AS-822-1178-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-1178/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00320-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka nagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūrai dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Krisminda“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Krisminda“) kreipėsi į teismą ir prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomąjį nurodymą Nr.(11-KE)-62 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr.(4.2)-s-1529.

Pareiškėjas kartu su skundu pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje. Pareiškėjas nurodė, kad pagal ginčijamą privalomąjį nurodymą UAB „Krisminda“ privalo iki 2014 m. lapkričio 1 d. nuomojamame sklype įrengti statinį – stoginę, kurioje būtų laikomi didmaišiai su nepavojinga atlieka plastiku. Tokio statinio įrengimui būtina paruošti projektinę dokumentaciją, statybai skirti lėšas, o tuo atveju, jeigu skundas būtų patenkintas, tokiems darbams atlikti būtinos lėšos būtų išleistos bereikalingai.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė.

Pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas nurodė, jog skundžiamu privalomuoju nurodymu pareiškėjas iš esmės buvo įpareigotas užtikrinti, kad baterijų ir akumuliatorių atliekas jis laikytų tik po stogu, nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas iki 2014 m. lapkričio 1 d. Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonę siejo ne su sprendimo įvykdymo negalimumu ar pasunkėjimu, o su galimais materialiniais nuostoliais, be to, Privalomame nurodyme nebuvo įvardinta, kad duotą įpareigojimą pareiškėjas privalo įvykdyti vieninteliu būdu – statydamas naują statinį. Teismo nuomone, pareiškėjo pateikti argumentai nepagrindė būtinybės taikyti pareiškėjo nurodytos užtikrinimo priemonės, siekiant užtikrinti galimai pareiškėjui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Papildomai pažymėjo, kad Privalomuoju nurodymu buvo konstatuota, kad pareiškėjas lauke laiko papildomai neapdirbtus (išplautus ar kitaip nukenksmintus) akumuliatorių plastikinius korpusus, kuriuose pagal 2014 m. sausio 9 d. cheminių tyrimų protokolą Nr. Ch 66 rasta gyvsidabrio, chromo, švino, kadmio cheminių elementų likučių. Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimu Nr. (4.2)-s-1529 buvo konstatuota, kad plastikiniai akumuliatorių korpusai priskiriami prie pavojingų aplinkai atliekų. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodė, kad šios atliekos nepavojingos. Tačiau teismas sprendė, jog Privalomasis nurodymas siejamas su, galbūt, pavojingų atliekų tvarkymu. Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui ir nepažeisti proceso šalių interesų pusiausvyros bei viešųjų interesų principų. Teismas pažymėjo, kad pavojingų atliekų tvarkymas yra specifinė, su padidintos rizikos šaltiniu besisiejanti veikla, kurios vykdymui taikomi aukštesni kriterijai, aplinkos apsauga, kuriai pavojų gali sukelti neatsakingas pavojingų atliekų tvarkymas, kaip viešasis interesas ne kartą yra pripažinta ir teismų praktikoje. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, kiltų žalos atsiradimo aplinkai ir žmonių sveikatai tikimybė. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju viešąjį interesą labiau užtikrintų reikalavimo priemonių netaikymas negu jų taikymas.

III. Pareiškėjas UAB „Krisminda“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Pareiškėjas nurodo, jog teismas nutartimi labiau pasisakė dėl galimos ginčo baigties, pritardamas atsakovo pozicijai. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, turėjo vertinti, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės skundžiamas privalomasis nurodymas privalės būti įvykdytas. Taigi tokiu atveju, pareiškėjas turės įvykdyti nurodymą, nors vėliau gali būti priimtas sprendimas, kuriuo šis nurodymas bus panaikintas. Pareiškėjas papildomai nurodo, jog per daugiau nei ketverius įmonės veiklos metus nebuvo nustatyta absoliučiai jokia žala aplinkai ar žmonių sveikatai, todėl pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl galimos žalos aplinkai ir visuomenės sveikatai nepagrįsti.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.

Teigia, jog Privalomasis nurodymas turi būti vykdomas, o pareiškėjas savo veiklą gali vykdyti tik laikydamasis Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisyklių. Nurodo, jog pareiškėjas yra pavojingų atliekų tvarkytojas, o akumuliatorių atliekų laikymas lauke yra susijęs su padidinta rizika, nes atliekos gali būti užterštos kenksmingų tiek aplinkai, tiek žmonių sveikatai medžiagų likučiais, kurie gali lengvai patekti į aplinką. Būtent dėl šių akumuliatorių atliekų kreipėsi į atsakovą ir Utenos miesto gyventojai. Todėl atsakovas privalėjo imtis prevencinių veiksmų (Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 str. 1 d. 1 p.). Taip pat akcentuoja tai, jog visais atvejais akumuliatorių atliekų tvarkytojai laikomi padidintos rizikos veiklą vykdančiais subjektais ir jie turi veikti tiek atsakingai, kad visais atvejais ir visas akumuliatorių atliekas laikytų tik sandariuose konteineriuose ir akumuliatorių saugojimo veiklą vykdytų, tik jeigu yra įrengta pralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartis, kuria teismas atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas padavė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomąjį nurodymą Nr.(11-KE)-62 bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr.(4.2)-s-1529. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Privalomojo nurodymo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 9 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą. Kita 2014 m. spalio 9 d. nutartimi prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti argumentai nepagrindė būtinybės taikyti pareiškėjo nurodytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, siekiant užtikrinti galimai pareiškėjui palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismas papildomai nurodė, kad pavojingų atliekų tvarkymas yra specifinė, su padidintos rizikos šaltiniu besisiejanti veikla, kurios vykdymui taikomi aukštesni kriterijai, aplinkos apsauga, kuriai pavojų gali sukelti neatsakingas pavojingų atliekų tvarkymas, kaip viešasis interesas ne kartą yra pripažinta ir teismų praktikoje. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, kiltų žalos atsiradimo aplinkai ir žmonių sveikatai tikimybė.

Pareiškėjo pateiktame atskirajame skunde skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad jam būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facine (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facine argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos (ekonominės sankcijos išieškojimu) (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog pareiškėjo argumentai dėl jam kilsiančios žalos yra pagrįsti prielaidomis, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl galimų materialinių nuostolių. Tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžiami subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginių, jog ginčijamo Privalomojo nurodymo vykdymas jam gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

LVAT praktikoje pažymima, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad pareiškėjo veiksmai gali kelti pavojų gyventojų sveikatai ir aplinkai. Esant tokiai situacijai, matyti, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjo vykdomos veiklos metu susidarančios atliekos bus laikomos toliau lauke, tačiau ne po stogu, t. y. neizoliavus galimai kenksmingų medžiagų patekimo į aplinką. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas, labiau nei jos taikymas, užtikrintų viešąjį interesą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė prima facine įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo, nei pagrindė, kad ginčijamų administracinių aktų vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį, todėl naikinti nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo remiantis atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė