AS-472-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-472-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05690-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3; 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. G. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas I. G. 2014 m. gruodžio 23 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8552(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“; 3) priteisti iš atsakovo VRM visą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 6 179,54 Lt.

Pareiškėjas dėl termino atnaujinimo nurodė manantis, kad terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t.y. nuo to momento, kai buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Pareiškėjas nurodė, jog gavęs pirmąją sumažintą pensiją, suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai ir buvo įsitikinęs, kad toks mažinimas laikinas ir praėjus sunkiausiam laikotarpiui pensijos bus ne tik atstatytos į buvusį lygį, bet bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo. Tokį jo tikėjimą lėmė tai, kad valstybė daugiau nei prieš dešimtmetį buvo panašioje teisinėje situacijoje ir praėjus kriziniam laikotarpiui kompensavo praradimus. Pareiškėjas paaiškino, kad tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu suprato, jog buvo pažeisti konstituciniai principai, todėl manė, kad termino skundui paduoti nepraleido, o teismui konstatavus, kad pareiškėjas praleido terminą, prašė jį atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31d. taikytų Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas taip pat nutarė priimti pareiškėjo skundo dalį, kuria prašyta panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. 1D-8552(11) ir priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31d.

Dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai, skaičiuojami nuo tada, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, t. y. nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas pabrėžė, kad pirmąją sumažintąją pensiją pareiškėjas gavo už 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. gruodžio 23 d., t.y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, ir pažymėjo, kad pareiškėjas svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą, nenurodė. Teismas pareiškėjo argumentus, jog apie jo pažeistas teises pareiškėjui tapo žinoma tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, atmetė kaip prieštaraujančius nuosekliai administracinių teismų praktikai. Teismo vertinimu, pareiškėjas terminą praleido dėl pasirinkto pasyvaus elgesio būdo.

Teismas konstatavo, jog dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31d. pareiškėjas termino kreiptis į teismą nėra praleidęs.

II. Pareiškėjas I. G. atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Priėmus Laikinąjį įstatymą buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. valstybinių pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. 2001 – 2003 metais buvo neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų, tačiau vėliau, priėmus Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, susidariusios nepriemokos buvo gražintos net tiems asmenims, kurie į teismą nesikreipė. Pareiškėjas vadovavosi šia praktika, manė, jog patirti turtiniai praradimai bus išmokami be teismų sprendimų, todėl dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą nesikreipė.

2. Neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas nėra išspręstas iki šiol.

3. Pensijos priskirtinos periodinėms išmokoms, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl periodinių išmokų mokėjimo.

4. Ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, terminai skundui paduoti dėl valstybinių pensijų nepriemokų priteisimo nėra įtvirtinti teisės aktuose, o teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. Nr. A444-2232/2013.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutarties dalį, kuria teismas pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, I. G. paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. VRM nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą perskaičiuotą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio mėn.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. gruodžio 23 d. (pagal spaudą ant voko), t. y., kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, praleidęs trejų metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145-14).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-937/14; 2015 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-1188/14).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, teismui padavė praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, Tokį žymų termino skundui paduoti praleidimą lėmė paties pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ir naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai pareiškėjai kreipėsi į teismą 2014 m. rudenį ar vėliau dėl valstybinės pensijos nepriemokos praleidę trejų metų skundo padavimo terminą, vertino, kad praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-56-502/2015; 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-93-822/2015).

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 ir į suformuotą naujausią praktiką bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas I. G. kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos administracinio teismas 2015 m. sausio 6 d. nutartimi pagrįstai atsisakė atnaujinti terminą skundui paduoti dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, nutarė šioje dalyje atsisakyti priimti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo I. G. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 6 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas