AS-552-1028-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-1028/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03597-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl rašto panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. B. 2014 m. liepos 22 d. (pagal pašto spaudą ant voko) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. liepos 11 d. raštą Nr. 12-01-1239 ir įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 9 270,03 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti jam skundo padavimo teismui terminą. Pareiškėjas paaiškino, kad specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl jis, 2010 m. kovo mėn. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje. Iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas. Be to, po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo, 2010 m. birželio 29 d. nutarimo ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, anot pareiškėjo, jis įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad jo praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Tačiau valstybė iki šiol nėra priėmusi sprendimo dėl valstybinių pensijų grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti S. B. skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu, kuris numato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą pareiškėjas turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kuriose yra suformuluota nuostata, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Įvertinęs pareiškėjo pateiktus pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo 2010–2012 m. suvestinius duomenis, teismas nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. liepos 22 d. (žr. pašto spaudą ant voko), t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams ir 7 mėnesiams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Teismas pareiškėjo argumentus dėl termino praleidimo vertino kaip nepateisinančius tokio ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei 2 metams ir 5 mėnesiams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, daugiau nei 1 metams ir 10 mėnesių nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, praėjus daugiau nei 1 metams ir 4 mėnesiams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, t. y. pašalintas iki tol ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo, taip pat praėjus 8 mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas bei galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas 3 metų procesinio termino paduoti skundą teismui praleidimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo.

Netenkinęs prašymo dėl termino atnaujinimo, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl įpareigojimo atsakovą išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 270,03 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Ministerijos 2014 m. liepos 11 d. raštą Nr. 12-01-1239 nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų, todėl šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti kaip išvestinį.

III. Pareiškėjas S. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutartį, atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir perduoti skundą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai vertino aplinkybes, sudarančias pagrindą atnaujinti procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo. Pirma, 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas bei teisės aktai, kuriais buvo reglamentuojami tam tikri su ekonomine krize susiję santykiai, sukūrė pareiškėjui teisėtą lūkestį, kad valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus. Antra, nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ir apskundimo terminų, o teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo buvo suformuota tik LVAT 2013 m. kovo 12 d., 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimis užpildžius teisinio reguliavimo spragas. Trečia, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Tačiau net ir įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Taigi, pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą, nors, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, asmenys turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jų teisių pažeidimai bus pašalinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties, kuria teismas netenkino jo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, pagrįstumą.

Pareiškėjas 2014 m. liepos 22 d. (žr. pašto spaudą ant voko) padavė pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. liepos 11 d. raštą Nr. 12-01-1239 ir įpareigoti atsakovą išmokėti neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 270,03 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), teisingai nustatė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad procedūrinės taisyklės, įtvirtintos valstybinių socialinio draudimo pensijų klausimus reglamentuojančiuose teisės aktuose, a priori (savaime) pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų teisinės padėties nereguliuoja, kad procesinė analogija netaikytina sprendžiant ikiteisminės ginčo dėl valstybinės pensijos nepriemokos nagrinėjimo tvarkos klausimus. Šiuo aspektu nutartyje pabrėžta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija ABTĮ 3 straipsnio 1 dalies kontekste priminė anksčiau suformuotą praktiką, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo.

Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., apie tai pareiškėjas buvo informuotas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. vasario 4 d. raštu Nr. 12-01-204, kuriame taip pat nurodyta, kad dėl techninių kliūčių valstybinės pensijos už 2010 m. sausio mėnesį bus išmokėtos iki kovo mėn. pabaigos. Atsižvelgus į tai, galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. kovo mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, bei susipažinęs su atsakovo 2010 m. vasario 4 d. raštu. Į administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. liepos 22 d., t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Ministerijos 2014 m. liepos 11 d. rašto Nr. 12-01-1239 panaikinimo, nepagrįstai rėmėsi ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas su 2014 m. birželio 19 d. prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo, išmokėjimo.

Atsakydama į pareiškėjo prašymą Ministerija 2014 m. liepos 11 d. raštu Nr. 12-01-1239 nurodė, jog prašymo nenagrinės, nes pareiškėjas praleido trejų metų terminą skundui paduoti, t. y. atsakovas faktiškai informavo pareiškėją, kad nenagrinės jo prašymo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Tai reiškia, jog pareiškėjo skundžiamas Ministerijos 2014 m. liepos 11 d. raštas Nr. 12-01-1239 yra iš esmės informacinio pobūdžio, nesukeliantis pareiškėjui jokių materialaus teisinio pobūdžio pasekmių, šiame rašte nėra pateikta jokių viešojo administravimo subjekto valinių patvarkymų, skirtų pareiškėjui, todėl šis raštas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje turėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2014 m. liepos 11 d. raštą Nr. 12-01-1239 remdamasis ne ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (t. y. dėl praleisto skundo padavimo termino), o ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu (t. y. kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka). Tačiau minėtas procesinių teisės normų taikymo netikslumas nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą 2014 m. liepos 31 d. nutartį, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su Ministerijos 2014 m. liepos 11 d. raštu, priėmimo klausimą.

Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija ištaiso minėtą netikslumą, konstatuodama, kad pareiškėjo S. B. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. liepos 11 d. raštą Nr. 12-01-1239 atsisakytina priimti remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tai yra kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino kreiptis į teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2014 m. liepos 22 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą jis nuo 2013 m. kovo 12 d.

įtvirtintas administracinių teismų praktikoje), todėl pareiškėjas, 2010 m. kovo mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje. Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia savo prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, jog įstatymų leidėjas to nedaro, kreipėsi teisminės gynybos. Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Teisėjų kolegija išvardytas aplinkybes pripažįsta svarbiomis priežastimis, sudariusiomis pareiškėjui objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo per 3 metų procesinį terminą. Pažymėtina, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014,2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. A525-409/2014 ir kt.). Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, sprendžiant panašius klausimus būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties dalis, kurioje remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 270,03 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminą ir perduoda nurodytos pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 2–4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. B. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 9 270,03 Lt, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, panaikinti. Pareiškėjo S. B. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Skundo dalies dėl įpareigojimo atsakovą išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 31 d. nutarties dalį pakeisti, nurodant, kad pareiškėjo S. B. skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2014 m. liepos 11 d. raštą Nr. 12-01-1239 atsisakytina priimti remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tai yra kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas