašalina jos teisių pažeidimo pasekmių.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas paaiškina, kad Valdybos Vilniaus skyrius nuo 2013 m. sausio 1 d. perėmė Generalinės prokuratūros paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimo funkciją. Tęsdamas pareiškėjai perskaičiuotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, Valdybos Vilniaus skyrius vadovavosi Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2012 m. gruodžio 31 d., kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytas valstybinių pensijų dydžių ribojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 dienos. Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. sausio mėnesį išmokėjo pareiškėjai pirmąją pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2012 metų gruodžio mėnesį. Nuo 2013 m. sausio 1 d. tęsdamas pareiškėjai paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą, Valdybos Vilniaus skyrius taikė galiojančio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir veikė teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovai paaiškina, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama valstybinę pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensiją ir pensiją už tarnybą, vadovavosi galiojančiais įstatymais. Atsakovų teigimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimų, nes ji neįrodė, kad Generalinė prokuratūra ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Pareiškėja I. V. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jos prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, kuri susidarė dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Pareiškėja Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. lapkričio 28 d. pateikė skundą, prašydama, be kita ko, priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą pensijos dalį, taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundo dalį. Teismo vertinimu, pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį kreipimosi į teismą terminą.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis priimta remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pagal kurį šio įstatymo 5 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 dienos. Be to, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjai buvo sumažinta ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu šio įstatymo pakeitimu jos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas bei perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dalis pareiškėjos skundo yra grindžiama kitais pagrindais. Pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 m., dėl šio pakeitimo įstatymo yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar paminėtos įstatymo normos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams. Todėl pareiškėjai paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 28 d., taigi praleidusi paminėtą 3 metų terminą.

Tačiau apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėja galėjo sužinoti tik priėmus įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Taigi pareiškėja apie jos valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavusi pirmąją pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. lapkričio 28 d. pareiškėjai kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjos skundo dalies, kuria prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes ši skundo dalis paduota nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Pažymėtina, kad kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalimi buvo priimta nagrinėti pareiškėjos skundo dalis priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą 8 500 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį, kuri iš esmės (įvertinus prašomą priteisti nepriemokos dalį) sietina su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pratęsimu.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog dėl likusios dalies pareiškėja skundą padavė praleidusi 3 metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėja prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjos prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 1 metams.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 28 d., ir tai, kad prašydama atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėja to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėja nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas