A-458-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-458-602/2015

Teisminio proceso 3-61-3-01369-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-3, 39-40), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 5-27-753 „Dėl D. D., slaugiusios neįgalų asmenį, valstybinio socialinio draudimo valstybės lėšomis pagal pateiktą prašymą“; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. (10.10)I-1950 „Dėl fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo“; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių apdrausti ją valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmenį, slaugiusį neįgalų asmenį.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 6 d. slaugė, globojo neveiksnų tėvą J. D. 2010 m. birželio 8 d. jam buvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. 2010 m. birželio mėnesį kreipėsi į teismą dėl tėvo pripažinimo neveiksniu, kuris 2010 m. spalio 27 d. paskyrė jam teismo psichiatrijos ekspertizę. Teismas pareiškėją tėvo globėja paskyrė 2011 m. kovo 10 d. Manė, kad ji turi būti apdrausta valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmuo, slaugęs neįgalų asmenį. Pareiškėjos teigimu, Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma išduota pavėluotai, tyčia vilkinant jos priėmimą.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 92–93) nurodė, kad 2014 m. sausio 17 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas apdrausti ją valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmenį, slaugiusį neįgalų asmenį – tėvą J. D. Tėvo globėja ji paskirta 2011 m. kovo 10 d., specialusis nuolatinės slaugos poreikis J. D. nustatytas nuo 2011 m. kovo 28 d., (duomenys neskelbtini) J. D. mirė, senatvės pensijos amžius pareiškėjai sukako 2011 m. kovo 19 d. Kadangi senatvės pensijos amžius pareiškėjai sukako dar iki specialiojo nuolatinės slaugos poreikio J. D. nustatymo dienos, pagrįstai pareiškėją atsisakyta apdrausti valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmenį, slaugiusį neįgalų asmenį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 52–53) pažymėjo, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis J. D. nustatytas nuo 2011 m. kovo 28 d., pareiškėjai senatvės pensijos amžius sukako 2011 m. kovo 19 d., todėl ji neturi būti draudžiama valstybės lėšomis, kaip asmuo, slaugantis neįgalų asmenį, nes neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 6 punkto, Valstybinio socialinio draudimo valstybės lėšomis tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2011 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-26, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 34.3 punkto nuostatų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 5-27-753 bei dėl VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimo Nr. (10.10)I-1950, kuriais nutarta nedrausti pareiškėjos valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmens, slaugiusio neįgalų asmenį.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiami: nesukakęs senatvės pensijos amžiaus vienas iš neįgalaus asmens, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tėvų (įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas šio neįgalaus asmens globėju ar rūpintoju, slaugantis namuose nurodytą neįgalų asmenį <...>.

Tvarkos aprašo 34.3 punkte nustatyta, kad asmuo, slaugantis neįgalų asmenį (toliau šiame punkte – slaugantis asmuo), turi teisę į draudimą valstybės lėšomis tuo laikotarpiu, kai tenkinamos šios sąlygos: slaugantis asmuo yra nesukakęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus.

Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nutartimi pareiškėjos tėvas J. D. pripažintas neveiksniu (b. l. 25). Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartimi D. D. buvo paskirta tėvo J. D. globėja (b. l. 26–27). 2011 m. kovo 10 d. Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma Nr. SPS-1 0033190 patvirtina, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis J. D. nustatytas nuo 2011 m. kovo 28 d. neterminuotai (b. l. 86). Mirties liudijimas Nr. A 644269 patvirtina, kad J. D. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 100). Pareiškėjai senatvės pensijos amžius sukako 2011 m. kovo 19 d.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neginčijo, jog jai senatvės pensijos amžius sukako 2011 m. kovo 19 d. Bylai aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad moterims senatvės pensijos amžius yra 60 metų. Pareiškėja gimusi (duomenys neskelbtini) (b. l. 95), vadinasi, terminas, nuo kada skaičiuojamas pareiškėjos senatvės pensijos amžius, nustatytas tinkamai – 2011 m. kovo 19 d. Specialusis nuolatinės slaugos poreikis J. D. nustatytas nuo 2011 m. kovo 28 d. neterminuotai (b. l. 86), taigi akivaizdu, jog pareiškėjai senatvės pensijos amžius sukako dar nenustačius J. D. specialiojo nuolatinės slaugos poreikio, o Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 6 punktas, Tvarkos aprašo 34.3 punktas įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad asmuo, slaugantis neįgalų asmenį, turi teisę į draudimą valstybės lėšomis, kai toks asmuo yra nesukakęs senatvės pensijos amžiaus, todėl teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą bei teisės aktų nuostatas, konstatavo, kad pareiškėja neturi teisės į valstybinį socialinį draudimą valstybės lėšomis, kaip asmuo, slaugęs neįgalų asmenį, kadangi nustačius J. D. specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, pareiškėja jau buvo sukakusi senatvės pensijos amžių. Dėl pareiškėjos argumento, jog Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma išduota pavėluotai, teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų kreipusis dėl vilkinimo išduoti minėtą pažymą, todėl toks pareiškėjos argumentas atmestas kaip nepagrįstas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Trečiasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmųjų dviejų, todėl taip pat atmestas.

Atmetus pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą, nėra pagrindo spręsti klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėja D. D. apeliaciniame skunde (b. l. 137-138) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš Naujosios Vilnios poliklinikos archyvinės J. D. kortelės, kuri yra svarbus įrodymas, jog neįgalų tėtį po 2010 m. sausio 6 d. įvykusio (duomenys neskelbtini) gydytojas aplankė tik po 5 mėnesių, todėl ir Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma išduota pavėluotai. Pareiškėja savo tėvą realiai pradėjo slaugyti nuo 2010 m. sausio 6 d.

2. Teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėja nereikalavo skirti psichiatrinės ekspertizės tėvui, nes tėvas nebuvo neveiksnus. Globos nustatymui to nereikėjo. Bylos nagrinėjimas buvo vilkinamas, kad pareiškėja neįgytų socialinio draudimo darbo stažo pensijai gauti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 150-152) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime kartoja argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis J. D. nustatytas nuo 2011 m. kovo 28 d., tačiau tuo laikotarpiu pareiškėja jau buvo senatvės pensijos amžiaus. Todėl pareiškėja neturi teisės būti draudžiama valstybės lėšomis kaip asmuo, slaugantis neįgalų asmenį.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 153-154) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime kartojami ankstesniame atsiliepime išdėstyti argumentai, pažymima, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl per vėlai išduotos pažymos ir bylos nagrinėjimo vilkinimo nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės. Tvarkos aprašo 33 punkte aiškiai išvardyti dokumentai, kuriais remiantis nustatoma teisė į valstybinį socialinį draudimą valstybės lėšomis. Galimybės teisę į valstybinį socialinį draudimą valstybės lėšomis nustatyti remiantis žodiniais asmens paaiškinimais, įstatymai nenustato.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais atsisakyta apdrausti pareiškėją valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmenį, slaugiusį neįgalų asmenį, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja D. D. 2014 m. sausio 17 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu dėl jos apdraudimo valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmens, slaugiusio neįgalų asmenį J. D. (b. l. 94). VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 5-27-753 nutarė nedrausti pareiškėjos valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kadangi jai 2011 m. kovo 19 d. sukako senatvės pensijos amžius (b. l. 6). VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimu Nr. (10.10)I-1950 pripažino pagrįstu VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 5-27-753.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. gruodžio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d.) 4 straipsnyje nurodyti asmenys, draudžiami socialiniu draudimu pagal socialinio draudimo rūšis. Šio straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu privalomai draudžiamas nesukakęs senatvės pensijos amžiaus vienas iš neįgalaus asmens, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tėvų (įtėvių) arba asmuo, nustatyta tvarka paskirtas šio neįgalaus asmens globėju ar rūpintoju, slaugantis namuose nurodytą neįgalų asmenį. Aptariama nuostata yra perkelta ir į Tvarkos aprašą, kurio 34.3 punkte nustatyta, kad asmuo, slaugantis neįgalų asmenį, turi teisę į draudimą valstybės lėšomis tuo laikotarpiu, kai, be kita ko, slaugantis asmuo yra nesukakęs Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos amžiaus.

Aptartose teisės aktų nuostatose įtvirtintas aiškus reikalavimas, kad asmuo, slaugantis neįgalų asmenį, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, turi teisę į draudimą valstybės lėšomis tik tada, kai toks asmuo yra nesukakęs senatvės pensijos amžiaus. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, nustatė, kad specialusis nuolatinės slaugos poreikis J. D. nustatytas nuo 2011 m. kovo 28 d. neterminuotai (2011 m. kovo 10 d. Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma Nr. SPS-1 0033190, b. l. 86), o senatvės pensijos amžius pareiškėjai sukako 2011 m. kovo 19 d. (b. l. 6). Todėl pareiškėjai kreipiantis į VSDFV Vilniaus skyrių dėl apdraudimo valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmens, slaugiusio neįgalų asmenį, ir VSDFV Vilniaus skyriui konstatavus, kad nustačius J. D. specialųjį nuolatinės slaugos poreikį, pareiškėjai jau buvo sukakęs senatvės pensijos amžius, VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai priėmė ginčijamą 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 5-27-753, nes pareiškėja neatitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir Tvarkos aprašo 34.3 punkto reikalavimų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tiek VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 5-27-753 „Dėl D. D., slaugiusios neįgalų asmenį, valstybinio socialinio draudimo valstybės lėšomis pagal pateiktą prašymą“, tiek jį patvirtinęs VSDFV 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. (10.10)I-1950 „Dėl fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo“ buvo teisėti ir nėra jokio pagrindo jų panaikinti.

Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kad Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma išduota pavėluotai ir kad pareiškėjos tėvui buvo nepagrįstai skirta psichiatrinė ekspertizė, taip vilkinant teismo procesą, yra nesusiję su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra tikrinamas VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimų, kuriais atsisakyta apdrausti pareiškėją valstybiniu socialiniu draudimu valstybės lėšomis, kaip asmenį, slaugiusį neįgalų asmenį, teisėtumas. Tuo tarpu pareiškėjos nurodyti argumentai nesusiję su tikrinamų viešojo administravimo subjektų sprendimų teisėtumu.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo ir neišreikalavo iš Naujosios Vilnios poliklinikos archyvinės J. D. kortelės, kuri, pareiškėjos manymu, yra svarbus įrodymas, jog neįgalų tėtį po 2010 m. sausio 6 d. įvykusio (duomenys neskelbtini) gydytojas aplankė tik po 5 mėnesių. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui nebuvo pagrindo išsireikalauti minėtą dokumentą, nes juo pareiškėja siekia įrodyti, kad Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma išduota pavėluotai. Tuo tarpu, kaip minėta, šios aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjamos bylos esme, nes byloje nėra sprendžiama dėl Specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažymos išdavimo teisėtumo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius