A-492-655-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -655/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01178-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 26

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja) rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui Dailiui Alfonsui Barakauskui (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-4), prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – Komisija) 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Nr. 3R-120 (AG-101/01-2013) ir įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam skundą.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas (toliau – ir vidaus reikalų ministras, ministras) atsisakė tirti ir netyrė, kodėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) direktorius A. G. (toliau – ir direktorius) priėmė įsakymus, „Vadovaudamasis <...> Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuris tuo metu negaliojo.

Šių aplinkybių Migracijos departamentas neginčijo. Komisija skundo dėl ministro Dailio Alfonso Barakausko pareigų neatlikimo iš esmės neišnagrinėjo. Pažymėjo, kad direktorius beveik metus leido įsakymus, kuriuose įrašė žinomai neteisingas žinias, t. y. negaliojantį teisės pagrindą, o tai akivaizdus dokumentų klastojimas. Tokiu elgesiu direktorius rodo neigiamą asmeninį pavyzdį savo pavaldiniams ir neprisiima savo, kaip įstaigos vadovo, atsakomybės, demonstruodamas ir skatindamas sisteminę korupciją. Pažymėjo, kad jeigu ministras tvirtina, „kad Migracijos departamento prie VRM direktoriui A.

G. teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus suteikia Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas“, tai ir turi būti nurodyta direktoriaus įsakymuose. Pareiškėjas teigė, kad turi būti pakeisti direktoriaus įsakymai taip, kad būtų juose išbrauktas negaliojantis ministro įsakymas ir įrašyti galiojantys norminiai teisės aktai, kuriais vadovaudamasis direktorius neva turėjo teisę priimti „minėto pobūdžio sprendimus“. Paaiškino, kad direktorius privalo ministrui paaiškinti, kodėl jis, priimdamas įsakymus, vadovaujasi ne teisės aktu, kuris neva suteikia „teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus“, bet negaliojančiu vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“.

Ministras privalo teismui paaiškinti, kodėl jis priėmė ir Migracijos departamento nuostatus bei iki 2010 m. sausio 1 d. priimdavo ir po ginčo laikotarpio priėmė įsakymą dėl įgaliojimų suteikimo. Pareiškėjo nuomone, vien Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas nesuteikia teisės nagrinėti prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 3 dalį, sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo privalo priimti tik vidaus reikalų ministras arba jo įgaliota institucija.

Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje atsakovas asmeniškai yra vidaus reikalų ministras. A. S. neturėjo teisės Komisijai pateikti atsiliepimo ministerijos vardu. Bylos nagrinėjimo metu R. P. jau nebuvo ministru, todėl pasikeitus ministrui, asmuo turi gauti naujojo ministro įgaliojimą atstovauti jam asmeniškai teisme, o gavęs tokį įgaliojimą veikti ministro vardu, neviršydamas suteiktų įgaliojimų. Nurodė, kad Komisijos narė R. B. 2013 m. kovo 19 d. informaciniame rašte Nr. 9R-484(AG-101/01-2013) „Dėl Komisijos posėdžio“ pakeitė atsakovą, t. y. vietoje ministro – ministeriją.

Taigi, ministras apie Komisijos posėdžio laiką ir vietą nieko nežinojo, o tai yra absoliutus Komisijos sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, ministras nepateikė teismui savo atsiliepimo į skundą. Komisija neturėjo jokių duomenų, ar naujasis ministras ką nors žino apie nagrinėjamą administracinę bylą, ar davė kokiam nors asmeniui įgaliojimą atstovauti jam asmeniškai byloje.

Pažymėjo, kad ministras 2013 m. vasario 19 d. rašte Nr. 1 D-1970(3) ir Komisija sprendime nurodė skirtingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartis. Komisija nurodė LVAT sprendimo, kuris dar nepriimtas, medžiagą.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 15), kuriame nurodė, kad vidaus reikalų ministras nesutinka su pareiškėjo skundu.

Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalį vidaus reikalų ministras negalėjo ir negali nagrinėti pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. skundo, nes LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartyje Nr. A858-2355/2011, tenkindamas Migracijos departamento apeliaciją, jau konstatavo, kad departamento direktorius turėjo teisinę kompetenciją priimti toje byloje ginčijamą įsakymą dėl pareiškėjo atsisakymo pilietybės ir kitus to paties pobūdžio departamento direktoriaus įsakymus, kuriuos reikalauja panaikinti ir išnagrinėti (šioje byloje). Be to, tuo pačiu klausimu priimta ir LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartis Nr. A444-872/2013. Akcentavo, kad pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. pateikto vidaus reikalų ministrui skundo reikalavimai tapatūs reikalavimams, kuriuos pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė patenkinti nurodytoje byloje. Pažymėjo, kad vidaus reikalų ministro atstovas turėjo ir turi įgaliojimus atstovauti teisme ministrui, nes įsakyme dėl jo įgaliojimo įrašyta „visuose teismuose vesti bylas, kuriose dalyvaujančiu asmeniu yra vidaus reikalų ministras“. Remdamasis Civilinio kodekso, kuris administraciniams santykiams taikomas subsidiariai, 1.92 straipsniu, teigia, kad atstovavimą vidaus reikalų ministrui gali ginčyti atstovaujamasis (pats ministras), bet ne pareiškėjas. Pažymėjo, kad atstovavimas vidaus reikalų ministrui pagal tą patį įgaliojimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose ne kartą pripažintas tinkamu. Be to, nepagrįstu laikė pareiškėjo teiginį, kad vidaus reikalų ministras nežino apie šį ginčą. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundžia teismui sprendimą, kurį pasirašė vidaus reikalų ministras.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimu (b. l. 45-50) pareiškėjo skundo netenkino.

Teismas nustatė, kad R. A. 2013 m. sausio 17 d. su skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininką V. G., kuriame prašė: 1) įpareigoti (konstatuoti, kad privalo) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą panaikinti direktoriaus įsakymus, priimtus be įgaliojimo; 2) įpareigoti (konstatuoti, kad privalo) Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme;

3) perduoti medžiagą tirti prokuratūrai, ar dėl to, kas pareiškėjo skunde išdėstyta, Migracijos departamento direktoriui neatsirado baudžiamoji atsakomybė. Paaiškino, kad Migracijos departamento direktorius nurodytu laikotarpiu sprendimus priėmė neturėdamas įgaliojimo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuris tuo metu negaliojo. Pareiškėjas nurodė, kad vidaus reikalų ministras minėto įsakymo 1.1. punktu įgaliojo Migracijos departamentą atlikti veiksmus, nustatytus Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nuostatose, bet šio įsakymo 3 punkte nustatė, kad šio įsakymo 1.1 punktas galioja iki 2010 m. sausio 1 d., tai reiškia, kad Migracijos departamento direktorius nuo 2010 m. sausio 1 d. jau neturėjo įgaliojimų priimti sprendimų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme.

Taip pat pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad vidaus reikalų ministras suteikė įgaliojimą 2010 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1V-652 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“, įrašydamas „3 punkte vietoj datos „2010-01-01“ datą „2011-01-01“, kuris įsigaliojo 2010 m. spalio 24 d., bei 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-801 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo“ pratęsė įgaliojimo galiojimą, įrašydamas „3 punkte vietoj žodžio „sausio“ žodį „balandžio“, kuris įsigaliojo 2011 m. sausio 1 d.

Vidaus reikalų ministras 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-801 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-07-31 įsakymo Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ pakeitimo, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnį, pakeitė vidaus reikalų ministro 2008 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. 1V-292 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ – įrašė 3 punkte vietoj žodžio „sausio“ žodį „balandžio“. Pareiškėjo nuomone, tai akivaizdžiai rodo, kad Migracijos departamento direktorius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. neturėjo vidaus reikalų ministro įgaliojimo priimti sprendimų, nurodytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme.

Be to, pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamento direktorius be įgaliojimo atliko veiksmus ir priėmė sprendimus dėl daugybės žmonių, todėl jo sprendimai priimti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d., turi būti peržiūrėti ir patvirtinti arba panaikinti subjekto, kuris turi (tuo metu turėjo) reikiamus įgaliojimus. Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas 2013 m. vasario 5 d. raštu Nr. S-2013-987, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos įstatymu, perdavė vidaus reikalų ministrui ir Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui išnagrinėti 2013 m. sausio 17 d. gautą R.

A. skundą ir prašė, išnagrinėjus šį skundą, priimti reikalingus sprendimus. Vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas 2013 m. vasario 19 d. raštu Nr. 1D-1970(3) atsakė pareiškėjui į jo skundą ir šio rašto kopiją persiuntė Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijai. Rašte nustatė, kad R. A. skundas, vadovaujantis VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi, nenagrinėjamas. Rašte konstatavo, kad šiuo klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą ir nustatęs, kad Migracijos departamento direktoriui teisę priimti minėto pobūdžio sprendimus suteikia Migracijos departamento nuostatų 9.23 punktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011; 2012-02-03 nutartis administracinėje byloje Nr. P63-63/2012), todėl pareiškėjo skundo nenagrinėjo.

Pareiškėjas 2013 m. kovo 18 d. pateikė skundą Komisijai, prašydamas įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. skundą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių ginčų komisijų įstatymo (toliau – Administracinių ginčų komisijų įstatymas) 14 straipsniu bei Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktu, ginčijamu sprendimu R. A. skundą paliko nenagrinėtą. Komisija ginčijamame sprendime pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjo skundas persiųstas iš Seimo Antikorupcijos komisijos, neišplečia Ministerijos ar vidaus reikalų ministro kompetencijos ir nesuteikia minėtai institucijai ar jos vadovui daugiau teisinių pareigų, negu jai yra nustatyta teisės aktais.

Pastarųjų taikymą (teisėtumą) pareiškėjas su skundžiamąja institucija sprendžia teisme. Nurodė, kad Komisijai pateiktas pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d. apeliacinis skundas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. lydraštis, kuriuo siunčiami ginčo šalims atsiliepimai, todėl pareiškėjo skundas Komisijai ir jo prašymas yra susijęs su LVAT nutartimi. Komisija nurodė, kad neturi teisinio pagrindo priimti sprendimo šiame ginče šalia (greta) teismo nagrinėjimo ar iki teismui paskelbiant nutartį.

Pabrėžė, kad Komisija neturi teisinio pagrindo R. A. skundą tenkinti ir įpareigoti vidaus reikalų ministrą nagrinėti jo 2013 m. sausio 17 d. skundą. Be to, Komisija pareiškėjo Komisijos posėdyje pateiktą pastabą dėl to, kad atsiliepimą teikė ne tas pareigūnas (ne vidaus reikalų ministras, o vidaus reikalų ministro R. P. įgaliotas vidaus reikalų ministro atstovas, Teisės departamento Teisės taikymo ir vidaus tyrimų skyriaus patarėjas A. S.), įvertino kaip nepagrįstą, kadangi A. S. įgaliojimas yra pasirašytas vidaus reikalų ministro ir juo įgaliojama be kitų asmenų jam (vidaus reikalų ministrui) atstovauti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Vidaus reikalų ministerija Komisijai su atsiliepimu pateikė: LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011, LVAT 2012 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-63/2012, R. A. apeliacinį skundą bei LVAT 2013 m. vasario 25 d. lydraštį Nr. A-872-2013. Komisija sprendime nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. gruodžio 18 d. LVAT padavė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3846-484/2012 pagal pareiškėjo R. A. skundą, kuriame jis teismo prašė panaikinti Komisijos 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32; įpareigoti atsakovą vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, nustatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme, panaikinimo. LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-872/2013 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtas dėl to, kad aplinkybės dėl Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. sausio 1 d. - 2010 m. spalio 24 d. laikotarpiu priimtų sprendimų pilietybės atsisakymo klausimais, neturint įgaliojimų, panaikinimo bei įpareigojimo iš naujo priimti sprendimus, taip pat Migracijos departamento direktoriaus kompetencijos klausimai jau buvo išspręsti LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011. Pareiškėjas, kreipdamasis į vidaus reikalų ministrą, iš esmės ir vėl kvestionavo Migracijos departamento kompetenciją, įgaliojimus, priimamus sprendimus, jų teisėtumą. Komisija, nustačiusi

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad Migracijos departamento direktorius beveik metus leido įsakymus, kuriuose įrašė negaliojantį teisinį pagrindą, kad rėmėsi negaliojančiu įsakymu, kad A. S., Vidaus reikalų ministerijos įgaliotas asmuo, neturėjo teisės Komisijai pateikti atsiliepimo, kad Komisijoje atsakovu turėjo būti asmeniškai vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas, yra detaliai įvertintos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-872/2013. Pažymėjo, kad pareiškėjo keliamas ginčas susijęs ne su vidaus reikalų ministro, kaip fizinio asmens, veikla, o su jo, kaip ministerijos vadovo, vykdomomis funkcijomis, todėl A. S. įgaliojimas atstovauti apima ministeriją ir vidaus reikalų ministrą, kaip jos vadovą, ir yra tinkamas. Teismas vertino, kad Komisija pagrįstai nustatė, kad atstovavimą vidaus reikalų ministrui gali ginčyti atstovaujamasis (pats ministras), bet ne pareiškėjas. Teismas sprendė, kad Komisija priėmė sprendimą pagal jai suteiktą kompetenciją, vadovaudamasi Administracinių ginčų komisijų įstatymu ir Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatais. Teismas nenustatė ginčijamo akto panaikinimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 89 straipsnyje, todėl ginčijamą sprendimą laikė teisėtu ir pagrįstu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovą nagrinėti persiųstą jam skundą, laikydamas šį reikalavimą išvestiniu.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 53-59), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas dar kartą pažymi, kad įsakymai, priimti neteisėtu pagrindu, yra neteisėti ir turi būti panaikinti ar pakeisti, o ministras turi įvertinti direktoriaus darbą ir pranešti visuomenei, ar jis pasitiki taip dirbančiu valstybės tarnautoju. Mano, kad yra akivaizdūs dokumentų suklastojimo, piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi požymiai. Teigia, kad teismas nepaisė Pilietybės įstatyme ir Departamento nuostatuose nustatyto teisinio reguliavimo ir nusistovėjusios įgaliojimų suteikimo praktikos. Teigia, kad pagal nustatytą teisinį reglamentavimą direktorius atitinkamose srityse gali veikti tik pagal ministro išduotą įgaliojimą, tačiau šiuo atveju direktorius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d., priėmė įsakymus, neturėdamas galiojančio ministro išduoto įgaliojimo, todėl jo priimti sprendimai turi būti peržiūrėti ministro. Pareiškėjas dar kartą nurodo, kad Komisija nepagrįstai pakeitė atsakovo ir vietoje ministro apie pareiškėjo skundą informavo ministeriją. Remiasi Konstitucijos 33 straipsnyje piliečiams garantuota teise kritikuoti valstybės įstaigų ir pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 65), kuriame nurodė, jog su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas R. A. kelia ginčą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo Nr. 3R-120(AG-101/01-2013), kuriuo Komisija paliko nenagrinėtą jo skundą dėl vidaus reikalų ministro 2013 m. vasario 19 d. rašto Nr. 1D-1970(3), kuriuo buvo paliktas nenagrinėtas pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. skundas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Komisija pagrįstai nustatė, jog teisme yra nagrinėjamas tapatus ginčas, todėl paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtu remdamasi Administracinių ginčų komisijų darbo nuostatų 44.6 punktu, numatančiu, kad Komisija gali palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą tuo atveju, jeigu komisijoje ar teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija iš esmės tokiai teismo išvadai pritaria.

Pareiškėjo 2013 m. sausio 17 d. skundu kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininką V. G., prašydamas įpareigoti vidaus reikalų ministrą panaikinti Migracijos departamento direktoriaus A. G. įsakymus, priimtus be įgaliojimo; įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo; perduoti medžiagą prokuratūrai tirti, ar dėl to, kas aukščiau išdėstyta, direktoriui A. G. neatsirado baudžiamoji atsakomybė. Šis pareiškėjo skundas buvo perduotas nagrinėti pagal kompetenciją vidaus reikalų ministrui Dailiui Alfonsui Barakauskui. Vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas 2013 m. vasario 19 d. raštu Nr. 1D-1970(3) raštu paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą konstatavęs, kad tuo pačiu klausimu yra priimta LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011.

Komisija, susipažinusi su pareiškėjo skundu, nustatė, kad analogiškas ginčas yra sprendžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje byloje Nr. A444-872/2013.

Nustatyta, kad pareiškėjas R. A. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą duoti atsakymą į jo pateiktą prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino nustatęs, jog Migracijos departamento direktorius 2010 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 3K-32 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ pareiškėjo prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės patenkino. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, konstatavo, jog Migracijos departamento direktorius, priimdamas 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr. 3K-32, kuriuo buvo patenkintas pareiškėjo prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, savo kompetencijos ribų neperžengė (LVAT 2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2355/2011).

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas R. A. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos 2012 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 3R-153(AG-119/03-2011); panaikinti Migracijos departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr.3K-32; įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą iš naujo nagrinėti ir priimti sprendimus dėl visų per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priimtų sprendimų, atliktų veiksmų, numatytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (LVAT 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-872/2013).

Kaip jau minėta Komisija ginčijamu sprendimu paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtą nustačiusi, kad teisme nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LVAT administracinė byla Nr. A444-872/2013).

Pažymėtina, kad sprendžiant dėl skundo dalyko ir pagrindo tapatumo vertintina, ar pareiškėjas inicijuoja ginčą dėl tapačių teisinių santykių ir siekia iš esmės tapačių teisinių pasekmių. Todėl vien tik lingvistiniai reikalavimo suformulavimo skirtumai nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad ginčas yra ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-52/2012).

Byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad tiek 2013 m. sausio 17 d. skunde, perduotame nagrinėti vidaus reikalų ministrui, tiek skunde Komisijai, tiek šioje byloje pateiktame skunde pareiškėjas nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtais skundais pareiškėjas iš esmės siekia to paties teisinio rezultato – kad būtų panaikinti Migracijos departamento direktoriaus A. G. per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. spalio 24 d. priimti sprendimai ir vietoje jų vidaus reikalų ministras priimtų naujus sprendimus. Teisėjų kolegijos nuomone, vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas Komisijai skundė vidaus reikalų ministro raštą, kurio teisėtumas nebuvo ginčijas teisme, nekliudo pripažinti, kad pareiškėjo keliami ginčai tapatūs, kadangi kaip jau minėta jais buvo siekiama tų pačių teisinių pasekmių.

Pareiškėjo argumentas, kad atsakovo atstovas neįgaliotas teisme atstovauti atsakovo interesus atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje pateiktas 2011 m. gegužės 18 d. įsakymas „Dėl A. S. įgaliojimo“ patvirtina, kad juo įgaliojimas suteiktas atstovauti ne tik, kaip teigia apeliantas, ministeriją, bet ir vidaus reikalų ministrą. Be to, byloje keliamo ginčo pobūdis patvirtina, kad jis iš esmės yra susijęs su vidaus reikalų ministro, kaip ministerijos vadovo, atsakingo už ministerijai pavestų funkcijų vykdymą, veiksmais/neveikimu, o ne su vidaus reikalų ministro, kaip fizinio asmens veikla, todėl ta aplinkybė, kad šiuo metu vidaus reikalų ministro pareigas užima kitas asmuo, atsižvelgus į ministerijos veiklos tęstinumą, nedaro ankstesnio ministro priimto įgaliojimo, negaliojančiu. Vidaus reikalų ministro 2013 m. spalio 1 d. įsakymu A. S. išduotas naujas įgaliojimas atstovauti Vidaus reikalų ministeriją ir vidaus reikalų ministrą teisme (b. l. 66). Teismas taip pat laiko nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad apie Komisijos posėdį informavus Vidaus reikalų ministeriją, ministras apie šį posėdį nežinojo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo atveju nenustatė pagrindo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka ir išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus ir konstatavo, jog nėra teisinių pagrindų tenkinti pareiškėjo pateiktus reikalavimus. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė