A-146-274-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-274/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00446-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 4 800 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. buvo laikomas Šiaulių TI nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Kameros Nr. 41 plotas apie 23 kv. m, todėl kamera skirta 4 asmenims, o ne 8. Tačiau pareiškėjas buvo laikomas dar su 6 asmenimis, t. y. leistina norma viršyta 1,5 kartus. Be to, 23 kv. m plote be 5–6 asmenų dar turėjo tilpti 4 dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele, kriauklė, 4 spintelės, stalas su 1–2 kėdėmis, buitinėmis reikmėmis ir 5–6 žmonių daiktais. Pasak pareiškėjo, būnant visą parą perpildytoje kameroje, sąlygos tampa nepakenčiamomis, nebuvo galimybių pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėjo galvą, pareiškėjas negalėjo normaliai miegoti, tapo irzlus, dažnai kildavo konfliktai tarpusavyje. Šiaulių TI administracija į žodinius skundus dėl netinkamų laikymo sąlygų nereagavo. Vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), kuris nustato, kad vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m, o neįgaliesiems asmenims – ne mažiau kaip 7 kv. m, pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, padarytą dėl nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15–18) atsakovo atstovas paaiškino, kad nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Įsakymo Nr. V-124 1.3 punktas nustato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. pažymos Nr. 69/06-1581.1 „Dėl A.

P.“ matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą buvo etapuotas 2011 m. rugsėjo 27 d. ir su pertraukomis buvo laikomas įstaigoje kameroje Nr. 41 iki 2012 m. lapkričio 14 d. Kameros Nr. 41 plotas – 23,10 kv. m. Kartu su pareiškėju laikomų asmenų skaičius kameroje Nr. 41 skirtingais laikotarpiais buvo nuo 1 iki 6. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nebūna pastovus, pareiškėjui kameroje periodiškai tekdavo nuo 3,3 kv. m iki 11,55 kv. m gyvenamojo ploto. Tai leidžia daryti išvadą, kad tik tam tikrais atvejais (laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2011 m. spalio 25 d., nuo 2011 m. spalio 28 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2012 m. sausio 18 d., nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2012 m. liepos 16 d. ir nuo 2012 m. liepos 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 12 d.) pareiškėjui galbūt teko truputį mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma.

Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Skundžiamu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas 309 dienas. Truputį mažesnio vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 182 dienas. Viso buvimo įstaigoje metu jis 104 dienas buvo išvykęs į kitas įstaigas, be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebūdavo gyvenamojoje kameroje.

Todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstos ir nesuteikiančios pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Kreipiantis dėl žalos atlyginimo, žalos padarymo faktą turi įrodyti jos atlyginimo prašantis asmuo. Pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateikė praėjus pusantrų metų nuo laikymo, anot pareiškėjo, netinkamomis sąlygomis pradžios. Be to, savo skundą pareiškėjas pagrindė abstrakčiais argumentais, kuriuose pažodžiui pakartojo Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) pateiktą neturtinės žalos apibrėžimą, neapibūdino Šiaulių TI galbūt neteisėtų veiksmų ar neveikimo atitinkama data, vieta ir kitais požymiais, t. y. pareiškė tik bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, savo argumentų nepagrindė jokiais įrodymais.

Atsakovo atstovas pažymėjo, jog turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kad būdamas Šiaulių TI jis skundėsi dėl laikymo sąlygų ar kreipėsi į Šiaulių TI Psichologinės tarnybos specialistus dėl individualių konsultacijų. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą laikytini nepagrįsti.

Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą remiantis CK 6.271 straipsniu.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu (b. l. 54–59) pareiškėjo A. P. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad prašomą priteisti neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Atsižvelgdamas į CK 6.271 straipsnio 1 dalį, teismas nurodė, kad šioje normoje numatyta valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 20 d. sprendimą M. ir J. prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).

EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad nepaprastai didelis kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą K. prieš Lietuvą, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją). EŽTT ne kartą yra nurodęs, kad tais atvejais, kai pareiškėjams teko mažiau negu trys kvadratiniai metrai grindų ploto, kameros perpildymas turi būti laikomas toks didelis, kad savaime pateisina EŽTK 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 20 d. sprendimą M. ir J. prieš Slovėniją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją ir juose nurodytą teismo praktiką).

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje pateiktos trys pažymos dėl A. P. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje – b. l. 6, 7, 20. Teismas, palyginęs šias pažymas, nustatė, kad jos ne labai skiriasi (iš esmės tik tuo metu kameroje laikomų asmenų skaičiumi), bei nusprendė vadovautis ta Šiaulių TI pažyma, kuri yra palankiausia pareiškėjui, – t. y. 2013 m. kovo 21 d. pažyma Nr. 17/01-391 (b. l. 7). Teismas nustatė, jog pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 17 d., t. y. 321 dieną. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. birželio 12 d., nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d., nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytą reikalavimą, t. y. kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teismas konstatavo, kad: buvimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas 48 dienas buvo laikomas sąlygomis, atitinkančiomis vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus, o 273 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui; vienam asmeniui, laikomam kameroje Nr. 41, tekdavo 3,3 kv. m, t. y. vos truputį mažiau nei 3,6 kv. m ploto; Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, kitaip tariant, neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009; EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 1 dalies normą, teismas pažymėjo, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, jų sąrašas nebaigtinis. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis ir bendrieji teisės principai.

Nagrinėjamo ginčo atveju teismas, atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (273 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad buvimo Šiaulių TI metu dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pakenkta jo sveikatai, teismas, įvertinęs skunde nurodytas aplinkybes (t. y. kad dėl laikymo sąlygų sutriko pareiškėjo miegas, padidėjo irzlumas ir nervingumas, kilo konfliktų su kitais asmenimis), nusprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo sveikata nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Tų pačių taisyklių 14.6 ir 14.7 punktuose nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, būtinų skunde nurodytoms aplinkybėms (kad 23 kv. m ploto kameroje be 5–6 asmenų dar turėjo tilpti 4 dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele, kriauklė, 4 spintelės, stalas su 1–2 kėdėmis, buitinės reikmenys ir 5–6 žmonių daiktai) pagrįsti, nenurodė, jog kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymu, kad būtų suteiktas reikalingas inventorius, tačiau tai buvo atsisakyta padaryti.

Teismas byloje nenustatė duomenų, kad atsakovo atstovas Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Atvirkščiai, iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės laikymo Šiaulių TI sąlygos. Remdamasis byloje pateiktais duomenimis, teismas konstatavo, jog Šiaulių TI administracija stengėsi, kad pareiškėjui, kuris yra neįgalus (60 proc. nedarbingas), tektų nedaug mažesnis plotas nei nustatyta norma. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius tą pačią parą nebuvo pastovus, nes dalis buvo kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūdavo kameroje.

Remdamasis išdėstytais argumentais, atsižvelgdamas į byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus dėl jo kalinimo sąlygų, neatitinkančių teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, į tai, kad kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta, į atsakovo Šiaulių TI veiksmus, siekiant pareiškėjui užtikrinti kuo palankesnes buvimo Šiaulių TI sąlygas, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvačia suma laikytina 200 Lt suma (CK 6.250 straipsnis). Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta 4800 Lt. Todėl teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde (b. l. 74) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo dalį dėl 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 4 800 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjo nuomone, teismas bylą išnagrinėjo šališkai, nukrypo nuo teismų praktikos nustatant neturtinės žalos dydį panašiose bylose, neįvertino ir neaptarė daugelio aplinkybių, faktų, moralinių aspektų. Teismo sprendimas, anot pareiškėjo, stokoja aiškumo, motyvų ir kritiško atsakovo veiksmų vertinimo. Teismo priteista neturtinės žalos suma (200 Lt) yra per maža ir neatitinka pareiškėjo teisių pažeidimo laikotarpio trukmės. Sudėjus visas dienas, kurias pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir gautą skaičių padalinus iš priteistos neturtinės žalos sumos, matyti, jog už vieną laikymo netinkamomis sąlygomis parą atsakovas turi sumokėti pareiškėjui mažiau nei 1 Lt. Tokiu būdu, teismo priteista suma negali kompensuoti pareiškėjo patirtos neturtinės žalos. Pareiškėjas taip pat atkreipia teismo dėmesį į tai, kad atsakovas dėl savo veiksmų nesigailėjo, iki šiol jo neatsiprašė ir nesiėmė aktyvių veiksmų elgtis teisėtai, užtikrinant įstatymais ginamus pareiškėjo interesus. Be to, teismas, priteisdamas kompensaciją, neatsižvelgė į tai, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais, nustatytos tvarkos nesilaikymu kankino neįgalų žmogų, kurio interesus ypatingai saugo įstatymai ir tokio neįgalaus žmogaus teisių pažeidimai turi būti vertinami itin griežtai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius apeliaciniame skunde (b. l. 61–62) prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą, pripažįstant, jog buvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

Atsakovo atstovas pažymi, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju.

CK 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/1999);

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje pripažįsta neturtinių teisių pažeidimo konstatavimą kaip tinkamą būdą pažeistoms asmens neturtinėms teisėms apginti ir sprendžia, ar žalos atlyginimas pinigais, kaip išimtinė kompensavimo priemonė teisių pažeidimo pripažinimo nepakankant žalai atlyginti, konkrečiu atveju turėtų būti taikomas.

Atsakovo atstovo nuomone, konstatavus, jog nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, kad atsakovas dėjo visas pastangas kuo palankesnių kalinimo sąlygų užtikrinimui, kad pareiškėjui galbūt teko tik truputį mažesnis gyvenamasis plotas, nei nustatyta norma, kad pareiškėjo teiginiai apie aplinkybes, galinčias sudaryti prielaidas neturtinei žalai atsirasti, nepagrįsti ir neįrodyti, nustačius, jog dėl kalinimo Šiaulių TI pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, buvo pagrindas nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti valstybės institucijos neteisėto veikimo ar neveikimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą.

Pareiškėjas A. P. nesutinka su atsakovo atstovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į atsakovo atstovo apeliacinį skundą (b. l. 81–83) pareiškėjas pažymi, jog Šiaulių TI neįvardijo, kokių aktyvių veiksmų buvo imtasi siekiant pagerinti jo laikymo Šiaulių TI sąlygas. Įsakymu Nr. V-124 įtvirtintas reikalavimas, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, prieštarauja EŽTT praktikai (žr. sprendimą byloje M. C. prieš Rusiją), kurioje asmens kalinimas patalpoje, kur vienam asmeniui tenka mažiau nei 5 kv. m, prilyginamas kankinimui.

Todėl Įsakymas Nr. V-124, įtvirtinantis reikalavimą dėl 3,6 kv. m minimalaus ploto, pareiškėjo nuomone, yra savaime negaliojantis, nes prieštarauja Lietuvos tarptautiniams įsipareigojimams ir EŽTT praktikai. Tačiau svarbiausia, anot pareiškėjo, yra tai, kad tiek EŽTT praktikoje pripažįstamas minimalus 5 kv. m plotas, tiek Lietuvos nacionalinėje teisėje įtvirtintas 3,6 kv. m ploto reikalavimas yra taikomi sveikiems asmenims, gi pareiškėjas yra neįgalus, nustatyta tvarka pripažintas net 60 procentų nedarbingas. Lietuvos teisės aktai įpareigoja sudaryti neįgaliems asmenims geresnes kalinimo sąlygas nei sveikiems. 1999 m.

Lietuvos higienos normoje numatytas reikalavimas, kad neįgaliam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 7 kv. m kameros ploto. Taigi atsakovo veiksmai buvo nukreipti prieš neįgalų asmenį, kurio teises ir teisėtus interesus ypatingai gina įstatymai. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas klaidina teismą, nurodydamas, jog kameroje vienu metu buvo nuo 1 iki 6 asmenų, nes du kartus per parą atliekamų patikrinimų metu kameroje visada būna daugiau žmonių, nei leidžia numatytos normos. Retkarčiais kameroje lieka 1–3 žmonės, bet tik trumpam laikui (2–4 valandoms), kol iš etapo, po kratų ir paskirstymo ateina naujai atvykę suimtieji, o didžiąją laiko dalį tenka būti perpildytoje kameroje, kurioje trūksta vietos laisvai judėti, pasimankštinti ar pasivaikščioti.

Atsižvelgus į tai, kad dalį kameros ploto užima baldai ir sanitarinis mazgas (WC), akivaizdu, jog faktinis kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, yra dar mažesnis. Atsakovo atstovas taip pat neužsiminė apie pareiškėjo pateiktus skundus dėl sveikatos priežiūros, į kuriuos labai formaliai atsakė Šiaulių TI direktorius. Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjas mano, jog atsakovo atstovo apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių tardymo izoliatorius nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 89–90) Šiaulių TI pažymi, jog apeliacinio proceso metu byla nėra nagrinėjama iš naujo, o tik tikrinamas joje priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliaciniame skunde, be kita ko, turi būti nurodyti įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes, ginčijami klausimai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 str. 2 d.).

Šiaulių TI atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde jokių konkrečių faktų, išskyrus reiškiamą nepasitenkinimą dėl priteistos sumos, nepateikia. Atsakovo atstovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Atsakovo atstovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad spręsdamas klausimą dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje atsižvelgia ir į kalinimo trukmę, kalinčio asmens emocinę ir fizinę būseną, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę, kalinio galimybę laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, kalinčio asmens galimybę mankštintis, pasivaikščioti lauke, kameros apšvietimą ir ventiliaciją, į tai, ar kameroje yra tualetas, ar jis atskirtas pertvara ir kt.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus – jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei ir dvasinei būklei, amžiaus ir sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05), 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje A. prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01), 2007 m. liepos 12 d. sprendimas byloje T. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 20877/04), 2006 m. kovo 9 d. sprendimas C. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 73786/01) ir kt.).

Šiaulių TI nuomone, skundžiamą sprendimą priėmęs teismas pagrįstai konstatavo, jog Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos. Duomenys apie laikomų kamerose asmenų skaičių skirtingais laikotarpiais rodo, kad Šiaulių TI stengiasi optimizuoti asmenų laikymo sąlygas pagal turimas galimybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas sieja su jo laikymu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr. 41, kurioje vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, atlyginimo.

Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trim sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Siekiant CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti valdžios institucijos veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pastebėjo, jog nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą). EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime G. prieš Rusiją pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos kaip galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas ir bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių TI administracija pareiškėjui 273 paras neužtikrino Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 numatyto minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje – 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Dėl kalinimo sąlygų (nepakankamo kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui) byloje nustatyta, kad Šiaulių TI kameros Nr. 41, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, plotas yra 23,10 kv. m. Atsižvelgiant į Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, Šiaulių TI kameroje Nr. 41 galėtų gyventi 6 asmenys (23,10 kv. m / 3,6 kv. m). Byloje nustatyta, kad dalį skunde nurodyto laikotarpio (t. y. nuo 2012 m. gegužės 3 d. iki 2012 m. birželio 12 d., nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. rugsėjo 25 d., nuo 2012 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. lapkričio 9 d. ir nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.), iš viso 48 paras, pareiškėjas buvo laikomas ginčo kameroje sąlygomis, kurios atitiko vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimus (t. y. kameroje kartu su pareiškėju buvo laikoma dar 2–5 asmenys), o likusią ginčijamo laikotarpio dalį, iš viso 273 paras, buvo laikomas sąlygomis, kurios pažeidė teisės aktais nustatytą reikalavimą dėl minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui (t. y. kameroje kartu su pareiškėju buvo laikoma dar 2–6 asmenys). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai konstatavo, kad 273 paras pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas dėl vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje tenkančio minimalaus ploto. Kita vertus, pažymėtina, jog šiuo laikotarpiu nukrypimas nuo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostatų buvo ne labai didelis (kameroje kartu su pareiškėju maksimaliai būnant dar 6 asmenims, vienam asmeniui teko apie 3,3 kv. m (23,10 kv. m / 7 asm.) kameros ploto).

Pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, skunde pirmosios instancijos teismui iš esmės išdėstė tik vieną nusiskundimą, t. y. kad Šiaulių TI kameroje Nr. 41 jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui. Pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė argumentais bei įrodymais jokių kitų netinkamo laikymo tardymo izoliatoriaus kameroje aspektų, tokių kaip, pavyzdžiui, nepakankamas kameros apšvietimas, aukštas drėgmės lygis, ventiliacijos nebuvimas, neatitinkantis teisės aktų reikalavimų kameros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas, kameros neaprūpinimas reikiamais baldais ir inventoriumi ir pan. Taigi pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neteigė, jog Šiaulių TI administracija neužtikrino jam kokių nors kitų laikymo sąlygų (pvz., neaprūpino švaria patalyne; kameroje trūko šviesos, oro; nebuvo galimybės nusiprausti ar pasinaudoti tualetu izoliuotai nuo kitų kameroje buvusių asmenų ar pan.).

Atsižvelgiant į tai, kad ginčo atveju nukrypimas nuo nustatytos vienam asmeniui minimalaus ploto normos, kaip minėta, nebuvo didelis, į tai, jog kitų laikymo tardymo izoliatoriaus kameroje sąlygų pažeidimų byloje nenustatyta, taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI administracija būtų tyčia bloginusi pareiškėjo laikymo sąlygas, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygos būtų pasiekusios minimalų žiaurumo lygį Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme.

Savo ruožtu pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad ginčo kameroje be žmonių dar turėjo tilpti 4 dviejų aukštų lovos, tualetas su sienele, kriauklė, 4 spintelės, stalas su 1–2 kėdėmis, buities reikmenys ir 5–6 žmonių daiktai, apeliacinės instancijos teismas vertina kaip aplinkybę, akivaizdžiai didinančią kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą ir todėl kilusio ginčo kontekste vertinamą kaip pareiškėjui palankią, sprendžiant jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą.

ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 dalis); teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 dalis). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal šiuos įstatymo reikalavimus, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sveikatos būkle ginčijamu laikotarpiu (t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.).

Pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuota, kad pareiškėjas yra 60 proc. nedarbingas. Nepaisant to, teismas nusprendė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjo sveikata nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su paminėta pirmosios instancijos teismo išvada sutinka tik iš dalies. Iš tikrųjų, byloje nėra pateikta įrodymų, kurie suteiktų pagrindą vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjo sveikata ginčijamu laikotarpiu blogėjo, ir kad toks sveikatos būklės pablogėjimas būtų priežastiniame ryšyje, t. y. atsiradęs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI kameroje Nr. 41. Iš kitos pusės, byloje yra rašytinių įrodymų (A. P. asmens sveikatos istorijos įrašai, b. l. 25–43), kurie leidžia daryti išvadą, jog ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d.) pareiškėjui buvo diagnozuotos dvi ligos – blauzdų trofinės opos (negyjančios) ir abiejų kojų venų varikozė, pareiškėjas skundėsi kojų patinimu ir skausmais, buvo periodiškai konsultuojamas tardymo izoliatoriaus gydytojų, taip pat tris kartus hospitalizuotas bei gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šiam ginčui svarbias faktines aplinkybes dėl pareiškėjo sveikatos būklės. Įvertinusi pirmiau nustatytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytu pareiškėjo laikymo Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu, kuris truko iš viso 273 paras, akivaizdu, jog pareiškėjo padėtį, jo fizinę ir emocinę savijautą blogino tai, kad pareiškėjas aptariamu laikotarpiu sirgo anksčiau paminėtomis ligomis, kentė fizinį skausmą ir diskomfortą, dėl to jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio bent minimalaus kameros ploto (jeigu administracija pagal galimybes negalėjo užtikrinti pareiškėjui didesnio ploto, nei nustatyta minimali norma), kad galėtų pasivaikščioti, pasimankštinti, kad turėtų daugiau oro, erdvės ir pan.

Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto (pareiškėjo) argumentais, kad neįgaliems asmenims teisės aktai nustato didesnį minimalų kameros plotą – 7 kv. m. Visų pirma, pažymėtina, kad tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas nei šiuo metu, nei anksčiau galiojęs teisės aktas (taip pat ir jokia Lietuvos higienos norma). Antra, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, nustatantis bendrą minimalią 3,6 kv. m kameros ploto normą vienam asmeniui, nedarant išlygų neįgaliems ar kokiai nors kitai asmenų grupei priklausantiems asmenims (išskyrus nepilnamečius, laikomus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose), nėra panaikintas teisėkūros ar teismo tvarka ir yra galiojantis, todėl privalomas vykdyti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 patvirtino Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategiją ir Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų planą. Įgyvendinus šioje strategijoje numatytas priemones, siekiama taip modernizuoti laisvės atėmimo vietas, kad vienam asmeniui 2017 metais tektų 5 kv. metrai gyvenamųjų patalpų ploto. Tai rodo, kad valstybė pagal finansines galimybes siekia gerinti šiuo metu egzistuojančią situaciją dėl gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui laisvės atėmimo įstaigose, trūkumo. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti apelianto (pareiškėjo) argumentai, kad Lietuvos valstybė nevykdo atitinkamų savo tarptautinių įsipareigojimų aptariamoje srityje. Galiausiai, pažymėtina, kad pareiškėjui 60 proc. nedarbingumas buvo nustatytas tik 2012 m. spalio 17 d. (b. l. 44), t. y. ginčui aktualaus laikotarpio pabaigoje. Todėl, net jei teisės aktai ir nustatytų reikalavimą užtikrinti neįgaliems asmenims didesnį kameros plotą, toks reikalavimas pareiškėjui būtų taikytinas tik nuo 2012 m. spalio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d., t. y. tik nedidelę ginčijamo laikotarpio dalį.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad minėta pareiškėjo kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 27 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d., atsižvelgiant į jo pareikštus nusiskundimus, analizė suteikia pagrindą išvadoms, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu pažeidė nacionalinės teisės normą (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą), pagal kurią vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, tačiau šis pažeidimas, atsižvelgiant į tai, kad jis nebuvo apsunkintas kitais kalinimo sąlygų tinkamumo aspektais, nelaikytinas pasiekusiu minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiu pagrindą pripažinti taip pat ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Šiaulių TI neteisėtus veiksmus, t. y. esminę atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygą, tai, kad pareiškėjas patyrė jo nurodytą neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), bei priežastinį ryšį tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui atsiradusių neigiamų pasekmių (neturtinės žalos).

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui padaryta neturtinė žala negali būti kompensuojama vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu. Įvertinusi pareiškėjo kalinimo perpildytoje kameroje ganėtinai ilgą trukmę (273 paros), tai, kad tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas nebuvo vienkartinis ar momentinis atsakovo neteisėtas veiksmas, pareiškėjo sveikatos būklę ir fizinę savijautą ginčo laikotarpiu, kurios, tikėtina, padidino pareiškėjo nepatogumus ir išgyvenimus, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteista didesnė nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime neturtinės žalos suma. Kita vertus, atsižvelgtina į tai, kad nagrinėjamu atveju, kaip minėta, nukrypimas nuo minimalaus ploto normos vienam asmeniui nebuvo didelis, ir jog, kaip paaiškino atsakovas, dėl asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifikos toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir dėl to tam tikrą laiką nebūna kameroje), be to, pareiškėjas ne visą laiką praleido perpildytoje kameroje (pareiškėjas nebuvo kameroje pasivaikščiojimo (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu).

EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendime, priimtame byloje E. prieš Rumuniją, yra pažymėta, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Papildomai pažymėtina, kad įstaigos administracijos kaltė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį nėra būtinoji valstybės atsakomybės sąlyga, todėl jos nebuvimas (taip pat kaip ir šiuo atveju Šiaulių TI akcentuojamos pastangos pagerinti asmenų laikymo įstaigoje sąlygas) neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Jei reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pripažįsta pagrįstu, teismas turi nuspręsti, kokia pinigų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 4 800 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją).Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visiškai tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes dėl žalos dydžio nustatymo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti, turi būti pakeista. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista pinigų suma nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo dalyką ir pagrindą, byloje nustatytas konkrečias pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygas, pareiškėjo kalinimo perpildytoje kameroje pakankamai ilgą trukmę (273 paros), pažeidimo mastą ir intensyvumą, pareiškėjo sveikatos būklę (neįgalumą), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, be to, atsižvelgiant į šalies vidutinį darbo užmokesčio dydį, valstybės ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteistina 3 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 3 000 (trys tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas