AS-502-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-502-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03475-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 69.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. G. ir V. R. skundus atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjos D. G. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjos) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (b. l. 1–4, 32–37), prašydamos: 1) solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra, atsakovas) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, priteisti neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį: D. G. – nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 31 d. ir nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki teismo sprendimo dienos, V. R. – nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; 2) panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 17.10.-1146 ir 2013 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. 17.10.-1148.

Pareiškėjos skunduose paaiškina, kad, remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsniu, prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, prokurorų darbo užmokestis susideda iš: pareiginės algos; priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; priedo už kvalifikacinį rangą. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009 m. balandžio 23 d. Nr. XI-224 redakcija), kurio 1 straipsniu, įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d., buvo sumažinti inter alia Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai; kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai šiuo įstatymu mažinami nebuvo. Ir Generalinės prokuratūros, ir kitų prokurorų pareiginės algos koeficientai sumažinti Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. liepos 17 d. priimto Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu (2009 m. liepos 17 d.

Nr. XI-361 redakcija), įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d. Iš Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 1 straipsnio matyti, kad prokurorams pareiginės algos koeficientai mažinti skirtingu mastu, vertinant procentais. Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo mažinami du kartus, kitų nei Generalinės prokuratūros prokurorų – vieną. Pareiškėjos remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu, kuriame, be kita ko, pripažinta, kad Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 straipsnis tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštaravo Konstitucijai, todėl mano, jog prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas bei mažinimas skirtingu mastu, t. y.

Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymai (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo tyrimo dalykas minėtoje konstitucinės justicijos byloje, todėl atitinkamų įstatymų prieštaravimas Konstitucijai nebuvo pripažintas, nors ir aprašytas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepimais (b. l. 19–22, 45–48) prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 15 d. nutartimi (b. l. 148–149) sustabdė administracinę bylą, kol Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 bus priimtas galutinis procesinis sprendimas.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas sustabdo bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl pareiškėjoms mokėto darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4039-624/2013, tenkindamas pareiškėjų skundą iš dalies, konstatavo, kad pareiškėjams dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų taikymo susidarė darbo užmokesčio nepriemokos, kurios turi būti priteisiamos iš darbdavio. Vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateikta jurisprudencijos tęstinumo doktrina, teismas sprendė, kad nagrinėjama byla ir nurodyta administracinė byla Nr. I-4039-624/2013 yra analogiškos, nes ginčas kilo iš to paties teisinio santykio, t. y. dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje, kaip ir administracinėje byloje Nr. I-4039-624/2013, yra aktualūs darbuotojų pažeistų teisių į susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką gynimo klausimai. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, 2013 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas minėtoje administracinėje byloje buvo apskųstas apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 sustabdė administracinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Tarnybos kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.

Vertindamas, kad nagrinėjama administracinė byla yra susijusi su Vilniaus apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-4039-624/2013, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinė byla ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu gali būti stabdoma ir tuo atveju, kai kitoje administracinėje byloje bus pateiktas stabdomoje byloje taikytinų teisės normų aiškinimas (administracinė byla Nr. A261-521/2013), pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ši administracinė byla negali būti išnagrinėta ir todėl stabdytina, kol bus priimtas galutinis procesinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014.

III. Pareiškėja V. R. padavė atskirąjį skundą (b. l. 153–155), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Atskirajame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 nėra sprendžiamas klausimas dėl šioje administracinėje byloje aktualių teisinių klausimų, be to, administracinės bylos Nr. A602-1403/2014 faktinės aplinkybės nėra analogiškos (identiškos) situacijai, nagrinėjamai šioje administracinėje byloje. Abiejose bylose bendra tik tai, kad jose sprendžiami klausimai susiję su neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimu, tačiau reikalavimai pareikšti skirtingiems atsakovams ir kildinami iš skirtingų teisinių santykių, bylose taikomos skirtingos teisės normos, vadinasi, šių normų aiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014, pareiškėjos manymu, negali turėti jokios įtakos ginčo šioje administracinėje byloje išsprendimui. Taip pat atskirajame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinę bylą Nr. A602-1403/2014 sustabdė iki Konstitucinis Teismas išnagrinės pateiktą prašymą dėl įstatymo konstitucingumo. Tai reiškia, kad ši administracinė byla bus išnagrinėta tik po to, kai bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A602-1403/2014, t. y. teismas šioje byloje atidėjo ginčo sprendimą neapibrėžtam laikui.

Atsakovai Generalinė prokuratūra ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, atsiliepime į atskirąjį skundą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja V. R. atskirajame skunde ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas sustabdė šios administracinės bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 bus priimtas galutinis procesinis sprendimas (ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

ABTĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra pripažįstama teismo teisė stabdyti administracinę bylą iki bus išnagrinėta kita administracinė byla, kurioje bus kuriamas teismo precedentas, sudarius išplėstinę teisėjų kolegiją (žr. LVAT 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-468/2014).

Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka, egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokiais atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje (LVAT 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-860/2011). Taigi prejudicinis bylų ryšys iš esmės reiškia, jog administracinės bylos negalima nagrinėti tol, kol įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje, baudžiamojoje ar administracinėje byloje nebus nustatyti tam tikri faktai ar aplinkybės, kurių nenustačius konkrečios administracinės bylos nagrinėjimas būtų neįmanomas (LVAT 2008 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-406/2009, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-301/2011). Bylos nagrinėjimo negalimumas reiškia, kad kitoje byloje priimtame teismo sprendime gali būti nustatyti faktai, kurie iš naujo nebus įrodinėjami (LVAT 2012 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-259/2012). Sustabdant administracinės bylos nagrinėjimą yra išvengiama ne tik pakartotinio tų pačių faktų nustatinėjimo, bet ir prieštaringų sprendimų susijusiose bylose (LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-256/2012).

Pastebėtina ir tai, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog vien tai, kad bylos yra tarpusavyje susijusios, nesudaro pagrindo taikyti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jei administracinis teismas turi galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus ir visapusiškai įvertinti ginčijamo akto teisėtumą (pvz., LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2159/2011). Administracinis teismas kiekvienu atveju turi motyvuoti administracinės bylos sustabdymo būtinybę (LVAT 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-691/2011). Bylos sustabdymo klausimas negali būti sprendžiamas abstrakčių teiginių pagrindu (LVAT 2010 m. lapkričio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-679/2010). Kitaip tariant, teismas turi išanalizuoti, kokios aplinkybės, nustatytinos kitoje byloje ir iš naujo neįrodinėtinos, yra reikšmingos stabdomai bylai, priešingu atveju bylos sustabdymas gali būti vertinamas kaip nepagrįstas. Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus, panaudodamas adekvačius, protingus ir proporcingus situacijai teismų sistemos resursus, gali nustatyti pats arba tarp bylų nėra prejudicinio ryšio, teismas neturėtų stabdyti tokios bylos.

Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamą bylą sustabdė vertindamas, kad nagrinėjama administracinė byla ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A602-1403/2014 yra analogiškos, kilo iš to paties teisinio santykio, t. y. dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014 ginčas kilęs dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Minėtoje byloje pareiškėjų reikalavimai kildinami iš 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymo (įsigaliojusio nuo 2009 m. gegužės 1 d.) ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo (įsigaliojusio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d.). Paminėtos administracinės bylos nagrinėjimui Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra sudaryta išplėstinė penkių teisėjų kolegija, bus sprendžiami klausimai dėl valstybės tarnautojams neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio.

Savo ruožtu šioje administracinėje byloje pareiškėjos D. G. ir V. R. kreipėsi į administracinį teismą, prašydamos priteisti iš atsakovų Generalinės prokuratūros ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, neišmokėtą prokuroro pareiginės algos dalį, susidariusią dėl prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimo valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Nors pareiškėjos savo skunduose remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatomis, tačiau pažymi, kad nurodytoje konstitucinės justicijos byloje nebuvo tiriamas Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), dėl kurio nuostatų taikymo pareiškėjoms susidarė darbo užmokesčio nepriemoka ir iš kurio kildinami pareiškėjų skundo reikalavimai, atitikimas Konstitucijai.

Pažymėtina, jog, remiantis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 straipsniu (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1785 redakcija), prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1773 redakcija) 1 straipsnyje ir 2 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad šio įstatymo nustatyti darbo užmokesčio dydžiai ir apmokėjimo sąlygos inter alia taikomi tiems valstybės pareigūnams, kuriems netaikomas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, tarp jų ir prokurorams.

Taigi, apskaičiuojant ir mokant prokurorams darbo užmokestį, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatos netaikomos. Prokurorų pareiginės algos dydį reglamentuoja Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnis bei šio įstatymo priedėlio III skyrius „Prokurorų pareiginės algos“. Pareiškėjos, pagrįsdamos savo skundų reikalavimus dėl laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. neišmokėtos pareiginės algos dalies priteisimo, nurodo, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymais (2009 m. balandžio 23 d., 2009 m. liepos 17 d. redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) buvo neteisėtai ir neproporcingai mažinami prokurorų, inter alia Generalinės prokuratūros prokurorų, pareiginės algos koeficientai.

Tokiu būdu, šioje administracinėje byloje pareiškėjų D. G. ir V. R. reikalavimai, nors ir susiję su darbo užmokesčio nepriemokos priteisimu, tačiau pareikšti skirtingiems atsakovams, kildinami iš skirtingų teisinių santykių nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014; šiose dviejose bylose kilusiems ginčams išspręsti turės būti taikomi skirtingi teisės aktai bei teismų praktikos precedentai.

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad administracinės bylos Nr. A602-1403/2014 faktinės aplinkybės nėra analogiškos (identiškos) teisinei situacijai, nagrinėtinai šioje administracinėje byloje. Administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014, kurios pagrindu teismas sustabdė nagrinėjamą administracinę bylą, nėra sprendžiamas klausimas dėl šioje administracinėje byloje aktualių teisinių klausimų, t. y. dėl 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-224 1 straipsnio, įsigaliojusio 2009 m. gegužės 1 d., ir 2009 m. liepos 17 d. Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo Nr. XI-361 1 straipsnio, įsigaliojusio 2009 m. rugpjūčio 1 d., kuriais buvo sumažinti prokurorų, inter alia Generalinės prokuratūros prokurorų, pareiginės algos koeficientai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009 m. balandžio 23 d. ir 2009 m. liepos 17 d. redakcijų) nuostatų konstitucingumas buvo ištirtas ir dėl jo Konstitucinis Teismas pasisakė šiai bylai aktualiame 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas ir nepagrįstai nutarė, jog nagrinėjamai administracinei bylai yra reikšminga, kaip bus išspręstas ginčas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-1403/2014, todėl nagrinėjamą administracinę bylą šiuo pagrindu sustabdė nepagrįstai. Esant nustatytoms aplinkybėms, skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis naikintina ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Nors šioje byloje atskirąjį skundą padavė viena pareiškėja, V. R., o kita pareiškėja D. G. atskirojo skundo nėra padavusi, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria sustabdytas administracinės bylos nagrinėjimas, bus pabloginta atskirojo skundo nepadavusios D. G. padėtis ar pažeisti teisėti jos interesai, priešingai, tokiu būdu bus sudarytos sąlygos operatyvesniam bylos išnagrinėjimui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. R. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis