A-1173-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1173-438/2015

Teisminio proceso Nr. 2-52-3-02449-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 4.5, 11.6.1.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir I. G., trečiajam suinteresuotam asmeniui S. V. dėl sprendimo ir dovanojimo sutarties dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 162–164), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 (toliau – ir Sprendimas Nr. 41-6328) dalį dėl pareiškėjo faktiškai naudojamo 2,63 ha namų valdos žemės sklypo ir pripažinti negaliojančia 2008 m. vasario 20 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties Nr. 602, sudarytos tarp V. V. ir I. G., dalį dėl perleisto 2,63 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas pagal 2011 m. kovo 10 d. adresų registro duomenis – (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Dovanojimo sutartis).

Pareiškėjas paaiškino, kad, 1990 m. sausio 13 d. mirus tėvui K. V., jis paveldėjo jam priklausiusį nekilnojamąjį turtą – pastatus. Tai patvirtina 1990 m. rugsėjo 4 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą, iš kurio matyti, kad pareiškėjas paveldėjo šiuos pastatus: gyvenamąjį namą, 82,43 kv. m bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus (duomenys neskelbtini); kiemo rūsį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);

ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pirtį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei gyvenamojo namo priklausinius, kitus statinius (inžinerinius) – kiemo statinius (lauko tualetas, šulinys, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Pastatai). Pareiškėjo nuosavybę į Pastatus patvirtina 1990 m. rugsėjo 4 d. paveldėjimo teisės liudijimas ir Registrų centro 2004 m. gruodžio 24 d. pažymėjimas. Pareiškėjas nuo 1990 m. iki šiol naudojasi žemės sklypu, esančiu po Pastatais, taip pat šalia jų esančiu sodu, sodybos želdiniais, daržu, kiemu, kaip namų valdos žeme, tačiau jo naudojamas namų valdos žemės sklypas nėra suformuotas.

Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) Vilniaus rajono skyriaus 2012 m. rugpjūčio 8 d. rašto pareiškėjas sužinojo, kad VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 41-6328 V. V. atkūrė nuosavybės teises, grąžinant natūra bendrą 2,63 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, kurį ji 2008 m. vasario 20 d. padovanojo savo dukrai I. G. Sklypo perdavimas trečiajam asmeniui lemia, kad VAVA sprendimo tikslinimas ar naikinimas administracine tvarka negalimas, todėl pareiškėjas inicijavo šį ginčą teisme.

Pareiškėjo įsitikinimu, Sprendimas Nr. 41-6328 buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio nuostatas, kuriose nurodyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad žemė, užimta namų valdų (sodybų) sklypų, iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

Ši įstatymo nuostata draudžia atkurti nuosavybės teises į kitų asmenų naudojamas namų valdas. Atsižvelgiant į tai, kad VAVA Sprendimu Nr. 41-6328 nuosavybės teisės V. V. į 2,63 ha žemės natūra atkurtos pažeidžiant minėtą teisinį reglamentavimą (žemė yra valstybės išperkama), ši sprendimo dalis turėtų būti panaikinta. I. G., žinojusi, jog ginčo žemėje stovi pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys Pastatai, laikytina nesąžininga įgijėja, o Dovanojimo sutarties dalis dėl perleisto 2,63 ha žemės sklypo pripažintina negaliojančia, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 1.80 ir 6.67 straipsniais.

Pareiškėjo manymu, jam turi būti parduota namų valdos žemė, užimta jam priklausančiais statiniais, sodu, želdiniais, kiemu bei daržui naudojamu žemės sklypu.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba su pareiškėjo skundu iš dalies sutiko, tačiau nesutiko su reikalavimu dėl 1,20 ha žemės sklypo ploto priskyrimo namų valdos sklypui.

Atsiliepimuose (I t., b. l. 83–85, 174–177) atsakovas paaiškino, kad priimant VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 41-6328, kuriuo V. V. atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 2,63 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini(duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimo byloje nebuvo duomenų apie tai, kad šiame sklype yra statiniai. Byloje esančiame Lietuvos Respublikos žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus rajono gyventojų aptarnavimo biuro (toliau – ir Biuras) Nekilnojamojo turto (žemės sklypų) 1999 m. balandžio 19 d. registro Nr. 41/29161-1 (toliau – ir 1999 m.

Registras) išraše nurodyta, kad žemės sklype yra 1 gyvenamasis namas ir 2 ūkiniai pastatai, tačiau šių pastatų identifikavimo duomenys nenurodyti. Palyginus 1999 m. Registro išrašą su žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. sausio 3 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko (toliau – ir 2013 m. Registras) išrašu, matyti, kad 2013 m. Registro išraše nenurodyti minėtame žemės sklype esantys statiniai, t. y. žemės sklypo duomenys nesusieti su jame esančiais registruotais statiniais, priklausančiais pareiškėjui.

Atsakovo duomenimis, V. V. iki 2012 m. gegužės mėnesio gyveno pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklausė jos sutuoktiniui K. V. (pareiškėjo tėvui), ir faktiškai naudojosi namų valdos žemės sklypu. (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateiktuose išrašuose iš namų ūkio knygos Nr. 20, 21, 13 asmeninėse sąskaitose Nr. 1004, Nr. 1054, Nr. 1110 nurodyta, kad V. V., šeimos galva, 1998–2012 m. viena gyveno ir vedė ūkį (duomenys neskelbtini). VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, atkurdamas nuosavybės teises V.

V., grąžinant natūra 2,63 ha žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), rėmėsi duomenimis iš ūkinių knygų, nes Biuro sudarytame 1999 m. Registre nebuvo nurodytas Pastatų savininkas. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį. Pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, asmenims prie nuosavybės teise priklausančių pastatų ir statinių parduodami teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų plotų ir ribų žemės sklypai.

Kaimo gyvenamojoje vietovėje parduodami ne didesni kaip 2,0 ha sodybos (namų valdos) žemės sklypai. Paprastai parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. Kadangi pareiškėjo pageidaujamas suformuoti 1,20 ha (pagal pareiškėjo pateiktą 29 730 kv. m žemės sklypo planą) žemės sklypas neatitiko namų valdos eksploatacijos reikalavimų (į žemės sklypo plotą įskaičiuotas ir plotas, esantis už sodybos teritorijos ribų), NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2012 m. gruodžio 28 d.

įsakymu Nr. 48Vį-(14.48.2.)-4252 „Dėl komisijos sudarymo“ sudarė komisiją (toliau – ir Komisija) vietoje patikrinti pareiškėjo namų valdos faktinį naudojimą. Komisija 2013 m. sausio 11 d. vietoje patikrino pareiškėjo formuojamos namų valdos naudojimą ir surašė 2013 m. sausio 11 d. aktą. Komisija 2013 m. sausio 25 d. išvadoje Nr. 48KVR-(14.48.67)-1 (toliau – ir Išvada) konstatavo, kad formuojamas 6 520 kv. m namų valdos žemės sklypas atitinka namų valdos eksploatacijos reikalavimus. Atsakovas sutiko su VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 dalies panaikinimu ir Dovanojimo sutarties dalies pripažinimu negaliojančia, tačiau nesutiko su 1,20 ha žemės ploto priskyrimu namų valdos sklypui.

Atsakovė I. G. prašė nutraukti bylą, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs terminą skundui paduoti. Jei teismas nustatytų, kad pareiškėjas nepraleido termino skundui paduoti, sutiko su pareiškėjo reikalavimais teik, kiek jie susiję su 5 794 kv. m žemės sklypu, bet ne didesnio ploto nei nustatė NŽT – 6 520 kv. m.

Atsiliepimuose (I t., b. l. 47–49, 182–187) atsakovė paaiškino, kad jos ir pareiškėjo motina V. V. 2012 m. gegužės 2 d. mirė. Ji visą gyvenimą iki mirties gyveno name, kuris šiuo metu priklauso pareiškėjui, todėl nuosavybės teisės į žemę jai buvo atkurtos prie namų. 1990 m. sausio 13 d. mirus sutuoktiniui K. V. (I. G. ir pareiškėjo tėvui), V. V. neįformino notariškai paveldėjimo dokumentų, nors priėmė palikimą faktiškai pradėdama valdyti turtą ir liko gyventi sutuoktinio namuose. Į notarą dėl paveldėjimo įforminimo kreipėsi tik pareiškėjas, todėl tėvų namai tapo jo nuosavybe. Pareiškėjas nuo 1999 m. žinojo, kad V. V. priklausė žemė po Pastatais. Namų valdą tvarkė V. V., o pareiškėjas gyveno Vilniuje ir retai atvažiuodavo jos aplankyti. Pareiškėjo namų valda užima 0,40 ha, todėl jis nepagrįstai prašo panaikinti Sprendimą Nr. 41-6328 dėl viso grąžinto žemės sklypo – 2,63 ha. Nei namas, nei kiti ūkiniai pastatai nėra įregistruoti viešame registre, todėl neaišku, kuo remdamasis pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą Nr. 41-6328. Pareiškėjas niekada nesinaudojo visu žemės sklypu. V. V. naudojosi daržu ir sodu, esančiu bendrame 2,63 ha žemės sklype. Kadangi pareiškėjas nei nuolat, nei epizodiškai nesinaudojo daržu, sprendžiant dėl namų valdos žemės sklypo, priskirtino valstybės išperkamai žemei, dydžio, būtų neteisinga prie šio sklypo priskirti matavimų schemoje indeksais 9-10-11-12 pažymėtą 726 kv. m ploto V. V., o nuo 2008 metų ir I. G. naudojamą daržą. Valstybės išperkamai žemei galėtų būti priskirtas tik 5 794 kv. m plotas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (II t., b. l. 57–63) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y.: panaikino VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. V. grąžinant natūra 6 520 kv. m dydžio žemės sklypą; pripažino negaliojančia 2008 m. vasario 20 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties Nr. 602, sudarytos tarp V. V. ir I. G., dalį dėl I. G. dovanoto 6 520 kv. m žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 24 d. nutartimi (II t., b. l. 90–100) pareiškėjo apeliacinį skundą patenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikino ir grąžino bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2014 m. spalio 21 d. sprendimu (II t., b. l. 125–130) pareiškėjo K. V. (K. V.) skundą tenkino iš dalies, t. y.: panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 dalį, kuria V. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus Komisijos 2013 m. sausio 11 d. sudarytoje Matavimų schemoje nurodytą 6 520 kv. m dydžio žemės sklypą; pripažino negaliojančia 2008 m. vasario 20 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties Nr. 602 dalį, kuria V. V. padovanojo I. G. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus Komisijos 2013 m. sausio 11 d. sudarytoje Matavimų schemoje nurodytą 6 520 kv. m dydžio žemės sklypą, t. y. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; taikė restituciją natūra, grąžinant žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, nurodytą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus Komisijos 2013 m. sausio 11 d. sudarytoje Matavimų schemoje, Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn; kitą skundo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad K. V. 1990 m. rugsėjo 4 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį pareiškėjas po tėvo mirties paveldėjo pastatus – medinį namą IAI/m, turintį 82,43 kv. m bendro naudingo ploto, ūkio statinius 2HI/m, 3HI/6, 4HI/m, 5HI/m, 6HI/m, 7HI/m, 8HI/m ir kiemo įrenginius, esančius (duomenys neskelbtini) (I t., b. 1. 31). Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašas patvirtina, kad minėti objektai buvo įregistruoti K. V. vardu (gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – kiemo rūsys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – pirtis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei gyvenamojo namo priklausiniai, kiti statiniai (inžineriniai) – kiemo statiniai (lauko tualetas, šulinys, tvora), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (I t., b. 1. 33–34).

Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 41-6328 V. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant natūra 2,63 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (I t., b. 1. 35–36). Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Vilniaus rajono gyventojų aptarnavimo biuro Nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registro Nr. 41/29161-1, sudaryto 1999 m. balandžio 19 d., 9 punkte nurodyta, kad žemės sklype yra gyvenamasis pastatas ir ūkinis pastatas (I t., b. 1. 127–130).

V. V. 2008 m. vasario 20 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi 2,63 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo savo dukrai I. G. (I t., b. 1. 37–38). Išrašuose iš ūkinių knygų (namų ūkio Nr. 1004, 1054) įrašyta, kad V. V., gyv. (duomenys neskelbtini), yra namų ūkio galva, prie papildomų žymų nurodyta, kad ji gyvena pas K. V. (I t., b. 1. 147, 148), o prie namų ūkio Nr. 1110 nurodyta, kad V. V. mirė 2012 m. gegužės 2 d., namas priklauso K. V. (I t., b. 1. 148). Iš Tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2013 m. sausio 30 d. rašto Nr. 48SA-(14.48.9.)-626 matyti, kad V.

V. iki 2012 m. gegužės mėnesio gyveno pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame gyvenamajame name (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuris priklausė jos vyrui K. V., ir faktiškai naudojosi namų valdos žemės sklypu. NŽT Vilniaus rajono skyriaus vedėjas 2012 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.482.)-4252 sudarė komisiją, kuriai pavesta vietoje patikrinti pareiškėjo K. V. namų valdos faktinį naudojimą (I t., b. 1. 79). Vykdydama minėtą pavedimą, Komisija 2013 m. sausio 11 d. vietoje patikrino K. V. formuojamos namų valdos naudojimą ir surašė 2013 m. sausio 11 d.

Žemės naudojimo patikrinimo aktą Nr. 48ŽN-(14.48.73.)-3, kuriame nurodyta, kad: žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra gyvenamasis namas (medinis), šalia gyvenamojo namo yra dar du ūkiniai pastatai, už gyvenamojo namo auga daug vaismedžių, žemės sklypo vakarinėje dalyje rasti buvusios pirties pamatai, šalia gyvenamojo namo aptvertas daržas (I t., b. 1. 144). 2013 m. sausio 11 d. taip pat buvo nubraižyta Matavimų schema, kurioje apibrėžtas K. V. nuosavybės teisėmis valdomų pastatų naudojimui priskirtinas žemės sklypas (I t., b. 1. 145).

Komisijos 2013 m. sausio 11 d. sudarytoje Matavimų schemoje pažymėta, kad šio sklypo bendras plotas – 6 520 kv. m (daržas ir kiemas – 3 907 kv. m, sodas – 2 613 kv. m, daržas – 726 kv. m, kiemas – 3 181 kv. m (I t., b. 1. 145). Komisijos 2013 m. sausio 25 d. išvadoje Nr. 48KVR-(14.48.67)-1 konstatuota, kad patikrinimo metu nustatytas formuotinas 6 520 kv. m. namų valdos žemės sklypas atitinka namų valdos eksploatacijos reikalavimus (I t., b. 1. 142–143).

Pasisakydamas dėl VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 pagrįstumo ir teisėtumo bei K. V. namų valdai formuotino žemės sklypo ribų, teismas vertino pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, byloje esančiais įrodymais nustatytas aplinkybes bei atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo (ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusi 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija) 4 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto (žemė išperkama valstybės, jeigu ji kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus yra užimta <...> fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų sklypų, išskyrus 4 straipsnio 11 dalyje numatytą atvejį <...>) ir 8 punkto (valstybės išperkamai žemei taip pat priskirta žemė, kuri pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms) nuostatas.

Teismas pastebėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendime Nr. 41-6328, kuriuo atkurtos V. V. nuosavybės teisės į žemę, buvo padaryta klaidų, nes nebuvo įvertinta aplinkybė, kad į 2,63 ha žemės sklypo ribas patenka pareiškėjui nuosavybės teise priklausantys pastatai ir statiniai, kurių eksploatavimui reikalingas atitinkamas sklypas. Taigi K. V. priklausantiems pastatams eksploatuoti reikalinga žemė pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą priskirtina valstybės išperkamai žemei.

Tokiam aptartos teisinės bei faktinės situacijos vertinimui iš esmės buvo pritarta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartyje (II t., b. l. 90–100). Pirmosios instancijos teismas atmetė I. G. argumentus, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą. Pagal Žemės įstatyme 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą, valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui.

Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Iš pareiškėjo pateikto UAB „Projektita“ parengto žemės sklypo plano teismas nustatė, kad į šio sklypo ribas įskaičiuotas ir plotas, esantis už sodybos ribų, t. y. įtraukti žemės, esančios tiek vakarinėje, tiek pietvakarinėje pusėse nuo daržo, plotai, kurie neatitinka namų valdos faktinio naudojimo ribų (I t., b. 1. 24). Taip pat UAB „Projektita“ parengtame žemės sklypo plane į sklypo ribas įtrauktas šio sklypo šiaurės vakarinėje dalyje esančios žemės plotas, apimantis pirties liekanas.

Iš byloje esančių įrodymų (II t., b. 1. 111–115), teismas nustatė, kad pirtis yra visiškai sunykusi, šis statinys negali būti naudojamas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį, todėl pagal Žemės įstatyme 10 straipsnio 5 dalies 1 punktą žemės sklypas buvusios pirties vietoje negali būti formuojamas kaip namų valda. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, jog visi kiti K. V. priklausantys ir naudojami statiniai patenka į Komisijos parengtoje Matavimų schemoje nurodytas sklypo ribas. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kuriuos vertinant galima būtų teigti, kad šio sklypo ribose esantys ir jam priklausantys statiniai negali būti naudojami pagal paskirtį ar neapimtų faktiškai naudotos žemės. Teismas vertino, kad atsakovės I.

G. pateikti žemės sklypo planai neatitinka faktinių namų valdos ribų, nes į jų ribas nėra įtraukta arba daržo žemė, arba sodas (II t., b. 1. 50–51). Be to, atsakovės I. G. nurodyta aplinkybė, kad motina V. V. iki nuosavybės teisių į žemę atkūrimo naudojosi daržu, tik patvirtina, jog ši daržo žemė priskirtina namų valdai. Išnagrinėjęs visus byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, jog Komisijos Matavimų schemoje nurodyto sklypo ribomis yra nustatytas objektyviai būtinas žemės plotas, atitinkantis namų valdos žemės sklypo formavimo reikalavimus, todėl pareiškėjas turi teisę formuoti šioje Komisijos 2013 m. sausio 11 d. sudarytoje Matavimų schemoje nustatytomis ribomis apibrėžtą 6 520 kv. m namų valdos žemės sklypą.

Atsižvelgdamas į tai, VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 dalį, kurioje V. V. atkurtos nuosavybės teisės į Komisijos 2013 m. sausio 11 d. sudarytoje Matavimų schemoje nurodytą žemės sklypą, teismas laikė nepagrįsta ir neteisėta pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, todėl šią Sprendimo Nr. 41-6328 dalį panaikino.

Spręsdamas dėl skundo reikalavimų pripažinti negaliojančia Dovanojimo sutarties dalį ir taikyti restituciją, teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 92 straipsnį, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, bei į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje pripažįstama, kad, administracinį aktą panaikinus dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-662/2004, 2006 m. gegužės 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-328/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-149/2007, 2010 m. vasario 5 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-47/2010, 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-518/2011 ir kt.).

Pagal Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalį, restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja; restitucija netaikoma dėl šalies sąžiningumo. Civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad restitucija gali būti netaikoma, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teismas pažymėjo, jog paminėtose Civilinio kodekso normose neįtvirtinta nuostatos, kad niekinio sandorio atveju restitucija netaikoma sąžiningam asmeniui.

Nagrinėjamo ginčo atveju teismas nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma. Priešingai, taikant restituciją, Komisijos 2013 m. sausio 11 d. sudarytoje matavimų schemoje nurodytas žemės sklypas būtų sugrąžintas valstybei natūra, tuo pačiu užtikrinta pareiškėjo teisė suformuotu žemės sklypu naudotis kaip namų valda, ar įsigyti šį sklypą nuosavybėn. NŽT taip pat privalėtų tęsti nuosavybės teisės atkūrimo procedūras į V. V. turto dalį, kuri liko neatkurta panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 dalį.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 41-6328 negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į K. V. namų valda užimtą žemę, pirmosios instancijos teismas 2008 m. vasario 20 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties Nr. 602 dalį, kurioje V. V. padovanojo savo dukrai I. G. žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, t. y. Komisijos 2013 m. sausio 11 d. sudarytoje Matavimų schemoje nurodytą 6 520 kv. m žemės sklypą, pripažino negaliojančia ir šį 6 520 kv. m žemės sklypą grąžino Lietuvos valstybės nuosavybėn.

III. Pareiškėjas K. V. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 138–143), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimo dalį dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

Apeliantas paaiškina, kad byloje ginčas kilo dėl žemės sklypo – namų valdos ploto, kuris yra reikalingas apeliantui priklausantiems statiniams eksploatuoti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje priimtoje 2014 m. liepos 24 d. nutartyje nurodė, kad žemės sklypo ribos apeliantui priklausantiems pastatams eksploatuoti buvo nustatytos Komisijos 2013 m. sausio 11 d. žemės naudojimo patikrinimo akto ir Matavimų schemos bei 2013 m. sausio 25 d. išvados duomenimis, tačiau nebuvo įvertinta aplinkybė, kad nurodytame Komisijos patikrinimo akte, Matavimų schemoje bei išvadoje nėra duomenų apie visus apeliantui priklausančius pastatus bei jų priklausinius, nenustatyta dėl kokių priežasčių vieno pastato pamatai nepatenka į žemės naudojimo patikrinimo akte pažymėto 6 520 kv. m ploto sklypo ribas.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, skundžiamame sprendime priėjo prie išvados, kad apeliantui priklausantis statinys – pirtis yra sunykęs ir negali būti naudojamas pagal nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį, todėl, vadovaujantis Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktu, žemės sklypas buvusios pirties vietoje negali būti suformuotas kaip namų valda. Apeliantas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014) ir byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (paveldėjimo pagrindu įgytos pirties laikančiosios konstrukcijos yra sunykusios, tačiau pamatai, kaip pastato konstrukcinis elementas, yra išlikę), teigia, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo spręsti, jog statinys negali būti naudojamas pagal Nekilnojamo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį ir dėl to negali būti formuojamas žemės sklypas jam eksploatuoti, kadangi apeliantas nėra išreiškęs valios šį statinį (pirtį) nugriauti, jo nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą įgyta paveldėjimo pagrindu yra galiojanti, vadinasi, sukuria jam atitinkamas teises ir pareigas (CK 4.37 straipsnis).

Taigi teismas, nurodydamas, jog apeliantui (pareiškėjui) priklausanti pirtis negali būti naudojama pagal jos tiesioginę paskirtį tik dėl to, kad ji yra sunykusi bei negali būti formuojama namų valdos žemės sklypo dalis jai eksploatuoti, taip iš esmės paneigė apelianto nuosavybės teises į pirtį bei užkirto kelią šia nuosavybe teisėtai naudotis, t. y. ją atstatyti ir netrukdomai naudotis kartu su kitais pagrindinio pastato pagalbinio ūkio pastatais. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas ir nepagrįstai nurodė, kad apeliantui priklausanti pirtis negali būti naudojama pagal paskirtį, nes ji nėra laikinas statinys ar inžinerinis tinklas, arba ūkinės veiklos pobūdžio statinys, neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo.

Priešingai, Nekilnojamo turto kadastro registre apeliantui priklausanti pirtis yra registruota kaip gyvenamojo namo pagalbinio ūkio pastatas, todėl apeliantas turi teisę šį statinį atkurti pagal jo tikslinę paskirtį. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo žemės sklypai buvo formuojami žemės reformos proceso metu, atkuriant nuosavybės teises tretiesiems asmenims, todėl teismas turėjo atsižvelgti į Žemės reformos įstatymo keliamus reikalavimus, kurie nustato, jog atkuriant nuosavybės teises ir formuojant žemės sklypus užimtus namų valdos statiniais turėjo būti derinami asmenų teisėti interesai.

Nurodytos aplinkybės liudija, kad NŽT Vilniaus rajono skyriaus Komisijos 2013 m. sausio 11d. sudarytoje Matavimų schemoje apeliantui priklausantiems statiniams eksploatuoti nurodytas žemės sklypo plotas yra nepagrįstas, Komisijos parengta schema neatitinka Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes į ją nepatenka visi apeliantui priklausantys ir registruoti namų valdos statiniai, todėl VAVA 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 dalis, kuria apelianto pirtis patenka į kito asmens žemės sklypo plotą, yra neteisėta ir prieštaraujanti Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio imperatyvioms nuostatoms, draudžiančioms atkurti nuosavybės teises į kitų asmenų naudojamas namų valdas.

Be to, teismas, remdamasis Komisijos žemės naudojimo paženklinimo aktu ir konstatuodamas apelianto (pareiškėjo) namų valdos plotą, neatsižvelgė į tai, kad, formuojant jam žemės sklypo ribas, apeliantas (pareiškėjas) turėjo teisę teisės aktų nustatyta tvarka priimtą Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar Vilniaus rajono skyriaus vadovo sprendimą ginčyti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir vėliau teisme. Todėl teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas apelianto (pareiškėjo) namų valdos plotą, užkirto jam kelią ateityje pasinaudoti savo teise ginčyti jam formuojamos namų valdos ribas ir plotą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 188–190) atsakovas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014, kuria remiasi apeliantas, buvo nustatytos skirtingos faktinės aplinkybės (teisėtai turėtos nuosavybės teisės į statinį pasibaigimas dėl jo išnykimo, o ne dėl asmens teisės įsigyti nuosavybėn žemės sklypą, kuriame yra likę tik statinio pamatai), todėl ja remtis šioje byloje nėra pagrindo. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnyje apibrėžtą statinio sąvoką, taip pat šio įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintą statinių naudotojų prievolę naudoti statinį (jo patalpas) pagal paskirtį, laikytis normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose ar normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose nustatytų statinio naudojimo ir priežiūros reikalavimų, kad būtų išlaikytos statinio (jo dalių, inžinerinių sistemų) savybės, atitinkančios esminius statinio reikalavimus pagal šio įstatymo 4 straipsnį.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2004 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004, nagrinėdamas klausimą dėl asmens teisės įsigyti nuosavybėn žemės sklypą, kuriame yra likę tik statinio pamatai, konstatavo, kad: pamatai yra statinio dalis, tai yra viena iš pagrindinių jo laikančiųjų konstrukcijų; jeigu tai yra statomo pastato dalis, tai gali būti vertinama kaip naujai kuriamo nekilnojamojo daikto dalis; dėl įvairių priežasčių nunykusio pastato pamatai pirmiausia vertintini kaip faktiškai išlikusios buvusio statinio liekanos, nes statinio atstatymas ant jų susijęs su pamatų būklės ištyrimu, sutvirtinimu ar net jų atkūrimu, priklausomai nuo būklės; iš esmės tai reikštų naują statybą.

Remdamasis nurodytais motyvais, Lietuvos Aukščiausiais Teismas minėtoje byloje konstatavo, kad vien nunykusio pastato pamatų egzistavimo faktas nėra pakankama aplinkybė išvadai, jog statinys yra išlikęs. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2002 m. gegužės 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002 taip pat yra pažymėjęs, kad žemės sklypai, užimti asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais, turi būti naudojami, todėl svarbu ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai.

Atsakovas pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pirties pastatas yra visiškai sunykęs ir negali būti naudojamas konkrečiai veiklai, todėl nėra pagrindo formuoti žemės sklypą minėto pastato eksploatavimui.

Atsakovė I. G. prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 180–186) atsakovė teigia, kad pakartotinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis, kuria byla buvo perduota pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Remiantis nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais, apelianto prašymas tenkinti skundą visiškai yra atmestinas kaip nepagrįstas. Pirmos instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, pašalino visus neaiškumus dėl pastatų ir statinių, esančių ginčo žemės sklype, įvertino visus į bylą pateiktus siūlymus dėl naudojamos namų valdos žemės sklypo ploto ir ribų, nustatė, kuris iš pateiktų planų atitinka namų valdos eksploatavimo keliamus reikalavimus, išsiaiškino nekilnojamojo turto registre įregistruotos pirties būklę naudojamo namų valdos žemės sklypo, priskirtino valstybės išperkamai žemei, ploto nustatymo aspektu. Atsakovė pabrėžia, kad skundžiamu teismo sprendimu apelianto namų valdos žemės sklypo ribos nebuvo nustatytos, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl ateityje galbūt kilsiančio ginčo dėl ribų nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi ir galės būti išspręsti žemės sklypo ribų formavimo, pertvarkymo procedūros metu atidalinant apeliantui tenkantį namų valdos žemės sklypą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 dalies ir 2008 m. vasario 20 d. žemės sklypo dovanojimo sutarties Nr. 602, sudarytos tarp V. V. ir I. G., dalies teisėtumo bei pagrįstumo.

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 41-6328 V. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą (2,63 ha; kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį V. V. 2008 m. vasario 20 d. dovanojimo sutartimi Nr. 602 padovanojo savo dukrai I. G.

Pareiškėjas prašo minėtus individualius teisės aktus panaikinti, šį prašymą grįsdamas tuo, kad atkuriant nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą V. V. buvo pažeistos imperatyvios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio nuostatos, pagal kurias ši žemė, kuri yra reikalinga eksploatuoti jam priklausančius statinius turėjo būti valstybės išperkama, t. y., ši žemė neturėjo būti suteikta nuosavybėn V. V., o turėjo būti skirta jam priklausančių statinių namų valdai suformuoti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalis numato, jog jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 41-6328, nuo kurio priėmimo iki pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl jo nuginčijimo praėjo 13 metų, t. y., ženkliai ilgesni terminai nei yra nustatyta ABTĮ 33 straipsnyje.

Iš pareiškėjo skundo teismui matyti, kad jis teigia, jog ABTĮ 33 straipsnyje nustatytų terminų nepraleido, nes apie ginčijamą Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. 41-6328 sužinojo tik 2012 m. rugpjūčio 8 d.,t. y., tada, kai siekdamas suformuoti žemės sklypą reikalingą jam priklausančių statinių eksploatacijai iš matininko sužinojo apie ginčo žemės sklypo priklausymą I. G. Ir tik tuo metu paaiškėjus šioms aplinkybėms jis iš karto kreipėsi į žemėtvarkos tarnybą, kuri jam 2012 m. rugpjūčio 8 d. pateikė ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 nuorašą (t. 1 b. l. 20-22).

Iš pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties matyti, kad teismas spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą iš esmės sutiko su minėtais pareiškėjo teiginiais bei pripažino, jog skundas yra paduotas nepraleidus ABTĮ 33 straipsnyje nustatytų terminų.

Remiantis administracinių teismų praktika, tais atvejais, kai ginčijamas sprendimas yra priimtas ne to asmens, kuris paduoda skundą, atžvilgiu, termino eiga sprendimui apskųsti turi būti skaičiuojama nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-715/2011).

Tačiau kiekvienu konkrečiu tokiu atveju turi būti nustatytos teisiškai reikšmingos, įrodymais pagrįstos aplinkybės, nuo kurių turėtų būti skaičiuojama termino paduoti skundą teismui eigos pradžia (data). Teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, esant pagrindui manyti, kad skundo padavimo terminas yra praleistas, gali įpareigoti pareiškėją pateikti šios aplinkybės išsiaiškinimui reikšmingus įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-466/2008).

Aptartas teisinis reguliavimas lemia, kad pareiga įrodyti aplinkybes susijusias su termino paduoti skundą teismui eigos pradžia tenka asmeniui, siekiančiam teismine tvarka nuginčyti administracinį aktą, kuris buvo priimtas ne jo atžvilgiu.

Minėta, kad pareiškėjas nurodo, kad apie ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 egzistavimą sužinojo kai pradėjo žemės sklypo, reikalingo eksploatuoti jam priklausančius statinius, formavimo klausimus. Tačiau įrodymų, iš kurių būtų matyti, kada ir į kokius matininkus pareiškėjas kreipėsi žemės sklypo formavimo klausimu, nėra pateikta. Pareiškėjas nenurodo ir galimos tokių įrodymų buvimo vietos ar kito informacijos šaltinio šiuo klausimu. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių apie tai, jog jis siekė atlikti ginčo žemės sklypo formavimo darbus bei kad tai pradėjo daryti tik 2012 m., nepagrindžia jokiais kitais įrodymais. Kita vertus, tai taip pat reiškia, kad pareiškėjas nesuteikia teismui galimybės jo minėtus teiginius patikrinti tiesos testu.

Taip pat minėta, kad pareiškėjas nurodo, jog sužinojęs apie ginčo žemės sklypo priklausymą I. G. iš karto kreipėsi į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, kuris jam 2012 m. rugpjūčio 8 d. išdavė ginčijamo Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 nuorašą.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas teismui pateikė Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 41-6328 nuorašą, kuriame yra Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus archyvarės spaudas apie tai jog šio sprendimo nuorašas yra patvirtintas 2012 m. rugpjūčio 8 d..

Tačiau, kaip ir prieš tai minėtu atveju, pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų iš kurių būtų matyti, kada ir kokiu klausimu jis kreipėsi Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, ar šis nuorašas buvo išduotas pareiškėjo prašymu ir pan..

Iš bylos taip pat matyti, kad I. G., nuo byloje kilusio ginčo pradžios teigė, jog pareiškėjui nuo 1999 m., kai buvo pradėtos nuosavybės teisių V. V. atkūrimo procedūros, buvo žinoma apie ginčo žemės sklypo suteikimą nuosavybėn V. V. bei vėliau 2008 m. įvykusią dovanojimo sutartį (t. 1 b. l. 48). Šiuos teiginius pareiškėjo įrodinėjo ir liudytojų J. G.; J. I. parodymais, kurie tai iš esmės patvirtino apklausti teisme (t.2 b. l. 55).

Byloje nustatyta, kad pareiškėją su I. G. ir V. V. sieja artimi giminystės ryšiai, jis joms yra brolis bei sūnus. Iš bylos matyti, kad jų tarpusavio santykiai, kurie susiję su byloje nagrinėjamu dalyku – pareiškėjui priklausančiais statiniais bei ginčo žemės sklypu, trunka labai ilgai – nuo 1990 m..

Įvertinus aptartus įrodymus, kontekste su minėtų asmenų tampriais tarpusavio ryšiais, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam apie ginčijamų byloje teisinių santykių atsiradimą tapo žinoma tik 2012 m. rugpjūčio 8 d.. Priešingai, byloje surinkti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjo teiginius bei patvirtina I. G. teiginius, jog pareiškėjui buvo žinoma apie ginčijamus santykius nuo jų atsiradimo, t. y., nuo 1999 m. ir atitinkamai nuo 2008 m..

Kadangi teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės - teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, o kai byla pradėta ją nutraukia ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie tai nuo kada pareiškėjui tapo žinoma apie jo galimai pažeistas subjektines teises, netinkamai pritaikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 101 straipsnio 7 punkto nuostatas, dėl ko sprendimas negali būti pripažintas teisėtu bei yra naikintinas. Šiuo atveju pažymėtina, kad kolegija tokį sprendimą priima remdamasi ABTĮ 136 straipsniu, įpareigojančiu apeliacinės instancijos teismą patikrinti visą bylą, tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios dalių atžvilgiu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 21 d. sprendimą, o bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas