A-146-468-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. N146-468/2014

Teisminio

proceso Nr. 3-62-3-00962-2012-6

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS

TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės

Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Anatolijaus

Baranovo, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ir

atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos

administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje

byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui

Kauno miesto savivaldybei, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje

dalyvaujant Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Lietuvos Respublikos

susisiekimo ministerijos, A. K., G. Z. firmai

,,Dauginta“, dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas akcinė

bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos

draudimas“, draudikas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su

skundu (b. l. 3–5), prašydamas priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (toliau

– ir atsakovas) 1 651,45 Lt turtinės žalos bei 5 proc. dydžio metines

palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme

dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 200 Lt teismo išlaidų

už atstovo teisines paslaugas.

Pareiškėjas

paaiškino, kad 2010 m. rugpjūčio 11 d. tarp AB „Lietuvos draudimas“ (draudiko)

ir A. K. (toliau – ir draudėjas)

buvo sudaryta Transporto priemonės draudimo sutartis Nr. 168871759 (toliau –

ir Sutartis Nr. 168871759), kuria buvo apdraustas automobilis BMW 530D v/n (duomenys

neskelbtini). 2010 m. rugsėjo 7 d. apie 2 val. 15 min., t. y. tamsiu

paros metu, šio automobilio vairuotojas (trečiasis suinteresuotas asmuo) (duomenys

neskelbtini) prospekte, ties pastatu Nr. 97B, Kaune, įvažiavo į kelio

važiuojamoje dalyje esančią neaptvertą ir nepažymėtą jokiais kelio ženklais

duobę. Dėl šių priežasčių galimybė pastebėti duobę kelyje buvo ypatingai

apsunkinta. Šio eismo įvykio metu buvo apgadintas draudėjo automobilis. Kauno

apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba (toliau

– ir Kauno AVPK Kelių policijos valdyba) apžiūrėjo įvykio vietą ir 2010 m.

rugsėjo 7 d. nutarimu nutarė nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos

teisenos, kadangi vairuotojo veiksmuose nenustatė Kelių eismo taisyklių (toliau

– ir KET) pažeidimo sudėties. Draudėjas 2010 m. rugsėjo 7 d. informavo AB

„Lietuvos draudimas“, apie eismo įvykį ir jo automobiliui padarytą žalą,

prašydamas išmokėti draudimo išmoką. AB „Lietuvos draudimas“ apžiūros metu

nustatė draudėjo automobiliui BMW 530D v/n (duomenys neskelbtini) eismo

įvykio metu padarytus sugadinimus, po to, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais

dokumentais atlygino draudėjui dėl eismo įvykio patirtą žalą – iš viso 1 651,45

Lt. Draudėjas po Sutarties Nr. 168871759 sudarymo pakeitė apdrausto automobilio

BMW 530D valstybinį numerį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys

neskelbtini), tačiau automobilio identifikavimo numeris rodo, kad draudimo

išmoka buvo išmokėta už to paties minėta sutartimi apdraustos transporto

priemonės apgadinimą.

Pareiškėjas teigė,

kad išmokėjęs draudimo išmoką jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą

už žalos padarymą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)

6.1015 straipsnio pagrindu. Atsakovui pagal įstatymus kyla pareiga prižiūrėti,

taisyti nuosavybės teise priklausančius viešuosius kelius ir gatves ( Kelių

įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 7 dalies 1-3 punktai, Vietos

savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, Saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas). CK 6.266 straipsnio 1 dalyje

nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ir kitokių

konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių trūkumų, privalo

atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio

Kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Be to, pareiškėjas rėmėsi

CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu.

Pareiškėjas taip pat

prašė priteisti procesines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210

straipsnio 1 dalis).

Atsakovas Kauno

miesto savivaldybė prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą

(b. l. 27–30) atsakovas nurodė aplinkybes, kad Kauno AVPK Kelių policijos

valdybos 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarime ir policijos pareigūno tarnybiniame

pranešime nurodyta, kad įvykio vieta – (duomenys neskelbtini) pr.

Nr. 97B, Kaunas. Pagal VĮ Registrų centro 2012 m. spalio 16 d. duomenis

šios aikštelės savininkas yra ne Kauno miesto savivaldybė, o G.

Z. firma ,,Dauginta“ (toliau – ir firma „Dauginta“). Kauno

miesto savivaldybei nekyla pareiga atsakyti už žalą, kuri tariamai atsirado dėl

kitam asmeniui priklausančio turto trūkumų.

Atsakovas teigė, kad

nagrinėjamu atveju nėra nė vienos iš CK 6.271 straipsnyje numatytų viešosios

atsakomybės sąlygų, todėl Kauno miesto savivaldybei nekyla prievolė atlyginti

pareiškėjo nurodytą žalą. Įrodyti skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu

prašoma atlyginti žalą, turi pareiškėjas. Pareiškėjas nepateikė į bylą tinkamų

įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, kelių nepriežiūrą ir priežastinį

ryšį tarp jų. Vien tai, kad policijos pareigūnai užfiksavo duobę kelyje savaime

nereiškia žalos padarymo pareiškėjo nurodytam automobiliui, o užfiksuoti

nežinia kada atsiradę automobilio sugadinimai savaime nereiškia, kad jie

atsirado dėl įvažiavimo į pareiškėjo nurodytą duobę. Atsakovas atkreipė dėmesį

į tai, kad AB „Lietuvos draudimas“ nuo 2010 m. lapkričio 25 d. pateikė Kauno

miesto savivaldybei 4 pretenzijas dėl 4 įvykių (pirmasis 2010 m. rugsėjo 7

d.) dėl žalos, tariamai atsiradusios tam pačiam automobiliui įvažiavus į

duobę, atlyginimo. Iš to atsakovas sprendžia, kad automobilio savininkas yra

neatsakingas, galimai pažeidinėjantis Kelių eismo taisykles (toliau – ir

KET). Atsižvelgdamas į KET 19, 133 punktuose įtvirtintas vairuotojo

pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai, taip pat į tai, kad transporto

priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis (CK 6.270 straipsnio 1 dalis),

atsakovas teigė, kad jei 2010 m. rugsėjo 7 d. eismo įvykis buvo, tai už jį yra

atsakingas automobilio vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas,

kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino

greičio, nestabdė transporto priemonės, ar neapvažiavo kliūties. CK 6.253

straipsnio 1 dalis numato atleidimą nuo civilinės atsakomybės atsižvelgiant į

nukentėjusiojo veiksmus. CK 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei

nukentėjusiojo didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai, žalos atlyginimas

gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

Į bylą nepateikta

duomenų, kurie pagrįstų nepriekaištingą automobilio būklę iki tariamo 2010 m.

rugsėjo 7 d. eismo įvykio. Žalos dydis nepagrįstas realiomis remonto

išlaidomis. Reikalavimas atlyginti žalą nepagrįstai grindžiamas paties

pareiškėjo sudarytais preliminariais skaičiavimais, į juos nepagrįstai

įtrauktas PVM, neaišku, ar įskaičiuotas keistinų detalių nusidėvėjimo

procentas. Pareiškėjas neįrodė tariamai atsiradusios žalos priežastinio ryšio

su atsakovo tariamu neveikimu (kelių nepriežiūra). Atsakovas akcentuoja, kad

Kauno miesto gatvių taisymo darbų mastas priklauso ne tik nuo savivaldybės

biudžeto, bet ir nuo Direkcijos, kuri yra atsakinga už Kauno miesto gatvių

priežiūrą.

Atsakovas nesutiko su

pareiškėjo reikalavimu priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas, kadangi CK

6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl

žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų,

atlyginimo atveju neturėtų būti taikomos, kadangi šiuo atveju žala kildinama

iš viešosios teisės normų.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo – G. Z. firma

,,Dauginta“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 85–87) pareiškė, kad

suinteresuotumo bylos baigtimi neturi. Paaiškino, kad eismo įvykis ir duobė

yra Kauno miesto savivaldybei, o ne firmai ,,Dauginta“ priklausančioje

teritorijoje – įvažiavime į stovėjimo aikštelę. Visa firmai ,,Dauginta“

priklausanti teritorija pakelta apie 0,5 m., lyginant su (duomenys

neskelbtini) prospektu ir stovėjimo aikštele, ir prasideda maždaug už 10

metrų nuo duobės buvimo vietos.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo – Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos

Respublikos susisiekimo ministerijos (toliau – ir Automobilių kelių

direkcija) atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 49–51, 115–116) prašė

priimti sprendimą teismo nuožiūra. Paaiškino, kad už Kauno miesto gatvių

priežiūrą atsakingam atsakovui buvo skirta lėšų gatvių priežiūrai, kurias jis

gali naudoti savo nuožiūra. Teisės aktai įpareigoja ir patį atsakovą numatyti

lėšas gatvių tvarkymui.

II. Kauno apygardos

administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu (b. l. 162–169)

pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo Kauno miesto

savivaldybės pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ 748,60 Lt turtinei žalai

atlyginti ir 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo

administracinės bylos iškėlimo teisme (2012 m. spalio 3 d.) iki teismo

sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 100 Lt teismo išlaidų.

Teismas nustatė, kad

ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės pareigos atlyginti 1651,45 Lt

turtinę žalą. Pareiškėjas prašo atlyginti žalą subrogacijos pagrindu (CK 6.1015

straipsnis).

Teismas konstatavo,

kad ištirtų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, jog

2010 m. rugsėjo 7 d. apie 2 val. 15 min. šalia (duomenys neskelbtini)

prospekto, ties pastatu Nr. 97B, Kaune, įvažiavime į automobilių stovėjimo

aikštelę, įvyko eismo įvykis – trečiasis suinteresuotas asmuo A.

K., vairuodamas automobilį BMW 530D v/n (duomenys neskelbtini),

įvažiavo į duobę, esančią įvažiavimo važiuojamoje dalyje, nepažymėtą jokiais

skiriamaisiais ženklais (b. l. 12-15, ATP bylos Nr. 07-10-5443303 duomenys).

Eismo įvykyje buvo apgadinti automobilio 4 ratai (ratlankiai, padangos). Kauno

AVPK Kelių policijos valdyba 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarimu nepradėjo ATP

bylos teisenos, kadangi nustatė, jog vairuotojas KET nepažeidė. Draudėjas pateikė

prašymą draudikui atlyginti patirtą turtinę žalą (b. l. 16), kadangi

automobilis buvo apdraustas 2010 m. rugpjūčio 11 d. tarp AB „Lietuvos

draudimas“ (draudiko) ir A. K. (draudėjo)

sudaryta Transporto priemonės draudimo sutartimi Nr. 168871759 (galiojimo

terminas – iki 2011 m. rugpjūčio 10 d.) (b. l. 9-11). Atlikus transporto

priemonei padarytos žalos įvertinimą bei apskaičiavus remonto darbus buvo

nustatyta, jog transporto priemonės savininkui dėl šio eismo įvykio metu

apgadinto automobilio padaryti nuostoliai (keistinų detalių ir darbų vertė) yra

1 651,45 Lt (b. l. 17–21). Pareiškėjas 2012 m. sausio 11 d. išmokėjo

transporto priemonės savininkui draudėjo nuostolius dėl automobilio apgadinimo

(b. l. 22, 23). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad po

2010 m. rugsėjo 7 d. eismo įvykio minėtas automobilis dar eilę kartų buvo

apgadintas Kauno mieste įvažiuojant į kelio važiuojamojoje dalyje buvusias

duobes.

Teismas vadovavosi

CK 6.1015, 6.246–6.249 ir 6.271 straipsniais. Pažymėjo, kad valstybės

(savivaldybės) pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda

dėl valstybės valdžios institucijų (savivaldybės) neteisėtų aktų nepriklausomai

nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo

kaltės. Viešajai (valstybės, savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka 3

sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir, tuo pačiu, priežastinio ryšio

buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos (ABTĮ 57 str.).

Teismas taip pat

vadovavosi Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu pagal kurį viena

iš savivaldybėms priskirtųjų savarankiškųjų funkcijų yra vietinės reikšmės

kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas bei saugaus eismo užtikrinimas.

Savivaldybių funkcijos – tai Konstitucijos nustatytos, šio ir kitų įstatymų

savivaldybėms priskirtos vietos valdžios, viešojo administravimo ir viešųjų

paslaugų teikimo funkcijos (VSĮ 3 str. 8 d.). Ši savivaldybės funkcija

įtvirtinta ir specialiame įstatyme – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo

10 straipsnio 8 dalies 4 punkte, kuriame konstatuota, kad užtikrindamas eismo

saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės

kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu,

statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu bei organizuoja medicinos

pagalbos teikimą eismo įvykiuose nukentėjusiems asmenims. Vyriausybės 2004 m.

vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau

– ir Kelių priežiūros tvarkos aprašas) 6 punkte numatyta, kad savivaldybės

atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių priežiūros darbų užsakovo

funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą,

organizuoja techninę jų priežiūrą. Šio Aprašo 12 punktas numato, jog kelius

prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti)

ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą,

kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles,

pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo

priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir

transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų

užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų

savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo

reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos

standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus

želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui,

bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą. Neleisti, kad pakelėje būtų

sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, o medžiai ir krūmai turi

būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą

atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos aprašo reikalavimus arba

nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas

kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako

įstatymų nustatyta tvarka (Aprašo 42 p.). Kelių priežiūros tvarkos apraše

nurodyta, kad kelio priežiūra – tai nuolatiniai kelio darbai, kuriais siekiama

užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei jo statinių tarnavimo laiką.

Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės keliai ir

gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

CK 6.266 straipsnyje

nurodyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių

konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo

atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270

straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio

asmens tyčia ar didelis neatsargumas.

Remdamasis minėtomis

teisės aktų normomis, teismas konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas išvadai,

jog prašoma atlyginti turtinė žala kilo (yra tiesioginiame priežastiniame

ryšyje) iš atsakovo veiklos (neveikimo) viešojo administravimo srityje (ABTĮ 57

str.). CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje draudėjo teisių į

žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), nustatyta, kad draudikui,

išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš

atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį

reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių (šiuo

atveju – ir Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021) nuostatų, kurios

nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (ABTĮ 13

str., 20 str., LVAT 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A492-3550/2011 ir kt.).

Nagrinėdamas, ar

šiuo atveju yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas),

teismas aiškinosi, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodytus veiksmus

(neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus

savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos

Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo,

kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti

užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio

asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje,

atsižvelgus į teisės reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad byloje neliko ginčo

dėl to, kad kelio duobė (arba kelio atkarpa), esanti šalia V.(duomenys

neskelbtini) prospekto esančiame įvažiavime į šalia esančią teritoriją,

priklauso atsakovui. Šią aplinkybę patvirtino trečiojo suinteresuoto asmens

(firmos ,,Dauginta“) atstovo paaiškinimai ir pateikti rašytiniai įrodymai (b. l.

70-71, 85-89, 150-154). Atsakovas nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų

nors teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu, buvo pasiūlęs tai padaryti (b. l.

137-138). Policijos pareigūnai įvykio vietoje apžiūrėjo sugadintą transporto

priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes –

įvykio vietą, jokiais skiriamaisiais (įspėjamaisiais) ženklais nepažymėtą

duobę, esančią įvažiavime į šalia prospekto važiuojamosios dalies esančią

stovėjimo aikštelę, duobės matavimus, dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus

reikšmingus atstumus. Teismas konstatavo, kad šių įrodymų visetas patvirtina

eismo įvykio faktą bei automobilio apgadinimus (4 ratlankių ir 4 padangų),

kurie policijos pareigūnams buvo matomi įvykio vietoje akivaizdžiai, taip pat

transporto priemonės apgadinimų pobūdį, mechanizmą bei lokalizaciją. Policijos

pareigūnų užfiksuoti apgadinimai iš esmės sutampa su draudimo bendrovės atstovų

užfiksuotais apgadinimais.

Proceso šalys privalo

teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str., 57

str.). Atsižvelgdamas į šią įstatymo normą bei pateiktų įrodymų visetą,

teismas konstatavo, kad turtinės žalos dydis visiškai įrodytas pateiktų

dokumentų duomenimis, kurie patvirtina žalos dydį bei būtinas automobilio

remonto išlaidas. Įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar)

patvirtinančių mažesnę remonto kainą, ar objektyvių duomenų, jog buvo

kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei

iki eismo įvykio atkurti, teismui nebuvo pateikta. Atsakovas tik deklaratyviai

nurodė, jog remonto kaina per didelė, tačiau šių teiginių nepagrindė jokiais

objektyviais duomenimis (įrodymais). Teismas nustatė, kad transporto priemonės

techninės apžiūros akto, remonto sąmatos, draudimo išmokos apskaičiavimo

išvadų, prijungtos ATP bylos duomenys patvirtina, kad yra tiesioginis

priežastinis ryšys tarp kliūties (duobės įvažiavime, kurio savininkas -

atsakovas), eismo įvykio mechanizmo ir užfiksuotų automobilio apgadinimų (ABTĮ

57 str.). Pažymėjo, jog franšizė (besąlyginė išskaita) bei keičiamų detalių

nusidėvėjimas buvo pagrįstai neišskaitytas iš prašomos priteisti sumos (taip

pat ir iš draudimo išmokos, kuri buvo išmokėta draudėjui).

Teismas konstatavo,

kad pateiktų įrodymų visetas yra pagrindas išvadoms, jog nagrinėjamu atveju

kaltininkas – kelio savininkas (atsakovas) yra žinomas. CK 6.251 straipsnio

1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas. Šio principo

išimtį reglamentuoja CK 6.251 straipsnio 2 dalis, kuri suteikia teismui,

atsižvelgiant į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir tarpusavio

santykius, sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių

atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių. Aplinkybių, įgalinančių

būtent šiuo aspektu sumažinti nuostolių dydį, teismas nenustatė. Pažymėjo, kad

atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo

sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (LAT Teisėjų senato 2000

m. birželio 16 nutarimas Nr. 27, Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr. 021, toliau – ir

Taisyklės Nr. 021). Šių Taisyklių 9.11.3.2 p. (redakcija galiojusi nuo

2010 m. balandžio 19) nuostatos suteikia teisę pareiškėjui nemažinti išmokos

besąlyginės išskaitos dydžiu (kaltininkas – važiuojamosios dalies, kurioje buvo

duobė, savininkas yra žinomas) ir galimas regresinis reikalavimas, o nusidėvėjimo

procentas taip pat pagrįstai netaikytas, nes sugadintos detalės nebuvo

keičiamos originaliomis (b. l. 20, 129). Įrodymų,

paneigiančių nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas, jog pagal

automobilio sugadinimo pobūdį nurodyti darbai nebuvo techniškai būtini ir

nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais, ar remonto darbai gali būti

mažesnės kainos, atsakovas nepateikė. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu

šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas,

įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama

kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus

priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas pagal CK 6.249

straipsnio 1 dalį turi paisyti visuotinai pripažinto šalių rungimosi procese

principo. Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra

ginčo šalių pareiga. Remiantis bylose dėl civilinės atsakomybės delikto

pagrindu taikytinu rungtyniškumo principu, atsakovui nesutikus su pareiškėjo

pateiktai duomenimis dėl draudimo išmokos dydžio, atsakovas turėjo teikti

įrodymus, paneigiančius pareiškėjo pateiktus duomenis (ABTĮ 57 str.).

Vadovaudamasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3, 27, 46 straipsnių

nuostatomis, taip pat LVAT bei LAT suformuota teismų praktika (Teismų įstatymo

33 str.), teismas priteistiną sumą mažino realiai neatliktų remonto darbų PVM

dalimi (733,45 Lt – 21 procento PVM). LAT 2006 m. birželio 7 d. nutartyje

civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2006, taip pat 2008 m. spalio 27 d. nutartyje

civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2008 ir

kt., vertindamas, ar į minimalias išlaidas transporto priemonei suremontuoti

(draudimo išmoką) turi būti įtraukta PVM suma, yra išaiškinęs, kad tuo atveju,

kai automobilis neremontuojamas, prievolė apskaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM

neatsiranda, nes nėra apmokestinimo objekto, todėl tiek PVM mokėtojų, tiek ne

PVM mokėtojų nuostoliu laikytina prekių ir paslaugų, reikalingų automobiliui

suremontuoti, vertė be PVM. Ginčo atveju nėra duomenų, kad automobilis buvo

suremontuotas, nes draudimo išmoka išmokėta draudėjui (b. l. 22, 23). Be

to, vertinant argumentus dėl pareiškėjo PVM susigrąžinimo galimybių,

akcentuotina, jog pirmiau minėtų teisės aktų analizė suteikia pagrindą išvadai,

kad draudimo paslaugos (vertinant mokesčio susigrąžinimo galimybių kontekste)

PVM neapmokestinamos (PVM įstatymo 27 straipsnis). Konstatavęs, kad dėl šių

aplinkybių pareiškėjas draudėjui nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką, kurios

nemažino PVM dalimi, teismas šia apimtimi pareiškėjo skundo reikalavimą atmetė

kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.). Pažymėjo, kad tai atitinka LVAT formuojamą

praktiką (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A442-1997/2012, 2012 m. gruodžio 12 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012 ir kt.). Nurodė,

kad pareiškėjas turi teisę vertinti padarytos žalos dydį (įmonė turi teisę

vykdyti šią veiklą), o atsakovas savo argumentams dėl vertintojų teisinio

statuso pagrįsti įrodymų (ABTĮ 57 str.) nepateikė, rėmėsi deklaratyviais

teiginiais.

Pareiškėjas turtinę žalą

kildina iš atsakovo neveikimo - t. y. nevykdymo teisės aktuose aiškiai

apibrėžtos imperatyvios pareigos užtikrinti vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūrą, taisymą, tokiu būdu užtikrinant saugų eismą. Kauno miesto

savivaldybė, pirmiau minėtų teisės aktų pagrindais būdama atsakinga už gatvių

priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti

rūpestinga bei aktyvi – t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės

aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams,

turtui nekeltų grėsmės. Taigi, teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos

atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1

dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą - elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tai

suteikia pakankamą pagrindą išvadai, kad atsakovas neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, esą

riziką už automobilio sugadinimus, šiuo atveju turi prisiimti pats

vairuotojas, sudarytų dar didesnes prielaidas atsakovui ir toliau elgtis

neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros

bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės,

nepagrįstai perkeliant ją patiems eismo dalyviams (ABTĮ 57 str.). Įvertinęs

pirmiau aptartų įrodymų visumą ir atsižvelgdamas nurodytas teisės normas,

teismas konstatavo, kad atsakovas neužtikrino šalia V.(duomenys neskelbtini)

prospekto esančio įvažiavimo į šalia esančią teritoriją (automobilių stovėjimo

aikštelę) važiuojamosios dalies tinkamos priežiūros (jos remonto ir saugaus

eismo) ir dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta draudėjui nuosavybės

teise priklausanti transporto priemonė. Pareiškėjas, remdamasis draudimo

sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų

nuostatomis, iš dalies pagrįstai kompensavo išlaidas draudėjui, būtinas

sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Pabrėžė, kad sprendžiant

iškilusį ginčą, teismui nekilo jokių abejonių dėl tiesioginio priežastinio

ryšio buvimo tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir

patirtos bei atlygintos turtinės žalos. Konstatavęs, kad yra visos būtinosios

viešosios atsakomybės sąlygos, teismas pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos

atlyginimo patenkino iš dalies (ABTĮ 57 str., 88 str. 5 p., CK 6.271

str.). Nurodė, kad aplinkybė, jog atskiruose dokumentuose nurodytas skirtingas

automobilio valstybinis numeris negali būti pakankamu pagrindu atmesti skundą

(šiam automobiliui nustatyta tvarka buvo pakeistas valstybinis numeris ir dėl

apgadintos transporto priemonės identifikavimo nėra ginčo).

Spręsdamas dėl priteistinos

sumos, tenkindamas skundą iš dalies, teismas atsižvelgė į vairuotojo

(draudėjo) veiksmus transporto priemonės apgadinimo momentu bei šių veiksmų

įtaką atsiradusioms pasekmėms. Atsižvelgė į aplinkybę, kad trečiasis

suinteresuotas asmuo sistemingai patenka į iš esmės analogišką situaciją

(Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), be to, duobė buvo ne prospekto

važiuojamojoje dalyje, o išsukus iš prospekto į šalia esančią stovėjimo

aikštelę. Tai suteikia pakankamą pagrindą išvadai, jog vairuotojas objektyviai

posūkyje turėjo važiuoti mažesniu greičiu negu leistina Kauno mieste,

objektyviai galėjo numanyti ir pastebėti kelio (įvažiavimo) dalyje esančią

duobę, sulėtinti greitį ir sustoti, ar kitaip išvengti važiuojamojoje kelio

dalyje esančios duobės. Nežiūrint to, pareiškėjas sugebėjo staigiame posūkyje

sugadinti visus keturis transporto priemonės ratus, todėl atsiranda pagrindas

išvadai, jog transporto priemonės vairuotojas nebuvo pakankamai rūpestingas bei

apdairus. CK 6.259 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę, jog jeigu prievolė

neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko

atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai

atleistas nuo atsakomybės. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13

straipsnio 14 dalis nustato, jog transporto priemonių vairuotojų pareigas ir jų

veiksmus konkrečiomis eismo situacijomis nustato KET (Kelių eismo taisyklės).

Iš to darytina išvada, kad juridiškai svarbūs abiejų šalių veiksmai. KET nustatyta, kad transporto priemonės

vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas

važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač

vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį,

meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti

transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi

sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių

aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (KET 133 punktas), o jeigu atsirado

kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai

pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto

priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams

(KET 134 punktas). Išanalizavęs bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, teismas

pažymėjo, kad eismo įvykis įvyko miesto teritorijoje, kur maksimalus važiavimo

greitis ribojamas, posūkyje į šalia prospekto esančią automobilių stovėjimo

aikštelę, kur objektyviai atidus ir rūpestingas vairuotojas priverstas važiuoti

dar mažesniu greičiu. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad vairuotojas,

veikdamas tiek rūpestingai ir apdairiai, kiek yra būtina atsižvelgiant į

konkrečias aplinkybes, negalėjo pastebėti ir sustoti ar kitaip išvengti

įvažiavime į aikštelę esančios duobės. Be to, teismas pažymėjo, kad tretysis

suinteresuotas asmuo yra Kauno miesto gyventojas ir jam turi būti žinoma

aplinkybė apie Kauno miesto gatvių važiuojamosios dalies būklę. Remdamasis

išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad žala atsirado ir dėl

automobilį vairavusio trečiojo suinteresuoto asmens kaltės, kadangi didesnio

pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl

nepastebėjo ir neapvažiavo kliūties (duobės). Tai lemia, jog patirta žala turi

būti dalinama perpus - po 50 procentų automobilį vairavusiam asmeniui ir Kauno

miesto savivaldybei (ABTĮ 13 str., 20 str., 57 str., Teismų įstatymo 33 str.,

LVAT 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012

ir kt.), todėl pareiškėjui, patenkinant jo skundą iš dalies, iš atsakovo

priteistina – 748,60 Lt (1497,20 (atėmus PVM nuo remonto darbų vertės) x

50% = 748,60) turtinės žalos atlyginimo.

Teismas patenkino pareiškėjo

reikalavimą dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų skaičiuojant nuo bylos

iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. CK 6.37 str. 2 d.

nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas

už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo, todėl pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės

palūkanos nuo 2012 m. spalio 3 d. (nutarties dėl skundo priėmimo diena) iki

teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Palūkanų priteisimas

kyla iš įstatymu nustatytos deliktinės prievolės, todėl atsakovo argumentai dėl

palūkanų nepriteisimo yra nepagrįsti bei atmestini (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT

2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195-10,

2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1578/2012,

2012 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438 -2757/2012

ir kt.).

Likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus

teismas pripažino pertekliniais, todėl jų neanalizavo. Pažymėjo, kad pagal LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką pareigos

nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo

sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių

kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v

Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v

Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas

(ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo

reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti

į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje

byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Pareiškėjas pateikė prašymą dėl 200 Lt patirtų

teismo išlaidų atlyginimo, kurias sudaro išlaidos, susijusios su skundo

parengimu ir atstovavimu pirmosios instancijos teisme (b. l. 5, 6–8). LVAT

praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo sprendimą iš dalies priėmus

pareiškėjo naudai, jis turi teisę gauti iš atsakovo patirtų išlaidų atlyginimą

proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT

administracinė byla Nr. AS146-113/2012, Nr. AS10-272/2004, Nr. AS146-422/2008, Nr. AS525-106/2010 ir kt.). Atsižvelgdamas į minėtą LVAT praktiką, pateiktus

įrodymus dėl susijusių su bylos nagrinėjimu išlaidų, bei įvertinęs tai, kad

pareiškėjo skundo reikalavimai buvo patenkinti iš dalies, konstatavo, kad

pareiškėjas turi teisę tik į dalį (1/2) turėtų ir įrodymais pagrįstų išlaidų

atlyginimą, teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 100 Lt tesimo išlaidų

(ABTĮ 43 str., 45 str.).

III. Pareiškėjas akcinė

bendrovė „Lietuvos draudimas“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 173–174),

kuriame prašo pakeisti 2013 m. rugpjūčio 5 d. Kauno apygardos administracinio

teismo sprendimą, taip pat priteisti iš atsakovo patirtas išlaidas už

apeliacinio skundo surašymą.

Apeliantas nurodo,

kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria

teismas priteistiną žalai atlyginti sumą sumažino PVM dydžiu. Pirmosios

instancijos teismas priėjo prie nepagrįstų išvadų, esą pareiškėjas (draudikas)

kompensavo draudėjui būtinas transporto priemonės dalių remonto išlaidas su

PVM. Byloje esanti remonto sąmata Nr. 1104415 pagrindžia, kad draudėjui dėl

eismo įvykio atsiradusi žala kompensuota pagal šioje sąmatoje apskaičiuotas

remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos

vertę iki draudžiamojo įvykio. Pagal Taisyklių Nr. 021 I dalies 9.1 punktą

nuostolio dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis

ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant

nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus.

Pagal šių Taisyklių 9.5 punktą transporto priemonės sugadinimo atveju,

nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą

transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo

įvykio, kurias sudaro: remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų dalių

vertė (nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė. Pagal

Taisyklių Nr.021 9.6.1, 9.6.1.1 punktus jeigu transporto priemonė

neremontuojama būtinos remonto išlaidos (be PVM) apskaičiuojamos pagal draudiko

nurodytus darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių (naujų neoriginalių ar

naudotų, atitinkančių sugadintos transporto priemonės technologijos lygį)

įkainius Lietuvoje, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais.

Nagrinėjamu atveju draudėjas nepateikė AB „Lietuvos draudimas“ įrodymų, kad

transporto priemonė po eismo įvykio buvo suremontuota. Todėl šias išlaidas

apskaičiavo pareiškėjas, sudarydamas minėtą remonto sąmatą, kurioje remonto

išlaidos, būtinos atkurti sugadintų transporto priemonės dalių rinkos vertę iki

draudžiamojo įvykio, apskaičiuotos be PVM.

Atsakovas Kauno

miesto savivaldybė pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–178), kuriame prašo

panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d.

sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, ir

pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Atsakovo apeliacinis

skundas grindžiamas argumentais, kurie buvo nurodyti atsiliepime į pareiškėjo

skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Be to, atsakovas,

nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo skundžiama dalimi,

remiasi šiais argumentais:

1. Teismas

pažeidė procesinės teisės normas (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str.),

kadangi neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, turėjusias reikšmės tariamo eismo

įvykio kilimui ir jo eigai, neištyrė pateiktų įrodymų tinkamumo, todėl priėmė

nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą ta apimtimi, kuria pareiškėjo skundą

patenkino iš dalies.

2. Teismas nepagrįstai

neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas reikalavimą dėl žalos atlyginimo

nepagrįstai grindžia tik preliminaria sąmata. Pareiškėjas nepateikė įrodymų,

kad automobilis pagal šią sąmatą buvo suremontuotas. Todėl pareiškėjo nurodyti

nuostoliai dėl transporto priemonės remonto ir eksploatacinių medžiagų

laikytini neįrodytais. Pagal teismų praktiką žalos atlyginimu turi būti

siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį (LVAT

2012 m. gruodžio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2757/2012).

Vadinasi byloje turi būti nustatyta iki pažeidimo buvusi padėtis. Byloje nėra

duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo

įvykio, taip pat neatsižvelgta į automobilio dalių nuvertėjimą dėl

nusidėvėjimo.

3. Byloje nėra

nustatyta, ar užfiksuoti transporto priemonės sugadinimai (sugadinti visi 4

automobilio ratai) galėjo atsirasti dėl įvažiavimo į eismo įvykio schemoje

nurodytą duobę. Taigi byloje neįrodytas priežastinis ryšys. Atsakovo nuomone

dėl automobilio sugadinimo yra atsakingas tik vairuotojas, todėl teismas

turėjo ne mažinti priteistiną sumą, o turėjo atmesti pareiškėjo skundą

visiškai.

4. Teismas

nepagrįstai nesivadovavo Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos,

patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro

2000 m balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120, 2000 m. balandžio

14 d. įsakymo Nr. 101, nuostatomis (2 p., 3 p., 14.1 p., 14.2 p.,

26 p., 28 p., 29 p.), taip pat Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo

pagrindų įstatymo 23 ir 24 straipsnių nuostatomis. Byloje nėra dokumentų,

kurie pagrįstų, jog vertinant ginčo transporto priemonei tariamai padarytą žalą

buvo atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas,

atitinkantis teisės aktų reikalavimus. AB „Lietuvos draudimas“, prieš

išmokėdamas draudimo išmoką kaip tariamos žalos atlyginimą, nenustatė

transporto priemonės rinkos vertės prieš apgadinimą (Tvarkos 26.1 p.), nesudarė

atkūrimo (remonto) kalkuliacijos (Tvarkos 26.2, 29.3 p.), nenustatė transporto

priemonės likutinės vertės (Tvarkos 26.4, 29.2 p.), neparengė vertinimo išvadų

(Tvarkos 26.5, 29.3 p.). Teismas į tai neatsižvelgė.

5. Teismas

neatsižvelgė į tai, kad pagal Kelių priežiūros tvarkos aprašo 30 punktą

saugaus eismo užtikrinimu, eismo sąlygų gerinimu vietinės reikšmės keliuose

turi ne tik kelio savininkas, bet ir policijos pareigūnai. Be to, pagal

Susisiekimo ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos

susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. 3-457, 10.1.3, 10.1.4,

10.5, 20.19 punktais, už vietinės reikšmės kelių priežiūrą atsakinga ir

Automobilių kelių direkcija.

6. Remiantis CK

6.210 straipsnio 1 dalimi 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo

administracinės bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo neturėjo

būti priteistos, nes Kauno miesto savivaldybė nėra praleidusi termino įvykdyti

piniginę prievolę.

7. Pareiškėjo

prašytas priteisti teismo išlaidas teismas nepagrįstai sumažino tik 50

procentų.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Lietuvos

Respublikos susisiekimo ministerijos pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį

skundą (b. l. 182–183), kuriame pažymėjo, kad Direkcijos teisės ir

pareigos su šia byla nėra susijusios.

Tretieji

suinteresuoti asmenys A. K. ir G.

Z. firma „Dauginta“ atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė,

nors Kauno apygardos administracinis teismas, išsiųsdamas jiems apeliacinių

skundų kopijas, pasiūlė pateikti atsiliepimus (b. l. 181).

Teisėjų

kolegija

k o n s t a t u o j a

:

IV. Pareiškėjas kreipėsi

į teismą dėl 1651,45 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurią prašė priteisti iš

Kauno miesto savivaldybės, vadovaudamasis CK 6.266 straipsnio 1 dalies, 6.1015

straipsnio ir 6.271 straipsnio nuostatomis.

Pirmosios instancijos

teismas nustatė, kad tarp pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ (draudiko) ir

trečiojo suinteresuoto asmens A. K. (draudėjo) 2010 m. rugpjūčio 11 d. buvo sudaryta transporto

priemonių draudimo sutartis Nr. 168871759 vieneriems metams, kuria buvo

apdraustas automobilis BMW 530D (sutarties sudarymo metu valstybinis Nr. (duomenys

neskelbtini), vėliau pakeistas į valstybinį Nr. (duomenys neskelbtini)).

2010 m. rugsėjo 7 d. apie 2 val. 15 min. (duomenys neskelbtini)

prospekte, ties pastatu Nr. 97B, Kaune, įvažiavime į automobilių stovėjimo

aikštelę įvyko eismo įvykis – draudėjas, vairuodamas automobilį BMW 530D v/n (duomenys

neskelbtini), įvažiavo į duobę, esančią įvažiavimo važiuojamoje dalyje,

neaptvertą ir nepažymėtą jokiais įspėjimo ženklais. Pagal eismo įvykio medžiagą

ir draudiko apžiūrą buvo nustatyta, kad automobiliui buvo sugadinti 4 ratai.

Draudikas, laikydamasis Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr.021 (2010 m.

kovo 31 d. redakcija) ir Sutarties Nr. 168871759 sąlygų, išmokėjo draudėjui

1651,45 Lt draudimo išmoką.

CK 6.1015 straipsnio,

reglamentuojančio teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogacija), 1

dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui,

išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš

atsakingo už padarytą žalą asmens. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad

reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios

nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius

(2 dalis).

CK 6.266 straipsnio 1

dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių

konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo

atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio

kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, t. y. nenugalima

jėga arba nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Pagal CK 6.266

straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių

konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešajame registre nurodytas

kaip jų savininkas. Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad

vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Teisėjų kolegija,

patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad atsakovas byloje

neįrodė, jog jam nekyla pareiga atlyginti žalą. Atsakovo teiginiai, esą ginčui

aktuali duobė yra kitam asmeniui (firmai ,,Dauginta“) priklausančioje

teritorijoje, byloje paneigti įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad šias

abejones atsakovas reiškė, atsižvelgdamas į tai, jog Kauno AVPK Kelių policijos

valdybos 2010 m. rugsėjo 7 d. nutarime nepradėti ATP bylos teisenos ir

policijos pareigūno tarnybiniame pranešime įrašyta, jog eismo įvykio vieta yra

prie (duomenys neskelbtini) pr. Nr. 97B, Kaune. Iš eismo įvykio

schemos turinio yra visiškai aišku, kad šiuo numeriu pažymėtas pastatas

schemoje nurodytas kaip artimiausias nuo eismo įvykio vietos toje gatvės

pusėje esantis adresą turintis nekilnojamojo turto objektas su kuriuo

galima susieti kurioje būtent miesto vietoje įvyko eismo įvykis, o konkretūs

eismo įvykio vietos duomenys ((duomenys neskelbtini) pr. gatvės atkarpa,

esanti prie (duomenys neskelbtini) pr. Nr. 97B, Kaune, įvažiavimas

į automobilių aikštelę, duobės išsidėstymas išsukant iš gatvės į aikštelę,

duobės matmenys ir kt.) užfiksuoti eismo įvykio vietos schemoje. Iš

Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų matyti, kad (duomenys

neskelbtini) pr. Nr. 97B, Kaune, yra pastatas (parduotuvė – kavinė) ir

jo priklausinys – kiemo aikštelė, kurios savininkas G. Z. firma ,,Dauginta“. Iš trečiojo suinteresuoto asmens žemės sklypo

plano ir eismo įvykio vietos schemos, kadastro žemėlapio ištraukos matyti, kad

eismo įvykio vietos schemoje nurodyta aikštelė, į kurią įvažiuojama per ginčui

aktualų įvažiavimą išsukant iš (duomenys neskelbtini) prospekto, yra ne

firmai ,,Dauginta“ priklausančio pastato priklausinys – kiemo aikštelė, o kitas

objektas – automobilių stovėjimo aikštelė. Minėti bylos duomenys, kurių

atsakovas įrodymais nepaneigė nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės

instancijos teisme, pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas

išvadoms, kad ginčui aktualios kelio atkarpos (įvažiavimo į automobilių

stovėjimo aikštelę), kurioje, kaip matyti iš eismo įvykio vietos schemos, 2010 m.

rugsėjo 7 d. buvo neaptverta ir jokiais įspėjamaisiais ženklais

nepažymėta duobė, savininkas (valdytojas) yra Kauno miesto savivaldybė.

Pirmosios instancijos

teismas, vadovaudamasis sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytų įstatymų (Kelių

įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas,

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktas) ir

jas įgyvendinančio poįstatyminio teisės akto (Kelių priežiūros tvarkos aprašo

12 punkto) normomis pagrįstai ir teisingai nurodė, kad pagal minėtas teisės

aktų normas savivaldybėms (šio ginčo atveju atsakovui Kauno miesto

savivaldybei) nustatyta pareiga prižiūrėti, taisyti nuosavybės teisėmis joms

priklausančius viešuosius kelius ir gatves, užtikrinti jose saugų eismą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal

šias materialinės teisės normas atsakovas ginčui aktualioje vietoje neatliko

minėtų kelio savininko pareigų.

Pažymėtina ir tai, kad

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11

straipsnis nustato saugių eismo sąlygų užtikrinimo keliuose priemones. Pagal

šio įstatymo 7 dalį kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir

pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių

ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių

priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad nedelsiant būtų panaikintos kliūtys,

trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o jei to padaryti neįmanoma,

užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo

organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus panaikintos; 4) tobulinti

eismo organizavimą, atsižvelgiant į eismo įvykių kelyje priežastis ir

aplinkybes; 5) atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta

tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

Kelių

įstatymo 15 straipsnyje nurodyta, kad kelių priežiūros tvarką nustato

Vyriausybė. Minėtoje įstatymo normoje nurodyta tvarka nustatyta pirmosios

instancijos teismo sprendime nurodytu Vyriausybės patvirtintu Kelių priežiūros

tvarkos aprašu. Šio Aprašo 12 punkte, be kita ko, nurodyta, kad kelius

prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti)

ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą,

kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles,

pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo

priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir

transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų

užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų

savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo

reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi.

Pabrėžtina,

kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalies

5 punkte įtvirtinta kelio savininko

(valdytojo) pareiga atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų

nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų. Pirmosios instancijos

teismas, ištyręs įrodymus, priėjo prie pagrįstų išvadų,

kad atsakovas ginčui aktualioje vietoje neatliko pirmiau minėtuose teisės

aktuose įtvirtintų kelio savininko (valdytojo) pareigų: nesutaisė įvažiavime

iš gatvės į automobilių stovėjimo aikštelę atsiradusios duobės, jos neaptvėrė

ir nepaženklino įspėjamaisiais ženklais, t.y. neužtikrino saugaus eismo. 2010 m. rugsėjo 7 d. eismo įvykio schemoje

užfiksuotos duobės matavimai (plotis 2,3 m, ilgis 1,8 m,

gylis 0,25 m) yra pakankamas pagrindas išvadoms, kad šis kelio defektas

atsirado ne staiga (prieš pat eismo įvykį), o susidarė per atitinkamą laiką

tinkamai neprižiūrint ir neremontuojant kelio. Atsakovo apeliacinio skundo

argumentus, kuriuose reiškiamos abejonės dėl eismo įvykio fakto ir jo

aplinkybių bei trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui nustatytų sugadinimų

ryšio su ginčui aktualia vieta bei kelio defektu (duobe) teisėjų kolegija,

atsižvelgdama į tai, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie paneigtų

pareiškėjo pateiktus įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas ištyrė ir

įvertino pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.), vertina kaip atsakovo

(apelianto) prielaidas siekiant išvengti atsakomybės už žalą. Eismo įvykio

faktas yra užfiksuotas teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. kompetentingos

institucijos (policijos) pareigūnui (Kauno AVPK Kelių policijos valdybos Eismo

įvykių registracijos skyriaus patruliui) budėtojo nurodymu pagal gautą

pranešimą apie eismo įvykį išvykus į įvykio vietą, ją apžiūrėjus ir atikus

veiksmus, kuriuos policijos patrulis turi atlikti eismo įvykio vietoje pagal

Lietuvos policijos generalinio komisaro patvirtintą Policijos patrulių veiklos

instrukciją (ginčui aktualiu laiku galiojo 2007 m. gruodžio 10 d.

įsakymo Nr. 5-V-804 redakcija), tarp jų: sudaryti (nubraižyti)

patvirtintos formos blanke eismo įvykio vietos schemą; apžiūrėti transporto

priemones, kurios dalyvavo eismo įvykyje, ir schemoje aprašyti jų apgadinimus;

surašyti tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyti visas eismo įvykio aplinkybes,

vairuotojų, nukentėjusiųjų, liudytojų duomenis, rastus daiktus ir pėdsakus,

eismo, meteorologines sąlygas ir kt. Nagrinėjamu atveju policijos patrulis

sudarė eismo įvykio schemą, kurioje užfiksavo trečiojo suinteresuoto asmens

automobilį sugadintais 4 ratais, stovintį įvažiavime iš (duomenys

neskelbtini) prospekto (ties namu Nr. 97B) į automobilių stovėjimo

aikštelę (automobilis užfiksuotas stovintis priekiu už duobės, esančios

posūkio iš gatvės į įvažiavimą pradžioje, t. y. ją pravažiavęs), surašė

tarnybinį pranešimą, automobilio vairuotoją nukreipė į Eismo įvykio

registracijos skyrių, kur jis po įvykio parašė paaiškinimą dėl eismo įvykio

aplinkybių. Policijos surinktoje medžiagoje nėra duomenų, kad duobė kelyje kaip

nors pažymėta (aptverta ar pastatyti kokie nors įspėjantys vairuotojus apie

pavojų ženklai). Surinktą medžiagą išnagrinėjo AVPK Kelių policijos valdybos

Eismo įvykių registracijos skyriaus specialistas ir priėmė nutarimą nepradėti

ATP bylos teisenos, nes nenustatyta administracinio teisės pažeidimo sudėtis.

Pabrėžtina, kad minėtame nutarime yra konstatuotas eismo įvykis. Analogiškus,

kaip nustatytus policijos, draudėjo automobilio sugadinimus 2010 m. rugsėjo 8

d. transporto priemonės techninės apžiūros akte konstatavo draudiko atstovas.

Teisėjų kolegija sutinka su

pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjas (draudikas)

nagrinėjamu atveju turi pagrindą reikalauti iš atsakovo atlyginti žalą (CK

6.1015 straipsnis), t. y. reikalauti draudėjui išmokėtų sumų iš atsakingo

už padarytą žalą asmens – Kauno miesto savivaldybės.

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3

d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014,

atsižvelgdama į tai, kad įstatymu nustatyta, jog vietinės reikšmės viešieji

keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms (Kelių įstatymo 4

straipsnio 3 dalis), konstatavo, kad atsakovui (savivaldybei) nepateikus

įrodymų, kad žala atsirado dėl CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių

(nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo),

būtent atsakovas (savivaldybė), kaip inžinerinio statinio – kelio- savininkas

yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens (sugadinto automobilio

vairuotojo jam įvažiavus į kelyje buvusią ir jokiais įspėjamaisiais ženklais

nepažymėtą duobę) patirtą žalą. Apeliacine tvarka tikrinama byla pagal faktines

aplinkybes ir taikytiną teisę visiškai analogiška minėtai administracinei

bylai, todėl atsižvelgtina į šioje išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje

pateiktą teisės normų aiškinimą (Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis, ABTĮ

13 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas,

patenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies, prašomą priteisti 1 651,45 Lt

sumą turtinei žalai atlyginti sumažino iki 748,60 Lt, t. y. remonto darbų

sąmatoje nurodytas automobilio remonto darbų išlaidas (733,45 Lt) sumažino PVM

dalimi (21 proc.), tokiu būdu priteistiną žalai atlyginti sumą sumažindamas

nuo 1 651,45 Lt iki 1497,20 Lt bei šią sumą sumažindamas 50 proc.,

atsižvelgiant į automobilio vairuotojo (draudėjo) kaltę.

Pareiškėjas nesutinka su

pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl priteistos sumos mažinimo PVM

suma, pabrėždamas, kad sudarant automobilio remonto sąmatą automobilio remonto

išlaidos buvo apskaičiuotos be PVM. Atsakovo nuomone, teismas pareiškėjo skundą

turėjo atmesti visiškai, nes dėl eismo įvykio kaltas pats vairuotojas, o už

saugų eismą atsakinga ne tik savivaldybė, bet ir kitos valstybės institucijos.

Be to, teigia, kad žala negalėjo būti priteista remiantis atsakovo sudaryta

preliminaria remonto darbų sąmata, kad teismas nesivadovavo kai kurias teisės

aktais, kurie, atsakovo nuomone, yra reikšmingi sprendžiant šį ginčą.

Teisėjų kolegija atsakovo

apeliacinio skundo argumentus esą nustatant automobilio sugadinimus nebuvo

laikytasi teisės aktų nustatytų taisyklių, atmeta kaip nepagrįstus

vadovaudamasi Draudimo įstatymo 3, 88,90 straipsnių, taip pat CK 6.987 ir

6.991 straipsnių bei 6.1015 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

Draudimo įstatymo 3

straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai

Lietuvos Respublikoje negali vykdyti jokios kitos ūkinės komercinės veiklos,

išskyrus draudimo, perdraudimo ir su šia veikla susijusią veiklą: draudžiamųjų

ir perdraudžiamųjų įvykių administravimą, draudimo ir perdraudimo

tarpininkavimą, konsultavimą draudimo ir perdraudimo klausimais, tarpininkavimą

sudarant pensijų kaupimo (išskyrus papildomą savanorišką kaupimą) sutartis,

draudimo ir perdraudimo specialistų mokymą, kvalifikacijos kėlimą,

nekilnojamojo turto nuomą ir draudžiamo turto vertinimą. Taigi įstatymų

leidėjas Draudimo įstatyme įtvirtino, kad draudimo bendrovės vykdo draudžiamo

turto vertinimą. Draudimo įstatymo 88 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad

draudimo sutarties sąlygoms, santykiams, atsirandantiems iš draudimo sutarties

ir susijusiems su ja, taikomos Civilinio kodekso ir šio skyriaus normos. Pagal

Draudimo įstatymo 90 straipsnį, nustatantį draudimo taisyklių sąlygas,

šiose taisyklėse privalo būti nurodyta inter alia žalos nustatymo tvarka

(90 str. 1 d. 8 p.).

CK 6.987 straipsnyje

pateikiant draudimo sutarties sampratą nurodyta, kad draudimo sutartimi viena

šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją)

sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai

sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką,

apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta

įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudimo įvykis. CK nustato, kad

draudimo sutartį patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (CK 6.989 straipsnio

2 dalis). Pagal CK 6.991 straipsnį, kuris nustato draudimo liudijimo (poliso)

turinį, draudimo liudijime (polise), be kita ko, turi būti nurodyta: draudimo

grupė, draudimo rūšies taisyklių pavadinimas ir numeris; draudimo rūšis;

įrašas, kad draudėjas yra supažindintas su draudimo rūšies taisyklėmis ir jam

įteikta jų kopija (CK 6.991 str. 1 d. 14, 8, 10 p.).

Iš pateikto į bylą

transporto priemonių draudimo liudijimo (TIA Nr.168871759) nustatyta, kad 2010

m. rugpjūčio 11 d. sudarant Sutartį Nr. 168871759, CK 9.991 straipsnio 1 dalies

reikalavimų prasme draudimo liudijime (polise) nurodyta draudimo rūšis –

transporto priemonių draudimas pagal Transporto priemonių savanoriškojo

draudimo taisykles Nr.021 (2010 m. kovo 31 d. redakcija). Minėtų Taisyklių

Nr.021, kurios pagal minėtą įstatymu nustatytą teisinį reguliavimą yra draudimo

sutarties neatskiriamoji dalis, I dalies „Draudimo sąlygos“ 9 skyriuje yra

nustatyta nuostolio nustatymo, draudimo išmokos apskaičiavimo ir mokėjimo

tvarka (9.1-9.19 punktai), kaip to reikalauja Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1

dalies 8 punktas. Pagal Taisyklių Nr. 021 9 punkto nuostatas, nuostolio

dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir

surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Apskaičiuojant

nuostolio dydį atsižvelgiama tik į įvykio metu tiesiogiai padarytus sugadinimus

(9.1 p.); draudimo išmoka draudžiamojo įvykio atveju dėl transporto priemonės

sugadinimo mokama tik pateikus kompetentingų įstaigų išduotus įvykį

patvirtinančius dokumentus, jeigu dėl eismo įvykio buvo padaryta tik turtinė

žala (9.4.3 p.); transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis

nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto

priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio,

kurias sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų detalių vertė

(nuvertinant dalis dėl nusidėvėjimo), dažymo medžiagų vertė (9.5 p.); jeigu

transporto priemonė neremontuojama būtinos remonto išlaidos (be PVM)

apskaičiuojamos pagal draudiko nurodytus darbų ir keičiamų detalių ir (ar)

dalių (naujų neoriginalių ar naudotų, atitinkančių sugadintos transporto

priemonės technologijos lygį) įkainius Lietuvoje, vadovaujantis laiko

normatyvais (9.9.1.1 punktas). Jei draudėjas ir draudikas nesutaria dėl

draudimo išmokos dydžio, draudėjo pageidavimu draudikas privalo išmokėti sumą,

lygią šalių neginčijamai draudimo išmokos sumai, jei tikslus žalos dydžio

nustatymas užsitęsia ilgiau kaip 3 mėnesius; ginčai dėl draudimo sutarties

sprendžiami derybų būdu, o nesutarus – teismuose (13.7, 15.1 punktai).

Iš minėto įstatymais

nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjui (draudikui) pagal

Draudimo įstatymą suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto (šiuo atveju

transporto priemonės) vertinimą. Šios kompetencijos suteikimas apima ir

apdrausto turto (transporto priemonės) vertinimą, kai įvyksta draudiminis

įvykis. Todėl apelianto (atsakovo) argumentai, esą teismas nagrinėjamo ginčo

atveju turėjo vadovautis Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, taip

pat Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo

nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti. CK

6.1015 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad reikalavimo teisė, perėjusi

draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių nuostatų, kurios nustato draudėjo

(naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Minėta, kad Draudimo

įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti

draudžiamo turto vertinimą. Pažymėtina ir tai, kad Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo

specialistai patenka į vidaus

turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų

vykdymo reikmėms. Apelianto (atsakovo) nurodytos procedūros, t. y.

atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Turto ir verslo

vertinimo pagrindų įstatymą ir Kelių

transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, trečiojo suinteresuoto asmens automobiliui padarytos žalos

nustatymui nebuvo privalomos, nes toks reikalavimas nekyla iš pirmiau minėtų Draudimo

įstatymo, Civilinio kodekso normų bei Taisyklių Nr. 021, kurios yra

Sutarties Nr. 168871759 dalis.

Minėta, kad vykdant

Draudimo įstatymo 90 straipsnio 1 dalies 8 punktą, Taisyklių Nr. 021 9.1

punkte buvo sureglamentuota, nuostolio nustatymo, draudimo išmokos

apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, t.y. kad nuostolio dydį nustato draudikas. Iš

byloje esančios medžiagos nustatyta, kad draudiko atstovas 2010 m. rugsėjo 8 d.

apžiūrėjo draudėjo transporto priemonę ir transporto priemonės techninės

apžiūros akte užfiksavo sugadinimus, keičiamas dalis (4 padangos) ir

remontuojamas (ratlankiai). Iš draudiko 2010 m. rugsėjo 19 d. sudarytos

automobilio remonto sąmatos turinio matyti, kad ji sudaryta remiantis AUDATEX

programa, t. y. nuostolių sureguliavimo srityje (draudikų, remonto įmonių,

ekspertų) naudojamu skaičiavimo moduliu, kuris pagal transporto priemonės ir

jos sugadinimų duomenis apskaičiuoja sugadintos transporto priemonės atkūrimo

kaštus, į kuriuos, be kita ko, įjungiami atitinkami išardymo, surinkimo darbai,

jiems atlikti reikalingos laiko sąnaudos. Pabrėžtina, kad transporto

priemonės atkūrimo (remonto) kaštų nustatymas naudojant AUDATEX sistemą yra

įteisintas Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcijos, patvirtintos

Lietuvos respublikos finansų ministro ir susisekimo ministro bendru įsakymu

(2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120/2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101), 36, 54, 55

punktuose. Iš sąmatos turinio matyti, kad trečiojo suinteresuoto asmens

automobilio remonto sąmata sudaryta atsižvelgiant į pirmiau minėtas Taisyklių

Nr. 021 9 punkto sąlygas, t. y. nuostolio dydis apskaičiuotas pagal

remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių

ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio, kurias sudaro remonto,

dažymo darbų ir medžiagų vertės pagal įkainius, naudojantis laiko atitinkamų

darbų atlikimui normatyvus, taip pat keičiamų detalių (4 padangų) vertė.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai konstatavo, kad atsakovas

nepagrindė įrodymais, kurie paneigtų sąmatoje nurodytas išlaidas sugadinto

turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su

pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje pasisakyta dėl

priteistinos sumos mažinimo atitinkamu PVM dydžiu. Pareiškėjas apeliaciniame

skunde pagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas

priteistiną sumą turtinei žalai atlyginti, remonto darbų išlaidas nepagrįstai

sumažino PVM dydžiu. Iš byloje esančios remonto sąmatos Nr. 1104415

turinio matyti, kad į apskaičiuotą 1 651,45 Lt sumą, kurios dalį (733,45

Lt) sudaro remonto darbai, PVM nebuvo įtrauktas. Pažymėtina, kad PVM

skaičiavimo aspektu draudikas rėmėsi Taisyklių Nr. 021 9.6.1.1 punkto

nuostata, kad būtinos remonto išlaido apskaičiuojamos be PVM tuo atveju, jei

automobilis neremontuojamas. Draudikui sudarant remonto sąmatą Nr. 1104415,

draudėjas nebuvo pateikęs duomenų, kad automobilis po eismo įvykio

suremontuotas. Todėl draudikas draudimo išmoką (iš viso 1 651,45 Lt)

apskaičiavo į automobilio remonto išlaidas neįtraukdamas PVM. Taigi, pirmosios

instancijos teismas priteistiną pareiškėjui sumą turtinei žalai atlyginti (CK

6.1015 straipsnis) nepagrįstai sumažino PVM dydžiu (21 proc.), kurį apskaičiavo

nuo remonto sąmatoje nurodytų automobilio remonto išlaidų (733,45 Lt), t. y.

sumažino iš viso 154,25 Lt. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios

instancijos teismo sprendimo argumentais dėl pareiškėjui priteistinos iš

atsakovo sumos mažinimo 50 proc. dėl draudėjo kaltės, konstatuoja, kad priteistina

pareiškėjui suma turi būti pakeista pagal minėtą proporciją (50 proc.) ją

apskaičiuojant nuo 1 651,45 Lt, o ne nuo 1497,20 Lt. Todėl pareiškėjo

apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteistiną

sumą žalai atlyginti pakeičiant į 825,72 Lt (vietoj pirmosios instancijos

teismo priteistų 748,60 Lt).

Teisėjų kolegija,

atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes, sutinka, kad nagrinėjamu atveju yra

pagrindas taikyti CK 6.259 straipsnio nuostatas ir priteistiną pareiškėjui iš

atsakovo sumą (žalos atlyginimą) sumažinti 50 proc., atsižvelgiant į vairuotojo

kaltę. Iš eismo įvykio schemos matyti, kad ginčui aktualus kelio defektas

(duobė) yra įvažiavime iš gatvės ((duomenys neskelbtini) pr.) į

automobilių stovėjimo aikštelę, t. y. tokioje vietoje, kurioje leistinas

važiavimo gatve greitis turi būti ženkliais sumažintas. Pabrėžtina, kad eismo

įvykis kilo apie 02.15 val., kai eismas neintensyvus, trečiasis suinteresuotas

asmuo įvažiavo į plačią duobę (plotis 2,3 m, ilgis 1,8 m) visais 4 automobilio ratais, nors įvažiavimo į

aikštelę plotis 12,3 metro, todėl vairuojant atidžiai ir atsargiai, buvo

galima apvažiuoti kliūtį, ar prieš ją sustoti. Vairavimas naktį iš padidinto

pavojaus šaltinio valdytojo (automobilio vairuotojo) reikalauja didesnio

atidumo nei dieną. Eismo įvykio faktas liudija, kad trečiasis suinteresuotas

asmuo nepaisė bendrųjų vairuotojo pareigų elgtis atsargiai ir atidžiai, taigi

dėl eismo įvykio yra ir automobilio vairuotojo kaltė. Pirmosios instancijos

teismas atsakovo civilinę atsakomybę, atsižvelgdamas į trečiojo suinteresuoto

asmens kaltę, sumažino proporcingai (50 proc.).

Atsakovo argumentai, kad

už saugų eismą yra atsakingos ne tik savivaldybės, o ir kitos institucijos,

pagal nagrinėjamo ginčo dalyką ir ribas nenagrinėtini. Kitoms valstybės

institucijoms nustatytos pareigos saugaus eismo užtikrinimo srityje negali būti

traktuojamos kaip atleidžiančios kelio savininką (valdytoją) nuo būtent jam

įstatymuose įtvirtintų pareigų prižiūrėti, taisyti nuosavybės teisėmis joms

priklausančius viešuosius kelius ir gatves, užtikrinti jose saugų eismą ir, tuo

atveju, jei kelio savininko pareigios neatliekamos teisės aktų nustatyta tvarka

ir dėl to asmenims atsiranda žala, neatleidžia nuo pareigos atlyginti tokią

žalą įstatymų nustatyta tvarka (Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis, Saugaus

eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 7 dalis,

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktas, CK

6.266, 6.1015 straipsniai ir kt.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai,

kad pareiga atlyginti sugadinto automobilio draudikui dėl duobės kelyje

kilusius nuostolius atsakovui nagrinėjamu atveju kilo ne tik dėl to, kad

duobė kelyje (įvažiavime iš gatvės į automobilių stovėjimo aikštelę) nebuvo

užlyginta, bet ir dėl to, kad atsakovas nesiėmė jokių saugų eismą

užtikrinančių priemonių, siekdamas išvengti transporto priemonių įvažiavimo į

duobę ir galimos žalos transporto priemonėms ar asmenims (duobė nebuvo aptverta

ir/ar pažymėta įspėjančiais apie pavojų ženklais).

Apelianto (atsakovo)

nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė priteisti iš Kauno

miesto savivaldybės pareiškėjui 5 procentų dydžio metines palūkanas už

priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. spalio

3 d.)

iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad civilinė

atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai

taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti

įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme

iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (procesinės palūkanos), nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir pagrįstai

priteisė jam iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo

priteistos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško

įvykdymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu atitinka Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT procesinius

sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. gegužės 21 d. Nr. A756-73/2009;

2010 m. gruodžio 2 d. Nr. A756-2195/2010;

2011 m. gruodžio 15 d. Nr. A62-1119/2011;

2013 m. lapkričio 21 d. Nr. A492-2281/2013;

2014 m. liepos 3 d. Nr. A556-992/2014; 2014 m.

liepos 17 d. Nr. A662-1354/2014; 2014 m. liepos

31 d. Nr. A858-1423/2014; 2014 m. rugsėjo 3 d.

Nr. A502-1148/2014; 2014 m. rugsėjo 8 d. Nr. A662-1132/2014

ir kt.).

Nėra pagrindo sutikti su

apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo nurodytas procesinės

teisės normas (ABTĮ 57 str. 6 d., 81 str.). Kiekvieno

individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos

aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių

(ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius

reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas,

pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas

į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui

įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23

str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad

nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant

įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir

visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ

56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje

nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios;

teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku,

išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis

įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad

įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo

procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių byloje

pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma

ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto

minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja,

kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime

konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra

nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje

byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas

taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo

vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6

dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą

minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad, priešingai nė teigia

apeliantas (atsakovas), pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados, kad

įrodymų visuma patvirtina 2010 m. rugsėjo 7 d. eismo įvykio faktą ir trečiojo

suinteresuoto asmens automobilio sugadinimų atsiradimą dėl įvykio vietoje

užfiksuoto kelio defekto (duobės, kuri nebuvo aptverta ir/ar pažymėta

įspėjamaisiais ženklais) yra pagrįstos išsamia pagal įrodymų vertinimo

taisykles (ABTĮ 56 str. 6 d.) ištirtų rašytinių įrodymų bei bylos proceso

dalyvių paaiškinimų, t. y. įrodymų viseto analize ir teisės normomis (ABTĮ

86 str. 2 d., 87 str. 4 d.). Teisėjų kolegijai dėl pirmosios

instancijos teismui pateiktų į rodymų leistinumo abejonių nekyla, o atsakovo

abejonės pagrįstos ne įrodymais, o prielaidomis.

Apibendrindama išdėstytus argumentus,

teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra

pagrindo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies pakeičiamas

iš dalies patenkinat pareiškėjo skundą ir pakeičiant pareiškėjui priteistiną iš

atsakovo sumą, kadangi šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas neteisingai

įvertino bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė materialinės teisės normas

(ABTĮ 143 straipsnis).

Vadovaudamasi

Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 ir 3 punktais, teisėjų

kolegija,

n u t a r ė:

atsakovo Kauno miesto savivaldybės

apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos

draudimas“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo

2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui akcinei

bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 825,72 Lt

aštuoni šimtai dvidešimt penki litai ir septyniasdešimt du centai) turtinei

žalai atlyginti.

Likusią Kauno apygardos administracinio

teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė

Baltrūnaitė

Anatolijus

Baranovas

Stasys

Gagys