2K-186/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-186/2014

Teisminio proceso Nr. 1-05-1-03025-2012-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Vytauto Masioko ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžiu A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 304 straipsnio 1 dalį areštu dvidešimt penkioms paroms.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, 65 straipniu, prie Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir dvidešimt penkioms dienoms.

Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be jo priežiūrą vykdančios institucijos sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ribų.

Skundžiamu Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendis pakeistas: panaikinta nuosprendžio dalis dėl BK 75 straipsnio taikymo ir pirmosios instancijos teismo A. S. paskirtą bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią pradedant skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. S. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 16 d., siekdamas gauti dokumentą, pateikė įstaigai – Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus pasų poskyriui, esančiam Kaune, Chemijos g. 4B, melagingą informaciją apie dokumento praradimą, t. y. pranešime apie Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento praradimą Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2003 Panemunės PP, 2012 m. sausio 14 d. tiesiog skubant namo iškrito iš kišenės, nors jam, A. S., 2011 m. spalio 26 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), atliekamojoje dėl BK 189 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos, buvo paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas ir paimtas asmens pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas 2002 m. lapkričio 7 d. Kauno Panemunės pasų poskyryje /23/ bei išduota pažyma apie kardomosios priemonės – dokumentų paėmimo paskyrimą įtariamajam, kurioje nurodyta, kad paimti dokumentai yra laikomi baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurią jis, A. S., pasirašė, taip jis pateikė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus pasų poskyriui melagingą informaciją siekdamas įgyti asmens dokumentą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nešališkam teismui.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeista jo teisė, kad bylą lygybės sąlygomis išnagrinėtų nešališkas ir nepriklausomas teismas, kurią įtvirtina BPK 6 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 5 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos pagal prokuroro pateiktą apeliacinį skundą, o sprendimą priėmė vadovaudamasis prokuroro apeliacinio skundo teiginiais. Išvadą apie tai akivaizdžiai patvirtina aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai savo formuluotėmis sutampa su išdėstytais prokuroro apeliaciniame skunde, o nuosprendyje nepateikta nė vienos originalios ir bylos medžiaga pagrįstos teismo išvados. Baudžiamojo proceso įstatyme suformuluotas teismo nešališkumo reikalavimas turi objektyvųjį aspektą, t. y. teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl teismo šališkumo, o nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija rodo, nors ir tikėtiną, bet vis dėlto apeliacinio teismo šališkumą ir priklausomumą, todėl nurodyti BPK pažeidimai turėtų būti pripažinti esminiais, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis panaikintas.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnį. Jis pažymi, kad laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas trejiems metams, jam buvo paskirta Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu, o šis nuosprendis įsigaliojo tik po 20 dienų. Byloje nustatyta, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė 2012 m. sausio 16 d., taigi ne bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, o dar neįsiteisėjus Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiui. Ši apeliacinės instancijos teismo padaryta klaida taip pat rodo, kad byla nebuvo nagrinėjama nešališkai ir objektyviai, nes tokia pati klaida padaryta ir prokuroro apeliaciniame skunde.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad nepagrįstas kasatoriaus argumentas, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo iš esmės pažeista jo teisė į nešališką teismą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio ir prokuroro apeliacinio skundo palyginimo matyti, kad nuosprendis ir skundas nėra identiški. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo nuteistajam A. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė ir jos vykdymas atidėtas trejiems metams, skirtingai nei nurodo kasatorius, priimtas ne 2012 m., o 2010 m., todėl apeliacinės instancijos teismo išvada dėl to, kad A. S. naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, yra teisinga. Surašydamas nuosprendį apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų. Byloje nėra kitų aplinkybių, teikiančių pagrindą abejoti apeliacinės instancijos teismo nešališkumu, todėl negalima daryti išvados, kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo šališkas teismas ir dėl to buvo padarytas esminis BPK pažeidimas.

Prokurorė taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, panaikindamas BK 75 straipsnio taikymą. Ji pabrėžia, kad taikydamas BK 75 straipsnį teismas turi ne tik pareigą patikrinti, ar kaltinamasis atitinka BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytus formaliuosius kriterijus, bet ir tai, ar yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Spręsdamas, ar taikyti BK 75 straipsnį, teismas turi įvertinti įvairias šiuo požiūriu reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad A. S. linkęs nusikalsti, jam ne vieną kartą taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, nepakankamai atsižvelgė į tai, kad jis įvykdė baudžiamąjį nusižengimą per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį. Visas šiuo požiūriu reikšmingas aplinkybes teisingai įvertino apeliacinės instancijos teismas ir todėl pagrįstai padarė išvadą, kad taikyti BK 75 straipsnį A. S. nėra pagrindo. Vertinant A. S. asmenybę atsižvelgtina ir į tai, kad jau darydamas nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, kasatorius turėjo suvokti ir suvokė baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumą, iš to išplaukiančius dėsningus padarinius, tačiau ši aplinkybė nesutrukdė jam iš naujo nusikalsti. Kasatoriaus teiginiai, kad jis rodo didelį norą pasitaisyti, yra deklaratyvūs, nes jų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

Nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo

Kasatoriaus argumentas, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo pažeista jo teisė į nešališką ir nepriklausomą teismą, nepagrįstas. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantys BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku. Minėtose teisės normose įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi du aspektus.

Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadą, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas neatitiko subjektyvaus ar objektyvaus nešališkumo kriterijų. Byloje nėra ir kasatorius nenurodo aplinkybių, rodančių, kad bent vienas iš teisėjų, nagrinėjusių bylą apeliacine tvarka, būtų suinteresuotas bylos baigtimi.

Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka medžiaga rodo, jog šios instancijos teismo teisėjų kolegija teismo procesą organizavo, proceso veiksmus atliko, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais bendravo taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, tą skunde pripažįsta ir pats kasatorius. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje sutinkama su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, nesuteikia pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos pagal paduotą apeliacinį skundą, buvo šališkas.

Priešingai nei teigia kasatorius, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šis teismas vertino pirmosios instancijos teismo išvadas apie bylos aplinkybes ir konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad bausmės tikslai A. S. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nes pirmosios instancijos teismas nepakankamai vertino itin svarbias bylos aplinkybes, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti, jam ne kartą buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, nepakankamai įvertino tai, kad nuteistasis naują baudžiamąjį nusižengimą padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laiką.

Detaliau pagrįsdamas savo išvadas apeliacinės instancijos teismas nurodė nuosprendžius, kuriais anksčiau buvo nuteistas A. S., aptarė jo veikų kvalifikavimą, jam paskirtas bausmes ir jų poveikį kaltininko elgesiui, o aplinkybė, kad tai padaryta pasitelkiant formuluotes, panašias į išdėstytas prokuroro apeliaciniame skunde, abejonių dėl teismo nešališkumo negali kelti, nes formuluotėmis konstatuotos aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo prokuroro ar apeliacinio teismo vertinimo. Pažymėtina ir tai, kad visos apeliacinės instancijos teismo išvados yra pagrįstos bylos medžiaga, kasatorius nenurodo jokių konkrečių apeliacinės instancijos išvadų, kurios bylos medžiaga nebūtų pagrįstos.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BK 75 straipsnio taikymo

Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 75 straipsnį. Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad ankstesnis Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis buvo priimtas 2012 m. gruodžio 29 d., nes iš bylos medžiagos matyti, kad jis priimtas 2010 m. gruodžio 29 d. Šiuo nuosprendžiu nuteistajam A. S. buvo paskirta galutinė subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas trejiems metams. A. S. nagrinėjamoje byloje buvo nuteistas už nusikalstamą veiką, padarytą 2012 m. sausio 16 d., todėl pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė bausmės vykdymo atidėjimo laiku. Kitų argumentų dėl netinkamo BK 75 straipsnio taikymo kasatorius nepateikia, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netaikydamas kasatoriui BK 75 straipsnio šį baudžiamojo įstatymo straipsnį taikė netinkamai.

Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų (BPK 369 straipsnis), kasacinis skundas atmestinas, o skundžiamas nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. S. kasacinį skundą.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Vytautas Masiokas

Albinas Sirvydis