AS-336-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-336-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05493-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3.1; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. P. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8116 (11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 739,67 Lt. Pareiškėjas taip pat prašo teismo atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos padavimo terminą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, todėl jo nuomone terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos, t. y. 2012 m. vasario 6 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo atmetė ir skundą priimti atsisakė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo. Pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2011 metų kovo mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, teismas konstatavo, kad nenustatyta svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 d. Nepaisant to, skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismui nėra pateikti duomenys, kad egzistavo objektyvios kliūtis, trukdžiusios pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą. Pareiškėjo elgesys įvertintas kaip delsimas ginti savo pažeistas teises.

Atsižvelgus į tai, kad teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, atsisakyta priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 8 p.).

Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) teismas padarė išvadą, kad atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 1D-8116 (11) nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas G. P. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi nesutinka. Atskirajame skunde (b. l. 14–15) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas remiasi savo skunde pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymi, kad į teismą nesikreipė anksčiau, nes pagrįstai tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis, išnykus teisiniam pagrindui, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos nemokėjimą. Mano, kad teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais. Pažymi, kad jo subjektyvi nuomonė dėl jo teisių pažeidimo šiuo atveju buvo grindžiama teisiniu reguliavimu, todėl į teismą jis nesikreipė. Tik sužinojęs, kad pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo, nuo 2014 m. gavęs jau atstatytą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir supratęs, kad be kreipimosi į teismą susidaręs valstybinės pensijos skirtumas nebus išmokėtas, nusprendė kreiptis dėl savo pažeistų teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą konstatavus, kad praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Kaip minėta, pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2011 m. vasario iki 2013 m. gruodžio mėnesio (imtinai) nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu įstatymo pakeitimu šios nuostatos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821, ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2011 m. vasario mėnesio, atsakovui ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2011 m. kovo mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. vasario mėnesį, o į teismą dėl 2011 m. vasario – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu susidariusios nepriemokos jis kreipėsi 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 17 d. dar nebuvo pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014).

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra teismo prerogatyva (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.).

Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti per 2011 m. vasario – 2011 m. gruodžio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Atskirajame skunde nurodyti argumentai, kuriais grindžiamas procesinio termino praleidimas, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintos išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 17 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. vasario iki 2011 m. gruodžio mėnesio (imtinai), atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis ta apimtimi, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. P. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė