A-442-885-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-885/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01727-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo P. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą atsakovui P. T. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo P. T. 385,34 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą ir surinkimą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.

Nurodė, kad yra Šiaulių miesto, Kelmės, Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio ir Šiaulių rajonų savivaldybių įsteigta įstaiga, kuriai yra pavestas vietinės rinkliavos iš atliekų turėtojų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą administravimas. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir 2006 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą. Rinkliava skaičiuojama vadovaujantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (toliau – ir Nuostatai), pakeistais 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211, 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293, o galiojanti nauja redakcija patvirtinta 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344. Nuostatų 10 punktas nustato, kad pareiškėjas viešoji įstaiga Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras administruoja šią vietinę rinkliavą bei, be kitų, vykdo šias vietinės rinkliavos administravimo procedūras: apskaičiuoja vietinę rinkliavą ir siunčia pranešimą mokėtojui, kontroliuoja jos mokėjimą. Rinkliava atsakovui skaičiuojama Nuostatų 4.1 punkto ir 9.1 punkto nustatyta tvarka pagal atsakovo turimo būsto gyventojų skaičių. Nuostatų 30 punktas nustato, kad nesumokėtą rinkliavą Administratorius (pareiškėjas) išieško Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Tokiu būdu, rinkliavos mokėjimas yra atsakovo prievolė (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1. str.), kuri turi būti vykdoma tinkamai (CK 6.38 str.) ir kurią vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (CK 6.59 str.).

Atsakovas su pareiškėjo prašymu nesutiko.

Nurodė, kad jam paslauga nėra suteikta, su pareiškėju nėra sudaryta paslaugų tiekimo sutartis. Teigė, kad neturi konteinerio atliekoms pilti, negauna sąskaitų už nesuteiktas paslaugas. Taip pat pažymėjo, kad gyvena nuosavame name, degias atliekas sudegina, o maisto atliekų neturi, nes gyvena vienas, maistą perka ribotai ir gyvena be atliekų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino ir priteisė iš atsakovo P. T. viešajai įstaigai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui 385,34 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, paskaičiuotos už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2006 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. T-4 Šiaulių miesto savivaldybės taryba nuo 2007 m. sausio 1 d. įvedė privalomą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-210 pavedė pareiškėjui rinkliavos administravimą ir 2006 gruodžio 21 d. sprendimu Nr. T-452 patvirtino Šiaulių miesto komunalinių atliekų tvarkymo taisykles, kurių 34 punktas nustatė, kad atliekų turėtojai privalo mokėti rinkliavą, o 36 punktas – naudotis tik Šiaulių mieste esančiais atliekų konteineriais. Teismas pažymėjo, kad atsakovas gyvena Šiaulių mieste ir pagal nuostatus yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pažymos nustatė, kad atsakovo įsiskolinimas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. yra 385,34 Lt. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (CK 6.59 str.). Teismas sprendė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl iš jo priteistina įsiskolinimo suma pareiškėjui (CK 6.38 str.). Nurodė, kad P. T. atsiliepime nurodytos aplinkybės negali būti pagrindas netenkinti pareiškėjo prašymo, nes vietinės rinkliavos objektas yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Aplinkybės, kad atsakovas visas degias atliekas sudegina, nėra reikšmingos, nes nei Rinkliavų įstatymas, nei vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą mokėjimą reglamentuojantys Šiaulių miesto savivaldybės aktai nenumato, kad tokio pobūdžio aplinkybės panaikintų pareigą mokėti šią rinkliavą.

III. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant teismą: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir ištirti, ar Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 sprendimu Nr. T-344 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, t. y. proporcingumo principą; 2) pripažinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 sprendimu Nr. T-344 patvirtintus Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, neatitinkančius Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punkto, t. y. proporcingumo principo ir laikyti juos panaikintus nuo Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimo priėmimo dienos; 3 ) atmesti viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro prašymą kaip nepagrįstą; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodo, kad pagal Nuostatų 4 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys komunalinių atliekų. Todėl reikalavimas vietinę rinkliavą už atliekų tvarkymą mokėti ne tik fiziniams ir juridiniams asmenims, turintiems komunalinių atliekų, bet ir tiems asmenims, kurie neturi komunalinių atliekų ir komunalinių atliekų surinkimo konteinerio, yra neteisingas ir neteisėtas. Pasak atsakovo, pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktą, atliekų turėtojas yra asmuo, turintis atliekų.

Pagal Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnį ir 15 straipsnį, atliekų turėtojas yra asmuo, kuris turi atliekų. Mano, kad Nuostatai, kuriuose nėra nustatyta, jog užmokestis už atliekų tvarkymą turi būti proporcingas suteikiamoms paslaugoms, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui. Taip yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 5 d. administracinėje byloje A492-2796/2011 bei kitose bylose. Atsižvelgiant į tai, prašo ištirti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų teisėtumą ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Atsakovo tvirtinimu, yra akivaizdu, jog atliekų surinkimas yra paslauga ir už tą paslaugą reikia mokėti. Tačiau jei paslauga nesuteikiama, tai mokėti nereikia. Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalys nustato, kad valstybės rinkliava yra privaloma įmoka už valstybės ir vietos savivaldybės institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų, išskyrus teismus, teikiamas paslaugas, o vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Mano, kad Rinkliavų įstatymo nuostatos, nenumatančios, jog vietinė rinkliava yra įmoka už suteiktas paslaugas, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pažymi, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, asmuo turi teisę pasirinkti, kaip jam tvarkyti atliekas – pačiam arba perduoti jas atliekų tvarkytojui. Pareiškėjas faktiškai komunalinių atliekų išvežimo paslaugų atsakovui nesuteikė ir nepatyrė jokių išlaidų. Atsakovas neturi atliekų tvarkymo konteinerio, pats tvarko atliekas, tad reikalavimas sumokėti už komunalinių atliekų tvarkymą yra neteisėtas.

Pareiškėjas su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka.

Nurodo, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs prašymo ištirti Nuostatų teisėtumo. Pažymi, kad byloje yra pateikta atliekų vežėjo 2013 m. spalio 28 d. pažyma Nr. 8-598, kad atliekų vežėjas apeliantui suteikė mišrių ir žaliųjų atliekų surinkimo konteinerius, kurių panaudos sutarties atsakovas nepasirašė. Atliekos atsakovo adresu yra išvežamos reguliariai kiekvieną mėnesį pagal patvirtintą grafiką, o suteiktas konteineris ištuštinamas tais atvejais, kai konteineris atsakovo yra išstumiamas iki nustatytos vietos. Prideda atliekų vežimo grafiką bei nuotraukas, darytas 2013 m. spalio 24 d., t. y. atliekų išvežimo dieną, iš kurių matyti prie atsakovo būsto išstumti išvežimui atliekų konteineriai bei sudėti maišai su atliekomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro reikalavimo sumokėti Šiaulių miesto savivaldybėje nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas P. T. nesutinka su jam paskaičiuota vietine rinkliava ir nurodo, kad atliekų surinkimo paslauga jam yra neteikiama, paslaugų teikimo sutartis nesudaryta, konteineris atliekoms nebuvo suteiktas bei kad susidariusias atliekas atsakovas tvarko pats. Be to, pasak atsakovo, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 sprendimu Nr. T-344 patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai nepagrįstai nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. LVAT minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunalinė paslauga (šiukšlių išvežimu) Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose LVAT nutartyse (pvz., LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011; 2011 m. bala lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A575-3542/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose. Todėl atsakovo argumentai, jog pareiškėjas jam neteikia paslaugų bei kad atliekas jis susitvarko pats, neturi įtakos atsakovo prievolės mokėti minėtą vietinę rinkliavą atsiradimui.

Atsakovui vietinės rinkliavos dydis buvo apskaičiuotas remiantis Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-209 patvirtintais Šiaulių miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais, pakeistais 2008 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. T-211 ir 2009 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. T-293. Šiaulių miesto savivaldybės taryba 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-344 pakeitė Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), patvirtintus Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. T-209, ir išdėstė juos nauja redakcija. Remiantis šių Nuostatų 4.1 punktu, vietinės rinkliavos mokėtojai yra fiziniai ir juridiniais asmenys, turintys komunalinių atliekų, kurių atsikrato, nori atsikratyti ar privalo atsikratyti: gyvenamosios paskirties patalpų (daugiabučio namo buto, individualių namų), esančių Šiaulių mieste, savininkai ir savivaldybės gyvenamosios paskirties patalpų nuomininkai, kurie moka vietinę rinkliavą priklausomai nuo gyventojų, kurių gyvenamoji vieta nustatyta tvarka deklaruota, nurodytų savininkų, nuomininkų gyvenamojoje patalpoje, skaičiaus.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, kurio pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatas) (b. l. 7-9). Taigi įvertinus nurodytus teisės aktus ir bylos medžiagą, darytina išvada, jog atsakovas patenka į Nuostatų 4.1 punkte nurodytą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą mokėtojų kategoriją, todėl pareiškėjas turėjo teisę, remiantis Nuostatų reikalavimais, apskaičiuoti atsakovui priklausančią mokėti rinkliavą, o atsakovas atitinkamai turėjo pareigą ją sumokėti. Kadangi pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jis neturi konteinerio atliekoms šalinti. Atsakovas nėra sumokėjęs Šiaulių miesto savivaldybėje nustatytos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai priteisė iš jo nesumokėtą minėtos rinkliavos sumą.

Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti atliekų turėtojo, t. y. atsakovo turėtą siekį vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, priešingai, P. T. tvirtina, kad atliekas tvarkosi pats. Atsakovas nesikreipė bei neprašė vietinę rinkliavą skaičiuoti pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį. Todėl šiuo atveju vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį iš atliekų turėtojų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį klausimas nėra aktualus. Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, konstatavo, jog vien tai, kad aktualiu laikotarpiu nebuvo numatyta galimybė vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį komunalinių atliekų kiekį, savaime negali paneigti mokėtojo pareigos mokėti šią rinkliavą. Atliekų turėtojas privalo kompensuoti jo aplinkai daromą žalą bei atlyginti komunalinių atliekų sistemos organizatoriaus išlaidas, susijusias su jo atliekų tvarkymu. Aptariamos rinkliavos objektas apima ne tik komunalinių atliekų surinkimą, bet ir šių atliekų apdorojimą Atliekų tvarkymo įstatyme ir jį įgyvendinančiuose poįstatyminiuose teisės aktuose nustatytais būdais bei tvarka, atliekų tvarkymo veiklos priežiūrą bei atliekų šalinimo vietos priežiūrą po jų uždarymo. Todėl abejonių, kad nekilnojamojo turto objekto paskirtis ir plotas yra tie parametrai, kurie paprastai daro tiesioginę įtaką komunalinių atliekų kiekiui, susidarančiam šį objektą naudojant, valdant ar juo disponuojant, nekyla.

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra atsakovo pateiktų įrodymų ar kitokių duomenų, kurie leistų nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį, taip pat nesant nustatyto P. T. siekio vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti Nuostatų teisėtumo ta apimtimi, kuria juose nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamą atliekų kiekį.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ginčą, tinkamai pritaikė aktualų teisinį santykį reglamentuojančias teisines normas, todėl tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo P. T. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys