AS-146-849-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

N U T A R T I S

Administracinė byla Nr. AS146-849/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02911-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. gegužės 26 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 14) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija), 6 096,46 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį.

Skunde pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą trejų metų kreipimosi į teismą terminą. Prašymą argumentavo tuo, kad apie sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą sužinojo tik 2014 m. sausio mėn., kai gavo didesnę nei iki tol gaudavo valstybinę pensiją. Pradėjus domėtis ir gavus pažymą apie valstybinės pensijos nepriemoką, paaiškėjo, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo pat jos paskyrimo 2010 m. lapkričio mėn.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartimi (b. l. 15–17) pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą netenkino ir atsisakė priimti Ž. S. skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, kurioje yra pažymėta (LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Iš pateiktų įrodymų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui valstybinė pensija paskirta 2010 m. gruodžio 3 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu Nr. 11SP-3170, kuris pareiškėjui buvo išsiųstas 2010 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. D(P)-4684, jame nurodyta, kad paskirta valstybinė pensija mokama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas). Pirmąją valstybinę pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. gruodžio mėn.

Atsižvelgęs į paminėtą administracinių teismų praktiką ir byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio mėnesį, kai jam buvo išmokėta pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. lapkričio mėnesį, tačiau skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. balandžio 9 d., Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti, pirmosios instancijos teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 2 dalį, prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Teismas pastebėjo, kad pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašyme dėl termino atnaujinimo nurodytas aplinkybes (t. y. kad apie sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą sužinojo tik 2014 m. sausio mėn., kai gavo didesnę nei iki tol gaudavo valstybinę pensiją; pradėjus domėtis ir gavus pažymą apie valstybinės pensijos nepriemoką paaiškėjo, kad valstybinė pensija buvo mažinama nuo jos paskyrimo 2010 m. lapkričio mėn.) nepripažino pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti.

Teismas vertino, kad pareiškėjui valstybinė pensija paskirta Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu, kuris pareiškėjui išsiųstas 2010 m. gruodžio 10 d. raštu, todėl pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma 2010 m. gruodžio mėn., kai jam buvo įteiktas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas paskirti valstybinę pensiją, kuriame nurodyta, jog valstybinė pensija bus mokama pagal Laikinąjį įstatymą. Pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. lapkričio mėn. buvo išmokėta 2010 m. gruodžio mėn., todėl gavęs pirmą valstybinę pensiją pareiškėjas, teismo vertinimu, turėjo ir galėjo suprasti, kad jam paskirta valstybinė pensija yra perskaičiuojama ir tam tikra valstybinės pensijos dalis nemokama.

Teismas taip pat pažymėjo, kad nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo priėmimo 2012 m. vasario 6 d., taip pat nuo jo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą; be to, praėjo daugiau nei metai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo; daugiau nei 5 mėnesiai nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Per nurodytus laikotarpius pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti jam valstybinės pensijos nepriemoką kreipėsi tik 2014 m. balandžio 29 d., su prašymu išduoti pažymą apie valstybinės pensijos nepriemoką – 2014 m. kovo 21 d., į Klaipėdos apygardos administracinį teismą – 2014 m. balandžio 9 d., o į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2014 m. gegužės 26 d. (pašto žyma ant voko), t. y. akivaizdžiai praleidęs 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes ir vadovaudamasis teisinio saugumo principu bei ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir šiuo pagrindu atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas Ž. S. atskirajame skunde (b. l. 21–22) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį ir atnaujinti jam praleistą kreipimosi į teismą terminą.

Atskirajame skunde pareiškėjas pabrėžia, kad jam pateiktame Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2010 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. 11D(P)-4684, kuriame abstrakčiai pažymėta, jog buvo vadovaujamasi Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu, nėra nurodyta konkrečiai kiek ir remiantis kokia formule bus mažinama senatvės pensija. Kituose informacijos šaltiniuose (vietinėje spaudoje, televizijoje ir kt.) klausimas dėl valstybinių pensijų mažinimo taip pat nebuvo plačiai aptariamas. Todėl pareiškėjas nežinojo apie savo teisių pažeidimą. Vėliau, pasak pareiškėjo, jis tikėjosi, kad valstybė savanoriškai, laisva valia kompensuos jam neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau to nesulaukęs, kreipėsi į teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartimi, kuria buvo netenkintas jo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą ir teismui atmetus prašymą atnaujinti šį terminą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pagrįstai nurodė, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pabrėždama būtinumą užtikrinti administracinių teismų formuojamos praktikos nuoseklumą ir tęstinumą, pažymėjo, kad nustatant minėto 3 metų procesinio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pagal išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, sprendžiant, ar pareiškėjas tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, t. y. ar nepraleido 3 metų procesinio termino, svarbi ne kreipimosi į instituciją su pretenzija dėl neišmokėtos valstybinės pensijos data, o kreipimosi į teismą data.

Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Taigi, pirmos instancijos teismas šiuo atveju teisingai konstatavo, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos (650 Lt per mėnesį) mažinimas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo pradėtas nuo 2010 m. lapkričio 13 d., t. y. nuo pensijos paskyrimo dienos. Vidaus reikalų ministerija kiekvieną pensijos mokėjimo mėnesį dėl pensijos mažinimo nepriimdavo jokio individualaus administracinio akto, o tiesiogiai taikydavo Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuodavo pareiškėjui mokėtinos valstybinės pensijos dydį. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas apie jo teisę gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją galbūt pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. lapkričio mėnesį. Pažymėtina ir tai, kad už 2010 m. lapkričio mėnesį pareiškėjas gavo valstybinę pensiją ne už visą mėnesį, o už jo dalį, nes pensija buvo paskirta nuo 2010 m. lapkričio 13 d. Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gegužės 26 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 14), t. y. praleidęs trejų metų procesinį terminą. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, pareiškėjas kreipėsi teisminės gynybos dėl valstybinė pensijos nepriemokos 2014 m. balandžio 9 d., tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti skundą motyvuodamas tuo, kad pareiškėjo skundas turėjo būti paduotas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, be to, pareiškėjas skundą padavė praleidęs terminą ir neprašė jo atnaujinti.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) dėl termino atnaujinimo yra pažymėta, kad teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis (žr. LVAT 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012). Pagal LVAT praktiką, svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį Nr. TA492-6/2012, 2011 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011, 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo pabrėžtina, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 9 d. į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, o 2014 m. gegužės 26 d. į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Pabrėžtina, kad būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Pabrėžtina ir tai, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (užpildant teisinio reguliavimo spragą, jis nuo 2013 m. kovo 12 d.

įtvirtintas administracinių teismų praktikoje). Todėl pareiškėjas, 2010 m. gruodžio mėnesį gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje (2013 metų) LVAT jurisprudencijoje. Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija vertina, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, išdėstytais atskirajame skunde, kad jis turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, dėl atsakovo 2010 m. gruodžio 10 d. rašto Nr.11D(P), kuriuo pareiškėjui buvo pranešta apie Laikinojo įstatymo taikymą turinio, nes šiame rašte yra vien abstraktaus pobūdžio teiginys, kad paskirta pensija bus mokama pagal Laikinąjį įstatymą.

Be to, šiame rašte pareiškėjui buvo paaiškinta, kad jis gali apskųsti tik pensijos paskyrimo sprendimą.

Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014,2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr.AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr.A525-409/2014 ir kt.). Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, sprendžiant panašius klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose.

Atsižvelgdama į pirmiau minėtas aplinkybes, pabrėždama, jog nuostata, jog specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo suformuota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi Nr. A552-519/2013 vėliau nei pareiškėjui buvo paskirta ir pradėta mokėti sumažinta pagal Laikinąjį įstatymą valstybinė pensija, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo kreipimosi į teismą laikas praleidus terminą nėra pernelyg nutolęs nuo minėtos teismų praktikos suformavimo apie kurią galėjo sužinoti atidus ir rūpestingas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjas.

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo Ž. S. prašymą patenkinti ir atnaujinti skundo padavimo terminą. Skundo priėmimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis