A-575-834-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-834/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00538-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4), kurį vėliau patikslino (b. l. 102), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 63 750 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2005 m. balandžio 6 d. jis yra kalinamas Pravieniškių PN-AK antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kadangi vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų. Be to, pareiškėjas paaiškino, jog Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-385-644/2013, pritaikęs ieškinio senatį, priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 19 d., tačiau minėtoje byloje nustatyti pažeidimai tęsiasi, jis ir toliau yra kalinamas antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis yra laikomas 11 būrio 4 brigados 67,41 kv. m ploto gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyvena 34 nuteistieji, todėl vienam asmeniui tenka tik 1,98 kv. m ploto. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2015 m. spalio 6 d., t. y. iki bausmės atlikimo pabaigos. Teigė, jog dėl minėtų kalinimo sąlygų patyrė sveikatos sutrikimus, dvasinį sukrėtimą, depresiją, emocinius išgyvenimus, baimę aplinkai, nemigą, reputacijos ir bendravimo galimybių pablogėjimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–14) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 11 būrio 4 brigadoje, kurios plotas yra 67,41 kv. m, o miegamųjų vietų skaičius – 34. Be to, 2013 m. sausio 30 d. pareiškėjas buvo patalpintas 14-ai parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kurios bendras plotas yra 13,55 kv. m ir joje įrengtos 4 miegamosios vietos. Tačiau Pravieniškių PN-AK atkreipė dėmesį, kad nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje – gyvenamąsias patalpas sudaro atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis.

Taip pat akcentavo, kad ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, nes nuteistieji pristatomi į teismo posėdžius, atlikinėja nuobaudas kamerų tipo patalpose, gydomi ligoninėje, todėl likusiems nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pravieniškių PN-AK pabrėžė, kad ploto trūkumas miegamuosiuose kambariuose kompensuojamas nuteistųjų judėjimo laisve, kadangi pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji, jie taip pat laisvai vaikšto po bendrojo naudojimo patalpas, lankosi bibliotekoje, koplyčioje.

Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, o buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis buvo kalinamas antisanitarinėmis, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis ir būtent dėl to pablogėjo jo sveikata, atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK teigė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.

Kartu nurodė, kad pareiškėjas su minėto pobūdžio nusiskundimais dėl gyvenamojo ploto trūkumo nesikreipė į Pravieniškių PN-AK administraciją. Papildomai paaiškino, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), jų vėdinimas savaiminis (per orlaides), o asmens higienos patalpos atskirtos nuo miegamųjų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 134–138) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 400 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje vertintinos aplinkybės dėl pareiškėjo laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. spalio 21 d. (pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos), kadangi už ankstesnį laikotarpį žalos atlyginimo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-385-644/2013, be to, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnį teismine tvarka yra ginamos pažeistos ar ginčijamos teisės, o pareiškėjo teisių pažeidimas ateičiai nėra įrodytas.

Vertindamas pareiškėjo kalinimo sąlygas, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Šiame kontekste teismas akcentavo, kad iš bylos duomenų matyti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 11 būrio 4 brigadoje, kurios plotas yra 67,41 kv. m ir joje yra 34 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui vidutiniškai teko 1,98 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 1,12 kv. m mažiau, nei nustato teisės aktai. Be to, pareiškėjas 2013 m. sausio 30 d. buvo patalpintas 14-ai parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kurios bendras plotas yra 13,88 kv. m ir joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui tuo metu vidutiniškai teko 3,47 kv. m kameros ploto, t. y. 0,13 kv. m mažiau, nei nustato teisės aktai.

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, o dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Kita vertus, teismas nenustatė, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu buvo bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Teismas taip pat akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų.

Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Tuo tarpu buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas pažymėjo, kad santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose, kompensavo suteikta judėjimo laisvė. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Tačiau teismas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl žymiai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto), pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama. Spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes buvo ženkliai nukrypta nuo teisės aktais įtvirtintos ploto normos. Teismas įvertino tai, kad pareiškėjas kalinimo metu į medikus kreipėsi dėl bendro pobūdžio nusiskundimų, kurie būdingi tiek laisvėje esantiems asmenims, tiek nuteistiesiems, todėl neįrodo priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų neteisėtumo ir neturtinės žalos, o teismo išreikalauti papildomi duomenys iš pareiškėjo sveikatos istorijos patvirtina, jog pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 9 d. kreipėsi į medikus dėl nerimo ir nemigos, kurie kyla dėl pareiškėjo nežinomybės, ką jis veiks išėjęs į laisvę, t. y. ne dėl netinkamų laikymo pataisos namuose sąlygų, o dėl kitų priežasčių, tuo tarpu anksčiau į psichologinės tarnybos specialistus savo iniciatyva pareiškėjas nesikreipė.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, jo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas ir tai, kad byloje nepaneigtas Pravieniškių PN-AK argumentas, jog nurodytu laikotarpiu pareiškėjui gyvenamojo ploto galimai teko daugiau, nes ne visos lovos buvo užimtos, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtai neturtinei žalai adekvati priteistina suma yra 400 Lt.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 142), kuriame prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas neobjektyviai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertinus bylos aplinkybes. Teigia, jog nagrinėjamu atveju buvo pagrindas priteisti jam 63 750 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą, kadangi pažeidimas tęsiasi ilgą laiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad pareiškėjas iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių, o teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pagrįstai vertino tik laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. spalio 21 d. (skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos), kadangi neturtinės žalos už laikotarpį iki 2012 m. gruodžio 19 d. atlyginimo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-385-644/2013 (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), o pagal ABTĮ teismas nagrinėja jau kilusius ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, t. y. teismui paduodamų skundų objektas yra praeityje priimti viešojo administravimo subjektų konkretūs aktai ar praeityje atlikti konkretūs veiksmai (neveikimas) (žr., pvz., LVAT 2009 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-638/2009), todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir už laikotarpį iki 2015 m. spalio 6 d., t. y. iki pareiškėjo bausmės atlikimo pabaigos.

Pasisakydamas dėl ginčui aktualaus laikotarpio, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Kita vertus, ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 15–19, 111) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. spalio 21 d. (skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos) (iš viso 306 dienas), Pravieniškių PN-AK buvo kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos, kadangi jam atliekant bausmę 11 būrio 4 brigadoje, kurios gyvenamosios patalpos plotas yra 67,41 kv. m ir joje įrengtos 34 miegamosios vietos, pareiškėjui vidutiniškai teko 1,98 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, t. y. 1,12 kv. m mažiau, nei nustato Taisyklių 111.1 punktas, o nuo 2013 m. sausio 30 d. būnant patalpintam 14-ai parų į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 4, kurios bendras plotas yra 13,88 kv. m ir joje įrengtos 4 miegamosios vietos, pareiškėjui vidutiniškai teko 3,47 kv. m kameros ploto, t. y. 0,13 kv. m mažiau, nei nustato Taisyklių 111.2 punktas.

Kita vertus, pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Buvimo Pravieniškių PN-AK laikotarpiu pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku.

Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Be to, pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Pravieniškių PN-AK 2-osios valdybos III lokalinio sektoriaus, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, teritorijos plotas sudaro net 7 150 kv. m, bendras bendrabučio plotas – 1 236,41 kv. m, o gyvenamasis plotas – 1 159,09 kv. m (b. l. 17–18).

Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo nemaži miegamojo išmatavimai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (b. l. 20–97), sprendžia, kad kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

Įvertinus byloje esančius išrašus iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos bei kitus duomenis (b. l. 112, 121–125), pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nenustatyti, pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.

Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju nustatyti minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimai ir pareiškėjo dėl to patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi, pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys