A-525-481-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-481/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00395-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. P. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. įmonės skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. P. įmonė (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1−3) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-248/12 (toliau − ir Nutarimas), kuriuo pareiškėjas nubaustas 1 250 Lt bauda.

Paaiškino, kad buvo nubaustas už tai, kad, 2012 m. gruodžio 12 d. atlikus patikrinimą pareiškėjui priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvo nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai parduodami išsinešimui draudžiamu laiku, t. y. po 22 val.: 2012 m. gruodžio 12 d. 22 val. 18 min. pardavėja R. K. pardavė V. S. butelį alaus „Ledo alus Čempionas“, 2 l talpos, 5.1 alk. tūrio, už 5 Lt, butelį atidarė ir leido pirkėjui išsinešti į lauką (pirkėjas sėdo į automobilį); 2012 m. gruodžio 12 d. apie 22 val. 45 min. pardavėja R.

K. pardavė V. P. butelį alaus „Tauras Tradicinis“, 2 1 talpos, 6 proc. alk. tūrio, butelį atidarė ir leido pirkėjui išsinešti iš baro. V. P. buvo nustatytas 2,32 promilės girtumas; 2012 m. gruodžio 12 d. 23 val. 15 min. ta pati pardavėja pardavė M. J. butelį alaus „Teisybės alus“, 2 1 talpos, 7.5 proc. alk. tūrio, alaus butelį prasuko ir leido išsinešti iš baro. M. J. nustatytas 2,65 promilės girtumas. Taip bare buvo nustatyti Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto ir 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimai.

Pareiškėjo teigimu, Nutarimas yra nepagrįstas, neteisingas, todėl naikintinas. Departamentas atlikto patikrinimo protokolą nagrinėjo formaliai, neatsižvelgė į praktines alkoholinių gėrimų pardavimo įgyvendinimo aplinkybes. Teigė, kad pareiškėjas, vykdydamas alkoholinių gėrimų mažmeninę prekybą, ėmėsi visų priemonių, kad prekyba būtų vykdoma griežtai laikantis įstatymų reikalavimų − bare yra du dideli skelbimai, kuriuose nurodyta, kad nuo 22 val. iki 8 val. ryto parduodamus alkoholinius gėrimus galima vartoti tik vietoje, paruošti pardavėjų pareigybiniai nuostatai, pardavėjos supažindintos kaip pardavinėti alkoholinius gėrimus, bare yra trys kameros, fiksuojančios aplinką ir lankytojus.

Teigė, kad pardavėja laikėsi AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų − alų pardavė atidarytoje pakuotėje, įspėjo pirkėją, kad, paėmęs alų atidarytoje pakuotėje, turi jį vartoti vietoje. Pardavėja neturėjo galimybių kontroliuoti pirkėjo elgesio. Akcentavo, kad bare yra dvi salės, kur pastatyti stalai ir kėdės, pirkėjas turi ten ir gerti alų atidarytoje pakuotėje. Pardavėja neturi galimybių stebėti kiekvieną pirkėją ir neleisti pirkėjui išeiti su atidaryta pakuote iš baro, negali jo sulaikyti arba naudoti kitas prievartos priemones, nes tai draudžia įstatymas.

Pažymėjo, kad AKĮ nenustato aiškios tvarkos, leidžiančios teisinių santykių subjektams aiškiai suvokti savo teises ir pareigas, nesuprantama, kokių priemonių turi būti imamasi. Tai nenurodyta ir skundžiamame Nutarime. Ši aplinkybė aktuali ir kalbant apie AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nes AKĮ nenustato, kaip pradavėjas gali nustatyti, kad į barą atėjęs pirkėjas yra neblaivus ir jam negalima parduoti alkoholinių gėrimų. Teigė, kad AKĮ turi būti numatytos konkrečios teisės ir pareigos, kurios leistų užtikrinti tokias priemones.

Nutarime nurodyta, jog AKĮ 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarka, tačiau joje nurodyta, kam konkrečiai gali būti taikoma ta kontrolės tvarka ir kas tai gali nustatyti, šios normos negalima aiškinti plečiamai. Nesutiko, kad rašytiniai alkoholio pirkėjų paaiškinimai įrodo pardavėjos R. K. padarytus pažeidimus. Jie surašyti iškreipiant faktus. Nutarime nurodoma, kad pirkėjas V. S., pirkęs alų, kasos kvito neturi, pardavėja vartoti alų vietoje nesiūlė, teko pirkti limonadą, kad galėtų užsukti tarą.

Tuo tarpu patikrinimo protokole rašoma, kad buvo išduotas kasos kvitas Nr.0007. Pažymi, kad pardavėja atidarė butelį ir pirkėjui paaiškino, kad reikia gerti vietoje, todėl norėdamas apgauti pardavėją, pirkėjas pirko limonadą, kad galėtų užsukti tarą. Pardavėja negalėjo jo sulaikyti prievarta. V. P. savo paaiškinime nurodė, kad pirko alų, kurio neleido išsinešti, atidarė kamštelį ir liepė gerti vietoje, tačiau jis nerado laisvo stalo, todėl jam leido neštis namo. Tačiau, pareiškėjo nuomone, iš jo paaiškinimo negalima suprasti, ar jam buvo leista išsinešti alų, ar ne.

Šis pirkėjas, kaip aiškina pardavėja, nusipirkęs alaus sėdėjo ir gėrė alų bare ir turėjo kur atsisėsti, nes bare yra 5 stalai ir prie jų yra 24 kėdės. Pareiškėjo manymu, jis buvo paveiktas tikrintojų parašyti jų nurodytą paaiškinimą. Pirkėjas M. J., nusipirkęs alaus, jį gėrė atsisėdęs prie stalo, todėl jam, kaip ir V. P., buvo nustatytas atitinkamas girtumas. Pabrėžė, kad šie pirkėjai tam ir atėjo į barą, kad išgertų alaus. Jiems atėjus į barą, girtumo požymių nebuvo matyti, todėl jiems buvo parduotas alus.

Pažymėjo, kad be policijos pareigūnų neturėjo galimybės patikrinti pirkėjų girtumo. Tikino, kad ateityje imsis priemonių, kad pirkėjai gertų nupirktą alų vietoje ir kad gėrimai nebūtų pardavinėjami neblaiviems asmenims.

Atsakovas Departamentas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 24−28), kuriuo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Departamento Nutarimą.

Teigė, kad Nutarimas yra teisėtas, pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, atitinka materialinės teisės normas, reglamentuojančias prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką draudžiamu metu, formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Atsakovo teisinė argumentacija detaliai išdėstyta Nutarime. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, akcentavo, jog licencijos gavėjui kyla pareiga laikytis licencijoje nustatytų reikalavimų ir teisės aktais įtvirtintų apribojimų, jis ir jo atstovai privalo imtis visų priemonių, kad būtų laikomasi licencijoje numatytų reikalavimų, jų laikymasis negali būti perkeliamas darbuotojams ar pirkėjui.

Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Kiekvieno ūkio subjekto diskrecijos teisė yra pasirinkti priimtiną veikimo modelį, siekiant įgyvendinti įstatymu jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos), vykdant tik viešojo maitinimo funkciją. Pabrėžė, jog pareiškėjas turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais su numatytu alkoholinių gėrimų pardavimo būdu − vartoti vietoje, nesuteikiant teisės prekiauti alkoholiniais gėrimais išsinešimui, t. y. vartoti ne vietoje, ne tik draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos), bet ir visą parą.

Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja alkoholinių gėrimų pardavimo tvarka pareiškėjui neturėjo būti nauja, turėjo būti vykdoma nuo licencijos išdavimo datos, t. y. 2009 m. gruodžio 23 d. Tai sudaro savarankišką pagrindą pareiškėjo skunde dėstomus argumentus vertinti išimtinai kaip deklaratyvaus ir gynybinio pobūdžio. Teigė, kad AKĮ įstatymas numato kriterijus, kurių laikantis įgyvendinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimas, t. y. turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai arba jie turi būti parduodami atidarytoje pakuotėje, užtikrinant jų vartojimą tik vietoje.

Pareiškėjas turėjo užtikrinti šių reikalavimų laikymąsi. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti sistemingi įstatymo pažeidimo faktai, užfiksuoti trys alkoholinių gėrimų nekliudomo išsinešimo iš prekybos vietos atvejai. Tai tik patvirtina, jog pareiškėjas žino ir supranta, kad jo pasirinktų priemonių neužtenka užtikrinti AKĮ nuostatų įgyvendinimo. Taip pat pabrėžė, kad juridiniam asmeniui pagal AKĮ keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl argumentas neva pardavėja neturi galimybių sekioti kiekvieno pirkėjo ir neleisti jam išeiti su atidaryta pakuote iš baro, neatleidžia pareiškėjo nuo įstatymu jam keliamų reikalavimų laikymosi ir gresiančios atsakomybės pažeidimo atveju.

Atsakovas kritiškai vertino ir pareiškėjo argumentus, kad AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punktas nenumato, kaip nustatyti, ar pirkėjas atėjęs į barą yra blaivus, kad AKĮ 26 straipsnio 2 dalyje nenurodyta kam konkrečiai taikoma numatyta tvarka, todėl ji negali būti aiškinama plečiamai. Teigė, kad aplinkybė, jog pareiškėjo darbuotoja neįvertino, kad parduoda alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, nepanaikina fakto, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviems asmenims, kuriems nustatytas net 2,65 bei 2,32 prom. girtumas.

Akivaizdu, kad, nustatant bendrą asmens būklės vertinimą, pardavėja neatliko būtinų veiksmų pagal Bendros asmens būklės vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505, 2 punktą (požymiai, kuriems esant galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir/ ar apsvaigęs) ar kitais būdais neįsitikino asmens blaivumu, kurie yra būtini kiekvienu atveju parduodant alkoholinius gėrimus, o aplinkybė, kad pareiškėjas nerūpestingai vykdo AKĮ reikalavimus, nepanaikina pažeidimo fakto.

Akcentavo, kad nekyla abejonių dėl AKĮ reikalavimų pažeidimo sudėties, byloje esantys duomenys ir parodymai sutampa, tarp jų prieštaravimų nėra, byloje nėra duomenų, kad pirkėjams buvo daromas poveikis duoti melagingus paaiškinimus, taip pat nėra duomenų, kad atsakovo darbuotojai ir policijos pareigūnas, nustatydami pažeidimo faktą, būtų buvę kaip nors suinteresuoti ir dėl to nepagrįstai kaltintų pareiškėją pažeidimo įvykdymu. Dėl visų nurodytų aplinkybių byloje esantys įrodymai laikytini objektyviais ir patikimais, o pareiškėjo gynybinė taktika vertintina kaip siekis išvengti atsakomybės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 25 d. sprendimu (b. l. 67−72) Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. ATK2-248/12 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“ paliko nepakeistą, o skundą atmetė.

Aptaręs bylos medžiaga nustatytas faktines bylos aplinkybes bei ginčui aktualias AKĮ nuostatas, dėl fizinių ir juridinių asmenų kaltės ir atsakomybės už alkoholio (taip pat ir tabako) kontrolės pažeidimus, kai fizinis ir juridinis asmuo atsako už tą pačią veiką, teismas, išanalizavęs praktiką analogiškose bylose, sprendė, kad tokiu atveju ekonominės sankcijos juridiniam asmeniui už AKĮ pažeidimus turi būti siejamos su fizinio asmens administracine atsakomybe. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas sprendė, kad nėra pareiškėjas už pažeidimą pagrįstai nubaustas už kito asmens, t. y. jo darbuotojo veiksmus. Ūkio subjektas (šuo atveju – B. P. įmonė), kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, turi pareigą imtis visų leidžiamų, bet būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai ir kad jie nevirstų tuščia deklaracija. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, jog nėra teisinės bazės pirkėjų neblaivumui patikrinti, teismas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-123/2013, kurioje teisėjų kolegija pažymėjo, kad AKĮ 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, turint galvoje alkoholinių gėrimų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, pobūdį, suponuoja ūkio subjekto pareigą imtis visų reikiamų organizacinių ir kitų (pavyzdžiui, darbuotojų mokymai; vidaus teisės aktai, numatantys darbuotojų pareigą įsitikinti, ar pirkėjas nėra neblaivus, esant abejonei alkoholinių gėrimų neparduoti) priemonių, kad toks įstatyme įtvirtintas reikalavimas būtų veiksmingai užtikrintas. Be to, teismo nuomone, šiuo atveju pagal analogiją galima remtis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtinta Bendros asmens būklės įvertinimo metodika, nes joje aprašyti požymiai, kuriems esant galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir / ar apsvaigęs (2 punktas): iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Įvertinęs, kas pasakyta, teismas darė išvadą, kad Nutarimas yra teisėtas, priimtas surinkus būtinus pažeidimo įrodymus, tinkamai aiškinant teisės aktus bei remiantis teismų praktika, tinkamai motyvuotas, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas B. P. įmonė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77−80), kuriuo prašo Departamento nutarimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą panaikinti.

Apeliaciniame skunde pateikia iš esmės analogiškus argumentus, kurie buvo pateikti skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymi:

1) teismas ir Departamentas nepagrįstai nurodė, kad pirkėjų neblaivumui patikrinti reikia remtis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtinta Bendros asmens būklės įvertinimo metodika. Pirma, ši metodika skirta reglamentuoti procedūrą siekiant nustatyti, ar transporto priemones vairuojantys asmenys blaivūs, apsvaigę, o alkoholinių gėrimų pardavimas su transporto priemonės vairavimu neturi nieko bendro, tad pardavėja to tikrinti pagal minėtos metodikos nuostatas neturi. Antra, vizualiai nustatyti pirkėjo girtumo laipsnį, promiles, ar dėl girtumo jam jau negalima parduoti alkoholinių gėrimų, negalima. Pardavimas vyksta per atstumą, pradavėją nuo pirkėjo skiria baras, todėl pajusti kvapo ar nustatyti kitų požymių negalima. Be to, nagrinėjamu atveju girtumas buvo nustatytas pirkėjams buvusiems bare, tad akivaizdu, jog jie buvo nusipirkę alkoholinių gėrimų, jų išgėrę. Tačiau teismas šių aplinkybių nesiaiškino, netyrė, asmenų, kuriems buvo nustatytas girtumas neišsikvietė.

2) Teismas nepagrįstai rėmėsi Departamento surašytu aktu, kad rašytiniai pirkėjų paaiškinimai rodo pardavėjos padarytus pažeidimus. Paaiškinimai neatitinka faktinių aplinkybių, o Departamento padaryti paaiškinimų apibendrinimai iškreipti. Teismas pirkėjų neišsikvietė ir neapklausė, taip buvo nepašalintos byloje esančios abejonės dėl alkoholinių gėrimų pardavimo būdo ir girtumo nustatymo aplinkybių, t. y. kur ir kada pirkėjai apgirto.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 92−97), kuriuo prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime pateiktų argumentų, nurodo:

1) apeliaciniame skunde pateikiami tapatūs motyvai, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismas. Teismas juos jau išnagrinėjo ir dėl jų pasisakė. Teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, atitinka teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką. Tuo tarpu apelianto daromos išvados prieštarauja faktinėms aplinkybėms, teisės aktų aiškinimui, yra subjektyvios ir nepagrįstos.

2) Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-123/2013, kur, be kita ko, pažymėta, kad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja nepastebėjo pirkėjo girtumo, nors turėjo galimybę tuo įsitikinti, nelaikytina aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo atsakomybės.

3) Teismas tinkamai įvertino byloje esančią medžiagą, įrodymus. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, jie vertinami pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos viseto išnagrinėjimu. Vien tai, kad apeliantas laikosi kitokio požiūrio į ginčo dalyką nei teismas, nereiškia, kad sprendimas naikintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kyla dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. ATK2-248/12 „Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus“, kuriuo pareiškėjas nubaustas 1 250 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į alkoholio produktų, kaip specifinių civilinės apyvartos objektų, darančių neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, pobūdį, savo praktikoje (2004 m. sausio 26 d. nutarimas) yra nurodęs, kad valstybė gali nustatyti specialų, būtent šio produkto apyvartai skirtą teisinį reguliavimą. Konstitucinio Teismo teigimu, minėtasis ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas, inter alia tai, kad didmeninė bei mažmeninė prekyba alkoholio produktais yra licencijuojama veikla, taip pat tai, kad už šio ypatingo valstybinio reglamentavimo režimo pažeidimus gali ir turi būti nustatytos sankcijos, yra pagrįstas, konstituciškai pateisinamas dalykas, dėl inter alia visiems žinomų neigiamų padarinių, kuriuos žmonių sveikatai, viešajai tvarkai ir visuomenės narių saugumui, kitoms teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms gali sukelti alkoholio vartojimas (2008 m. sausio 21 d. nutarimas).

Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims. Šio reikalavimo įgyvendinimas užtikrinamas nustatant pareigą ūkio subjektui, kaip prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojui, imtis reikiamų priemonių tam, kad nebūtų pažeistas minėtas Alkoholio kontrolės įstatymo draudimas. Pažymėtina, kad konkretus pareigos, užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimas, turinys nėra atskleistas. Todėl ūkio subjektas, turintis licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi tam tikrą laisvę pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą, tačiau jis turi imtis tokių priemonių, kokių atitinkamomis aplinkybėmis imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-351/2013). Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas įtvirtina, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo nubaustas už tai, kad, 2012 m. gruodžio 12 d. atlikus patikrinimą pareiškėjui priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Šiauliuose, buvo nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai parduodami išsinešimui draudžiamu laiku, t. y. po 22 val.: 2012 m. gruodžio 12 d. 22 val. 18 min. pardavėja R. K. pardavė V. S. butelį alaus „Ledo alus Čempionas“, 2 l talpos, 5.1 alk. tūrio, už 5 Lt, butelį atidarė ir leido pirkėjui išsinešti į lauką (pirkėjas sėdo į automobilį); 2012 m. gruodžio 12 d. apie 22 val. 45 min. pardavėja R. K. pardavė V. P. butelį alaus „Tauras Tradicinis“, 2 1 talpos, 6 proc. alk. tūrio, butelį atidarė ir leido pirkėjui išsinešti iš baro. V. P. buvo nustatytas 2,32 promilės girtumas; 2012 m. gruodžio 12 d. 23 val. 15 min. ta pati pardavėja pardavė M. J. butelį alaus „Teisybės alus“, 2 1 talpos, 7.5 proc. alk. tūrio, alaus butelį prasuko ir leido išsinešti iš baro. M. J. nustatytas 2,65 promilės girtumas. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nekyla ginčo, jog pareiškėjas byloje vertinamų įvykių susiklostymo metu turėjo galiojančią licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais pareiškėjui priklausančiame bare (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Pažymėtina, kad licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais su numatytu alkoholinių gėrimų pardavimo būdu – vartoti vietoje, nesuteikiant teisės prekiauti alkoholiniais gėrimais išsinešimui, t.y. vartoti ne vietoje, ne tik draudžiamu laiku (nuo 22 iki 8 valandos), bet ir visą parą. Tokiu būdu, nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja alkoholinių gėrimų pardavimo tvarka pareiškėjui neturėjo būti nauja, nes turėjo būti vykdoma nuo licencijos išdavimo datos, t.y. 2009 m. gruodžio 23 d. Teigtina, jog licencijos gavėjui kyla pareiga laikytis licencijoje nustatytų reikalavimų ir teisės aktais įtvirtintų apribojimų, todėl pareiškėjas privalėjo šią prekybą vykdyti pagal AKĮ reikalavimus, o Departamentas turėjo kompetenciją pareiškėjui skirti ekonominę sankciją, konstatavus minėtųjų reikalavimų pažeidimą (AKĮ 34 str. 1 d.).

Pažymėtina, kad objektyvūs bylos duomenys įrodo, jog pareiškėjui priklausančioje bare, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nurodytu laiku buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kuriuos pirkėjai iš baro išsinešė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirkėjams nustatytas atitinkamai 2,32 ir 2,65 promilės girtumas. Turint galvoje šią faktinę aplinkybę, atsiranda pagrindas vertinti, ar pareiškėjas nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto ir 4 dalies 2 punkto nuostatų. Vis dėlto vien objektyvaus fakto nustatymo konkrečiu atveju nepakanka tam, kad būtų konstatuotas minėtų teisės normų pažeidimas. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjui už jo veiksmus buvo pritaikyta ekonominė sankcija, o pagal bendrąjį teisės principą nėra atsakomybės be kaltės (lot. nulla poena sine culpa). Teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog juridinio asmens, kaip nusikalstamos veikos subjekto, specifika, t. y. tai, kad jis yra savarankiškas teisinių santykių subjektas, turintis teisinį veiksnumą ir teisnumą, savarankišką pavadinimą, organizacinį vientisumą, jo turtas yra atskirtas nuo jo dalyvių turto, tačiau jis yra teisinių santykių dalyvis per jo vardu veikiančius fizinius asmenis, suponuoja ir jo kaltės specifiškumą. Juridinio asmens kaltė sietina su fizinio asmens, veikiančio juridinio asmens naudai ar jo interesais, kalte. Konstitucinio Teismo teigimu, juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto ir atsakomybės subjekto, specifika lemia ir tai, kad juridinio asmens veikla yra neatsiejama nuo fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu, veiklos, todėl juridinio asmens kaltė taip pat yra susijusi su fizinio asmens, veikiančio to juridinio asmens vardu ir jo naudai ar interesais, nusikalstama veika (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas).

Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjo bare buvo sudarytos objektyvios sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje: neginčijama, kad minėtame bare buvo įrengtos dvi salės, kur pastatyti stalai ir kėdės. Tačiau pardavėja alkoholinius gėrimus įsigijusių asmenų neaprūpino indais, reikalingais vartojant gėrimą vietoje. Alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Tiek pareiškėjas, tiek bare dirbantys darbuotojai privalėjo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje ir taip užtikrintas licencijos sąlygų laikymasis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 10 d sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 konstatavo, kad „Teisėjų kolegija, įvertinusi normos turinį, daro išvadą, kad joje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors ir buvo parduoti atidarytoje pakuotėje“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtame sprendime taip pat pažymėjo, kad „Įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas.

Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi“. Nors byloje esama prieštaringų įrodymų dėl to, koks buvo pardavėjos požiūris į minėtų gėrimų išsinešimą iš baro patalpų, tačiau tai netrukdo teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog konkrečiu atveju nebuvo imtasi tinkamų bei protingų veiksmų, kad būtų užtikrintas parduotų alkoholinių gėrimų vartojimas vietoje. Aplinkybė, kad pareiškėjo darbuotoja neįvertino, jog parduoda alkoholinius gėrimus neblaiviems asmenims, nepanaikina fakto, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neblaiviems asmenims, kuriems atitinkamai nustatytas net 2,65 bei 2,32 promilių girtumas.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju pagal analogiją galima remtis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtinta Bendros asmens būklės įvertinimo metodika. Bendrosios asmens būklės vertinimo metodikos 2 punkte aprašyti požymiai, kuriems esant, galima įtarti, kad asmuo yra neblaivus ir / ar apsvaigęs, pavyzdžiui: iš burnos sklindantis alkoholio kvapas; neadekvati elgsena; nerišli kalba; nekoordinuoti judesiai. Teigtina, kad pardavėja tiesioginio kontakto su pirkėjais metu turėjo galimybę stebėti jų elgesį, ir preliminariai įvertinti, ar jie yra blaivūs.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. P. įmonės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Stasys Gagys