AS-33-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-33-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04109-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Š. V.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundas (b. l. 1-5), kuriuo prašoma:

1) panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. S-1040-(2.5), kuriuo nepradėtas tyrimas dėl pareiškėjų 2014 m. liepos 28 d. pranešime „Dėl Palangos miesto savivaldybės mero Š. V. veiksmų, kuriuose įžvelgiami galimai padaryti viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo pažeidimai“ nurodytų faktinių aplinkybių tyrimo;

2) įpareigoti Komisiją pagal kompetenciją ištirti pareiškėjų 2014 m. liepos 28 d. pranešimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi (b. l. 13-14) atsisakė priimti pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. skundą bei nurodė, nutarčiai įsiteisėjus, pareiškėjui A. J. grąžinti 100 Lt žyminį mokestį.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir tenkinus skundą asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės betikslis. Pagal Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas) 17 straipsnio 2 punktą Komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš nurodyto įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų arba atsisako nagrinėti pranešimą (24 str.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjai kreipėsi pranešimu į Komisiją, prašydami ištirti pranešime nurodytą informaciją ir apie priimtus sprendimus informuoti. Komisija skundžiamu 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštu informavo pareiškėjus, kad pranešimo tyrimas nebus pradėtas, kadangi nepateikta dokumentų, be kurių neįmanoma pradėti šio tyrimo. Taigi sprendimai, nurodyti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 ir 29 straipsniuose, nebuvo priimti. Teismo vertinimu, pareiškėjų ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio, kuriame nėra imperatyvių ar kitokio pobūdžio nurodymų, pareiškėjams jis nesukelia teisinių pasekmių, net ir tenkinus skundą jų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Ginčijamas Komisijos 2014 m. rugpjūčio 14 d. raštas nėra susijęs su pareiškėjų teisėmis ar įstatymų saugomais interesais, todėl darytina išvada, kad pareiškėjai neturi teisės reikšti reikalavimo dėl šio rašto panaikinimo bei prašyti įpareigoti atsakovą atlikti jų pareiškimo tyrimą. Nurodė, jog Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme jau buvo nagrinėjamas klausimas, ar Komisijos raštas, kuriuo pareiškėjas Komisijos buvo informuotas, kad atskiro tyrimo pagal pareiškėjo skundą Komisija nepradės, t. y. kai nepriimamas joks Komisijos sprendimas, galėjo būti ginčo administraciniame teisme objektu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-756-731/2014 išaiškino, kad Komisijos raštas, kuriuo atsakovas informavo pareiškėją, kad tyrimo pagal pareiškėjos skundą nepradės, pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Esant tokioms aplinkybėms teismas skundą atsisakė priimti kaip nagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Teismas taip pat nurodė, jog pareiškėjas už skundo padavimą sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį. Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 3 punktą, atsisakius priimti skundą, žyminis mokestis grąžinamas pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, nutarčiai įsiteisėjus, pareiškėjo 2014 m. rugsėjo 8 d. mokėjimo nurodymu sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis, jam grąžintinas.

III. Pareiškėjai A. J., D. P., E. K. ir A. S. atskiruoju skundu (b. l. 13-14) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – įpareigoti Vilniaus apygardos administracinį teismą priimti pareiškėjų skundą.

Atskirajame skunde nurodoma, jog skundžiamas aktas nėra informacinio pobūdžio, nes jame aiškiai nurodyta, kad Komisija (t. y. kolegialus organas), susipažinusi su prašymu, nusprendė nepradėti tyrimo dėl Palangos miesto savivaldybės mero Š. V. elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Skundžiamame akte yra imperatyvaus pobūdžio nurodymų, tiesiogiai nukreipiančių į Komisijos priimtą sprendimą bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 24 straipsnio taikymą. Aplinkybė, kad pareiškėjai nesupažindinti su Komisijos sprendimu dėl tyrimo pagal 2014 m. liepos 28 d. pranešimą nepradėjimo, nereiškia, jog Komisijos narės, einančios Komisijos pirmininko pareigas, G. I. pasirašytas 2014 m. rugpjūčio 14 d. dokumentas Nr. S-1040-(2.5) yra informacinio pobūdžio, kuriame nėra imperatyvių ar kitokio pobūdžio nurodymų bei pareiškėjams jis nesukelia teisinių pasekmių. Remiasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog ji įpareigoja Komisiją bet kokiu atveju priimti teisės normomis reglamentuotus sprendimus, kuriuos pareiškėjai turėtų galimybę apskųsti. Atskiro tyrimo nepradėjimas taip pat yra Komisijos sprendimas, kurį pareiškėjai turi teisę skųsti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 30 straipsnyje reglamentuota tvarka ir šią teisę įstatymų leidėjas jiems garantuoja kaip fiziniams asmenims, o taip pat kaip Palangos miesto savivaldybės tarybos nariams, apsijungusiems į frakciją.

Nurodo, jog Š. V., kaip ir pareiškėjai, yra Palangos miesto savivaldybės tarybos narys ir savivaldybės tarybos narių dauguma išrinktas meru. Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas reikalauja nebalsuoti savivaldybės tarybos ir jos komitetų posėdžiuose, kai jo balsavimas svarstomu klausimu prieštarauja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui. Remiasi Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 11 dalimi, 4 straipsniu, 11 straipsnio 2 dalimi ir nurodo, jog pareiškėjai turėjo teisę kreiptis 2014 m. liepos 28 d. pranešimu į Komisiją dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos mero Š. V. veiksmų atitikimo Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatoms, o Komisijos skundžiamas aktas pareiškėjams, kaip ir visai Palangos miesto bendruomenei, kuriuos jie atstovauja, sukelia teisines pasekmes.

Pažymi, jog administracinėje byloje Nr. AS-756-731/2014 nagrinėtos aplinkybės neatitinka šios bylos faktų, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. skundą dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. S-1040-(2.5) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjai pateiktu atskiruoju skundu nesutinka su priimta pirmosios instancijos teismo nutartimi, iš esmės pažymėdami, kad teismas netinkamai vertino jų inicijuojamą ginčą.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo nutartį teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog skundžiamu raštu atsakovas pareiškėjams nurodė, kad jis, susipažinęs su pareiškėjų pateiktu prašymu, nusprendė nepradėti tyrimo dėl Palangos miesto savivaldybės mero Š. V. elgesio atitikties Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymui (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas). Paaiškino, jog, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (toliau – ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas) 24 straipsnio 5 dalimi, atsakovas tyrimo nepradės, pareiškėjams nepateikus duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo (b. l. 11).

Kaip matyti iš pareiškėjų pateikto skundo pirmosios instancijos teismui, jie skundžiamo akto neteisėtumą siejo su tuo, kad atsakovas nepagrįstai nurodė, jog jie nepateikė duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo, nurodo, jog nebuvo sąlygų, numatytų Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 straipsnio 5 dalyje, dėl tyrimo nepradėjimo (b. l. 1-5).

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atsisakė nagrinėti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nurodęs, kad skundžiamas aktas pareiškėjams nesukelia teisinių pasekmių, net ir tenkinus skundą, jų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Teismo vertinimu, ginčijamas raštas nėra susijęs su pareiškėjų teisėmis ar įstatymų saugomais interesais (b. l. 13-14).

Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, šioje stadijoje su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka dėl žemiau nurodomų motyvų.

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, jog pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Šiame kontekste viešasis administravimas suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.).

Ši norma iš esmės yra susijusi su ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, numatančiu, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka, t. y. jeigu pareiškėjo inicijuojamas ginčas nepatenka į administracinio teismo kompetencijos ribas (ABTĮ 3 str. 1 d.). Detaliai administracinių teismų kompetenciją nustato ABTĮ 15–20 straipsniai. Šių teisės normų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Tokiu būdu teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-1259/2014).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą nustato Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo (2014 m. kovo 20 d. redakcija) 17 straipsnio 2 dalis numato, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija tiria fizinių ir juridinių asmenų pranešimus, skundus ir prašymus dėl valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų veikos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms ir priima vieną iš šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytų sprendimų. Valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens teisinio statuso praradimas nekliudo trejus metus nuo šio asmens galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisiją atlikti tyrimą ir priimti šio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatytą sprendimą.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 straipsnio 1 dalis numato, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo pranešimo gavimo dienos informuoja pareiškėją apie atsisakymą nagrinėti pranešimą, jeigu: 1) pranešimas pateiktas praėjus šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytam terminui; 2) pranešime nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos kompetencijai; 3) pranešimas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad, jeigu pareiškėjas nepateikia duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo, taip pat jeigu pranešimo tekstas yra neįskaitomas, pranešimas netiriamas. Tuo tarpu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 28 straipsnio 1 dalis numato, kad tyrimas pradedamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos pirmininko ar jį pavaduojančio nario nurodymu arba Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reguliavimą, sutinka su tuo, kad piliečiai, nurodydami valstybės tarnautojų galimai padarytus Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatų pažeidimus, gali informuoti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisiją (Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 21 str.). Šiuo atveju, kaip matyti, pareiškėjai pageidauja, jog jų pateiktas pranešimas būtų išnagrinėtas iš naujo, kadangi, jų vertinimu, atsakovas nepagrįstai nurodė, kad jie nepateikė duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo. Taigi šiuo atveju iš esmės yra ginčijamas atsakovo atsisakymas atlikti tyrimą jo nurodytu pagrindu, kuris yra grindžiamas tuo, kad būtent pareiškėjai, subjektai iniciavę nurodytą procedūrą, nepateikė duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje stadijoje negalima teigti, jog akivaizdžiai pareiškėjai neturi teisės ginčyti priimtą sprendimą ir reikalauti įpareigoti atsakovą atlikti jų nurodytus veiksmus, t. y. įpareigoti Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją pagal kompetenciją ištirti pareiškėjų 2014 m. liepos 28 d. pranešimą. Atitinkamai, nėra pagrindo tiesiogiai remtis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-662-1259/2014 pateiktais išaiškinimais. Šis vertinimas siejamas su Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, numatančia, kad kartu su pranešimu gali būti pateikiami turimi įrodymai, dokumentai, paaiškinimai ar kita, pareiškėjo nuomone, tyrimui reikšminga informacija, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi ir tuo, kad šis pagrindas yra susijęs su atsisakymu vykdyti atitinkamas procedūras, atlikti atsakovo kompetencijai priskirtus veiksmus, siejant juos su tuo, kad būtent subjektai, kurie siekė inicijuoti atitinkamą procedūrą, nepateikė tam reikiamų duomenų, su įvertinimu, ar atsakovas tinkamai naudojasi jam suteiktais įgaliojimais, suteikta diskrecijos teise sprendžiant dėl tyrimo pradėjimo. Pažymėtina, jog Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo reglamentuota pranešimo teikimo procedūra, keliami pranešimui reikalavimai (20–23 str.), pareiškėjų teisės, susijusios su nurodyta procedūra, jos iniciavimu iš esmės šioje stadijoje neleidžia spręsti, kad pareiškėjai akivaizdžiai neturi teisės ginčyti priimti sprendimą ir reikalauti atlikti jų nurodytus veiksmus. Pastebėtina, jog tuo atveju, jeigu pareiškėjų skundas būtų priimtas nagrinėti ir būtų vertinama, kad pareiškėjai turi teisę ginčyti priimtą sprendimą, jų skundas turėtų būti vertinamas siaura apimtimi, vertinant atsakovo atsisakymo pagrįstumą, be kita ko, atsižvelgiant į atsakovui suteiktą diskreciją dėl tyrimo pradėjimo pagal pateiktą pranešimą kaip jį apibrėžia Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 20 straipsnis. Iš esmės pažymėtina, jog toks įvardintas vertinimas buvo atliktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-1601/2013.

Be to, pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jau skundo priėmimo stadijoje pasisakė dėl to, kad pateikti reikalavimai, jų tenkinimas nesukeltų teisinių pasekmių pareiškėjams, nors tokia išvada turi būti daroma išnagrinėjus administracinę bylą iš esmės. Pažymėtina, kad pagal bendrą taisyklę konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-442-208/2009). Taigi nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, tai, ar skundžiamas aktas pareiškėjams sukelia teisines pasekmes, turi būti analizuojama administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-756-731/2014. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog šių administracinių bylų faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos, įvardintoje byloje atsakovas atsisakė atlikti tyrimą, iš esmės informuodamas, kad jis neturi pagrindo kvestionuoti atitinkamame rašte pateikto vertinimo, o šiuo atveju atsisakymas buvo grindžiamas tuo, kad pareiškėjai nepateikė duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo, t. y. atsisakymas buvo grindžiamas pareiškėjų pateiktų duomenų pagrindu.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog ji vertina priimtą pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl nepasisako dėl pareiškėjų argumentų, susijusių su ginčo esme (b. l. 13-14).

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti ir įvertinti visus pareiškėjų argumentus, susijusius su skundžiamu aktu ir nustatęs, kad skundžiamas aktas nesukelia pareiškėjams teisinių pasekmių, pareiškėjų skundą atmesti. Dėl šių priežasčių pareiškėjų atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartį naikinant ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjų A. J., D. P., E. K. ir A. S. skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis